Ziniasklaida ir terorizmas
5 (100%) 1 vote

Ziniasklaida ir terorizmas

Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – masinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion. // Rothman S. The Mass Media. 1992). Tyrime buvo naudojamas eksperimentinis situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda. Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.

Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4 kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2 d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu. Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“ organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą, kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais, raginančiais
atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną policijos pareigūną.

Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apie antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kuriose taip pat buvo reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.

„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos reportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie „pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėję žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 938 žodžiai iš 2827 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.