TURINYS:
1. Įvadas…………………………………………………..………..2
2. Kai kurių dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastys……..3
3. Žinduolių paplitimas, jų gausumas ir dinamika………………5
4. Smulkiųjų žinduolių būklė bei kitimo tendencijos…………..10
5. Literatūros sąrašas…………………………………………….12
1. ĮVADAS:
Žinduoliai (Mammalia) – progresyviausia stuburinių gyvūnų klasė.
Svarbiausi progresyvumo bruožai – gerai išsivysčiusi centrinė nervų
sistema, gyvagimdystė, termoreguliacija. Žinduoliams būdinga tobula
psichika, gebėjimas kaupti bei dalytis patyrimu. Jie veda išsivysčiusius
jauniklius ir maitina motinos pienu, todėl gali veistis nepalankiomis
sąlygomis ir geriau išsaugoti palikuonis. Pastovią kūno temperatūrą palaiko
nervų sistemos kontroliuojama termoreguliacija. Šaltyje paspartėja medžiagų
apykaita, padidėja raumenų tonusas. Šilumos perteklių pašalina
prakaituodami. Šilumą sulaiko ir plaukai, kuriais apaugęs žinduolių kūnas.
Plaukai – tai odos epidermio darinys. Jie auga grupėmis, kuriose būna
vienas stambesnis bei kietesnis akuotplaukis ir keletas švelnių
vilnaplaukių. Kai kurių žinduolių akuotplaukiai virtę šeriais arba
dygliais. Ant lūpų ir virš akių būna kietų lytėjimo plaukų – vibrisių.
Pastoviai ar periodiškai keičiasi plaukų danga, o kai kurių sezoniškai –
kailio spalva. Banginių plaukuoti būna tik embrionai, o drambliai ir
raganosiai turi tik plaukų rudimentus.
Epidermio kilmės dariniai yra nagai, kanopos, raganosių ragai ir
dykaragių žinduolių ragų išorinės makštys, pridengiančios kaulinį pamatą.
Dykaragių ragai nesikeičia visą gyvenimą. Sandara ir kilme jie skiriasi nuo
kasmet keičiamų elninių žvėrių ragų, kurie sudaryti iš kaulinio audinio,
susiformavusio dermoje (koriume).
Būdingiausios žinduoliams – pieno liaukos. Jos išsivysčiusios iš
prakaito liaukų. Visų žinduolių, išskyrus kloakinius, pieno liaukos
atsiveria spenių viršūnėse. Pieno liaukas turi abiejų lyčių individai, bet
funkcionuoja tik patelių liaukos laktacijos periodu.
Odoje ir poodiniame sluoksnyje yra riebalų. Ypač daug jų turi vandens
žinduoliai. Banginių storas riebalų sluoksnis sulaiko šilumą. Kai kurie
žinduoliai daug riebalų sukaupia prieš žiemos ar vasaros įmygį.
Skeletą sudaro daugiausia kauliniai elementai. Aiškai išsiskiria 5
stuburo dalys: kaklo, krūtinės, juosmens, kryžmens ir uodegos. Stuburo
slanksteliai platiceliniai (jų priekinis ir užpakalinis paviršius
plokščias). Tarp slankstelių įsiterpęs siauras kremzlinis meniskas. Tokios
sandaros stuburas yra tvirtas ir lankstus. Svarbiausias peties lanko kaulas
yra mentė. Korakoidas sunykęs (jį turi tik kloakiniai). Greitų bėgikų
(plėšriųjų, kanopinių), kurių kojos juda tik pirmyn ir atgal redukuoti ir
raktikauliai. Dubenį sudaro 3 poros kaulų: klubikauliai, gaktikauliai ir
sėdynkauliai. Kiekvienoje dubens pusėje visi šie kaulai suaugę į vieną
kaulą. Dubuo iš apačios uždaras.
Galūnės penkiapirštės, bet I pirštas dažnai būna sunykęs. Arklių kojų
išlikęs tik vienas (III) pirštas. Eidami remiasi visa letena arba tik
pirštais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės
virtusios plaukmenimis. Šikšnosparnių priekinės galūnės pakitusios į
sparnus.2. KAI KURIŲ DABARTINIŲ ŽINDUOLIŲ RŪŠIŲ NYKIMO PRIEŽASTYS
Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad
evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu
progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y.
klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių
būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos.
Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi
tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau
nebegali prisitaikyti ir išmiršta.
Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo
priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio
vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos – virsta retomis ir nykstančiomis,
trečių – sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis
neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar
Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600
gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų,
dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo
įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai,
stelerio karvės; nyksta bizonai…
Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba
jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas,
kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios:
Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės
pakinta
iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms
rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo
jų skaičius.
Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami
nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai
veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus,
ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams – žuvims,
vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų
paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų
naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių
paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje
(kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras).
Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių
kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis
koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas,
nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami,
kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu