Zinių vadyba
5 (100%) 1 vote

Zinių vadyba

TURINYS

ĮVADAS 1

ŽINIŲ IR INFORMACIJOS TEORIJOS KLAUSIMAI 1

Žinios ir teisinga nuomonė 2

Tiesiogiai akivaizdžios žinios 3

Žinojimo kriterijus 3

Proto tiesos 3

Žinios ir atrodymas 4

Teisingos žinios 4

ŽINIŲ VADYBOS PRAKTINIS TAIKYMAS 5

Perėjimas į žinių organizaciją 5

Žinių vadybos mokslo kryptys 6

Veiklos dinamika 7

Ar žinome tai, ką žinome? 8

Žinios ir pseudožinios 8

Ar žinių vadyba yra tik elitinių organizacijų galimybė? 9

STRATEGINĖ ŽINIŲ VADYBA. ŽINIŲ AUDITAS 10

Informacijos ir žinių auditas 11

Žinių audito procesas 14

Žinių poreikių identifikavimas 14

Žinių inventorizacija 15

Žinių srautų analizė 16

Žinių žemėlapių kūrimas 17

IŠVADOS 18

LITERATŪROS SĄRAŠAS 21

ĮVADAS

Norint suformuluoti efektyvią ateities strategiją, reikia susivokti besikečiančije socialinėje, ekonominėje ir politinėje pasaulio situacijoje. Brėždami nacionalinės informacijos politikos strategines gaires, turime sugebėti numatyti ateities perspektyvas, kad informacijos politika taptų svarbiu socialiniu veiksniu, kad ji būtų nukreipta į tarpkultūrinių skirtybių valdymą, atitiktų ilgalaikes nacionalinės plėtros tendencijas ir padėtų jas derinti nacionaline strategija.

Informacijos ir žinių vadyba – tai išties plati ir sudėtinga sfera, atverianti naujas galimybes ir atskleidžianti aspektus, kurių neapima tradicinė organizacijos vadyba. Apskritai kalbant, informacijos, kurią turi tauta, kiekis ir kokybė tampa lemiamu veiksniu tarptautinėje konferencinėje aplinkoje. Informacija padeda nugalėti inertiškumą ir skatina firmas ieškoti naujų veiklos būdų ir galimybių, padeda stiprinti konkurencinį pranašumą tradicinėse ūkio šakose. Tik valstybės, vykdančios pažangią informacijos politiką ir plėtojančios informacijos infrastruktūrą, turės kritinį konkurencinį pranašumą globalioje ateities ekonomikoje.

Žinios nepriklauso įprastinių organizacijos išteklių (žaliavos, darbo jėga, finansai) grupei. Tai yra integruojanti fiziškai neapčiuopiamų išteklių visuma, kurioje didžioji dalis dedamųjų yra neišreikštinės: sugebėjimai, kompetencijos, patirtis, organizacijos kultūra, neformalūs organizacinių ryšių tinklai ir intelektualus organizacijos kapitalas.

Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad didėjanti konkurencija ir veiklos dinamika iš organizacijų reikalauja vis didesnio veiklos efektyvumo neprognozuojamoje aplinkoje. Iki šiol žinių organizacijos principai dažniausiai buvo diegiami siekiant ne ekonominių interesų, o tik organizacijos kokybės, tipine žinių vadybos institucija galima buvo pavadinti institutą ar universitetą. Bet rezultatai ir bendros ekonominės situacijos poveikis parodė, kad investicijos į žinių vadybos sritį duoda ne tik kokybinį šuolį, bet ir eksponentiškai didėjančią ekonominę naudą. Sąvoka „žinių ekonomika“ ekonominėje srityje yra kiek maskuojama terminu „naujoji ekonomika“, kartais vadinama „skaitmenine“ ar „tinklo“ ekonomika, bet yra vienareikšmiškai pripažįstama, kad naujosios ekonomikos dėsniai skiriasi nuo įprastų.

ŽINIŲ IR INFORMACIJOS TEORIJOS KLAUSIMAI

Žinias nuo seno nagrinėja filosofija. Žinių teorijoje (epistemologijoje) svarstomi klausimai apie žinių prigimtį, šaltinius, vertinimą. Poindustrinėje visuomenėje žinios integruojamos su informacijos technologijomis ir tampa vienu iš lemiamų ekonomikos veiksnių. Plėtojantis informacijos technologijoms, galima spręsti vis sudėtingesnius intelektinės srities uždavinius. Siekiant sukurti informacijos sistemas, galinčias žmogaus intelektinę veiklą pakeisti kompiuterio darbu, daug dėmesio imta skirti pažinimo reiškinių tyrimui. Tokias sistemas aiškina neseniai susiformavusi integruota mokslo kryptis kognityvistika (pažintinis mokslas), jungianti kompiuterių mokslą, filosofiją, lingvistiką, neurobiologiją, psichologiją. Kognityvistika aprėpia tradicines žinių teorijos temas, kelia ir bando spręsti naujus informacijos, žinių ir intelekto modeliavimo klausimus.

Informacijos klausimų nagrinėjimą verta pradėti nuo klasikine tapusios C.Shannono informacijos teorijos (Shannon, 1949) apibūdinimo. Čia teorijoje skaičiuojamas informacijos kiekis pagrįstas atskirų struktūrinių elementų sistemos parametrų (tikimybių) nustatymu. Elemento informacijos kiekis skaičiuojamas per jo tikimybę, imamą visos sistemos lygiu. Bendras sistemos informacijos kiekis gaunamas skaičiuojant visų elementų informacijos kiekių vidurkį. Paprasčiausiu atveju vertinamos tik nesąlyginės elementų tikimybės, sudėtingesniu atveju nustatomos sąlyginės tikimybės ir taip atsižvelgiama į elementų tarpusavio sąryšius.

Taigi C.Shannono teorija pagrįsta sudedamųjų elementų išskyrimu, kiekvieno jų parametro įvertinimu, o visos sistemos informacija apskaičiuojamas apibendrinant atskirų lementų informaciją. Toks informacijos nustatymo būdas atitinka struktūralistinį analizės principą. Taigi ši informacijos teorija išreiškia struktūralistinį požiūrį į informaciją.

Pagrįsdamas tikimybinį informacijos matą, C.Shannonas jį siejo su žinių sąvoka. Jis teigė, kad mažiau tikėtinas pranešimas gavėjui (suvokėjui, subjektui) suteikia daugiau žinių.

Informacijos ir žinių sąvokos artimai susijusios. Analizuojant sąvokas, pateiktas enciklopedijose, žodynuose ir tezauruose,
galima pastebėti, kad neretai jos laikomos sinonimais. Kitas vertus, šio sąvokos nėra visai tapačios. Paprastai žinios labiau siejamos su žmogumi ir todėl jos dažnai laikomos aukštesnio lygio reiškiniu nei informacija. Toks teiginys nelaikytinas besąlygiškai teisingu. Žinios tampa inžinierinio tyrimo objektu kuriant ekspertines sistemas, žinių bazes. Taigi jos dabar siejamos ne tik su žmogumi, bet ir su kompiuteriu. Žinios taip pat nagrinėjamos ir makrolygiu, pavyzdžiui, aprašant mokslo teorijų raidos dėsningumus. Sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, mokslo ir technologijų pasaulyje informacijos ir žinių klausimai peržiūrimi iš naujo. Jie vis labiau integruojami į vieną sistemą.

Yra skiriamos septynios žinių problemos. Koks skirtumas tarp žinių ir teisingos nuomonės? Kas yra „akivaizdžios žinios“? Kaip nustatyti, ar tikrai žinome? Kas yra vadinamosios „proto tiesos“? Kas yra atrodymas? Kas yra tiesa (teisingos žinios)?

Žinios ir teisinga nuomonė

Jeigu žinome, tai turime ir teisingą nuomonę. Atvirkščias tiginys ne visada teisingas; teisinga nuomonė gali būti ne tik žinant, bet ir, pavyzdžiui, atspėjant. Galima turėti teisingą nuomonę ir nežinoti. Prie teisingos nuomonės turi būti dar kai kas pridėta, kad ji taptų žiniomis. Tai gali būti tinkamas pagrindimas, tikimybė, stebėjimas.

Tiesiogiai akivaizdžios žinios

Jeigu ką nors žinome, dažnai reikia paaiškinti, kuo remdamiesi žinome. G.W.Leibnizas teigė, jog akivaizdžias žinias išreiškia pirminės fakto tiesos, pirminiai pojūčiai ir atitinkami teiginiai apie tai. Tiesioginį akivaizdumą išreiškia teiginiai apie mūsų mintis: ką galvojam, kuo tikime, ko viliamės, bijomės, trokštame, ką mylime, ko nekenčiame; arba tokie teiginiai, kurie išreiškia, ką mes galvojame, kad žinome, galvojame, kad prisimename, galvojame, kad suvokiame. Taigi tiesioginis akivaizdumas apibūdinamas per „save pateikiančias būsenas“. Dar išskiriamos netiesiogiai akivaizdžios žinios, pavyzdžiui, apie praeitį, apie kitų mintis, išorinius objektus.

Žinojimo kriterijus

Ar tikrai žinome tai, ką teigiame žiną? Yra trys pagrindiniai požiūriai šiuo klausimu: empirizmas – kai priimamas empirinis žinių kriterijus; „sveiko proto“ požiūris – kai laikoma, kad žinom daugumą dalykų, kuriuos manome žiną; skepticizmas (gnosticizmas) – kai laikomas, kad nežinome, ar iš viso ką nors žinome, ir konkrečiu atveju negalime nuspręsti, ar žinome. Vienas iš būdų, kaip nuspręsti, ar iš tikro žinome, yra nustatyti, ar žinios yra iš patikimo šaltinio. Tradicinėje Vakarų filosofijoje teigiama, kad yra keturi žinių šaltiniai: išorinis suvokimas, atmintis, intuityvus sužinojimas (suvokimas), sprendimas.

Proto tiesos

Tai matematikos ir logikos tiesos, pavyzdžiui, „šis daiktas raudonas, vadinasi, jis ne žalias“. Yra dvi tiesos rūšys: proto ir fakto. Proto tiesos yra būtinos, jų priešybės neįmanomos. Fakto tiesos gali būti priešingos. Tiesą pasiekti galime analizuodami, išgrynindami ją per paprastesnes sąvokas ir paprastesnes tiesas, kol pasiekiame tas, kurios yra pradinės.

Požiūriai į proto tiesas įvairūs: teigiama, kad proto tiesos yra tai, ką mes žinome, arba kad jų žinoti neįmanoma, arba kad paties tokio klausimo kėlimas tėra lingvistinė problema.

Žinios ir atrodymas

Dalykų atrodymas priklauso nuo mūsų fiziologinės ir psichinės būsenos. Todėl tam pačiam, o tuo labiau skirtingiems individams dalykai gali atrodyti nevienodai.. Demokratas netgi teigė, jog tai, ką mes suvokiame, yra ne tai, kas yra iš tikro; maža to, jis tvirtino, kad patys daiktai yra ne tai, kuo tikime juos esant. Jis sakė, kad išorinių dalykų atrodymas „kinta kartu su mūsų kūno būsena“. Aristotelis, kritikuodamas Demokratą, atrodymo problemą siūlė spręsti pabrėžiant pojūčio ir juntamojo objekto skirtumą. Jis vartojo tikrumo (aktualumo, akto) ir galimumo (potencialumo, potencijos) sąvokas. Atrodymą išreiškiantis teigimas yra teisingas aktualumui, bet neteisingas galimumui.

Vienas iš šiuolaikinių atrodymo problemos nagrinėjimo būdų pagrįstas vadinamąja prieveiksmio (aplinkybės) teorija. Pavyzdžiui, teigimas yra baltas nagrinėtinas kaip eina lėtai. Pagal identiškumo teoriją, atrodymo klausimas sietinas su materialiuoju mąstymo pagrindu, smegenų procesais; atrodymas yra tai, kas yra smegenyse, taigi tai, kas materialu. Suvokiame tai, kas yra smegenyse, o ne tai, kas išorėje, todėl ir galimi skirtumai. Atrodymo klausimas – vienas iš painiausių žinių teorijoje.

Teisingos žinios

Informacijos teisingumo klausimas gali būti nagrinėjamas pasitelkiant įvairias epistemologijoje nagrinėjamas tiesos teorijas. Verta pradėti prisimenant klasikinius tiesos apibrėžimus. Tomas Akvinietis teigė: veritas est adaequatio rei et intellectus (lot. „tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas“). Šis teiginys atspindi vienos seniausių – atitikimo (korespondentinės) tiesos teorijos esmę. Žinoma ir daugiau tiesos teorijų. Paminėtina darnos (koherentinė) teorija, kurioje pamatu imamas žinių sistemos teiginių darnumas. Pagal Erlangeno mokyklos sutarimo (nonsenso) teoriją, teisinga yra tai, dėl ko sutariama. Kiek sudėtingesnį šios teorijos variantą pateikia J.Habermasas: teiginys yra teisingas, jei jis išreiškia laisvame diskurse
pasiektą susitarimą.

Apibūdintos tradicinės žinių teorijos problemos sudaro klasikinės epistemologijos branduolį. Žinių teorijoje nagrinėjama ir daug kitų klausimų. Pavyzdžiui, viena iš naujesnių epistemologijos krypčių, mokslo filosofija, nagrinėja mokslinio pažinimo dėsningumus. Žvelgiant iš kognityvistikos pozicijų teigiama, kad klasikinėje žinių teorijoje labiau pabrėžiamas vertinimo aspektas, o mažiau dėmesio skiriama žinių prigimties nagrinėjimui.

ŽINIŲ VADYBOS PRAKTINIS TAIKYMAS

Prieš sukuriant į žinias orientuotą organizaciją, pirmiausia reikia sukurti į žinias orientuotą verslą (Davis, 1999). Ši išvada iš tikrųjų paliečia giluminę žinių vadybos problematiką. Dažnas perėjimo į žinių organizaciją modelis yra bandymas pritaikyti netinkamas organizacines struktūras ir sistemas naujo tipo veiklai arba bandymas supaprastinti naujovišką veiklą taip, kad ji tiktų senai organizacijai. Tokių klausimų, kaip kompetencijų keitimas ir žinių procesų atpažinimas, versle dažniausiai nekeliama, nes tikimasi į žinių organizacijos lygmenį pereiti nejučiomis.

Perėjimas į žinių organizaciją

Organizacijų pokyčiai, anksčiau buvę nedideli (incremental change), šiuolaikinėje aplinkoje jau tampa esminiais (fundamental change) . Siekiant užtikrinti esminių pokyčių sėkmę, informacijos ir informacijos vadybos nebepakanka. Organizacija turi būti pasiruošus aktyviai (ir sėkmingai) veikti visiškai neprognozuojamoje aplinkoje. Todėl atsiranda poreikis valdyti subjektyvias veiklos dedamąsias, kurių pagrindinė yra individualių darbuotojų žinios.

Žinių vadyba nėra informacijos ar informacijos technologijų vadyba. Kaip pavyzdį galima pateikti tokį teiginį: ekonominės globalizacijos tendencijas sukėlė informacijos technologijų (IT) raida, tuo tarpu naujausiose žinių vadybos tendencijose pabrėžiama, kad informacijos technologijos žinių vadyboje turi tik „įgalinančio įrankio“ prasmę, bet jokiu būdu nedaro įtakos žinių vadybos esmei. Tai parodo, kad orientacija į technologijas – jau praeitas etapas.

Aiškus faktas yra tai, kad organizacijos sėkmė visada iš dalies priklausė nuo organizacijoje esančių žinių. Šiuolaikiniai autoriai dažnai sudaro neteisingą įspūdį, kad organizacijos žinios ir jų vadyba yra fenomenas, atsirandantis tik dabar. Iš tikrųjų žinių organizacijoje buvo ir bus, bet jų vadybos metodai turi būti radikaliai atnaujinti.

Didėjantis pokyčių greitis, o kartu ir konkurencija yra ta veikiančioji jėga, kuri priverčia organizaciją daryti vidinius pokyčius siekiant adaptuotis. Žinių vadybą gana tiksliai apibrėžia frazė: „Sugebėjimas surinkti ir panaudoti tai, ką darbuotojai žino, siekiant panaudoti tai inovatyvių produktų bei paslaugų kūrimui bei pasidalyti efektyvios veiklos metodais“ (Neef, 1997). Čia mes susiduriame su esmine problema: žinios yra asmeninės ir subjektyvios, tuo tarpu organizacijos veikla reikalauja efektyvaus jų perdavimo. Iš čia atsirado terminai besimokanti organizacija (Learning organisation), žinių perdavimas (Knowledge transfer), etc.

Žinių vadybos mokslo kryptys

Reiškinio pavadinimas ir priskyrimas konkrečiai mokslo sričiai, kai jis dar nėra apibrėžtas, gali duoti daugiau žalos nei naudos: „Kai atsiranda radikali alternatyva esamai tvarkai, vienas iš esamos sistemos pasipriešinimo būdų yra inkorporuoti naująją tendenciją į jau esamas schemas“ (Boisot, 1995). Žinių vadybos teorijos taip pat nukenčia dėl šios problemos, nes čia, kaip ir kiekvienoje pakankamai jaunoje mokslo šakoje, dar nėra visiškai nusistovėjusių teorijų. Juolab kad, kaip teigia M. Porteris: „Vadyboje nėra geriausių sprendimų. Tai, kas tiko organizacijai vakar, gali nebetikti rytoj.“ Šis teiginys yra labai tinkamas žinių vadybai. Apsiribodami vienu požiūriu į žinių vadybą, mes iš karto apribojame ir organizacijos ateities galimybes.

Šiuo metu galime manyti, kad yra dvi esminės žinių vadybos šakos: vienoje iš jų teigiama, kad visos žinios gali būti explicit – išreikštinės (t. y. informacija), jų vadyboje vienas iš lemiamų veiksnių – informacijos technologijos. Kita kryptis, atstovaujama Itami, Sveiby, Nonaka, Takeuchi, teigia, kad pagrindinės žinios organizacijoje yra tacit – neišreikštinės, ir jų valdyti įprastiniais metodais neįmanoma. Sąvoka, taikliai išreikšta teiginiu „Žmonės žino daugiau, nei gali pasakyti“ (Polanyi, 1958), parodo, kokia svarbi yra neišreikštinių žinių vertė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2127 žodžiai iš 6941 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.