Zemės ūkio savivalda plolitinės ir visuomeninės Zemės ūkio ir kaimo organizacijos
5 (100%) 1 vote

Zemės ūkio savivalda plolitinės ir visuomeninės Zemės ūkio ir kaimo organizacijos

112131415161

ŽEMĖS ŪKIO SAVIVALDA, POLITINĖS IR VISUOMENINĖS ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO ORGANIZACIJOS

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LIETUVOS žemės ūkio rūmų veiklos istorinė raida 4

1.1 Žemės ūkio rūmų įkūrimas 4

1.2. Žemės ūkio rūmų veikla tarpukario laikotarpiu 6

1.3. Žemės ūkio rūmų atkūrimas 10

2. Žemės ūkio rūmų funkcijos, struktūra, rajoniniai skyriai 11

2.1. Žemės ūkio rūmų funkcijos 11

2.2. Žemės ūkio rūmų struktūra 12

2.3. Žemės ūkio rūmų veikla 15

2.3.1. Konsultacinė veikla 15

2.3.2. Tarptautiniai ryšiai 17

2.3.3. Švietimas ir profesinis mokymas 18

3. Visuomeninės organizacijos 21

IŠVADOS 25

LITERATŪRA 26

ĮVADAS

Situacija kaime labai priklauso nuo žemdirbių ir kaimo gyventojų savivaldos ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo. Šalies valstybinės institucijos vis didesnį dėmesį skiria žemdirbių ir kaimo gyventojų savivaldos organizacijų veiklai ir iniciatyvoms, remia jų sumanymus bei projektus atitinkamų problemų sprendimui ar siekiui dalyvauti vietos ar centrinės valdžios sprendimų priėmime.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika bei sprendimai tapo bendros Europos Sąjungos žemės ūkio politikos ir sistemos dalimi, žmogus kaime pradėjo gyventi pagal bendrus Europos Sąjungos liberalios rinkos principus.

Šiuo metu kaimo problemos tampa vis sudėtingesnės, tačiau politikų atotrūkis nuo kaimo reikalų vis dar ryškus, o politiniams sprendimams reikia mažiausios rizikos ir didžiausio efektyvumo. Esant tokiai situacijai, savivaldos organizacijų kompetencija tampa rimtu pagrindu diskusijoms, o dialogas, kaip valstybės pareigūnų ir savivaldos organizacijų bendravimo forma, tampa vienu iš pilietinės visuomenės bruožų.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos žemės ūkio savivaldą, politines ir visuomenines žemės ūkio ir kaimo organizacijas.

Darbo objektas – Žemės ūkio rūmai ir visuomeninės žemės ūkio ir kaimo organizacijos.

Darbo uždaviniai:

 Pateikti Žemės ūkio rūmų istorinę raidą

 Išanalizuoti Žemės ūkio rūmų funkcijas, struktūrą, finansavimą

 Pateikti politinių ir visuomeninių žemės ūkio ir kaimo organizacijų veiklos ypatumus

Darbą sudaro trys dalys:

 Pirmojoje pateikiama Žemės ūkio rūmų istorinė raida

 Antrojoje aprašoma Žemės ūkio rūmų veikla šiandien

 Trečiojoje pateikiamos politinių ir visuomeninių žemės ūkio ir kaimo organizacijų veiklos ypatumai

Rašant darbą panaudoti istoriografinis, analizės, grafinio vaizdavimo metodai.

1. LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO RŪMŲ VEIKLOS ISTORINĖ RAIDA

1.1 Žemės ūkio rūmų įkūrimas

Nors 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos Vyriausybė galėjo pradėti darbą tik lapkričio 11 d., kai Vokietijos karinės pajėgos Vakarų fronte sąjungininkų buvo sutriuškintos. Pirmasis Lietuvos Vyriausybės uždavinys buvo apginti krašto nepriklausomybę nuo iš visų pusių Lietuvą puolančių priešų. Tik šioms kovoms pasibaigus Lietuvos Vyriausybei susidarė palankesnės sąlygos pradėti tvarkyti krašto ūkinį gyvenimą (Žemės ūkio rūmai: …, (2007))

„Pirmoji Lietuvos Respublika buvo agrarinė šalis. Todėl dar prieš seimų krizę Lietuvos visuomenėje pradėta diskusija dėl geresnio ūkininkų reikalų atstovavimo. M. Yčas siūlė visas ūkininkus atstovaujančias politines jėgas konsoliduoti vienoje partijoje, tačiau ši idėja praktiškai buvo sunkiai realizuojama. Susvyravus jaunos demokratijos pamatams, ūkininkų interesus pasiūlyta ginti nepolitiniu būdu – per jų interesus reiškiančias organizacijas. Šios idėjos teorinius pagrindus Lietuvoje padėjo žinomi agrarininkai: Žemės ūkio akademijos prof. Fabijonas Kemėšis ir Vytauto Didžiojo universiteto docentas, ilgametis žemės ūkio ministras Jonas Aleksa“ (Treinys M ir kiti, (2004), p. 19).

„Jonas Pranas Aleksa 1920-1923 m. ir 1926-1935 m. buvo žemės ūkio ministras ir vienas pačių iškiliausių nepriklausomos Lietuvos agrarininkų bei žemdirbiškos ideologijos kūrėjas. Jis buvo pats aktyviausias Žemės ūkio rūmų kūrėjas. Būdamas žemės ūkio ministru, 1921 m. J.P. Aleksa iškėlė mintį, kad Lietuvoje kurtųsi institucija, atstovaujanti ūkininkų interesams“ (Mano ūkis 2004 11 26). „1921 – 1923 m. kelis kartus buvo šaukiami vadinamieji Žemės ūkio tarybų suvažiavimai, kurie savo narių sudėtimi ir svarstomų klausimų pobūdžiu buvo artimi Žemės ūkio rūmų visumos susirinkimams. Kai kas tas taryba ne be pagrindo laiko Žemės ūkio rūmų pirmtakais. Iš tų tarybų veiklos išėjo ir sumanymas steigti Žemės ūkio rūmus. Tam pritarė ir žemės ūkio ministras M. Krupavičius. Buvo sudaryta komisija iš J. Aleksos, J. Tūbelio, Mikšio Žemės ūkio rūmų įstatymui paruošti. Į Žemės ūkio rūmų sudėtį turėjo įeiti, be žemės ūkio organizacijų atstovų, ir ūkininkų tarybų atstovai“ (Šalčius P. (1998), p. 311). Dėl politinių partijų nesutarimo šis darbas užtruko gana ilgai, kol pagaliau po ilgų ginčų Seime 1925 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas Žemės ūkio rūmų įstatymas, kuris įsigaliojo paskelbtas “Vyriausybės žiniose” (Nr. 222, eil.1452, 1926 m. balandžio 21 d.).

Vadovaudamasis šiuo įstatymu Ministrų kabinetas nustatė, kad Žemės ūkio
rūmus turi sudaryti vien tik visuomeninės organizacijos bei žemės ūkio prekybos ir pramonės įmonių atstovai, ir paskyrė steigiamojo Žemės ūkio rūmų suvažiavimo dieną – 1926 m. gegužės 27-ąją. Šiandien ji laikoma taip pat ir Žemės ūkio rūmų įkūrimo data. Kadangi suvažiavimo dieną atstovų susirinko mažai, tai jame jokių teisinių dokumentų nebuvo priimta. Be to, pasikeitė ir politinė situacija krašte. Pradėjo darbą naujai išrinktas Seimas. Jis išrinko naują Respublikos Prezidentą ir sudarė naują Ministrų kabinetą. 1926 m. birželio 24 d. Ministrų kabinetas Žemės ūkio rūmus paleido ir pakeitė Žemės ūkio rūmų rinkimo taisykles. Pagal jas išrinkti Rūmų atstovai susirinkę 1926 m. rugsėjo 23-24 d. sudarė pirmąją Žemės ūkio rūmų valdybą iš J. P. Aleksos, J. Fledžinskio, P Kregždės, J. Kriščiūno ir J. Tonkūno. Agr. J.P. Aleksa tapo pirmuoju Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininku (Žemės ūkio rūmai: …, (2007))

Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės valdžios perversmo Žemės ūkio rūmai buvo paleisti, kad juos būtų galima dar kartą reformuoti siekiant pagerinti ūkininkų atstovavimą Rūmuose. „ … J. Aleksą vėl paskyrus ž. Ū. Ministru, buvo priimtos naujos ŽŪR taisyklės, išplėtusios tiesioginį ūkininkų atstovavimą Rūmuose. ŽŪR perėmė dalį ŽŪM funkcijų, įsijungė į ekonomikos reguliavimo procesą. Rūpinosi kreditais, samda, eksporto organizavimu, kainų stabilizavimu, ž. Ū. Švietimu, ūkininkų konsultavimu, knygų leidyba, ž.ū. tyrimais, rinko ir apdorojo informaciją apie žemės ūkį, rėmė ŽŪR veiklą ir t.t. Per ŽŪR narius formavosi ir bendroji agrarinės visuomenės pozicija (Treinys M ir kiti, (2004), p. 19). Pagal naujas taisykles, 22 Rūmų nariai turėjo būti išrenkami iš ūkininkų apskričių žemės ūkio tarybose, 2 – pasiūlyti Klaipėdos žemės ūkio rūmų ir 12 – įvairių žemės ūkio organizacijų ir įstaigų. Pirmasis pagal pakeistas taisykles naujai išrinktų Žemės ūkio rūmų narių suvažiavimas įvyko 1928 m. kovo 1-6 d. Jis sudarė 7 narių valdybą, kurios pirmininku išrinktas agr. prof. J. Tonkūnas (jis greitai iš pareigų pasitraukė ir pirmininku tapo agr. P. Variakojis) (Šalčius P. (1998), p. 311).



1 pav. Žemės ūkio rūmų visumos susirinkimo dalyviai su Respublikos Prezidentu, Ministerių Kabineto nariais ir svečiais. Karininkų ramovėje (1928 m.) (Žemės ūkio rūmai: …, (2007))

„1926 m. politiniai įvykiai, kai per vienerius metus pasikeitė trys Respublikos prezidentai (A. Stulginskis, K. Grinius ir A. Smetona) ir 3 žemės ūkio ministrai (M. Krupavičius, J. Krikščiūnas ir J. Aleksa), nors ir gerokai pristabdė ŽŪR veiklą, bet pačios institucijos nesunaikino. Po 1926 m., Lietuvai iš seiminės tapus prezidentine respublika, o J. Krikščiūnui žemės ūkio ministro pareigas perdavus J. Aleksai, ŽŪR išliko nesugniuždyti“ (Stancevičius A. (2004), p. 17).

1928 m. suvažiavimas pabaigė Žemės ūkio rūmų kūrimo laikotarpį. Prasidėjo nuoseklus vaisingas darbas, skirtas žemės ūkio kultūrai kelti ir profesiniams ūkininkų reikalams atstovauti. Į jį buvo įtraukta visa krašto ūkininkija, kuri išplėtojusi kooperatinį judėjimą sugebėjo į savo rankas paimti beveik visą žemės ūkio produktų perdirbimą ir perdirbtos produkcijos realizavimą užsienio rinkoje. Svarbiausią lėšų šaltinį sudarė valdžios pašalpos (1928 m. 93,91 proc. visų lėšų – 4 mln. litų) (Šalčius P. (1998), p. 311).

1.2. Žemės ūkio rūmų veikla tarpukario laikotarpiu

Per istoriškai trumpą laiką tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje greitai kilo žemės ūkis, mokslas, kultūra, gerovė ir dora. Nemaži nuopelnai už tai tenka Žemės ūkio rūmams, kurie tvarkė kreditų žemės ūkio kultūros, statybos ir kelių reiklaus. Turėjo agronomijos, gyvulininkystės, žalienų, smulkiųjų ūkio šakų, namų pramonės, statybos ir namų ūkio skyrius, žemės ūkio sąskaitybos ir ekonomikos biurą, spaudos skyrių. Rūmai vadovavo Jaunųjų ūkininkų ratelių veiklai žemės ūkyje, Galvijų auginimo ir kontrolės ratelių sąjungai, Arklių ir kiaulių augintojų draugijoms. 1927-1938 m. prie ŽŪR veikė Žemės ūkio tyrimo įstaiga. Rūmai turėjo savo atstovus Vyriausioje žemės ūkio tvarkymo komisijoje, Užsienio prekybos komisijoje, Krašto statybos komitete, Draudimo taryboje prie Valstybinio draudimo įstaigos. 1939 m. ŽŪR biudžetas buvo 6,6 mln. Lt 2,4 mln. Lt skirta žemės ūkio specialistams, 1,4 mln. Lt – žemės ūkio kultūrai. Tai įvairios premijos ir pašalpos veisliniams gyvuliams, mašinoms įsigyti, lėšos ūkinių pastatų statybai ir kitiems reikalams. ŽŪR organizuodavo mašinų naudojimo ratelius, rengdavo namų ūkio, audimo, mezgimo kursus, parodas, paskaitas, ekskursijas. Išlaikė dvi dešimtis žiemos žemės ūkio mokyklų, leido laikraštį „Ūkininko patarėjas“, žurnalus „Žemės ūkis“, „Naujoji sodyba“. Taip pat leido knygas, brošiūras, įvairius lapelius ir plakatus. Išleido ir kapitalinį penkių tomų veikalą „Žemės ūkio vadovas“ (Aleksa, (2006), p. 8).

Per Žemės ūkio rūmus valstybėje buvo sukurta visa integruota žemės ūkio sistema, kuri jungė gyventojus – perdirbėjus – pardavėjus. Gamintojams – ūkininkams buvo siekiama padėti gerinant žemės ūkio švietimo sistemą, naujakuriams –
suteikiama materialinė parama, metodiniai patarimai įsikūrimo klausimais, pasirenkant gamybinę kryptį. Perdirbėjams – ūkininkų sukurtiems kooperatyvams taip pat buvo teikiama materialinė parama (paskolos su mažom palūkanom) ir kvalifikacinės žinios toje srityje. Žemės ūkio produkcijos realizavimui buvo organizuojami kooperatyvų susivienijimai („Lietūkis“, „Pienocentras“ ir kt.), kurie eksportavo žemės ūkio produkciją bei importavo ir platino žemės ūkio gamybai reikalingas priemones. Antra vertus, Žemės ūkio rūmai siekė tapti suderintu žemdirbių neolitiniu parlamentu, kuris kartu su kitais profesiniu pagrindu organizuotais atstovavimo dariniais (Prekybos ir pramonės rūmais, Darbo rūmais) turėjo atstovauti svarbiausius šalies visuomenės sluoksnius valstybės institucijose, derinti jų interesus. Šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje buvo žingsnis korporacinės santvarkos link, turėjusios pakeisti politiniu atstovavimu pagrįstą parlamentinę santvarką (Stalgienė A., (2006)).

Tarpukario laikotarpiu nei viena veikusi politinė partija nevienijo visų ūkininkų ekonominiu pagrindu, todėl atsirado poreikis kurti tokias organizacijas kaip „Ūkininkų vienybė“ ir „Jaunųjų ūkininkų rateliai“. „Ūkininkų vienybė“ kėlė agrarinės visuomenės prioritetiškumo idėją šalies ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, siūlė radikalius pribrendusių kaimo problemų sprendimo būdus, siekė sukurti struktūrizuotą tinklą ūkininkų bendruomenėse. Organizacijos kūrimo iniciatoriai – tautininkams artimi asmenys, ypač žemės ūkio ministras J. Aleksa. Šio judėjimo pradžia – 1927 05 26 ūkininkų suvažiavimas Buktoje (Marijampolės apskrityje). „Ūkininkų vienybės“ įstatai užregistruoti 1927 07 30. „Ūkininkų vienybės“ struktūrą sudarė valsčiaus, apskrities ir Vyriausiasis Ūkininkų vienybės komitetai, kurių daugiausia įsikūrė Užnemunėje, Kauno krašte. Ūkininkų vienybė“ leido laikraščius, biuletenius, jos ideologų – J. Aleksos, J. Unguraičio studijas.

Dėl spaudimo vyriausybei Ūkininkų vienybė neteko valdžios pasitikėjimo ir 1936 02 06 buvo uždaryta. Tuo metu ją sudarė 19 apskričių komitetų su 243 skyriais, kuriuose būta per 9000 narių.

Jaunųjų ūkininkų ratelių organizacijos koncepcija buvo kilusi iš JAV („4 H judėjimo“). Pirmieji jaunųjų ūkininkų rateliai susikūrė 1929 metais, o 1940 metų pradžioje jų buvo 1250 ir jungė maždaug 40000 jaunuolių. Rateliai ugdė nepolitizuotą, patriotišką ir apsišvietusį ūkininkų jaunimą. Valstybė Jaunųjų ūkininkų rateliams teikė finansinę paramą per Žemės ūkio rūmus, kuri buvo naudojama jaunųjų ūkininkų švietimui, motyvacinėms priemonėms.

Ryšį tarp Lietuvos agrarinio korporatyvizmo institucijų tarpusavyje ir sąveiką su Lietuvos valstybe matome paveiksle.

2 pav. Ryšiai tarp valstybės ir agrarinių korporatyvinių susivienijimų I – joje Lietuvos Respublikoje (Žemės ūkio rūmai: …, (2007))

Žemės ūkio rūmai turėjo būti ūkininkijos metodiniai vadovai, o „Ūkininkų vienybės“ organizacija ir Jaunųjų ūkininkų rateliai buvo tautiškai ir valstybiškai orientuoto, tvirtų ūkininkiškų nuostatų jaunimo ugdymas.

Plečiantis Žemės ūkio rūmų veiklai, buvo įsigytas žemės sklypas Kauno mieste ir 1930–1931 m. pagal inž. K. Reisono projektą pastatytas stilingas namas, kuriame yra įsikūrę ir dabartiniai Žemės ūkio rūmai (Žemės ūkio rūmai: …, (2007)). Žemės ūkio rūmai artimai bendradarbiavo su kitomis įstaigomis, ypač su „Lietūkiu“, „Pieno centru“, „Maistu“, „Sodyba“, „Lietuvos cukrumi“ ir kt. Rūmų veikla turėjo tendenciją plėstis iki 1938 m. Iš pat pradžių gana aktyviai dirbo 1927 m. įsteigtas Agronomijos skyrius(Stalgienė A., (2006)).

Taigi Rūmai šiandien yra viena iš nedaugelio visuomeninių organizacijų, disponuojančių prieš Antrąjį pasaulinį karą turėtu nekilnojamuoju turtu. Pagrindinės lėšos Žemės ūkio rūmams buvo numatytos skirti iš valstybės biudžeto per Žemės ūkio ministerijos sąmatą. Jos metai iš metų didėjo ir prieš pat sovietų okupaciją 1939 m. Žemės ūkio rūmų išlaidos pasiekė net 7,7 mln. Lt. Didesne šių lėšų dalimi pasinaudojo ūkininkai žalienoms ir gyvulių ūkiui gerinti, žemės ūkio padargams įsigyti, pienininkystei bei smulkioms ūkio šakoms plėtoti ir pan., t.y. ūkininkų ūkiams modernizuoti. Likusią išlaidų dalį sudarė lėšos, skirtos ūkininkų profesiniam švietimui, ūkinei spaudai remti, Žemės ūkio rūmų administracijai ir žemės ūkio specialistams, dirbantiems įvairiose Rūmams priklausančiose įstaigose, išlaikyti. Žemės ūkio rūmų valdybos pirmininkai buvo agr. A. Jučas, (1928 m.), inž. V. Kurkauskas (1930 ir 1932 m.) agr. V. Kriaučiūnas (1931, 1933, 1934, 1935 m.), prof. V. Vilkaitis (1936, 1937 m.), J. Fledžinskis (1938, 1939, 1940 m. pirmasis pusmetis, 1941 m. antrasis pusmetis ir 1942 m.).

Žemės ūkio rūmų valdyba Rūmų veikloje rėmėsi administracija, kuriai nuo 1928 m. vadovavo direktorius. Nuo 1928 iki 1935 m. direktoriumi dirbo agr. J. Tallat-Kelpša, 1936 m. direktoriaus pareigas ėjo vicedirektorius agr. A. Vaškelis, o jam pasitraukus nuo 1936 m. iki sovietų okupacijos 1940 m. direktorius buvo agr. S. Jokūbauskas. Sovietų valdžios laikotarpiu iki Žemės ūkio rūmų uždarymo
rugpjūčio 25 d. direktoriaus pareigas ėjo agr. P. Vasinauskas. Vokiečių okupacijos metu 1941 m. Žemės ūkio rūmai buvo atkurti, tačiau 1942 m. liepos 24 d. okupacinė valdžia juos likvidavo. 1941–1942 m. Žemės ūkio rūmų direktoriumi dirbo agr. J. Meiliūnas (Žemės ūkio rūmai: …, (2007)).

Šiandieninių Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas profesorius Antanas Stancevičius pabrėžė, kad tarpukario Lietuvos laikotarpiu ŽŪR vaidino didelį vaidmenį, atstovaudami daugiau negu dviem trečdaliams šalies gyventojų (Mano ūkis)

1.3. Žemės ūkio rūmų atkūrimas

Sovietų okupuotoje Lietuvoje Žemės ūkio rūmų nebuvo. Tik 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado galimybė atkurti ir Žemės ūkio rūmus. “Ūkininko patarėjo” laikraščio vyriausiojo redaktoriaus V. Neverdausko iniciatyva buvo sudarytas organizacinis komitetas iš studijų ir mokslo įstaigų bei iš žemdirbių organizacijų atstovų. Jis paruošė “Žemės ūkio rūmų bendrosios programos” ir “Žemės ūkio rūmų nuostatų” projektus, kurie buvo apsvarstyti ir priimti 1991 m. gegužės 25 d. įvykusioje Žemės ūkio rūmų atkuriamojoje konferencijoje. Atkuriamoji konferencija nutarė prašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybę atkurti tarpukaryje Lietuvoje veikusius Žemės ūkio rūmus ir išrinko 27 narių Rūmų tarybą (vietoj anksčiau rinktos valdybos). Tarybos pirmininku išrinktas Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Lietuvos žemės ūkio universitetas) profesorius A. Stancevičius. Taip pat paskyrė E. Alionį laikinuoju Žemės ūkio rūmų direktoriumi (Žemės ūkio rūmai: …, (2007))..

1991 m. birželio 13 d. Žemės ūkio rūmų taryba susirinko pirmajam posėdžiui dar neatgautų savo rūmų salėje. Posėdis buvo išplėstinis, todėl savo mintis, idėjas ir patarimus siūlė ne tik tarybos nariai. Tų pačių metų liepos mėn. 12 d. įvyko antrasis Žemės ūkio rūmų tarybos posėdis. Buvo sudaryta Žemės reformos komisija. 1991 m. Rugsėjo 6 d. ŽŪR taryba trečiame posėdyje apsvarstė Rūmų nuostatų įregistravimo klausimus, pastato atgavimo problemas. Pasidžiaugė Lietuvos Respublikos iškovota nepriklausomybe. Tarybos nariai išreiškė viltį, kad ŽŪR Nuostatų įregistravimas ir pastato atgavimo problemos paspartės.

Deja, greitai ŽŪR tarybai teko patirti, kad Žemės ūkio ministerija Rūmus pradėjo vertinti kaip konkurentą, besikėsinantį perimti ministerijos valstybinio valdymo funkcijas. Tačiau didelis ŽŪR tarybos vadovybės ir jų talkininkų atkaklumas subrandino vaisius (…) (Aleksa V., (2006), p. 8)

1991 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 558, patvirtinantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų nuostatus, ir pavedė Kauno m. valdybai perduoti Rūmams neatlyginamai naudoti patalpas Kaune, K. Donelaičio g. 2. 1993 m. įvyko pirmasis atkurtų Žemės ūkio rūmų suvažiavimas. Jame išrinkta taryba perrinko prof. A. Stancevičių Žemės ūkio rūmų tarybos pirmininku, direktoriumi pakvietė dirbti inž. R. Kauną (Žemės ūkio rūmai: …, (2007)).

Taip po ilgų lūkesčių Žemės ūkio rūmai atgimė ir su nauja energija pradėjo įgyvendinti programoje numatytas veiklos gaires.

2. ŽEMĖS ŪKIO RŪMŲ FUNKCIJOS, STRUKTŪRA, RAJONINIAI SKYRIAI

2.1. Žemės ūkio rūmų funkcijos

Žemės ūkio rūmai atlieka yra žemdirbiškų pelno nesiekiančių organizacijų savarankiškas susivienijimas, atstovaujantis jų interesams ir padedantis įgyvendinti žemdirbių savivaldą (Stansevičius A., 1998)

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai – nepolitinė žemdirbių savivaldos organizacija, siekianti atstovauti bendriems visų kaimo gyventojų interesams nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygmeniu.

Tai daugiau nei šimto teritorinių ir šakinių žemdirbių, žemės ūkio produktų perdirbėjų ir kitų pelno nesiekiančių organizacijų, dalyvaujančių ekonominiame ir socialiniame kaimo gyvenime, susivienijimas.

Rūmai veikia siekdami savo narių bei visų kaimo žmonių gerovės.

Per dvejus metus po 2003 m. vasario 25 d. įvykusio VII LR žemės ūkio rūmų suvažiavimo ekonominė ir socialinė situacija Lietuvos kaime gerokai pasikeitė. Šalies narystė Europos Sąjungoje lėmė žymius pokyčius, palietusius daugelio žmonių gyvenimą. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika bei sprendimai tapo bendros ES žemės ūkio politikos ir sistemos dalimi, žmogus kaime pradėjo gyventi pagal bendrus Europos Sąjungos liberalios rinkos principus.

Pasikeitė kokybiniai reikalavimai ir veiklos principai, taikomi žemdirbių savivaldos organizacijoms, bei jų vaidmuo. Žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų savivaldos organizacijos visoje Europos Sąjungoje vaidina svarbų vaidmenį kurdamos “dalyvavimo” demokratijos modelį, sistemą, kuri pagrįsta tuo, kad prieš priimant politinius sprendimus tariamasi su piliečiais.

Žemdirbių savivalda žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos kontekste atlieka kelias svarbias funkcijas:

• rengia viešas diskusijas, kurios būtinos šiuolaikinės “dalyvavimo” demokratijos funkcionavimui;

• atkreipia politikų dėmesį į kaime kylančias problemas;

• konsultuojasi su suinteresuotais asmenimis prieš priimant politinį sprendimą (Žemės ūkio rūmai: …, (2007))

Žemės ūkio rūmai atlieka šias pagrindines funkcijas:

1) skatina žemdirbių organizacijų ir kaimo bendruomenės
savivaldą, iniciatyvą ir visapusę jų veiklos plėtrą;

2) koordinuoja narių veiklą, atstovauja jiems valstybės, valdžios ir valdymo institucijose ir bendradarbiaudami su užsienio šalių subjektais;

3) rengia, dalyvauja rengiant ir svarstant žemės ūkio ir kaimo plėtros programas, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų, susijusių su narių interesais, projektus;

4) siūlo ir dalyvauja nustatant žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotas, kainas, subsidijas, mokesčius ir žemės ūkio produktų bei maisto prekių importo ir eksporto tarifus;

5) vadovauja Rūmų konsultavimo tarnybai, teikia konsultacijas, informaciją, švietimo ir kitas paslaugas;

6) skatina specializuotų prekinių ūkių, besiremiančių pažangia technologija, kūrimąsi, remia jų plėtrą;

7) vadovauja kooperacijos plėtrai žemės ūkyje, skatina ekologišką ūkininkavimą, verslų ir agroturizmo plėtrą kaime;

8) plėtoja žemės ūkio ir maisto produktų eksportą;

9) plėtoja sėklininkystę ir veislininkystę;

10) rūpinasi žemės ūkio produktų kokybe ir jų sertifikavimu;

11) puoselėja kaimo kultūrą ir dorovę, kaimo žmonių kūrybinę veiklą;

12) organizuoja parodas, konkursus, muges ir kitus masinius renginius, dalyvauja juos rengiant.

Rūmai gali atlikti ir kitas funkcijas, kurios neprieštarauja Rūmų veiklos pagrindams ir Lietuvos Respublikos įstatymams.

2.2. Žemės ūkio rūmų struktūra

Priėmus Žemės ūkio rūmų įstatymą, buvo iš esmės pertvarkytas jų valdymas ir struktūra. Aukščiausiojo valdymo organo – suvažiavimo kompetencijai buvo priskirta:

1. Rūmų veiklos krypčių ir pagrindinių uždavinių nustatymas.

2. Statuto priėmimas, keitimas ir papildymas.

3. Rūmų pirmininko, vicepirmininkų, revizijos komisijos, prezidiumo ir tarybos tvirtinimas.

4. Tarybos ir revizijos komisijos ataskaitų tvirtinimas.

5. Narių mokesčių dydžio ir mokėjimo tvarkos nustatymas.

Numatyta, kad tarp suvažiavimų Rūmų veiklai vadovauja taryba, o tarp tarybos posėdžių – prezidiumas. Operatyvią veiklą organizuoja ir vykdo administracija, kuriai vadovauja direktorius.

3 pav. Žemės ūkio rūmų valdymas

Rūmų administracinė struktūra patvirtinta 2003 m. gegužės 27 d. prezidiumo posėdyje. Administracijos veikla remiasi skyriais ir savivaldos organizatoriais rajonuose.

4 pav. Žemės ūkio rūmų administracinė struktūra

Žemės ūkio rūmų darbuotojai:

• dalyvauja rengiant įstatymų projektus, teikia pastabas ir pasiūlymus valdžios institucijų parengtiems teisės aktų projektams,

• palaiko ryšius su Rūmų nariais, padeda jiems vykdyti kryptingą veiklą, tarpininkauja perduodant Rūmų narių pasiūlymus ir pageidavimus bei medžiagą valstybinėms institucijoms;

• vykdo žemdirbių konsultavimą, švietimą ir mokymą – teikia individualias konsultacijas, rengia seminarus, konferencijas;

• ruošia klausimus Rūmų prezidiumo bei tarybos posėdžiams ir dalyvauja komitetų veikloje;

• bendradarbiauja su įvairių valstybinių institucijų, mokslo įstaigų darbuotojais, dalyvauja jų rengiamose mokslinėse konferencijose bei seminaruose;

• renka, analizuoja ir apibendrina statistinę informaciją, atlieka įvairių žemės ūkio sektorių analizę, prognozuoja būsimus pokyčius;

• vykdo įvairius projektus;

• rengia straipsnius, leidinius spaudai, metodinę medžiagą;

• organizuoja kultūrinę, pažintinę, švietėjišką veiklą;

• atlieka rinkos tyrimus, viešosios nuomonės, specializuotas apklausas, reikalingas Rūmų darbui.

Nuolat tobulinant Rūmų administracijos veiklą, ilgainiui susiformavo ir šiuo metu dirba šie skyriai: Ekonomikos, performuotas iš Ekonomikos ir kooperacijos skyriaus 2006 m. įkūrus Kooperacijos plėtros koordinavimo centrą, Augalininkystės ir Gyvulininkystės, reorganizuoti taip pat 2006-aisiais iš Žemės ūkio gamybos skyriaus, Kaimo plėtros, Rinkos informacijos sistemos, Tarptautinis, Programų audito, Bendrųjų reikalų ir Finansų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3651 žodžiai iš 7208 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.