Ziniasklaida ir komunikacija šiuolaikinėje visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Ziniasklaida ir komunikacija šiuolaikinėje visuomenėje

Įvadas

Išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse, dažnai vadinamose informacinėmis arba postmoderniomis, žiniasklaida ir komunikacija užima ypatingą padėtį. Žiniasklaidos veiklą skirtingų visuomenių nariai vertina įvairiai – vieni solidžiai apibūdina kaip “ketvirtąją valdžią”, kiti pritaiko kandesnį epitetą – “watchdog”, bet niekas negali paneigti fakto, jog šiandieniniame pasaulyje, kai pagrindiniu kapitalu ir vertybe tampa informacija, jos vaidmuo yra milžiniškas. “Žinojimo” visuomenėje įtakingu tampa tas, kas turi priėjimą prie informacijos, sugeba tą informaciją valdyti ir manipuliuoti ja. Žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės yra pagrindiniai įvairių formų identiteto produkcijos šaltiniai ir ištekliai. Jų kanalais populiarinami įvaizdžiai tampa įvairiomis savęs tapatinimo formomis.

Lietuvoje žiniasklaidos globalizacija suvaidino reikšmingą vaidmenį peržengiant nacionalinės ideologijos (įsitvirtinusios išsivadavimo iš komunistinio režimo laikotarpiu) ribas, stiprinant demokratijos vystymąsi ir kuriant individams naujus pasirinkimus. Žiniasklaidos ir komunikacijos kanalais prasidėjo spartus susipažinimo procesas su nauja postmodernia Vakarų kultūra. Be struktūrinių pokyčių, “užgriuvusių” ekonomikos, politikos, kultūros sritis, vyko (ir tebevyksta) ženklus vertybių perkainojimas: nacionaliniai simboliai, išsivadavimo laikotarpiu buvę kultūrinėmis vertybėmis, neteko savo patrauklumo; išsilaisvinimo ideologija, (kurios pagrindinė idėja buvo atkurti valstybingumą), akivaizdžiai prieštaravusi postmodernioms decentralizacijos, fragmentacijos, “išvietinimo” idėjoms palaipsniui prigeso; rinką ir kultūrinę erdvę užplūdo vakarietiška žiniasklaida, vakarietiški menai, prekės, turistai, tuo atverdami individams galimybės susipažinti su multikultūriniais, globalaus mąsto požiūriais, neapsiribojant vietiniu kontekstu.

Žiniasklaida ir komunikacija atlieka reikšmingą vaidmenį formuojantis individo savęs suvokimui postmodernioje visuomenėje, kurioje pagrindine preke yra informacija:

· Žiniasklaidos priemonės pateikia informaciją apie socialinius procesus, vykstančius visuomenėje, o tuo pačiu skleidžia taip vadinamą mass arba pop kultūrą. Tokios žiniasklaidos priemonių diktuojamos “mados” tiesiogiai įtakoja vertybių kaitą.

· Atsiradus kompiuteriniams tinklams, ima kurtis naujo pobūdžio tarpusavio bendravimo ir interakcijos forma – virtualios bendruomenės. Šių bendruomenių nariai, bendrauja elektroniniu paštu, tai reiškia, jog jie nėra matomi. Tai atveria galimybes individams įgyti ne vieną, o daug tapatybių. Šių naujų priemonių atsiradimo pasekoje vartotojų socialinis statusas ir identitetas tampa sunkiai apibrėžiamas.

· Postmoderniam individui yra būdinga savikūra. Aš esu ne tai, kas esu, bet tai kokiu aš save padarau. Tas savikūros procesas vyksta atsižvelgiant į žiniasklaidos priemonių populiarinamus įvaizdžius. Prisiimdamas tam tikrą įvaizdį aš įgyju tapatybę. Kitas ne mažiau svarbus postmodernaus “aš” bruožas – refleksyvumas, t.y nuolatinė tapatumo kaita. Įvaizdžiai postmodernioje visuomenėje greitai kaičiasi (vėl gi žiniasklaidos ir komunikacijos priemonių dėka), todėl individų tapatumas yra labai trapus. Informacijos skleidėjai šiuolaikinėje visuomenėje

Pastaraisiais dešimtmečiais bendrabūvis iš esmės pasikeitė. Didėjant nepasitenkinimui tradiciniais socialinį gyvenimą aiškinančiais teoriniais modeliais, akademinė bendruomenė priėjo išvados, jog iki šiol naudotos metodologinės priemonės šių dienų realijoms aiškinti nebetinka. To pasekoje ėmė rastis gausybė naujų teorijų, bandančių įvardinti bei paaiškinti susidariusią situaciją. Dažniausiai tas naujasis būvis vadinamas postmodernybe, postmodernizmu ar tiesiog postmodernu. Nežiūrint nuomonių įvairovės, postmodernybė paprastai siejama su keliais bruožais. Jų lyginamasis svoris teorinėje pozicijoje varijuoja ir priklauso nuo autoriaus pasirinkto aiškinimo modelio. Šiam laikmečiui būdingas abejojimas mokslo ir loginių argumentų galia, metateorijų vartojimo racionalumu. Reiškiniai analizuojami tarpdisciplininiame ir tarpkultūriniame kontekste. Postmodernybėje kinta laiko ir erdvės sampratos. Ypatingas dėmesys skiriamas savitam stiliui ir “kitoniškumo” viršenybei virš vienodumo. Postmodernybės šalininkai teigia, jog keičiasi ne tik modernios visuomenės struktūros, bet ir pats socialinis mąstymas. Visuomenė, gyvenanti naujo bendrabūvio sąlygomis, vadinama daugeliu vardų – postmodernia, postindustrine, vartotojų, pertekliaus, komunikacijos, informacijos ir pan. Kaip ją bepavadintume, vienas svarbiausių jos bruožų yra tas, kad pagrindine preke tampa informacija.

Kai kurie autoriai oficialią informacinės visuomenės kūrimo pradžią Europoje tapatina su 1993 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos paskelbtu pranešimu Growth, Competitivness and Employment: The Challenges and Ways forward into the 21st Century (Gudauskas, Undzėnas: 1999, 10).

1998 m. rugsėjo 12 d. Bristolyje informacinės visuomenės forumas priėmė deklaraciją Democratic Participation in The information Society, kurioje akcentuojama, jog “…lygybės, demokratijos, ir ypač informacinės laisvės principai turi būti pagrindiniai kuriant ir tobulinant informacinę visuomenę” (Gudauskas,
Undzėnas: 1999, 11). Deklaracijoje pabrėžiama kiekvieno individo teisė gauti ir teisėtai naudoti informaciją bei laisvai reikšti savo nuomonę.

Straipsnyje “Kur tu, informacijos visuomene?” D. Pietaris pateikia tokį apibrėžimą: “informacijos visuomenė – tai visuomenė, kurioje informacija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį, kuri laisvai ir intensyviai keičiasi informacija ir ją vertina, tai visuomenė, išnaudojanti technologijų galimybes tam, kad informacija sklistų nekliudoma ir būtų prieinama bei naudinga kiekvienam visuomenės nariui” (Pietaris: 99/4, 32). Be to, informacinė visuomenė – “tai visų formų informacijos (multimedia) tvarkymo, kaupimo, saugojimo ir platinimo procesų globališkumo užtikrinimas, panaudojant šiuolaikines informatikos bei ryšių technologijas, sukuriant reikalingą teisinę aplinką.” (Gudauskas, Undzėnas: 1999, 11).

Perskaičius šiuos apibrėžimus pagrįstai kyla klausimas ar Lietuvoje yra informacinė visuomenė? Atsakymą į jį pateikia tas pats Pietaris: “Į klausimą kas yra informacijos visuomenė? keletas paklaustų žmonių (turinčių aukštąjį išsilavinimą, bet nesusijusių su IT verslu) tik patraukė pečiais…<…> Šiandien informacijos visuomenė Lietuvoje – tai tik nedidelis profesionalų būrys, kuriame informacija keičiamasi be priekaištų <…> Apie kokią informacijos visuomenę galime kalbėti, jei jos žinios ir įgūdžiai atsilieka nuo technologijos pažangos keliomis kartomis, tarsi laiko mašinos gedimas būtų sustabdęs progresą? Beje šis atsilikimas toli gražu nelinkęs mažėti <…> Ne dėl to, kad tai techniškai neįmanoma ar nėra įstatyminės bazės – informacijos visuomenė dar tik įžengė į savo evoliucijos priešaušrį ir niekas nepagreitins šio proceso, keistis turėtų ne gigabaitai, megahercai ar valdininkų kabinetai, o mūsų sąmonė, kuri dar ne visai suvokia pasikeitimų mastus ir atsisako paklusti technologinės revoliucijos padiktuotų įvykių eigai.” ( Pietaris: 99/4, 32-33).

1998 m. nutarta pradėti programą Informacinė visuomenė Lietuvoje, o tų pačių metų pabaigoje Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Informacijos ir informatikos departamentas numatė pagrindinius šios programos etapus ir uždavinius. Uždaviniuose pabrėžiamos laisvos piliečių galimybės gauti ir naudoti informaciją, o taip pat, kaip itin svarbus punktas akcentuojamas šalies informacinių priemonių – žiniasklaidos ir komunikacijos plėtojimas, neteisėtos ar nusikalstamos informacijos persekiojimas.

Taigi, darbe laikysimės nuostatos, jog nežiūrint to, kad Lietuvoje, dar nėra informacinės visuomenės, tam tikri, jai būdingi bruožai (tokie kaip informacinių technologijų plėtra) jau egzistuoja, arba pamažu ryškėja. Todėl kalbėdami apie informacijos skleidėjus – žiniasklaidą ir komunikacijos priemones – šiuolaikinėje visuomenėje remsimės ir Lietuvos realijomis.

Naujosios komunikacijos

Viena naujausių ir populiariausių tarpasmeninės komunikacijos formų tampa bendravimas kompiuterio pagalba, kitaip dar vadinamas Computer Mediated Communication (CMC). XX a. pabaigoje atsiranda nauja sąvoka “infožmogus”. Tai viską žinantis žmogus, atsiribojęs nuo tiesioginio kontakto, todėl lengvai galintis keisti savo identitetą. Jis veikia tarpininkaujant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms. Jo tikrojo veido niekas nemato, o bendravimo procese pasikliaujama jo paties susikurtu įvaizdžiu. Kompiuteris šiuo atveju dalyvauja tik kaip informacijos perdavimo priemonė, tuo tarpu tarp komunikuojančių šalių yra elektroninis ryšys.

Prieš gerą dešimtmetį į Lietuvos informacijos ir komunikacijos technologijų rinką įsiveržė vakarietiškos technologijos. Drauge su jomis atkeliavo ir specifinės šių technologijų vartotojų tarpusavio bendravimo elgesio normos. Mobilus telefonas dar nesenai buvęs fantastiška technikos naujove, šiandien jau nieko nebestebina. O bevielio pokalbio dėka palaikomi asmeniniai ryšiai, neprisirišant prie geografinės vietos, tapo vos ne kasdienybe. Atsiradus kompiuteriniams tinklams, Lietuvoje ima kurtis naujo pobūdžio tarpusavio bendravimo ir interakcijos forma – virtualios bendruomenės. Šių naujų priemonių atsiradimo pasekoje vartotojų socialinis statusas ir identitetas tampa sunkiai apibrėžiamas. Bendraujant elektroniniu paštu (E-mail’u) tas pats asmuo turi galimybę susikurti kelias pašto dėžutes, pagal poreikius keisdamas ir išgalvodamas asmeninę informaciją. Kitas populiarus komunikavimo būdas – elektroniniai pokalbiai, taip vadinami chat’ai. Jų metu dalyviai sinchroniškos interakcijos metu ypač dažnai prisistato “pasisavindami” svetimus socialinius vaidmenis, lytį, amžių, išsimokslinimą ir pan.

Nusakyti tikslias tokių Internetinių bedruomenių charakteristikas yra sunku dėl jų trumpalaikiškumo ir jų narių identiteto neaiškumo. Jų nariai greitai keičiasi, o asmeninius duomenis dažniausiai išgalvoja. Tai yra vienas iš esminių skirtumų tarp tradicinės bendruomenės ir virtualios.

Baltic IT Review (1998/11) duomenimis, 1998 metais Atviros Lietuvos fondas atliko Lietuvos Interneto lankytojų, prisijungiančių prie vidaus ir tarptautinių Interneto tinklų registraciją. Paaiškėjo, kad Lietuvoje internetiniais puslapiais daugiausia naudojasi privačios įmonės. Jos sudaro 57% visų besinaudojančių internetiniais
puslapiais. Tuo tarpu valstybinės institucijos – 31%, o akademinės institucijos – 12%.

Kalbant apie elektroninio pašto (E-mail) naudojimo laiką rezultatai pasiskirsto sekančiai: privačioms kompanijoms tenka – 54%, akademinėms institucijoms – 38%, o valstybinėms institucijoms – tik 8%. Tai lemia faktas, jog didesnės privačios įmonės naudojasi on-line režimu, susimokant mėnesinį abonentinį mokestį. Tuo tarpu valstybinėse ir akademinėse institucijose, populiaresnė taip vadinama dial-up connection paslauga.

Valstybės institucijų kompiuterių tinklas (VIKT) apima visą šalies teritoriją. Plėtojamas Lietuvos mokslo ir Švietimo kompiuterių tinklas (LITNET). Šis tinklas naudojamas moksliniam bendradarbiavimui, bei studentų informaciniam apsirūpinimui. Infobalt teisių agentūros duomenimis, prie Interneto priėjimą turi 67,7% studentų ir moksleivių.

Lietuvoje asmeninių kompiuterių skaičius nuo 1995 metų iki 1999 metų išaugo beveik trigubai – nuo 71 000 1995-aisiais iki 197 000 1999-aisiais (“Verslo žinios”, 1999m. spalio 26d.). Remiantis įvairiais duomenimis, šiuo metu šalyje instaliuota apie 200.000 kompiuterių (žr.: Infobalt Laikas Lietuvos informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys. 99 /4 spalis). Tačiau įvertinus tą aplinkybę, jog dalis kompiuterių naudojama kolektyviai, realiai šiuo metu Lietuvoje su kompiuteriais kasdien susiduria apie pusė milijono šalies gyventojų. Tačiau lyginant su bendra ekonomine situacija šalyje, šis skaičius nėra didelis.

1999 metų gruodžio mėn. atlikus Interneto tinklo lankytojų skaičiavimą, matyti, jog per šį mėnesį Lietuvoje į Interneto tinklalapius buvo įeita 14144 kartus, o tai yra 1147 atvejais daugiau, nei praeitą, t.y. lapkričio mėn. Tuo tarpu iš Latvijos – 18711, o iš Estijos – 28674 lankytojai. Kaip matyti Lietuva gana smarkiai atsilieka nuo kaimyninių Baltijos šalių (nekalbant jau apie išsivysčiusias Vakarų šalis, tokias kaip, pavyzdžiui, Didžioji Britanija kur į Internetą įėjo 1741700 lankytojų; žr.: http://www.ripe.net/statistics/hostcount.html).

Lietuvos Internetas pagal vartotojų skaičių nuo kaimyninių šalių atsilieka akivaizdžiai, tačiau turinio požiūriu nežymiai. Interneto puslapiuose jau galima rasti įvairių gamintojų reklamos, įvairaus pobūdžio informacinių skelbimų. Kol kas Lietuvos Internete nėra nė vieno didelio tarptautinio informacijos tinklo, galbūt todėl jis gana sunkiai skverbiasi į šalies verslo struktūras. Tuo tarpu kai Vakarų šalys plačiai naudojasi “elektroninės” prekybos patogumais, Lietuvoje dar toli gražu ne visos įmonės turi priėjimą prie pačio Interneto. Vos keletas firmų interneto puslapiuose rengia rimtus projektus (pavyzdžiui, “Penki kontinentai” periodiškai rengia projektus Spaudos pasaulis (www.press.lt), Interneto pokalbių svetainė (www.irc.lt) ir kt.).

Nežiūrint to, jog internetinių paslaugų tiekėjai, parduodami reklaminius plotus, gauna nemažą pelną ir bando taikyti kuo lankstesnę kainų politiką, daugumai individualių vartotojų Interneto paslaugos tebėra per brangios.

Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ypatingą reikšmę maksimalios informacijos gavimas turi sėkmingai verslo plėtotei. 1999 09 06 “Lietuvos rytas” Nr.207 pateikė šimto didžiausių Lietuvos akcinių bendrovių pirmojo pusmečio produktų ir paslaugų pardavimų rezultatus. Palyginus su analogiškais 1998 metų pirmojo pusmečio rezultatais, informacinių technologijų sektoriuje pardavimai sumažėjo 15.2 % (tai bendras Lietuvos firmų pardavimų sumažėjimo vidurkis), o telekomunikacijų sektorius išaugo 16.2 % (remiantis Lietuvos telekomo pirmojo pusmečio rezultatais). Prognozuojama, kad 2000 metais informacinių technologijų sektoriuje rinka išaugs 16 %, o telekomunikacijų sektoriuje numatomas išaugimas sieks net 37.9 %. O tai reiškia, jog 2000 – aisiais informacinių technologijų sektoriuje rinka pasieks tik 1998 metų pardavimo lygmenį. Lietuvos gyventojų tarpe telekomunikacijų prekės ir paslaugos (pirmiausia mobiliojo ryšio priemonių) yra kur kas populiaresnės nei informacinės technologijos, tokios kaip kompiuteriai. Tokį reiškinį galėtų lemti keletas priežasčių:

· Didesnis mobilių telefonų poreikis individualių vartotojų tarpe. Kompiuteris tiek dėl savo kainos, tiek dėl reikšmingumo vidutinio piliečio kasdieniniame gyvenime yra mažiau reikalingas negu telefonas.

· Elementarių vartojimo žinių trūkumas.

Apibendrinant reikia pasakyti, jog Lietuva informacinių technologijų diegimo ir vartojimo srityje dar smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių. M.Bieliūno teigimu, Lietuvoje internetas “kol kas aiškiai pretenduoja į vadinamąją “narrowcasting” – grupinės, o ne masinės komunikacijos, t.y. “broadcasting” priemonę” (Bieliūnas: 99/4, 35).

Kintantis žiniasklaidos socialinis kontekstas. Kultūrinių vertybių kaita

Mes gyvename “pasakojimų” pasaulyje, nes didžioji dalis to ką mes žinome (arba įsivaizduojame žiną) yra įgyta ne asmenio patyrimo būdu, o būtent per įvairius pasakojimus, socializacijos proceso metu. Ir jei anksčiau tie pasakojimai buvo perduodami daugiausia tiesiogiai – iš lūpų į lūpas, pirmiausia mažos bendruomenės rate, tai dabar pagrindinis tokių pasakojimų gamintojas yra žiniasklaida.

Temple
Philadelphia’joje profesoriaus George’o Gerbner’io (Gerbner: 1999, 8) teigimu, kultūrinę aplinką kuriančios istorijos atlieka tris skirtingas, bet tarpusavyje susijusias funkcijas:

1. atskleidžia įvairių socialinių mechanizmų veikimo principus;

2. paaiškina kokie jie gali būti (aprašo socialinių mechanizmų įvairovę);

3. nusako kokia turėtų būti mūsų pozicija šių mechanizmų atžvilgiu.

Socialinių mechanizmų veikimo principus aiškinančios istorijos, nušviečia visus svarbius, bet nematomus ryšius ir užslėptas varomąsias gyvenimo jėgas. Pasakos vaikams, literatūros kūriniai, komiksai, animaciniai filmai ir kiti fantazijos-vaizduotės produktai atskleidžia pamatinius žmonių mąstymo modelius. Jie parodo sudėtingus priežastinius ryšius, pateikdami įsivaizduojamus veiksmus įvairiose galimose situacijose. Be to, juose visada yra padaroma išvada, kuri turi tam tikrą moralinę nuostatą ir socialinę funkciją. Tokio tipo istorijos yra sintetinio, selektyvaus, dažnai mitinio pobūdžio ir visada socialiai sukonstruotos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2300 žodžiai iš 7535 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.