Ziemgalių kapinynai v-x amZiuose
5 (100%) 1 vote

Ziemgalių kapinynai v-x amZiuose

VILNIAUS UNIVERSITETO

ISTORIJOS FAKULTETO

ARCHEOLOGIJOS KATEDRA

ARCHEOLOGIJOS BAKALAURINIŲ STUDIJŲ

III KURSO STUDENTĖS

SIMONOS KEBLAITĖS

Kursinis darbas

ŽIEMGALIŲ KAPINYNAI V-X AMŽIUOSE

Darbo vad. prof. A.Šimėnas

Vilnius, 2004m.

Turinys

Įvadas

Tyrimų apžvalga

Laidojimo būdai

Duomenys apie kapų įrangą ir mirusiuosius

Įkapės ir jų padėtis kapuose

Žiemgalių gyventos teritorijos nustatymas

Dvasinė kultūra laidojimo paminklų duomenimis

Išvados

Naudotos literatūros sąrašas

Iliustracijų sąrašas

Įvadas

Žiemgaliai- IV a pabaigoje-V a. pradžioje išsiskyrusi gentis, kuri gyveno į rytus nuo kuršių, siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirta nuo Rygos įlankos, šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine. Pietuose žiemgalių kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių genčių paminklai aptinkami dabartiniuose Akmenės, Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose, rytinėje Mažeikių bei šiaurinėje Šiaulių rajonų dalyse.

Darbe bus bandoma apžvelgti plačiausiai tyrinėtų V-X a. žiemgalių kapinynų laidosenos bruožus. Dažniausiai aptariami laidojimo paminklų aspektai yra šie: laidojimo duobės, mirusiųjų kaulų liekanos, mirusiųjų orientavimas pagal pasaulio kryptis, įkapės ir jų padėtis kapuose. Įkapių analizei aptarti naudojama tam tikra klasifikacija (radinių grupės): įrankiai ir ginklai, drabužių elementai ir papuošalai bei kiti dirbiniai.

Darbo tikslai:

• Apibendrinti pagrindinius žiemgalių genties laidosenos bruožus V-X a.

• Remiantis laidosenos duomenimis nustatyti kaimyninių kultūrų įtaką žiemgaliams.

• Lokalizuoti žiemgalių gyventos teritorijos ribas.

• Interpretuoti archeologinę medžiagą nagrinėjant gyvųjų ir mirusiųjų ryšius, apibūdinti kai kuriuos dvasinės kultūros aspektus.

Tyrimų apžvalga

Norint nagrinėti V-Xa. žiemgalių laidoseną ir kitus su ja susijusius aspektus, būtina atsižvelgti į turimą materialinį šio laikotarpio palikimą. Kapinynų, kuriuose aptinkami V-X a. datuojami palaidojimai, palikti žiemgalių bendruomenės, yra gana daug. Lietuviškoje Žiemgalos dalyje priskaičiuojama apie 70 laidojimo paminklų. Deja, nemažai jų visiškai sunaikinti (Lauksodis, Pakruojo raj.; Ivoškai, Joniškio raj.; Kerėžiai, Akmenės raj.) ar apardyti kasant žvyrynus ir intensyviai ūkininkaujant (Martyniškiai, Rudiškiai, Joniškio raj.; Pamūšis, Linkuva, Pakruojo raj.; Daugėlaičiai, Šiaulių raj.). Todėl apie juos galima spręsti tik iš atsitiktinių į muziejus patekusių radinių. Stambiausi tyrinėti paminklai, davę daugiausia archeologinių duomenų, yra Jauneikių, Linksmučių, Pamiškių, Stungių ir Šukionių kapinynai. Iš jų Jauneikiai davė daugiau duomenų V-VII a. kapams pažinti, o likusių paminklų medžiaga yra iš VIII-IX a. Svarbus ir Linksmučių kapinynas. Jame buvo laidojama visą V-X a. laikotarpį. Nereikėtų pamiršti ir Pavirvytės (Gudų) kapinyno.

Darbe bus remiamasi šių kapinynų tyrinėjimų duomenimis:

Jauneikių kapinynas – Joniškio raj., 1985-1987m. tyrinėjo I. Vaškevičiūtė, ištirti 467 V-XI a. kapai.

Linksmučių kapinynas – Pakruojo raj., 1948-1949m. tyrinėjo R. Volkaitė- Kulikauskienė, ištirta 90 VII-XII a. kapų.

Linkuvos (Vaižgantų) kapinynas – Pakruojo raj., 1999m. tyrinėjo I. Vaškevičiūtė, ištirti 5 IX–XI a. kapai.

Pamiškių kapinynas – Pasvalio raj., 1972-1973m. tyrinėjo B. Tautavičienė, ištirti 65 VI-VII ir X-XII a. kapai.

Pavirvytės (Gudų) kapinynas – Akmenės raj., 1978m. tyrinėjo A. Cholodinskienė, ištirti 183 X-XI a. kapai.

Stungių kapinynas – Joniškio raj., 1986-1987m. tyrinėjo I. Vaškevičiūtė, ištirti 26 VIII-XI a. kapai.

Šukionių kapinynas – Pakruojo raj., 1988-1989m. tyrinėjo V. Šimėnas, I. Vaškevičiūtė, ištirti 134 VIII-XI a. kapai.

Laidojimo būdai

Žiemgalių kapinynai aptinkami aukštesnėse kalvelėse, dažniausiai upės ar upelio pakrantėse, kartais – jų santakose. Antai Linksmučių kapinynas, įrengtas kairiajame Kruojos krante, Šukionių – kairiajame Vėzgės krante, Pamiškių – kairiajame Mūšos krante. Tame pačiame kapinyne laidota kelis šimtmečius, daug kur pradėta laidoti Va. ir laidota iki pat XII-XIII a. Mirusieji laidoti eilėmis, eilės nelygios, tarsi truputį lenktos (1 pav.). Vieną kapą nuo kito skiria apie 30-50 cm tarpai, yra atvejų, kai vienas kapas kastas visai greta kito. Pastebėta, kad ankstyvesnieji kapai koncentruojasi arčiau upelio, beveik jo slėnyje ir žemesnėje kalvelės dalyje, vėlesni kopė į kalvos viršų (Jauneikių kapin.) (Vaškevičiūtė I., 2000, p.147).

Žiemgaliai savo mirusiųjų nedegino. Kremacijos paprotys čia nebuvo žinomas. Tuo jie skyrėsi nuo savo kaimynų žemaičių, kurių teritorijoje IX-X a. jau plito kremacija, ir nuo kuršių, kurių mirusieji pradėti deginti IX a. Inhumacijos paprotys suartina žiemgalius su su latgaliais ir sėliais, kur kremacijos paprotys taip pat nebuvo paplitęs.

Vienas būdingiausių žiemgalių laidosenos bruožų be inhumacijos papročio, buvo priešpriešinė vyrų ir moterų orientacija (beje, toks paprotys būdingas ir žemaičiams). Tačiau
tik žiemgalių žemėse pastebėti laidojimo krypties pokyčiai atsirado VII-VIII a. Vyrai laidojimo krypties atžvilgiu „pasikeitė“ vietomis su moterimis. V-VII a. vyrai buvo guldomi galva į rytus, o VIII a. Jie jau laidoti galva į vakarus, moterys atvirkščiai. Kodėl buvo pakeista laidojimo kryptis, neaišku. Visoje Žiemgaloje nebuvo vienodos laidojimo krypties: viename kapinyne vyrauja rytų- vakarų, kitame – šiaurės- pietų. Tai galėjo būti dėl daugybės priežasčių. Manoma, jog mirusieji būdavo orientuojami galva į įsivaizduojamąjį mirusiųjų pasaulį.

Žiemgaliai kartu su mirusiuoju nelaidojo žirgo, kaip tai darė žemaičiai, aukštaičiai ar lietuviai. Šiuo požiūriu jie artimesni latgaliams. Žiemgaliai mirusiajam į kapą nedėjo nei žirgo įkapių, kaip tai mėgo daryti kuršiai, nors jie taip pat žirgo su mirusiuoju nelaidojo, nei raitelio aprangos daiktų, kaip tai darė aukštaičiai.

Duomenys apie kapų įrangą ir mirusiuosius

Mirusieji laidoti negiliai, 30-90 cm gylyje (Šukionių kapin.- 35-45 cm, rečiau 60-70 cm, Jauneikių kapin.- 40-45 cm, Stungių kapin.- 35-50 cm, Linksmučių kaipin.- 35-50 cm gylyje) (Vaškevičiūtė I., 2000, p.161). Galimas daiktas, kad kapų gylis priklausė ir nuo metų laiko: žiemą mirusiesiems kasdavo seklesnes duobes, vasarą- gilesnes. Laidojant laikytasi eiliškumo principo- ir vyrai, ir moterys, ir vaikai laidoti vieni šalia kitų, turtingieji greta beturčių. Duobės kastos pailgos, suapvalintais kampais, 140×50-280×70 cm dydžio. Paprastai duobių kontūrai gerai išsiskiria iš aplinkinės žemės.

Kapo sampile neretai randama degėsių ir angliukų. Tai rodo, jog prieš laidojant mirusįjį buvo atliekamos apeigos su ugnimi. Šukionių kapinyno teritorijoje aptiktos degėsių duobės. Jų dydis įvairuoja nuo 120×120 cm iki 200×200 cm, gylis iki 50cm. Didesnės duobės kapinyno rytiniame ir pietiniame pakraštyje. Be intensyvaus degėsių sluoksnio, duobėse rasta keramikos šukių. Duobių paskirtis neaiški, gal tai laužavietės, kuriose atliekant pagoniškas apeigas kūrenta šventoji ugnis, o gal laužavietės žymėjusios kapinyno teritoriją.

V-VII a. dažniausiai laidota be karstų, mirusįjį suvyniojus į drobulę. Tai rodo dalyje kapų ant rankų kaulų randami smeigtukai- matyt, jais ir buvo susegama drobulė. VIII-XII a. Dalis mirusiųjų laidoti karstuose. Karsto kontūrai ar net ištisi dugno ir šono likučiai rasti kai kuriuose Jauneikių, Stungių kapinynų kapuose (Vaškevičiūtė I., 2000, p.162).

Žiemgaloje mirusieji laidojant paguldyti ant nugaros, ištiestomis ir suglaustomis kojomis, ant krūtinės sudėtomis rankomis. Dažniausiai viena ranka sulenkta stačiu, kita smailiu kampu arba abi rankos smailiu kampu, retkarčiais jos sukryžiuotos per riešus ir sudėtos liemens, dubens srityje arba sulenktos per alkūnes taip, kad plaštakos siektų pasmakrę (2 pav.) Randama ir dvigubų palaidojimų. Jų nėra daug, tai nebūdingas laidosenos bruožas. Viename kape laidoti, matyt, kartu žuvę ar mirę giminaičiai.

1 pav. Kapų duobės Šukionių kapinyne.

Nuskanuoti iš arch 20, 161p.

2 pav.Mirusiųjų rankų padėtis Šukionių kapinyne.

Nuskanuoti iš arch 20, 162p.

Įkapės ir jų padėtis kapuose

Baltai tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir stengėsi mirusiosius laidoti su gausiomis įkapėmis. Laidota su ginklais (Šukionių ir Jauneikių kapin. jie sudaro 21% visų radinių), darbo įrankiais ir gausiais, dažniausiai žalvariniais papuošalais. Pagal nusistovėjusius papročius visi į kapą dedami daiktai turėjo savo vietą.

Ginklai

Beveik visi vyrai laidoti su ietimis. Tai vienas būdingiausių žiemgalių laidosenos bruožų. Visoje Žiemgaloje vyraujantis ietigalių tipas yra įmoviniai ietigaliai (Jauneikiuose iš rastų 232 iečių antgalių- 217 įmoviniai ir tik 15 įtveriamųjų, Pamiškiuose iš 17 rastų ietigalių- 12 įmovinių, Stungiuose iš 12 ietigalių- 10 įmovinių (Vaškevičiūtė I., 2000, p.169)). Randami įmoviniai ietigaliai su lauro lapo formos plunksna (naudoti iki XI a.), karklo lapo formos plunksna (VII-XII a.), rombo formos plunksna (VI- IX a.) bei juostiniai (randami retai, X-XI a.). Šalia galvos vienoje ar kitoje pusėje aptinkama nuo 1 iki 6 ietigalių. Jie guli ir vienas šalia kito, ir vienas ant kito. Jeigu randama keletas ietigalių, tai jie dažniausiai skirtingų dydžių ir net formų, dažnai būna su kitais ginklais. Ietigalių gausiau V-VIIa. kapuose. Tačiau paprotys laidoti vyrą su ietimi išliko visą laikotarpį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1457 žodžiai iš 4770 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.