Žemaitijos paviršius
Lietuvos teritorija pasižymi kraštovaizdžio įvairumu, kitaip sakant, pasikeitimai, važiuojant netgi neilgą kelią, pastebimi labai dažnai. Vienur vyrauja griežtos ribos, kitur ne taip ryškios. Geografinė aplinka, kurioje mes gyvename ir dirbame yra labai nevienalytė. Jos būdingiausia savybė – susiskaidymas į įvairaus dydžio, atitinkamų gamtinių sąlygų ir reikšmės teritorijas, kurias priimta vadinti geografiniais landšaftais.
Dažnai girdime žodžius: “Kalvotoji žemaitija”, “Kur kalnai, ten žemaičių kraštas” ir t.t. Tačiau retas žmogus susimąsto, kaip yra iš tikrųjų?
Žemaitija randasi Lietuvos šiaurės vakaruose. Tai yra labai gražus, palyginti kalvotas kraštas, tačiau netrūksta ir lygumų bei žemumų. Ūksmingas Žemaičių aukštumų duburiuotumas, pavienių viršukalnių iškilmingumas, nepatirtai nuteikia kiekvieną žmogų. Tankiausias upių tinklas yra Žemaičių aukštumos pietvakarinėje dalyje, nes čia iškrinta daugiausia kritulių, dideli paviršiaus nuolydžiai. Žemaitijos šiaurėje plyti didžiulė Ventos vidurupio žemuma, kurioje teka tuo pačiu pavadinimu vadinama upė – Venta su savo intakais: Virvyčia, Varduva, Šerkšne ir kt. Į rytus nuo Ventos vidurupio žemumos įsiterpusi Žiemgalos žemuma, nuo kurios į pietus stūkso milžiniškas Linkuvos kalvagūbris. Taip pat žemaitijos rytinėje dalyje yra dalis Mūšos Nemunėlio žemumos, o vakaruose plyti, nemažą dalį žemaitijos užimanti Pajūrio žemuma. Kiek piečiau nuo šios žemumos slūgso Karšuvos žemuma, o tarp šių gražių žemumų plyti Vilkyškio kalvagūbris. Na, o pati didžiausia žemaitijos aukštuma, užimanti kone visą jos plotą, yra Žemaičių aukštuma. Šioje aukštumoje randasi trys aukščiausios žemaitijos viršūnės: Šatrija (228,7m.), Girgždutė (228,0m.) ir Medvėgalio kalnas (234,6m.).
ŠATRIJA
Šatrija, tu senute meili.
Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!
Daug, oi daug pasakyti gali
Apie mūsų didžius pranokėjus.
MaironisRetas kas nežino, kad didžiausias Lietuvoje akmuo – Puntukas, o garsiausias kalnas – Šatrija, tačiau kuo jis garsus, ne kiekvienas kraštotyrininkas galėtų pasakyti. Šatrijos kalnas, vadinamas kalva, nėra Lietuvoje aukščiausias, jis yra 2km į pietryčius nuo Luokės. Šatrija išgarsėjo tuo, kad vieni žemaičiai ją laikė šventa, o kiti – prakeikta vieta, nes į jos viršūnę skrisdavusios raganos puotauti su velniais.
Apie Šatrijos kalną, kaip raganų susibūrimo vietą prieš šimtą ir daugiau metų buvo kalbama kaimuose ir miestelių bažnyčiose. Nuo velnių buvo ginamasi kryžium, o nuo jų bendrininkių raganų – teismais. Velniai, tai prieš Dievą sukilę angelai; jie nepagaunami ir nenubaudžiami, raganos gaudomos ir deginamos. Jos – mitinės, fantastinės būtybės, o už jų kaltes deginami tikri ir gyvi žmonės. Kaip Šatrijos raganos drauge su kitų vietovių raganomis buvo gaudomos, tardomos, teisiamos ir deginamos, galima sužinoti iš dokumentų rinkinio “Raganų teismai Lietuvoje”.
Šatrijos raganos savo išdaigas krėsdavo Joninių naktį, o Joninės XVII a. buvo pripažintos pagoniškomis. 1632m. jėzuitai su vietiniais kunigais, apsirengę liturginiais rūbais, Joninių vakarą vyko už miesto, kur miestiečiai pagal seną paprotį kūreno laužą ir linksminosi, ir visus pobūvio dalyvius išvaikė. Kas ligi tol buvo šventa, pasidarė prakeikta. Dėl to stebėtis nereikia…
Šatrija – tai kalva, turinti dvi viršūnes, aukštesnę, kurioje yra apskrita 60-65 m. skersmens aikštelė, jos pietinį ir pietrytinį kraštą yra supęs 65-70m. ilgio pylimas. Žemiau pylimo yra 65m ilgio terasa, turėjusi atskirą pylimą. Pylimų ir griovių liekanos ir lipdytos keramikos radiniai rodo, kad čia I mūsų eros tūkstantmetyje būta įtvirtintos gyvenvietės. Greta piliakalnio stovėjusi sodyba, kurios vietoje rasta geležies amžiaus keramikos, o nuo XIII – XIV a. kapinyne – kovos kirvių ir įrankių. Šatrija buvo svarbi žemaičių apeigų vieta iki pat protų aptemimo laikotarpio, kol į Šatrijos kalną ėmė brautis velniai ir pas juos į puotas skraidyti Dievo išsižadėjusios raganos.