Žemaitijos krikštas
Žemaitija buvo lyg pleištas tarp dviejų Ordino šakų – prūsiškosios ir livoniškosios. Todėl čia nuolat vyko karai ir niokojimai. Istorijos verpetuose Lietuvos valdovai ne kartą Žemaitiją atiduodavo kryžiuočiams – mat žinojo, kad žemaičiai yra kietas riešutas. Taip buvo 1253, 1382, 1384, 1392, 1398, 1404 m. Be to, krikštijant Lietuvą, Žemaitija buvo Ordino valdžioje, tačiau kryžiuočiai čia nepastatė nė vienos bažnyčios, neatsiuntė nė vieno kunigo.
1411 m. pasirašyta Torūnės taika Ordinas atsisakė teisių į Žemaitiją iki Vytauto ir Jogailos mirties. 1413 m., po Horodlės sutarties pasirašymo, Vytautas ir Jogaila atvyko krikštyti žemaičių. Buvo aiškinama, koks klaidingas yra pagonių tikėjimas, kertamos šventosios giraitės, dosniai apdovanojami apsikrikštiję. Krikštas, suprantama, buvo formalus, tačiau tai buvo rimtas argumentas Vakarams – kryžiuočiai nepakrikštijo, o mes esame katalikybės skleidėjai.
Žemaičių seniūnu buvo paskirtas Kęsgaila, o pati Žemaitija kaip seniūnija prijungta prie LDK.
Tačiau be pasaulietinio valdovo Žemaitijai reikėjo ir bažnytinio – vyskupo. O tam buvo reikalingas popiežiaus leidimas. Gauti leidimą sutrukdė Ordinas, bažnytiniame Konstanco suvažiavime iškėlęs Žemaitijos bylą. Suvažiavimas bylą išsprendė Lietuvos naudai, 1414 m. popiežius davė leidimą steigti Žemaitijos vyskupystę. Pirmuoju Žemaitijos vyskupu tapo Motiejus, o vyskupystės centru – Varniai.