Zigmundas froidas
5 (100%) 1 vote

Zigmundas froidas

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………..3

1. Z. FROIDO BIOGRAFIJA……………………………………………………………………………….4

2. ZIGMUNDO FROIDO ĮNAŠAS Į MOKSLĄ…………………………………………………….9

2.1. Kokaino tyrimai……………………………………………………………………………………………….9

2.2. Psichoanalizė………………………………………………………………………………………………….10

2.2.1. Asmenybės struktūra pagal Z. Froidą…………………………………………………..10

2.2.2. Asmenybės motyvacija Z. Froido teorijoje…………………………………………….11

2.2.3. Asmenybės vystymasis…………………………………………………………………………11

2.2.4. Asmenybės gynybiniai mechanizmai……………………………………………………..11

2.2.5. Patologija, psichoanalitinė terapija……………………………………………………….12

Z. FROIDO GYVENIMO IR VEIKLOS ISTORINIS KONTEKSTAS……………………….14

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………….17

ĮVADAS

Zigmundas Froidas – psichoanalizės pradininkas, gyvenęs ir dirbęs XIX – XX a. Jo idėjos formavosi pamažu, dirbant su kitais to meto mokslininkais. Tarp visų jo darbų ypatingai originalus ir reikšmingas darbas „Sapnų aiškinimas“, išleistas 1900 m. Būtent po šios knygos pradėjo stipriai kilti S. Froido reputacija visuomenėje. Jo pasekėjais tapę Alfredas Adleris bei Karlas Gustavas Jungas taip pat įgavo pasaulinį pripažinimą plėtodami psichoanalizės teoriją, dirbdami savo mokslinius darbus.

Froido įtaka tiek psichologijos mokslui, tiek pasaulinei kultūrai yra tokia didelė, jog sunku būtų ją trumpai nusakyti. Jis akcentavo didžiulę pasąmonės įtaką žmogaus elgesiui, pabrėžė, kad ji veikia visą žmogaus gyvenimą. Taip pat jis išpopuliarino psichologijos teorijas apie psichologinius gynybos mechanizmus, susivaldymą, priešiškumą. Jo darbai skatino susidomėjimą psichologijos mokslu, o jo idėjos kėlė diskusijas ir ginčus. Jo idėjos padarė perversmą supratime apie žmogaus protą, o jo įvesti terminai ir šiandien yra plačiai naudojami. Psichoanalitinė terapija, nors ir labai brangi, kaip gydymo būdas, yra pripažinta ir gali būti labai efektyviai taikoma ateityje (M. H. Hartas, 1998).

1. Z. Froido biografija

Z. Froidas gimė Pršybore, Moravijoje ( tuo laiku Austrijos provincija) 1856m gegužės 6 d. Jis mirė rugsėjo 23 d 1939m Londone. Jaunystėje Z. Froidas domėjosi savo šeimos istorija. Jo tėvas Jakobas Froidas gimė Tismenico mieste Galicijoje, gruodžio 1815 m. ir mirė 1896m. Jis buvo vilnos prekybininkas. Jakobas Froidas buvo vedęs 2 kartus. Pirmoje santuokoje turėjo 2 sūnus: Emanuilą ir Filipą. Būdamas 40 metų, jis vedė antrą kartą, Amaliją Natanson. Z. Froido tėvas mirė būdamas 81 metų, o motina 95, taigi ir pačiam psichoanalizės pradininkui likimu buvo lemtas ilgas gyvenimas. Z. Froidas ne kartą sakė, kad turi ne tik fizinių bet ir dvasinių tėvo bruožų. Apie Jakobą Froidą yra žinoma, kad jis buvo truputi aukštesnis už sūnų, turėjo švelnų charakterį ir buvo karštai mylimas visų giminaičių. Iš tėvo Z. Froidas paveldėjo humoro jausmą, skvarbų ir blaivų skepticizmą, liberalizmą, mąstymo laisvę ir perdėtą meilę žmonai.

Z. Froido mama gimė Bruodo mieste Galicijoje netoli Rusijos sienos. Ištekėjo būdama 20 m., o po metų pagimdė sūnų. Z. Froidas gimė tankiais juodais garbanotais plaukais, todėl mama pavadino jį – „mano mažasis mauras“. Po jo dar gimė 5 dukterys ir 2 sūnūs: Julijus, kuris mirė 8 mėnesių, Ana, kuri gimė, kai Z. Froidui buvo 2,5 m., Roza, Marija, Adolfina, Paula ir Aleksandras, kuris buvo jaunesnis už Zigmundą 10 metų. Z. Froido mama jaunystėje buvo simpatiška ir liekna, linksma, judri ir protinga buvo iki gyvenimo pabaigos. Pats Z. Froidas teigė, kad iš mamos paveldėjo sentimentalumą (E. Džons, 1997).

Iš pradžių mažąjį Zigmundą mokė mama, o vėliau tėvas paruošė jį gimnazijai. Nors J. Froidas buvo savamokslis, jis daugeliu klausimu ir požiūriu į gyvenimą pranoko savo išsilavinusius bendraamžius. Zigmundo pasisekimai yra aiškinami gerais santykiais su tėvu. Vėliau Z. Froidas pasakojo, jog nuo 12 metų, jis lydėjo tėvą, kai tas išeidavo pasivaikščioti Vienos apylinkėmis (S.Zweig, 1999).

Būdamas 9 jis išlaikė Sperl gimnazijos egzaminus ir įstojo 1 metais anksčiau įprasto įstojimo amžiaus, į ją. Ten jis turėjo didelių pasisiekimų ir buvo geriausias mokinys klasėje šešis metus iš aštuonių. Kai jis, būdamas 17 metų, puikiai baigė gimnaziją, tėvas pažadėjo jam kelionę į Angliją. Savo pažadą jis įvykdė po dviejų metų. Jaunas Zigmundas buvo įnikęs jį mokslus ir labai darbštus. Skaitymas ir studijavimas užėmė reikšmingiausią vietą jo gyvenime. Net draugai, kurie aplankydavo jį studijų metu, iš karto ėjo į jo kabinetą. Jie galėjo valandomis kalbėtis įvairiais klausimais. Z. Froidas turėjo rašytojo gabumų. Jo talento įrodymas – jis buvo pripažintas
vokiečių prozos meistru, tobulai žinojo lotynų ir graikų kalbas. Taip pat įgijo anglų ir prancūzų kalbų pamatines žinias. Pats išmoko ispanų ir italų kalbas. Iš visų kalbų teikė pirmenybę anglų kalbai. 10 metų laikotarpyje skaitė tik anglų knygas. Tik būdamas 19 metų jis įgyvendino savo svajonę –iškeliavo į pamėgtą šalį.

Z. Froidas 1873 metais įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete. Be to, jaunam studentui reikėjo galvoti, kaip kuo greičiau užsidirbti pragyvenimui. Jis negalėjo puoselėti asmeninių polinkių ir su kitais medicinos studentais turėjo kantriai minti dvylikos privalomų semestrų takus. Bet jau studijuodamas Z. Froidas stropiai ėmėsi savarankiškų tyrimų, o, kaip pats nuoširdžiai prisipažino, akademinės pareigas atlikdavo „gana aplaidžiai“ (E.Fromm, 1996). Tad disertaciją moksliniam laipsniui įgyti apgynė „smarkiai pavėlavęs“ tik 1881 metais, jau būdamas dvidešimt penkerių. Dirbo terapeutinėse ir psichiatrinėse Vienos klinikose, pas Šarko – Paryžiuje, pas Bernchaimą – Nansi. Daug metų jis dirbo garsių anatomų Briukės ir Meinerto laboratorijoje. Abu mokslininkai greitai pastebėjo jaunąjį asistentą turintį įgimtų savarankiško ir kūrybiško tyrėjo gabumų, tad jie abu stengėsi patraukti jį kiekvienas savo pusėn nuolatiniam darbui. Meinertas net pasiūlė jaunajam gydytojui jį pavaduoti ir skaityti smegenų anatomijos paskaitas. Bet vidiniai polinkiai nejučia vertė Z. Froidą tam pasipriešinti. Matyt, jau tada nuojauta nulėmė apsisprendimą. Šiaip ar taip, jis atmetė garbingą pasiūlymą. Vis dėlto jo iki tol atliktų tikslių histologinių ir klinikinių darbų visiškai pakako, kad jam būtų suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.

Z. Froidas suprato, jog iš tolo, vien skaitydamas medicinos laikraščių pranešimus, negalės susidaryti tikro tokių bandymų vaizdo. Ir jaunasis mokslininkas, skatinamas paslaptingos vidinės nuovokos, kuri kūrybingam žmogui visada padeda nujausti tikrąjį savo pašaukimo kelią, tuoj pat ima veržtis į Paryžių. Jo mokytojas Briukė paremia jauno neturtingo gydytojo prašymą gauti tokiai kelionei stipendiją. Ir ji paskiriama. 1886 metais tam, kad vėl pradėtų iš pradžių, kad pats pasimokytų prieš imdamasis mokyti kitus, jaunasis docentas išvyko į Paryžių.

Čia jis iš karto patenka į visai kitokią aplinką. Tiesa, Šarko, kaip ir Briukė, rėmėsi patologine anatomija, bet jis buvo pažengęs jau daug toliau.

Kai kurios Šarko mokymo dalys jaunajam Vienos gydytojui ne visada atrodė įtikinamos. Vis dėlto čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis. Naujajame veiklos bare Froidui vėl nusišypso laimė. Bet ar galima vadinti laime tai, kas iš esmės yra tik išskirtiniam protui duota instinktyvi abipusė nuovoka? Kaip Briukė, Meinertas ir Notnagelis Vienoje, taip ir Šarko tuoj pat pastebėjo, jog Froidas yra gabus, mąstantis gydytojas, ir priima jį į savo bendraminčių būrį. Per šiuos kelis mėnesius galutinai spėjo subręsti jaunojo mokslininko narsa ir nepriklausomybės troškimas. Dabar jis jau galėjo pradėti savarankišką kūrybinį darbą (S.Zweig, 1999).

Tiesa, pirmiausia dar reikėjo atlikti nedidelį formalumą. Visi universiteto stipendininkai, grįžę iš užsienio, turėdavo padaryti mokslinį pranešimą apie įgytą patirtį. Froidas jį perskaitė Gydytojų draugijoje. Jis papasakojo apie naujus kelius, kuriais pasuko Šarko, ir pavaizdavo Salpetriero ligoninėje daromus hipnozės bandymus. Pranašiai šypsodamiesi jie atmetė Froido pasakojimo mintį, jog isterijos simptomus galima sukelti dirbtinai, o jo tvirtinimą, jog esą net ir vyrų isterijos atvejų, kolegos atvirai išjuokė. Pradžioje jie geranoriškai nusiteikę plojo jam per petį juokaudami, kokių niekų jis prisiklausęs tame Paryžiuje. Bet kai Froidas nenusileido, jam užsivėrė durys į šventąją galvos smegenų laboratoriją, kurioje psichologija, ačiū Dievui, buvo paremta tvirtais „moksliniais pagrindais“ ir į kurią atskalūnai yra neverti įžengti. Nuo tada jis Vienos universitete tapo bete noire ir daugiau neįkėlė kojos į Gydytojų draugijos patalpas ir tik po daugelio metų vienos labai turtingos pacientės asmeniniu rūpesčiu (kaip pats smagiai prisipažino) jis gavo ekstraordinarinio profesoriaus titulą.

Froidas gyveno taip kukliai ir tykiai, jog beveik būtų galima sakyti, kad jis apskritai to gyvenimo neturi. Septyniasdešimt metų praleido tame pačiame mieste, daugiau kaip keturiasdešimt išgyventa tame pačiame name. O jame vėlgi gydytojo priimamasis buvo ir liko vis tame pačiame kambaryje. Skaitydavo jis vis tame pačiame krėsle, savo literatūros veikalus kūrė vis prie to paties rašomojo stalo; buvo visiškai nereiklus, niekuo daugiau nesidomėjo, vien tik savo profesija ir pašaukimu. Šio žmogaus gyvenimo ritmas visiškai priklausė vien tik nuo kantriai srovenančios nenutrūkstamo, tolygaus darbo tėkmės. Aiškiai matyti, blaiviai mąstyti ir suvokti Froidui nereikia jokių pastangų ar valios kišimosi. Analizuoti yra tikroji, įgimta, nesutramdoma ir instinktyvi jo asmenybės veikla. Jeigu Froidas ko iš karto ir besąlygiškai nesupranta, to jis ir nesiaiškina, jeigu jis pats ko visiškai aiškiai nemato,
jam to negali išaiškinti. Jo akys ir protas yra autokratiški ir visiškai nekomunikabilūs. Tvirtas, griežtas ir nenuolaidus kitiems, Froidas toks pat tvirtas ir nepatiklus buvo ir sau pačiam. Dienomis jis dirbo nepaprastai įtemptai, be atokvėpio, o naktį šis geležinis kūnas lygiai taip pat gebėdavo visiškai atsipalaiduoti. Kiekviena iš jo septyniasdešimt penkerių gyvenimo metų tūkstančių savaičių brėžė vis tą patį apvalų uždaros veiklos ratą, kiekviena diena kaip du vandens lašai panaši viena į kitą: akademinio darbo metais kartą per savaitę paskaita universitete, visada kiekvieną trečiadienio vakarą tokie kaip kadaise Sokrato pokalbiai su būreliu studentų, šeštadienio popietę kortų partija, o paskui nuo ryto iki vakaro, arba tiksliau sakant, iki vėlaus vidurnakčio, kiekviena minutė iki paskutinės sekundės panaudojama analizei, gydymui, studijoms, skaitymui ir mokslinei kūrybai. Keturiasdešimt metų Froidas kasdien atlikdavo aštuonias, devynias, dešimt, kartais net vienuolika analizių. Kiekvieną laišką jis rašydavo savo ranka, kiekvieną tyrimą pats vienas atlikdavo iki galo, kiekvieną kūrinį užbaigdavo vienas pats. Jo idėjos tikrai neimprovizuotos, net ne intuityvios. Jos nėra neapgalvotos ar lengvai sugalvotos. Froidas dažnai metų metus gaišto prieš viešai patvirtindamas kokį savo pastebėtą spėjimą. Tokiam konstruktyviam genijui kaip jis staigūs minties šuoliai ar skubotos išvados būtų tiesiog absurdiškos. Visada gilindamasis pakopa po pakopos, atsargiai ir nė kiek nesižavėdamas, Froidas pats pirmas pastebėdavo kiekvieną silpną vietą. Jam būti reiškė dirbti, o gyventi reiškė kurti.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1788 žodžiai iš 5041 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.