Zemaitės politinė veikla
5 (100%) 1 vote

Zemaitės politinė veikla

ĮVADAS

1897 m., kūrybos pačioje atosklaidoje, padaryta tikriausiai – P. Višinskio – gražiausia Žemaitės nuotrauka. (Pagal ją ir P. Aleksandravičius modeliavo Žemaitės skulptūrą). Sodietės rūbais, ilgu languotu sijonu, su apačioje “mereškuota” prijuoste, apsirišusi tamsia skarele. Žemaitė sėdi, pasirėmusi ant aukštos kėdės atkaltės, gražiai sunėrusi rankas. Susikaupusi, lyg į ką užsisūrėjusi Žemaitė sodietė – ir kartu kažkas kitas. Tas “kitas” ne tik veide – gal dar labiau rankose. Grakštus, lengvas jų sunėrimas, dailus riešo įlinkis (nors įpusėta šešta dešimtis), ilgi, ploni pirštai, lyg dvasinės energijos laidininkai. Dešinė ranka yra pasiruošusi rašyti, paimti pieštuką, perbraukti delnu, tarsi drobę išlyginti popieriaus lapą. Glostantis, motiniškas judesys. Žemaitė sėdi priešais aparatą, bet sėdi taip, kaip yra jai įprasta, – lyg atsitraukusi, atsiskyrusi nuo kitų, įsižiūrinti. Sunertos rankos akimirksniui yra laisvos – nemezga, nesiuva, nekelia, neravi, nelaisto, neskuta, neneša. Rankomis tarsi teka vaizdai, paveikslai, mintys.

1897 m. pavasarį Julija parašė Povilui Višinskiui: “Darbuosiuos ir darbuosiuos, kiek tik beišgalėsiu, tik mano nelaimė, kad neturiu liuoso pakajaus”.

Sunertos rankos turi atstoti “liuosą pakajų” – savo kambarį. …

Viktorija Daujotytė

Viena iš Lietuvos iškilių asmenybių buvo lietuvių literatūros ir visuomenės veikėja Julija Žymantienė, visiems žinoma kaip rašytoja Žemaitė. Iš nusigyvenusių bajorų kilusi, kaip paprasta valstietė nesitenkino vien kalendoriais ir sapnininkais. Sunkių kaimo moters darbų slegiama, ji vis dėlto rado laiko ir jėgų šviestis, mokytis. Lietuvių tautos šviesuolio Povilo Višinskio raginama ir mokoma, ji studijavo kitų tautų literatūra ir pati pradėjo rašyti apsakymus bei pjeses. Visuomeninime gyvenime pasižymėjo kaip aktyvi kovotoja už moterų teises, nuo jaunų dienų buvo liberalė, tvirtai nusistačiusi prieš bet kokia represiją, buvo laisva asmenybė.

I. SUNKI PRADŽIA

Julija Beniuševičiūtė, trečias vaikas šeimoje, gimė 1945 m. birželio 4 dieną, Bukantėje. Nuo mažens augo smalsi, nenuorama. Pirmoji Julijos mokykla buvo namie – mokė griežtas tėvas, bet tai darė iš meilės ir didelio noro nepalikti dukros tamsios. Motina vertė mokytis poterių ir pamaldumo. Beniuševičių šeimoje dar buvo stiprios bajoriškos tradicijos, todėl ir savo vaikus stengėsi auklėti poniškai: mokė lenkų kalbos, draudė bendrauti su baudžiauninkų vaikais ir kalbėti lietuviškai. Tačiau šie draudimai mažai ką gelbėjo: valstietiška aplinka Juliją stipriau veikė už dirbtinąjį poniškumą, ir ji bendraudama su baudžiauninkų vaikais, anksti pramoko lietuvių kalbos, tiksliau žemaitiškos jos tarmės, kuria vėliau ir parašė savo puikiuosius kūrinius. Išmokusi rašto, įjunko į knygas. Vėliau mokė pusseserė, kuri buvo baigusi bajoraičių mokykla Vilniuje, bet skiepijo viską lenkiškai. Knyga stipriai Julijai žadino jausmą ir smalsumą, neleido apsnūsti, buvo dvasinė atrama. Kartu skiepijo pasiaukojimo, meilės savo krašto žmonėms idėją.

Julija buvo 18 metų, kai kilo 1863 metų sukilimas, padaręs jai didelį įspūdį. Neaplenkė jis ir Šėmų, kur tuo metu Julija gyveno pas dėdyną. Plovė sukilėliams žaizdas, duodavo maisto, susiūdavo plyšusius baltinius. Žlugus sukilimo sąjūdžiui ir panaikinus baudžiavą, Lietuvoje prasidėjo naujas sunkus gyvenimo tarpsnis. Sulenkėjusių dvarininkų galia buvo palaužta, dvarai ėmė smukti. Pašlijo materialiniai reikalai ir turtingosios giminaitės, pas kuria gyveno kaip išlaikytinė ir tarnaitė jaunoji Julija. Jai teko ieškotis darbo kitur ir ji gavo auklės vietą kitame dvare. Čia ji susipažino su dvaro darbininku Laurynu Žymantu, 1863 metų sukilimo dalyviu, kurio pasakojimai apie baudžiavos laikų baisumus ir baudžiauninkų kančias ją labai veikė ir jaudino. Jie pamilo viens kitą. Kadangi Žymantas buvo kilęs iš baudžiauninkų , tai Julijos tėvai, ypač motina, dar tebesivaikiusi bajoriškų tradicijų , labai priešinosi šiai meilei. Tačiau nežiūrėdama tėvų valios, Julija 1865 metais ištekėjo už Žymanto.

Sunkus ir skurdus buvo Žymantų gyvenimas. Ilgai teko laukti Žymantienei, kol ji pagaliau pajėgė išsiveržti iš šios siauros, slegiančios aplinkos. Tačiau čia ir pasireiškė jos dvasinė jėga, joje glūdėjęs didelis menininkės talentas, kad net ištisus trisdešimt metų jos nepajėgė užėsti toji vergiška pilka buitis. Visa savo kasdienybe su kaimo žmonių gyvenimu, pati patyrusi kaimiečių vargus ir rūpesčius, savo pečiais pakėlusi jų sunkaus darbo naštą, Žymantienė negalėjo susitaikyti su šitokiu likimu. Kai kitos kaimietės moterys, sulaukusios tokio amžiaus kaip ji dažniausiai rūpindavosi tik poteriais ir laukdavo mirties. Žymantienė buvo pilna kultūros, šviesos, pažangos ir gyvybės troškulio. Per tą trisdešimt metų ji sukaupė savyje tokia turtingą, gausią gyvenimo medžiaga, kuriai tik reikėjo kibirkšties, kad ji išsiveržtu nesulaikoma vaizdų ir minčių srove.

Tokia kibirkštį joje užžėbė Povilas Višinskis,kurį ji mylėjo kone labiau už savo
vaikus. Į jį ji žiūrėjo kaip į neišsipildžiusių savo šviesiųjų motiniškų svajonių paveikslą. Povilas išvedė Žymantienę iš nuošalių Ušnėnų į platesnį visuomeninį pasaulį, į literatūrą. Dar būdamas Šiaulių gimnazistu, jis atveždavo kaimynei lauktuvių “pyrago” – slaptų lietuviškų laikraščių “Aušrą” ir “Varpą”, su užsidegimu aiškino jų idėjas, pasakojo apie tautos atgimimą ir kovą prieš carinę priespaudą, kaip ilgus amžius juos engė ir žemino lenkų karaliai, sulenkėję savi bajorai, o dabar skriaudžia carizmas, uždraudęs lietuvišką spaudą bei kalbą mokyklose bei įstaigose. Tai skaudūs smūgiai lietuviams kurie veržiasi į šviesesnį, kultūringesnį gyvenimą. Todėl tauta bunda ir keliasi; leidžia Prūsijoje slaptus lietuviškus laikraščius, rūpinasi jų platinimu Lietuvoje. Šie P. Višinskio žodžiai ir lietuviškų laikraščių mintys smigo į pačią Žymantienės širdį. Ji suprato savo Tėvynę ne Lenkiją, bet Lietuvą esant. Ir tie kaimiečiai, su kuriais trisdešimt metų kartu mynė vargo takus, pasirodė besą ne tik likimo broliai, bet ir artimiausi tautiečiai. Kiek kartų, prisižiūrėjusi jų gyvenimo neteisybių, ydų, tamsumo, norėjo parodyti tas blogybes, pamokyti gražesnio gyvenimo. Visa širdimi buvo su tais jaunais inteligentais, kurie taip nuoširdžiai rūpinosi po šiaudiniu stogu vargstančiais žmonėmis. Ji troško prisidėti prie jų darbų, jautė , kaip skaitant jų žodžius , atgyja jos pačios svajonės ir viltys, tik dabar ne tokios bekūnės, o daug realesnės, gyvenimiškesnės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1097 žodžiai iš 3566 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.