Žiniasklaida ir terorizmas
Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas
reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų
atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos
dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys
įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas
į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.
Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų
grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, –
tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas,
nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė,
kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų
tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.
Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso
Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“
mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų
visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos
naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos
įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o
psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu
arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.
Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant
žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“
dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge
(1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą,
nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais
žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis
įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps
„naujiena“.
Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“
sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai
skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma,
kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“
paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji
tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės
prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų,
nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos
siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis
dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos
įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei
tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška,
išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones
liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas
tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos
sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis
žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra
vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų)
nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo
formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją
gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį
konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką
viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio
formavimui.
Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei
Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį
profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas
aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion.
// Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis
situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda.
Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.
Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio
gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus
bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus
bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti
panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4
kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos
žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu
vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:
1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2
d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu.
Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“
organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.
2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai
užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą,
kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais,
raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami
Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną
policijos pareigūną.
Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su