Ziniasklaidos vaidmuo kovojant su korupcija
5 (100%) 1 vote

Ziniasklaidos vaidmuo kovojant su korupcija

ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KOVOJANT SU KORUPCIJA IR JOS GALIMYBES RIBOJANTYS VEIKSNIAI VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE

Pirmiausia norėčiau dirstelėti į tai, kaip apskritai suprantamas žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje.

Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Taigi, visuomenės teisė gauti informaciją apie dalykus, įtakojančius jos gyvenimą, taip pat žiniasklaidos vaidmuo teikiant tokią informaciją bei atliekant valdžios struktūrų priežiūros vaidmenį pripažįstami tarptautiniu mastu. Tačiau, čia reikia pažymėti, kad ši visuomeninė funkcija neįpareigoja atskirų žiniasklaidos priemonių. Atvirkščiai, žiniasklaidos visuomeninio vaidmens pripažinimas tarptautinėje teisėje įpareigoja šalių vyriausybes užtikrinti sąlygas, kurios leistų žiniasklaidai atlikti šias funkcijas. Valstybė yra aukščiausias nuomonių vairovės, reikalingos, kad žiniasklaida sėkmingai atliktų savo visuomeninį vaidmenį, garantas. Vyriausybės taip pat turi pareigą užkirsti kelią bandymams pajungti šią nuomonių įvairovę įvairių grupuočių interesams.

Žiniasklaida, be abejonės, gali vaidinti ir vaidina labai svarbų vaidmenį tiek atskleisdama korupciją per žurnalistų tyrimus, tiek suteikdama tribuną visuomenėje vykstančioms diskusijoms apie korupcijos daromą žalą bei kovos su korupcija būdus. Tačiau, tam, kad ji galėtų atlikti šį vaidmenį, reikalinga atitinkama, skatinanti žiniasklaidos laisvę, nepriklausomybę ir pliuralizmą teisinė ir praktinė aplinka.

Čia norėčiau trumpai apžvelgti kai kuriuos veiksnius, ribojančius žiniasklaidos galimybes atskleisti korupciją, su kuriais žiniasklaida susiduria Vidurio bei Rytų Europos šalyse, t.y. tame regione, kuriame ir dirba mūsų programa. Ypač norėčiau apsistoti ties bylų už garbės ir orumo įžeidimą (ko dažnai griebiasi apkaltintieji korupcija) kėlimu žiniasklaidos priemonėms, informacijos gavimo problema bei šaltinių apsauga.

2. Garbės ir orumo įžeidimas

Taigi, kas atsitinka, kai žurnalistai atlikdami savo visuomeninę funkciją atskleidžia pareigūnų korupciją? Atrodytų, turėtų būti pradėtas žiniasklaidos pateiktų faktų tyrimas, o korupcija apkaltintas asmuo turėtų suspenduoti savo įgaliojimus, kol paaiškės šio tyrimo rezultatai.

Tačiau Vidurio ir Rytų Europoje egzistuoja daug didesnė tikimybė, kad vos tik žurnalistai paskelbs savo rašinį, jiems iškart bus iškelta byla už šmeiztą bei garbės ir orumo įžeidimą, kartais pasibaigianti žiauriomis bausmėmis. Pavyzdžiui, 1996 metais Konstancoje, Rumunijoje du žurnalistai, atskleidę dviejų vietinių pareigūnų korupciją buvo apkaltinti asmens įžeidimu pritaikius Baudžiamojo kodekso straipsnį. Nepaisant to, kad net keli vietinės savivaldybės teisinio komiteto tyrimai patvirtino, jog minėti pareigūnai buvo korumpuoti, abu žurnalistai buvo nuteisti septyniems mėnesiams laisvės atėmimo. Jiems taip pat buvo uždrausta dar metus dirbti žurnalistinį darbą. Kilus visuomenės nepasitenkinimui, generalinis prokuroras sustabdė bausmės vykdymą, veliau žurnalistams buvo suteikta prezidento amnestija.Tokių pavyzdžių galima pateikti daug.

Kai kuriose šalyse tokių prieš žiniasklaidą nukreiptų bylų skaičius įspūdingas. Sakykime, Kroatijoje per pastaruosius keletą metų buvo iškelta per keturis šimtus bylų, iš kurių trečdalis pagal baudžiamojo kodekso straipsnius. Moldavijoje 1996 metais buvo iškeltos 235 bylos. Čia reikia pazymeti, kad Moldavijoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, net jei ieškovas pralaimi bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo, jis neprivalo atlyginti atsakovo islaidų. Tad gynyba teisme žurnalistams ar jų žiniasklaidos priemonėms kainuoja labai – kartais net nepakeliamai – brangiai, kas savaime yra žiniasklaidos laisvę ribojantis veiksnys.

Žinoma, ne tik pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politikai ar pareigūnai ginasi teigdami, kad žiniasklaida nuplėšė jų garbę. Garsi pastarųjų metų byla Didžiojoje Britanijoje – tai buvusio Parlamento ir vyriausybės nario Džonatano Aitkeno 1995 metais pateiktas ieškinys už šmeižtą laikraščiui “The Guardian”, kuris apkaltino Aitkeną korupcija susijusia su ginklų pardavimu vienai iš arabų šalių. Šis ieškinys žlugo 1997 metais, kai buvo įrodyta, kad buvęs aukštas pareigūnas ne kartą melagingai liudijo teisme. Jis buvo nuteistas devyniems mėnesiams laisvės atėmimo už melagingų parodymų teikimą ir trukdymą teisingumui, taip pat turi atlyginti “The Guardian” patirtas milijono 800 tūkstančiu svarų teisines išlaidas. Taigi, bylos baigtis buvo
kiek kitokia nei aukščiau minėtame pavyzdyje iš Rumunijos. Tačiau, tokios gynybos teisme išlaidos (kurias dar reikia išieškoti), ko gero bet kuriai žiniasklaidos priemonei mūsų regione būtų nepakeliamos.

Straipsniai, pagal kuriuos baudžiama už garbės ir orumo įžeidimą, daugelyje Vidurio ir Rytu Europos šalių egzistuoja tiek baudžiamajame, tiek civiliniame kodeksuose. Dažnai jie taip suformuluoti ir taikomi, kad žurnalistai verčiau renkasi savicenzūrą, nei ilgų mūšių teismuose perspektyvą bei galimybę sumokėti milžiniškas baudas arba net atsidurti kalėjime.

Žvilgtelkime į kelis bylų dėl garbės ir orumo įžeidimo aspektus, kuriuos reformavus žurnalistai, atskleidžiantys korupcijos atvejus, būtų labiau apsaugoti. Tai klausimas dėl kritikos visuomenės veikejų (Public figures) atžvilgiu; kompensacijų dydis, laisvės atėmimo bausmių taikymas bei žurnalistams prieinamos gynybos priemonės.

2.1 Visuomenės veikėjų kritika.

Viena is didžiausių problemų yra tai, kad mūsų regione šie asmenys įstatymiškai labiau ginami nei paprasti piliečiai. Tai yra visiška priešingybė demokratiniams standartams ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai, kur aiškiai konstatuota, kad visuomenės veikėjai turi susitaikyti su didesniu kritikos ir priežiūros laipsniu. Čia taikytinas principas, kad įstatymai baudžiantys už garbės ir orumo įžeidimą turi būti naudojami tik reputacijai ginti, o ne, kaip dažnai daroma, užkirsti kelią vyriausybės ar atskirų pareigūnų kritikai.

Laikydamasis šio principo Vengrijos Konstitucinis teismas 1994 panaikino Baudžiamojo kodekso straipsnį, teikusį ypatingą apsaugą visuomenės veikėjams. Dabar pastarieji gali ginti savo garbę ir reputaciją tais pačiais pagrindais, kaip ir bet kuris kitas asmuo Vengrijoje. Teismas, beje, nežengė dar toliau ir nenurodė, kad visuomenės veikėjai turi būti mažiau apsaugoti nuo kritikos nei kiti piliečiai.

2.2. Laisvės atėmimo bausmės.

Netgi kai įrodoma, jog žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė buvo neteisi, bausmė turi būti proporcinga nusikaltimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškiai nurodė, kad valstybėms Europos Tarybos narėms skirti laisvės atėmimo bausmes už vyriausybės, jos institucijų ar pareigūnų kritiką yra apskritai nepriimtina ir neproporcinga padarytam nusikaltimui. Per pastaruosius daugiau nei dvidešimt metų nė vienas žurnalistas Vakarų Europoje nebuvo pasodintas į kalėjimą už garbės ar orumo įžeidimą.

Šių metų rugsėjį žurnalisto Dalbano prieš Rumuniją iškeltoje byloje, šis Teismas patvirtino principą, kad laisvės atėmimas už tokį nusikaltimą neproporcingai riboja išraiškos laisvę. Minėtas žurnalistas 1992 metais paskelbė keletą straipsnių atskleidžiančių valstybinės agrofirmos vadovo bei vieno valdybos nario (kuris taip pat buvo ir Rumunijos senatorius) sukčiavimą. Pirmajame straipsnyje buvo pateikta informacija iš Rumunijos specialiųjų tyrimų tarnybos užvesto tyrimo. Žurnalistas buvo pripažintas kaltu dėl garbės ir orumo įžeidimo, nuteistas lygtinai trims mėnesiams laisvės atėmimo ir turėjo sumokėti didelę baudą. Jam taip pat buvo visam laikui uždrausta dirbti žurnalisto darbą. (Nuosprendį vėliau panaikino Aukščiausiasis Teismas).

Byla buvo pateikta Europos Žmogaus Teisių Teismui, kuris pažymėjo, kad minėti straipsniai turėjo visuomeninę reikšmę ir kad nėra įrodymų, jog juose pateiktas įvykių aprašymas buvo visiškai neteisingas ir nukreiptas garbės įžeidimo kampanijai kurstyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad demokratinėje visuomenėje, nors spauda ir neturi peržengti tam tikrų ribų, ypač kas liečia pagarbą kitų žmonių reputacijai ir teisėms bei poreikį užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui, spaudos vaidmuo, vis dėlto, yra perteikti – su visa atsakomybe – informaciją ir idėjas visais visuomenei reikšmingais klausimais.

Teismas dar kartą pabrėžė žiniasklaidos vaidmeni, skleidžiant visuomeninės svarbos informaciją ir paminėjo, kad būtų nepriimtina, jei žurnalistams nebūtų leidžiama reikšti kritinio požiūrio vien dėl to, kad jie negali įrodyti savo teiginių teisingumo. Taip pat buvo padaryta išvada, kad p.Dalbano apkaltinimas kriminaliniu nusikaltimu ir laisvės atėmimo bausmės jam skyrimas, buvo neproporcingas kišimasis į jo kaip žurnalisto išraiškos laisvę.

Kai kurios žiniasklaidos laisvės gynimo grupės (pvz., Tarptautinis Spaudos Institutas Vienoje) interpretavo tokį Teismo sprendimą kaip nurodantį, kad garbės ir orumo žeminimo kriminalizavimas pats savaime trukdo teisei į išraiškos laisvę.

1998 Bulgarijos teisininkų, ginančiu žiniasklaidos laisvę, grupė inicijavo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad būtų panaikinti baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys laisvės atemimą už garbės ir orumo įžeidimą. Bulgarijos Konstitucinis Teismas atmetė šį kreipimąsi, nurodydamas, kad asmens orumo gynimas yra Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos bei Bulgarijos Konstitucijos dalis. Buvo pažymėta, kad kriminalinė atsakomybė už garbės įžeidimą yra viena iš gynybos priemoniu, todel Bulgarijos baudžiamasis kodeksas neprieštarauja Konstitucijai. Teimas pripažino, kad bausmės turi būti proporcingos, bet pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmės bei baudos už tokio pobūdžio
nusikaltimus yra vienos is švelniausių bausmių, kurias numato baudžiamasis kodeksas, bei švelnesnes nei kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje ir Danijoje).

Taigi, debatai šiuo klausimu tęsiasi. Bosnijoje tarptautinės bendruomenės įgaliotinis (High Commissioner) šiemet išleido dekretą, kuriuo nedelsiant panaikinamos laisvės atėmimo bausmės žurnalistams nuteistiems už garbės ir orumo įžeidimą, ir Bosniją sudarančių valstybinių junginių vyriausybėms nurodoma suformuluoti naujus straipsnius civiliniame kodekse.

2.3. Piniginė kompensacija

Proporcingos bausmės principas taip pat taikytinas piniginėms kompensacijoms. Sankcijos už garbės ir orumo įžeidimą neturėtų būti tokio dydžio, kad darytų neigiamą poveikį išraiškos laisvei. 1995 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nuosprendį, kad teisė į išraiškos laisvę buvo pažeista kai Didžiojoje Britanijoje bauda, priteista už garbės įžeidimą, prilygo pusantro milijono svarų. Teismui pasirodė nebūtina priteisti tokio dydžio kompensaciją, kad būtų apginta asmens garbė. Deja, jis nenurodė, kokio dydžio kompensacija būtų buvusi priimtina ir kokiais kriterijais vadovaujantis galima būtų nustatyti jos dydį. Žinoma, galima būtų vadovautis tiesiog sveiku protu. Pavyzdžiui, 1996 metais Slovakijoje 18 vyriausybės pareigūnų iškėlė civilinį ieškinį laikraščiui “Sme”. Ieškovai tvirtino, kad jie patyrė didžiulį moralinį sukrėtimą, kai laikraštis paskelbė, jog vyriausybė susijusi su buvusio policininko mirtimi. Laikraštis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti kompensaciją, prilygstančią milijonui litų. Žinant Slovakijos laikraščių pajamų lygį ar nacionalinio produkto dydį, turbūt nesunku būtų padaryti išvadą, kad ši bausmė irgi greičiausiai nebuvo proporcinga. Lietuvoje, kur pasiekta, kad baudos žiniasklaidai už garbės ir orumo įžeidimą neviršytų tam tikros sumos, deja, bandoma grįžti atgal pateikus Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis numatoma panaikinti kompensacijų dydžio ”lubas”. Kokių ekonominių padarinių tokia pralaimėta byla turėtų praktiškai bet kuriai Lietuvos žiniasklaidos priemonei nėra labai sunku numatyti.

2.4 Gynyba

Daugelyje regiono šalių vienintelė žurnalisto gynymosi teisme priemonė yra tiesa (beje, ir čia kyla problemų, kai teismai neleidžia žiniasklaidai pateikti pakankamai tiesą įrodančių argumentų). Senos demokratijos šalyse esama ir kitų gynybos priemonių: tokių, kaip argumentai, kad žurnalistai buvo įsitikinę informacijos teisingumu, kad informacija buvo paskelbta siekiant pasitarnauti visuomenės interesams ir kad nagrinėjamoje publikacijoje buvo pateiktas sąžiningas žurnalisto komentaras, ypač kai tuo komentaru buvo atsakyta į provokacinę pareigūno pastabą ar pareiškimą.

Reikėtų pripažinti – kaip kad Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė Dalbano byloje – kad net profesionaliausi žurnalistai padaro klaidų atlikdami savo visuomeninę pareigą laiku informuoti apie visuomeninę reikšmę turinčius dalykus. Tad neturėtų būti baudžiama, jei žurnalistai laikėsi pakankamų profesionalumo standartų bei etikos normų.

2.5 Kai visuomenės nuomonė neveikia.

Viena iš išdavų, kai žiniasklaidos priemonė teismo pripažįstama kalta įžeidusi garbę ir orumą atskleisdama korupcijos atvejus, yra tai, kad pakertamas visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida. Jei sprendimai pareigūnų naudai priimami vadovaujantis neadekvačiais įstatymais, jei žurnalistams neleidžiama adekvačiai apsiginti teisme arba teisėjai patys yra korumpuoti, žiniasklaida greitai praras sugebėjimą ir galimybę atlikti savo priežiūros funkcijas.

Tačiau, reikia pripažinti, kad kartais žiniasklaida pati atmeta tą galimybę. Daugelyje pereinąmąjį laikotarpį išgyvenančių šalių žiniasklaida priklauso arba yra kontroliuojama politinių partijų ar įvairių grupuočių, kurios ja naudojasi savo oponentų diskreditavimui. Tokiu pavyzdžiu gali būti Albanija, kur spauda taip dažnai kaltina korupcija tiek daug politikų, kad šiuos kaltinimus paprasčiausiai ignoruoja tiek teisėsauga, tiek politikai, tiek visuomenė. Tad kai atskleidžiamas tikras skandalas, jo atskleidimas rizikuoja nesukelti jokios žymesnės reakcijos. (Tai kaip pasaka apie berniuką, kuris taip dažnai šaukė “Vilkas!”, kad iš tiesų pasirodžius vilkui, niekas į berniuko šauksmus nebekreipė dėmesio.) Norint, kad spauda įneštų savo indėlį atskleidžiant korupciją, ji turi veikti profesionaliai, taigi jos veikla turi kelti pasitikėjimą. Tai, be kita ko, reiškia, kad spauda turėtų atsiriboti nuo politinių ir kitokių jos savininkų interesų, stumiančių žurnalistus rašyti sensacingus blogąja prasme straipsnius.

3. Priėjimas prie informacijos.

Atskleidžiant korupciją negalima ignoruoti fundamentalios informacijos laisvės svarbos. Šalyse, kuriose egzistuoja tam tikri valdžių veiklos permatomumą užtikrinantys mechanizmai, kur yra aiškiai apibrežta, kas slapta, o kas ne, daug lengviau įvertinti, kokie dokumentai nebuvo paskelbti visuomenei, kokia informacija buvo nuslėpta. Tad netgi jeigu valdžia nenori paskelbti informacijos, galinčios atskleisti joje esančią korupciją arba ne visai švarius darbus, jai darosi sunkiau nuslėpti tokią informaciją.
Tarptautiniu mąstu vis labiau pripažįstama, kaip svarbu užtikrinti priėjimą prie informacijos kovojant su korupcija. Turbūt todėl daugelis įsivyraujančios demokratijos šalių vyriausybių dabar raginamos priimti atitinkamus įstatymus, nors ankstesniais metais svarstant žiniasklaidos veiklos reguliavimą tam nebuvo teikiamas išskirtinis prioritetas.

Nors vyriausybės raginamos veikti vadovaujantis “atvirumo prezumpcijos” principu, joms pripažįstama teisė tam tikrais atvejais skelbti informaciją slapta; pvz., kai reikia ginti nacionalinį saugumą, užtikrinti teritorinį vientisumą ar visuomenės saugumą. Tačiau įstatymai, kuriuose įgyvendinami tokie apribojimai, valstybės paslapčių įstatymai, dažnai suformuluoti taip, kad juos galima labai plačiai interpretuoti ir taikyti.

Siekiant aiškiau suformuluoti tarptautinės teisės principus šioje sferoje, 1995 spalio mėnesį 35 tarptautinės teisės specialistai susirinko Johanesburge aptarti pusiausvyros tarp teisės gauti informaciją ir jos ribojimo remiantis teisėtais nacionalinio saugumo sumetimais. Šio susitikimo rezultatas buvo įkūnytas vadinamuosiuose “Johanesburgo principuose”, kuriuos vėliau parėmė JT Žmogaus teisių Komisija ir JT specialusis įgaliotinis (Special Rapporteur) išraiškos laisvės klausimais.

Šiuose principuose pateikiamas nacionalinio saugumo apibrėžimas, apibrėžiant jį kaip poreikį:

– ginti šalies egzistavimą ar jos teritorinį vientisumą nuo jėgos panaudojimo ar grąsinimų panaudoti jėgą;

– ginti šalies pajėgumą atsakyti į jėgos panaudojimą ar grąsinimą panaudoti jėgą, kylančius tiek iš išorės (pvz., karinė gresmė) tiek iš vidaus (pvz., raginimai prievarta nuversti vyriausybę).

Juose taip pat pateikiami pavyzdžiai, ko negalima slėpti po nacionalinio saugumo gynimo skraiste, įskaitant informaciją kuri slepiama siekiant apsaugoti valdžią nuo neteisėtų jos darbų atskleidimo ar nepatogių klausimų, jos institucijų veiklos atskleidimo, ar siekiant įtvirtinti tam tikrą ideologiją.

3.1 Informacijos trūkumas ir rėmimasis gandais

Šalyse, kuriose normalu apgaubti vyriausybių veiklą paslapties šydu, informacijos trūkumas neigiamai veikia žurnalistikos kokybę. Jei žurnalistai negali patikrinti faktų valdžios įstaigose, jie dažnai būna priversti remtis gandais ar konfidencialių saltinių paliudijimais, kurių neįmanoma patikrinti. To pasėkoje žurnalistai daug labiau rizikuoja atsidurti teisme už garbės ir orumo įžeidimą ir ne visada būti pajėgūs apsiginti, todėl, kad neturės dokumentų, patvirtinančių, kad, sakykim, toks ir toks ministras yra įsivėlęs į privatizavimo aferą, arba todėl, kad konfidencialus šaltinis neateis į teismą pagrįsti savo teiginių.

Kitas tokios gandais besiremiančios žurnalistikos rezultatas tas, kad žiniasklaida tampa labiau atvira politinėms manipuliacijoms ir mažiau apsaugota nuo neteisingų kaltinimų skelbimo. Tai savo ruožtu gali sukelti visuomenės nepasitikejimą publikacijų teisingumu ir pačia žiniasklaida.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2721 žodžiai iš 8868 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.