Žiniasklaida
Pirmiausia norėčiau dirstelėti į tai, kaip apskritai suprantamas žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje.
Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.
Nuo pasaulinio voratinklio (interneto) atsiradimo iki šių dienų praejo jau daugiau nei dešimt metų. Taigi galima drąsiai teigti, kad internetinė žiniasklaida jau pabaigė pirmąjį savo dešimtmetį. Per šį laikotarpį daugelis žiniasklaidos piemonių sukūrė savo interneto svetaines (ir tik nedaugelis jas uždare), o taip pat milijonai individualių vartotojų, virtualių bendruomenių ar interesų grupių panaudojo Internetą, kaip priemonę skelbti savo naujienoms.
Internetinės žiniasklaidos raidą galima suskirstyti i tris pagrindinius periodus. 1982 – 1992 metų laikotarpyje prasidėjo pirmieji publikavimo bandymai, kuriuose dominuoti pradėjo ivairių tinklų savininkų paslaugos. Nuo 1993 metų naujienų organizacijos pradėjo viešintis internete. Treciasis, ką tik prasidėjęs periodas, yra bevielių ir plačiajuosčių signalų sistemų telekomunikacijų priemonių era. Jis turetų būti daug ilgalaikiškesnis, veiksmingesnis ir uždirbantis pelną.
Etikos kodekse šių punktų nesilaiko dažniausiai:
Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai atskirtos.
Žinios – tai faktai ir duomenys, grindžiami tiesa, kurią galima nustatyti atitinkamomis patikrinimo ir įrodymo priemonėmis
Žurnalistas turi kritiškai vertinti savo informcijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tkrinti faktus, remtis bent keliais šaltiniais.
Žurnalistas ir leidėjas privalo itin atsargiai vertinti informaciją, kurią jam suteikė streso, sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus ar pirmą kartą bendraujantis su visuomenės informavimo priemonių atstovu.
Ginčytini ar nereikšmingi faktai ar įvykiai neturėtų būti pateikiami kaip sensacija ar itin svarbūs dalykai.
Neturėtų būti skelbiami gandai ir anoniminių informatorių pranešimai, išskyrus tuos atvejus, kai tokios žinios gali būti visuomenei gyvybiškai svarbios ir skelbiamos kaip nepatikrintos.
Žurnalistas negali skelbti žinių apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su reikšmingu visuomenės gyvenimui asmeniu ir yra svarbios visuomenei arba kai fiksuojami nusikalstami veiksmai.
Žurnalistas turi laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas savo įsiteisėjusiu sprendimu.
Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ar žiūrovų jautrumą.
Ar gresia Lietuvai vieno žodžio laisvė?
Lietuvos žiniasklaidos rinką tarsi pyragą ima dalintis stambūs verslo koncernai ir žiniasklaidos magnatai. Tačiau apie savininkus ir stiprėjantį informacijos koncentravimąsi vienose rankose šnekama kol kas nedaug. Ar nenusipelnėme bent jau oraus paaiškinimo, kurios verslo personalijos už mus sugalvoja, kokias publikacijas išvysime rytdienos laikraščiuose ir kokius televizijos personažus pamėgsime labiausiai.
Konkurencijos įstatymas numato, jog ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų – šią ribą peržengusios įmonės gali būti baudžiamos. „Respublikos” leidinių grupė reklamuojasi, jog turi 40,4 procentų Lietuvos skaitytojų auditoriją. Tačiau pavojaus signalų dėl grupės bendros rinkos dalies dar negirdėti.
Didžiulė mulkinimo mašina?
„Žiniasklaidos koncentracija, kaip ir bet kurių išteklių koncentracija, niekada nėra teigiamas dalykas – informacija šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių resursų; žinios yra toks pat galios šaltinis, kaip valdžia ar turtas. Todėl jos sutelkimas keliose rankose savaime atveria kelią piktnaudžiavimui. Mūsų šalyje ši koncentracija dar nėra tokia didelė, kad galėtų grėsti valstybės stabilumui. Manyčiau, kad daug didesnė problema – žiniasklaidos neskaidrumas: Lietuvos visuomenė dažnai nežino, kas yra žiniasklaidos savininkai, kokių nuostatų jie laikosi, galų gale, kokie yra jų verslo ryšiai, todėl susidaro unikalus paradoksas: Lietuva turi kone didžiausią žiniasklaidos laisvę visoje Europoje, tačiau žiniasklaida greitai gali tapti veiksniu, ribojančiu mūsų piliečių laisves“.
Iliustruodamas, kad šis žiniasklaidos virsmas jau prasidėjo ir net įsibėgėjo, teigiu, jog Lietuvos piliečiai dažnai yra sąmoningai neinformuojami apie esminius dalykus, jie nesuvokia savo šalies, taigi ir savo pačių gyvenimo problemų. „Iš to galima daryti
išvadą, kad žmonių debilinimo mašina Lietuvoje jau veikia tikrai įspūdingai“.
„Labai liūdna, kad pati žodžio ir spaudos laisvė yra suvokiama labai siaurai ir netgi iškreiptai, todėl stebint žiniasklaidos priemonėse dirbančiųjų veiksmus natūraliai kyla mintis, jog šie žmonės piktnaudžiauja taip sunkiai iškovota žiniasklaidos laisve ir, galbūt patys to nesuvokdami, dirba toms jėgoms, kurios spaudos ir žodžio laisvę panaikintų tą pačią minutę, kai tik prasibrautų į valdžią. Kitaip tariant, kai kurių žiniasklaidos priemonių veiksmuose galima įžvelgti netgi savižudiškos elgsenos apraiškų“.