Ziniasklaida ir terorizmas bilietas
5 (100%) 1 vote

Ziniasklaida ir terorizmas bilietas

Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas

reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų

atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos

dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys

įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas

į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų

grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, –

tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas,

nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė,

kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų

tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso

Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“

mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų

visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos

naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos

įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o

psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu

arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant

žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“

dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge

(1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą,

nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais

žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis

įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps

„naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“

sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai

skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma,

kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“

paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji

tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės

prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų,

nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos

siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis

dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos

įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei

tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška,

išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones

liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas

tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos

sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis

žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra

vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų)

nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo

formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją

gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį

konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką

viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio

formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei

Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį

profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas

aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion.

// Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis

situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda.

Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.

Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio

gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus

bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus

bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti

panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4

kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos

žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu

vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2

d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu.

Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“

organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai

užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą,

kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais,

raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami

Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną

policijos pareigūną.

Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 732 žodžiai iš 1442 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.