Ziniasklaida Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Ziniasklaida Lietuvoje

Turinys

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos…………………………………………………………………1

Žurnalistinių vertybių žlugimas…………………………………………………………………3

Didžiulė mulkinimo mašina? …………………………………………………………………….3

Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas……………………….5

Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija……………………………………………………….6

Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas………………………….8

Žiniasklaida ir demokratija ………………………………………………………………………9

Žiniasklaida

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos.

Žiniasklaidos terminas lietuvių kalboje atsirado visai neseniai. Lietuviškas pavadinimas „žiniasklaida“ yra palyginti naujas įvestas apie 1990-uosius metus, prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas „medijos“ terminas. Pati sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Žiniasklaidos tikslas – pateikti informacija plačiam vartotojų ratui. Šiam tikslui puikiai pasitarnauja vadinamosios visuomenes įformavimo priemones: spauda, radijas ir televizija, bei žinoma internetas. Žiniasklaidai priskiriamos penkios rūšys:

1. Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)

2. Elektroninė žiniasklaida.

3. Audio (radijas, garso įrašai)

4. Audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)

5. Internetas.

Pastaroji žiniasklaidos rūšis – internetas vis labiau įsigali tarp tradicinių žiniasklaidos priemonių, tokių kaip spauda. Pastaruoju metu elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.

Nuo pat jos atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija (bent jau potencialia). Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių socializacija ir kita. Tačiau žiniasklaidoje, kaip ir kitose sferose pinigai turi didelės, ir dažnai lemiamos įtakos. Todėl tam tikri suinteresuoti asmenys žiniasklaidos įtaka gali naudoti savo tikslams pasiekti ar tiesoms įrodyti.

Gali kilti klausimas kodėl tokia padėtis susidarė kaip tik Lietuvoje. Lietuva skiriasi nuo senųjų demokratinių šalių, nes jose yra daug gilesnės tradicijos – tiek politinės, tiek žiniasklaidos. Lietuvoje tos tradicijos gana jaunos. Suprantama, kad žiniasklaida daro didžiulę įtaką, jei kalbėsime apie žinias, o ne apie visokius šou. Iš kur visuomenė sužinotų apie daugelį dalykų, jei ne iš žiniasklaidos.

Jei politikai, verslininkai, meno žmonės nori kažką pasakyti visuomenei, tai naudojasi žiniasklaida. Susirinkime jie gali kalbėti tik mažam būreliui, o per žiniasklaidą – visiems. Aišku, absoliučiai visi neišgirs, nepamatys, neperskaitys, bet didžioji dalis, – taip. Toks visuotinis susišnekėjimas per žiniasklaidą yra vienintelė priemonė šiandien.

Suprantama, kitose šalyse yra aiškesnė žiniasklaidos priemonių diferenciacija: egzistuoja „geltonoji“ spauda, o kartu ir labai gerai vertinama profesionalioji spauda. Lietuvoje aš išskirčiau „Kultūros barus“ kaip puikios kokybės profesionalų leidinį, tačiau jis orientuojasi į kultūrą. Mes neturime plačiajai visuomenei skirto profesionalaus leidinio. Juo, sakykime, galėtų būti žurnalas „Veidas“, tačiau ir jam trūksta analitiškumo. Iš vis Lietuvoje trūksta tiriamosios žurnalistikos.

Senosiose demokratijose egzistuojanti žiniasklaidos diferenciacija nulemia tai, kuriuo leidiniu galima pasitikėti, o kuriuo – ne. Lietuvoje visų laikraščių labai panašus lygis: gana arti „Vakaro žinių“. Negalima sakyti, kad visi tokie laikraščiai, tačiau beveik visi. Kuo skiriasi „Lietuvos rytas“ nuo „Lietuvos žinių“ arba „Respublikos“? Nebent tuo, kad vieni palaiko vieną pusę, kiti palaiko kitą. Aišku, laikraščių „kristalizacija“ priklauso ir nuo finansų.

Dažnai kalbame, kad mūsų politika yra tokia, kokia yra visuomenė. Taip pat sakoma, kad žiniasklaida yra tokia, kokia yra visuomenė. Taikomas, kaip savaime suprantamas, rinkos (pasiūlos ir paklausos) dėsnis. Jeigu žiniasklaidą suvoksime tik kaip verslą ir daugiau nieko, tuomet, žinoma, šis dėsnis galios. Patys politikai vis dažniau ne tik pateikia, bet ir įkūnija politiką kaip verslą, tad tas dėsnis pakankamai neblogai galioja. Tačiau turime savęs klausti, ar iš tikrųjų politika yra verslas? Žinoma, ne. Ar žiniasklaida yra verslas? Geras atsakymas būtų: tik iš dalies. Ta kultūrinė šviečiamoji žiniasklaidos misija, kuri Vakaruose yra įaugusi į dešimtmečių tradiciją, Lietuvoje yra arba neigiama arba tiesiog nepaisoma jos. Paisyti visuomenė pradės tik tada, kai patys žiniasklaidos atstovai imsis atsakomybės ir pastangų kažką daryti. Nes laukti vien iš vartotojo, – kuris jau yra įpratintas tokios pasiūlos, o ne kitokios, – pokyčių
būtų neteisinga ir nesąžininga. Pati žiniasklaida turi jausti atsakomybę už tuos pokyčius, kurių daugelis darbuotojų šioje srityje norėtų ir lauktų. Jie, deja, nėra savarankiški to imtis ir keisti.

Kaip galima pastebėti žiniasklaida Lietuvoje nėra tokia tobula ir skaidri kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai lemia keletas veiksnių, tačiau svarbiausiasis iš jų būtu žinių ir patirties stoka. Kadangi Lietuvoje žiniasklaida dar tik pradeda žengti savo pirmuosius žingsnius, taigi permainų ir permainų dar teks palaukti.

Įprasta apie korupciją kalbėti, kaip apie piktnaudžiavimą viešąja tarnyba. Tačiau ne tik valstybės ir savivaldybių tarnautojai bei pareigūnai gali būti korumpuoti – bet kokia valdžia, grįsta visuomenės pasitikėjimu, sudaro sąlygas korupcijai. „Transparency International“ pateikia tokį korupcijos apibrėžimą: „Korupcija – tai piktnaudžiavimas viešąja galia siekiant asmeninės naudos.“ O žiniasklaidos galia – iš visuomenės pasitikėjimo.

Sociologiniai tyrimai rodo, jog Lietuvoje visuomenės akyse žiniasklaida yra bene pagrindinė kovotoja su korupcija. „Žiniasklaida šiandien Lietuvoje labai smarkiai prisideda prie to, kas vadinama „teisingumu“, vykdymo. Todėl žiniasklaidos korupcija daugeliu atveju yra net svarbesnė nei teisėjų ar teisėsaugininkų korupcija“, – teigia „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius.

Jis pažymi, kad 2003 m. pasirodžiusiame „Tarptautiniame naujienų paperkamumo indekse“, kuriame lyginami 66 šalių rodikliai nustatantys žiniasklaidos korumpuotumą. Lietuva šiame sąraše dalijasi septynioliktąją vietą kartu su kitomis septyniomis šalimis.

Šiame leidinyje yra pabrėžiama, kad Lietuva JAV organizacijos „Freedom House“ 2003 m. duomenimis, patenka į antrąjį laisviausios žiniasklaidos šalių dešimtuką. „Tačiau būdama laisva nuo valdžios ir piliečių kontrolės, ji nėra laisva nuo kapitalo interesų valdymo,“ – teigia R. Juozapavičius.

Žurnalistinių vertybių žlugimas

Pastarųjų dešimtmečių pokyčiai žiniasklaidoje verčia abejoti jos demokratiškumu. Žiniasklaida ima vadovautis komerciniais rinkos principais, „įsipareigojimus demokratijai nustumdama į antrąjį planą“. Konkurencija dažnai priverčia žiniasklaidą atsisakyti pamatinių vertybių ir būti „racionaliu, pelno siekiančiu veikėju“.

Žiniasklaidos kuriama informacinė erdvė yra būtina sąlyga ne tik piliečiams, norintiems būti aktyviems politikoje, bet ir politikams, siekiantiems būti valdžioje. Dominavimas žiniasklaidoje yra vienas svarbesnių politiko uždavinių, nes „jei politiko nėra viešajame diskurse, tai jo nėra ir gyvenime“. Taigi, politika tampa vis labiau planuojama, vykdoma ir perteikiama kaip žiniasklaidos procesams paklūstantis fenomenas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1068 žodžiai iš 3517 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.