[pic]
Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji,
kartu su
Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis
vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos,
esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Aplink Saulę skrieja
beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis
periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos.
Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia. Pagal masę
(59,74.1023kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp visų
planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo – 12756,28
km, o ašigalinis – 12713,51 km.
Mūsų planeta nuo artimiausios žvaigždės – Saulės – yra nutolusi
vidutiniškai 149,6 mln. km. Šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu.
Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai
(afelyje) – apie liepos 3 d.
Mokslininkų teigimu, Žemė susidarė prieš 4,5 mlrd. metų, dėl gravitacinės
kondensacijos, iš dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradžioje buvo
išsisklaidžiusios erdvėje aplink Saulę. Žemės geologinė istorija atkuriama,
tiriant Žemės plutos uolienas. Nustatyta, kad seniausių Žemės uolienų
amžius ~3,5 mlrd. metų.
Žemė susideda iš koncentrinių apvalkalų, dar vadinamų geosferomis: išorinio
dujų apvalkalo – atmosferos, vandens apvalkalo – hidrosferos ir trijų
vidinių sluoksnių: Žemės plutos, mantijos ir branduolio. Iš kitų planetų
Žemė išsiskiria būtent tuo, kad turi pirmąsias dvi geosferas – atmosferą ir
hidrosferą.
Atmosfera ryškios viršutinės ribos neturi: dujų pėdsakų aptinkama
didesniame nei 1000 km aukštyje. Joje daugiausia azoto (78,1%) ir deguonies
(20,9%), taip pat anglies dioksido, vandens garų, argono bei kitų dujų
dalelių. Ši geosfera dar skirstoma į kelis sluoksnius: troposferą,
stratosferą, jonosferą ir egzosferą. Troposfera – tankiausias atmosferos
sluoksnis, kuris sudaro 4/5 visos atmosferos masės ir tęsiasi nuo Žemės
paviršiaus iki 12 – 18 km aukščio. Čia vyksta dauguma meteorologinių
reiškinių. Virš troposferos (iki 50 – 55 km aukščio) tęsiasi stratosfera.
Maždaug 20 –25 km aukštyje kaupiasi didžiausia ozono koncentracija
(“sluoksnis”), kuri saugo Žemę nuo ultravioletinių Saulės spindulių.
Aukščiau, iki 500 km, tęsiasi jonosfera. Jonosferoje susidaro pašvaistės,
žybsi į atmosferą įlėkę meteorai. Per ją yra perduodamos ilgesnės nei 15 m
radijo bangos. Virš jos yra egzosfera. Tai mažiausio tankio atmosferos
sluoksnis.
Hidrosfera susideda iš vandenynų, jūrų, sausumos vidaus ir požeminių
vandenų, ledynų, sniego dangos. Joje aptinkami beveik visi cheminiai
elementai. Pasaulinis vandenynas turi didelės įtakos Žemės klimato
formavimuisi, medžiagų apykaitai, geologiniams procesams.
Viršutinė kietoji geosfera vadinama pluta. Jos didžiausias storis (po
kalnuotomis sritimis) yra ~70 km. Žemės plutoje randama visų cheminių
elementų. 95% plutos sudaro magminės, o 5% nuosėdinės ir metamorfinės
uolienos. Žemės plutą nuo mantijos skiria Mochorovičiaus paviršius.
Mantijos didžiausias gylis – 2900 km. Viršutinė dalis (substratas) ir Žemės
pluta sudaro litosferą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą –
nuo apatinės mantijos skiria Golicyno sluoksnis. Mantijos uolienos pagal
sudėtį panašios į ultrabazines (peridotitus, dunitus) ir akmens meteoritus;
vyrauja deguonis, silicis, magnis, geležis. Žemės branduolio vidutinis
spindulys 3470 km. Manoma, kad branduolį sudaro geležies (90%) ir nikelio
(8%) oksidai. Nuo Žemės paviršiaus į centrą didėja slėgis, tankis ir
temperatūra. 100 km. gylyje slėgis 2,9 mln. kPa, ties mantijos ir
branduolio riba 137,8 mln. kPa, centre 343 mln. kPa. Medžiagos tankis
viršutinėje mantijoje 3,3 g/cm3, riboje su branduoliu 5,7 g/cm3, vidiniame
branduolyje 12 – 17 g/cm3. Žemės temperatūra pakyla nuo 600 – 1000 oC
viršutiniuose poplučio horizontuose iki kelių tūkstančių laipsnių Žemės
centrinėje dalyje. Temperatūra gilyn didėja ne visur vienodai; pvz.,
Europoje pakyla vidutiniškai 1 oC kas 32,3 m, Azijoje 27 m, Š. Afrikoje 23
m, Š. Amerikoje 39,1 m, Australijoje 27,2 m, P. Afrikoje >90 m (Geoterminis
gradientas).
Oras ir jo tarša
Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės
atmosferoje daugiausia yra azoto dujų – 78%. Be azoto ore yra deguonies
(21%), Anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp
dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra
mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai
debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą
patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime
smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios
dujos ir jų
priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos;
žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet
kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus
dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.).