Zinių vadyba
5 (100%) 1 vote

Zinių vadyba

TURINYS

LENTELIŲ SĄRAŠAS 7

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS 8

ĮVADAS 9

1. ŽINIŲ ESMĖ 12

1.1. Žinių samprata 12

1.2. Žinių tipai ir perdavimo būdai 14

2. ŽINIŲ VADYBA 17

2.1. Žinių vadybos sąvoka 17

2.2. Žinių vadybos modeliai 19

2.3. Žinių vadybos vaidmuo organizacijoje 23

3. MOKSLO IR TECHNOLOGIJŲ PARKŲ VEIKLOS SPECIFIKA 27

3.1. Mokslo ir technologijų parko samprata 27

3.2. Mokslo ir technologijų parkai Lietuvoje 29

4. TYRIMO METODIKA 31

4.1. Tyrime naudoti metodai 31

4.2. Tyrimo instrumento pagrindimas 32

5. ŽINIŲ VADYBOS RAIŠKOS TYRIMAS ŠIAULIŲ UNIVERSITETO MOKSLO IR TECHNOLOGIJŲ PARKE 36

5.1. Viešosios įstaigos Šiaulių universiteto mokslo ir technologijų parko veikla 36

5.2. Tyrimo rezultatų analizė 39

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 47

LITERATŪRA 49

PRIEDAI 51

LENTELIŲ SĄRAŠAS

3.2.1 lentelė. Mokslų ir technologijų parkai Lietuvoje. p. 29.

4.3.2 lentelė. Kokie žinių vadybos procesai vyksta organizacijoje. p. 32.

4.3.3 lentelė. Kokie vertingiausi šaltiniai žinių kūrimui organizacijoje. p. 33.

4.3.4 lentelė. Kuriomis priemonėmis naudojatės skleidžiant arba išsaugant žinias

organizacijoje. p. 33.

4.3.5 lentelė Kaip žinių vadybos įgyvendinimo rezultatai prisideda prie organizacijos tikslų pasiekimo. p. 34.

4.3.6 lentelė. Antroji anketinės apklausos dalis. p. 34.

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1.1.1 pav. Žinių dalys. Davenport, Th. H., Prusak, L. (1998). p. 13.

1.1.2 pav. Duomenys, informacija, žinios. Barčkutė, O. (2002). p. 14.

1.2.3 pav. Keturi žinių perdavimo būdai. Sveiby, Carl Eric. (1997). p. 15.

2.1.4 pav. Žinių vadybą įgalinančios stadijos. Augustinaitis, A. (2003). p. 18.

2.3.5 pav. Žinių vadybos privalumai. Kaklauskas A., Kanapeckienė L. (2005). p. 24.

5.2.6 pav. Žinių vadybos procesų organizacijoje palyginimas. p. 40.

5.2.7 pav. Vertingiausių šaltinių žinių kūrimui organizacijoje palyginimas. p. 41.

5.2.8 pav. Priemonės naudojamos skleidžiant arba išsaugant žinias organizacijoje palyginimas.p. 42.

5.2.9 pav. Žinių vadybos įgyvendinimo rezultatų palyginimas. p. 43.

ĮVADAS

Temos naujumas ir aktualumas. XXI amžiuje žinios tampa viena iš svarbiausių šiuolaikinės ekonomikos varomųjų jėgų, o žinių vadyba – viena iš aktualiausių vadybos paradigmų, suteikiančių įmonėms galimybę išlikti ir sėkmingai konkuruoti neprognozuojamoje ir dinamiškoje aplinkoje. Daugelis įmonių vadovų mano, kad didžiausias jų turtas yra įmonėse dirbantys žmonės. Žmonių veiksmai, jų priimami sprendimai išties yra veiklą sukantis ratas. Juk norėdami pagaminti produktą – nuo stalo iki lėktuvo, norėdami pateikti paslaugą – nuo batų taisymo iki finansinių operacijų, reikia žinoti, kaip tas yra daroma. Taigi organizacijos širdis yra jos darbuotojų sugebėjimai, todėl įmonės turi būti valdomos taip, kad šie darbuotojų sugebėjimai būtų kuriami ir taikomi efektyviai ir kokybiškai. Visi suprantame kad mokymasis iš sėkmių ir nesėkmių, dalijimasis žiniomis su kitais ir protingai pritaikomos išmoktos pamokos gali leisti pasiekti geresnių veiklos rezultatų. Bet yra daug priežasčių, kodėl mokymasis ne visada vyksta taip, kaip turėtų vykti ir dėl to reikia daug dėmesio ir pastiprinimo. Kelią pastoti gali daug kas: daugiau konkuruojantys nei bendradarbiaujantys padaliniai, spaudžiantys kasdieniai iššūkiai, komunikacijos įrankių ir įgūdžių, taip pat progų susitikti ir pabendrauti trūkumas, žmonių didelis užsispyrimas, naujovėms besipriešinanti įmonės kultūra. Siekiant, kad Lietuvos verslo atstovai pradėtų naudotis žinių vadybos principais savo veikloje, reikia atlikti aiškią situacijos analizę bei pateikti jos rezultatus.

Žinių vadybos analizei Lietuvoje buvo pasirinkta viešoji įstaiga Šiaulių universiteto mokslo ir technologijų parkas (sutr. ŠUMTP). Tai padaryta darant prielaidas kad:

• ŠU mokslo ir technologijų parkas yra viena iš struktūrų, skatinančių žiniomis paremto verslo plėtrą, technologijų perdavimą ir verslumą, kadangi remiasi technologijomis, inovacijomis, tyrimais ir žiniomis.

• Žinių vadybai įgyvendinti reikalinga atitinkama technologinė infrastruktūra, kurią ŠU mokslų ir technologijų parkas ne tik turi, bet ir intensyviai naudoja.

Tyrimo problemą galima išreikšti klausimu: kaip ŠU Mokslo ir technologijų parkas įgyvendina žinių vadybą kaip vieną iš esminių savo veiklos funkcijų.

Darbo tikslas: Remiantis moksline literatūra išanalizuoti žinių vadybos pagrindinius teorinius klausimus ir praktiškai patikrinti žinių vadybos raišką Šiaulių universiteto Mokslo ir technologijų parke.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atlikus išsamią mokslinės literatūros analizę, nusakyti žinių vadybos esmę, pagrindinius teorinius aspektus;

2. Apibūdinti mokslo ir technologijų parkų Lietuvoje specifiką, pateikti Šiaulių universiteto Mokslo ir technologijų parko veiklos charakteristiką;

3. Remiantis išdėstyta teorine medžiaga, sudaryti tyrimo instrumentarijų ekspertiniam Šiaulių universiteto mokslo ir technologijų parko veiklos vertinimui žinių vadybos raiškos aspektu;

4. Sudarytu tyrimo instrumentu patikrinti žinių vadybos raišką Šiaulių universiteto Mokslo ir
technologijų parke;

5. Remiantis atliktų tyrimų duomenų analize, pateikti pagrindinius žinių raiškos požymius, pagrindines žinių vadybos problemas Šiaulių universiteto mokslo ir technologijų parke, pasiūlyti parko veiklos tobulinimo kryptis žinių vadybos srityje.

Tyrimo objektas: Žinių vadyba.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė, sisteminimas ir lyginimas;

2. Ekspertų apklausa anketavimo būdu.

Darbo atsiribojimai. Darbe atsiribojama nuo ŠUMTP veiklos analizės, taip pat nebuvo analizuojama ŠUMTP įmonių veikla.

Konkretūs tyrimo rezultatai ir jų taikymo sritys. Tyrimo rezultatai parodė, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, skatinančių žinių vadybą ŠUMTP, yra siekis įgyvendinti organizacijos tikslus. Tyrimas atskleidė, kad pagrindinės problemos parke yra susijusios su technologijų panaudojimu ir kyla dėl išteklių, būtent lėšų trūkumo, bei nepakankamų investicijų į žinių vadybą. Remiantis tyrimo rezultatais galima teigti, kad žinių vadyba tiriamoje organizacijoje yra įgyvendinama, tačiau kyla įvairių problemų, kadangi žinių vadybos įgyvendinimas yra susijęs su pokyčiais organizacijoje, jos veiklos procesuose, taip pat su nauju požiūriu į darbuotojus, klientus. Dėl šių priežasčių žinių vadybos įgyvendinimui reikia skirti pakankamai laiko, kurio trūkumą paminėjo apklaustieji. Taip pat žinių vadybos įgyvendinimas reikalauja investicijų, kurių trūkumas tiriamoje organizacijoje trukdo įgyvendinti tai sklandžiai. Tyrimo metu gauti rezultatai rekomendacijų pobūdžiu yra naudingi ŠUMTP, sprendžiant problemas, susijusias su technologijų panaudojimu, darbuotojų poreikių nustatymu, organizacijos kultūrinių faktorių, įtakojančių žinių vadybą, išaiškinimu. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti ŠUMTP, tobulinant parko veiklos kryptis žinių vadybos srityje, taip pat gali padėti Lietuvos verslo atstovams naudotis žinių vadybos principais savo veikloje.

Studijų darbo pagrindas ir literatūros apžvalga. Darbe remiamasi trisdešimties užsienio ir lietuvių autorių literatūra, internetiniais šaltiniais, kurie nagrinėja žinių vadybos teorinius ir praktinius klausimus. Darbe duomenys apdorojami Microsoft Excel programa.

1. ŽINIŲ ESMĖ

Žinios visuomet buvo laikomos svarbiausia žmonijos vystymosi jėga – juk mes esame mąstantys žmonės – homo sapiens. Tačiau šiandien žinių vaidmuo dar svarbesnis nei anksčiau. Jos tampa pagrindiniu ekonomikos vystymo faktoriumi, pagrindiniu ištekliumi, leidžiančiu įmonėms įgyti konkurencinį pranašumą. Yra pakankamai sunku apibūdinti žinias, nes skirtingos disciplinos naudoja žinių terminą , kad nusakytų skirtingus dalykus. Vieni apibūdina žinias kaip asmenines, kiti kaip neprieinamas, nepasiekiamas, ir tai sudaro sunkumų norint jas apjungti.

1.1. Žinių samprata

Žinios – iš pirmo žvilgsnio paprasta, tačiau ne taip lengvai apibrėžiama sąvoka. Jos apibūdina sunkiai apibrėžiamą, neapčiuopiamą dalyką. Mėginant žinias apibūdinti kaip informaciją, duomenis arba sugebėjimus dar labiau nutolstama nuo tikrosios žinių reikšmės. Diskusija dėl žinių termino nustatymo tampa vis aktualesnė, suvokiant, kad tolimesnė verslo organizacijų sėkmė priklausys būtent nuo sugebėjimo valdyti neapčiuopiamą turtą – žinias.

Pateiksiu keletą žinių apibrėžimų, kurias išskiria mokslininkai:

• Pagal Milton, N (2005) žinios yra tai, ką tik žmonės gali tureti ir valdyti. Žinios yra patirties pagrindas, kurios reikalauja informacijos.

• „Žinios yra supratimas, kurio pagrindas patirtyje“ (Knowledge is understanding based on experience). William, J (1995).

• Remiantis Allee, V (2003) žinios yra patirtis arba informacija, kuri gali buti perduodama arba padalinta.

• Polanyi, M (1958) teigia, kad žinios yra neatsiejamos nuo jas suvokiančios ar plėtojančios asmenybės. Kuriant ir įsisavinant žinias žmogus naudojasi sukaupta patirtimi, turimu vidiniu pasaulio vaizdu ir pagrindinėmis kategorijomis, kurias apsprendžia kultūra bei socialine aplinka.

• Pagal Wiig, Karl M (1996) žinios – tai supratimas, įžvalgumas ir išmanymas, kuriuos mes visi valdome, tai svarbiausias išteklius, kuris leidžia mums dirbti protingai. Per tam tikrą laiką didžioji dalis žinių apsireiškė kitokiais būdais – knygų pavidalu, tehnologijų, metodų ir tradicijų – kaip organizacijos ir visuomenės ribose.

• Sveiby, K (2000) žinias įvardija kaip dinamiškų procesų bei statiškų situacijų mišinį. Pagal šį požiūrį žinios yra procesas, į kurį mes nuolat esame įtraukti. Šis autorius mano, kad mūsų kuriamos žinios riboja gebėjimą išmokti ką nors nauja.

Išgirdus žodį žinios, žmonės iškart pagalvoja apie įvertinimą, kuris yra svarbus, bet ne vienintelė dalis, iš kurios susideda žinios. Žinias formuoja patirtis, įvertinimas, kuris susideda iš sugebėjimų ir įgūdžių, vertės, taisyklių ir dabartinės informacijos (1 pav). Žinių formavimas ir naudojimas užima vietą musų prote, todel jos tampa asmeninėmis. Žinios yra kartu ir vyksmas, ir ištekliai. Visos žinios panašios tuom, kad jos visos dažnai yra neapibrėžtos, dėl to jas sunku nusakyti žodžiais. Jos taip pat orientuotos į veiksmą, kas pasireiškia vykstant pastoviam naujos patirties
žinių įsisavinimo, žinių praradimo procesui. Žinių dinamiškumą išreiškia tokie žodžiai kaip mokytis, suprasti, atsiminti, pamiršti. Davenport, Th.H, Prusak, L (1998).



1.1.1 pav. Žinių dalys.

Šaltinis : Davenport, Th. H., Prusak, L. (1998). Working Knowledge : How Organizations Manage What They Know. Boston : Harvard Business School Press.

Remiantis Barčkute, O. (2002), žinios yra tiesiogiai susijusios, o kartais netgi tapatinamos su informacija ir duomenimis. Universaliausias jų tarpusavio ryšio vaizdas pateikiamas (2 pav). Iš pateiktos duomenų, informacijos ir žinių tarpusavio ryšio schemos matome, kad duomenys virsta informacija, o ši – žiniomis. Tokia duomenų virtimo žiniomis kryptis daugumai yra įprastinė. Būtina atkreipti dėmesį ir į atvirkštinę, t. y. rezultato veikiamą, kryptį. Žmonės įvairiose ūkinės veiklos srityse žinias paverčia informacija. Todėl manoma, kad daugiau dėmesio turėtų būti kreipiama į trokštamus verslo rezultatus, o ne į žinių gavimą įprastine kryptimi. Taigi priklausomai nuo to, kaip sukuriamos žinios, galima išskirti dvi jų kategorijas:

• žinios kaip informacijos supratimo pagrindas;

• žinios kaip patirtis.

1.1.2 pav. Duomenys, informacija, žinios.

Šaltinis: Barčkutė, O. (2002). Šiuolaikinės verslo organizacijos informacijos išteklių vadybos filosofija. Informacijos mokslai.

1.2. Žinių tipai ir perdavimo būdai

Remiantis Nonaka, I. (1995) išskiriami du žinių tipai. Pirmasis tipas, tai išreikštos, apčiuopiamos žinios (explicit knowledge) – kurios gali buti išreikštos žodžiuose, skaičiuose ir parodomos duomenų, formulių, vadovėlių, publikacijų forma. Šiam žinių tipui būdingas formalumas ir sistematiškumas, dėl to jas lengvai galima perduoti kitiems, valdyti naudojantis informacinėmis technologijomis. Tai dominuojanti žinių suvokimo forma vakaruose, bet japonai mano, kad išreikštos žinios tai tik lašas jūroje. Jie mano kad žinios tai kažkas nematomo, nepčiuopiamo ir žodžiais neišreiškiamo.

Kitas žinių tipas, tai neapčiuopiamos žinios (tacit knowledge) – jos labai asmeninės ir sunkiai išreiškiamos, jas sunku formalizuoti ir perduoti kitiems. Subjektyvios, praktinės, analitinės, taip būtų galima apibūdinti neapčiuopiamas žinias. Neapčiuopiamos žinios yra labai įsišaknijusios į žmogaus veiksmus ir patirtį, kaip ir į idėjas, vertybes ar emocijas.

Takeuchi, H (1998) išskiria dvi neapčiuopiamų žinių dimensijas. Pirmoji yra „techninė“ dimensija, kuri apima tam tikrą informacijos rūšį ir žinias, kurias sunku atpažinti, arba darbai, kurie suvokiami kaip „žinau kaip“ (know-how). Pavyzdžiui, meistrai ar aukštos kvalifikacijos virėjai po tam tikros patirties vysto savo kompetenciją. Bet jie dažnai turi sunkumų išreikšti savo techninius ar mokslinius principus ir tai, ką jie žino. Labai subjektyvūs ir asmeniniai įžvalgumai, institucijos, įtarimai ir įkvėpimai, įgyti iš patirties, įeina į šią dimensiją. Neapčiuopiamos žinios taip pat turi svarbią „kognityvinę“ dimensiją. Ji susideda iš tikėjimo, percepcijų, idealų, vertybių, emocinių ir protinių modelių, kurie taip įsišakniję į mus, kad mes net priimame juos. Jie negali būti lengvai traktuojami, ši neapčiuopiamų žinių dimensija įgauna formą, per kurią mes matome pasaulį aplink mus.

Išsiaiškinus kas yra žinios, bei jų tipus, toliau galime atskleisti kaip žinios gali būti perduodamos. Sweiby, K (1997) bei Nonaka, I (1995) pateikia keturis žinių perdavimo būdus (3 pav.): socializacija, išreiškimas, kombinacija ir internalizacija.



• Socializacija – toks procesas, kurio metu per patirtį kuriamos neišreikštos žinios. Tam reikalinga „vieta“ ar „laukas“, kur individai galėtų tarpusavyje sąveikauti ir dalintis patirtimi vienu metu ir tuo pačiu laiku. Socializacijos metu vyksta neformalių žinių perdavimas.

• Išreiškimas – tai toks procesas, kai neišreikštos žinios virsta išreikštomis. Jos virsta per hipotezes, modelius, metaforas. Neišreikštas žinias mes pirmiausia išreiškiame per kalbą. Išreiškimo procesas yra matomas idėjų kūrimo ir jų skleidimo procese per dialogo ar kolektyvinę sąveiką, pvz. svarstymas, pergalvojimas.

• Kombinacija – tai procesas, kai surenkamos naujos ir egzistuojančios išreikštos žinios, kurios yra susisteminamos.

• Internalizacija – procesas, kuomet išreikštos žinios virsta neišreikštomis. Jos įgyjamos per mokymąsi.

Sunkiausiai pastebimas ir išmatuojamas yra socializacijos procesas. Jis vyksta, kai vienas individas parodo kitam kaip išspręsti problemą, atlikti užduotį arba dalinasi savo patirtimi. Egzistuoja du būdai, kuriais individai gali keistis žiniomis – tiesiogiai, t.y. per socializaciją ir netiesiogiai, t.y. per išreiškimą, kombinaciją, internalizaciją.

Apibendrinant galima teigti, kad žinių prigimtis apsunkina galimybę jas išmatuoti ir apibrėžti. Žinias kiekvienas suvokiame skirtingai, vieniems žinios tai informacija, kitiems patirtis, supratimas, ir dar daug kitokių reikšmių, kuriuos pateikia skirtingi autoriai. Galime teigti, kad žinios tai vienintelis išteklius, kuriuo naudojantis jo daugėja. Autoriai sutaria tik dėl vieno, kad yra du žinių tipai, tai išreikštos žinios ir neišreikštos žinios. Neišreikštų žinių požiūriu žinios yra
žmogaus galvoje. Žinios turi būti perduodamos susitikimų metu, kur žmonės susirenka kartu. Jie skatinami dalintis žiniomis. Priešingai, išreikštų žinių požiūriu žinios yra toks dalykas, kuris gali būti individo paaiškintas netgi, kai individui reikia tam tikros paramos, padedant tas žinias išreikšti. Dalis požiūrio susideda iš to, jog žinios turi būti aiškiai išreikštos tam tikra forma.

2. ŽINIŲ VADYBA

Apie žinių vadybos poreikį pradėta kalbėti XX a. antrojoje pusėje, kai buvo pastebėta, kad sėkminga žmonių veikla priklauso nuo gebėjimo efektyviai kurti, organizuoti ir naudotis informacija bei žiniomis. Pažinimo, mokymosi, sprendimų priėmimo, komunikacijos, pasaulio suvokimo ir kiti esminiai žmogaus egzistenciniai procesai yra susiję su informacijos priėmimu ir perdavimu, apdorojimu, žinių kūrimu, kas sąlygoja visuotinį informacijos ir žinių pobūdį. Žinių vadyba yra universalios valdymo strategijos, kurios pasižymi plačiu taikymo spektru. Kadangi kiekvienas žmogus kuria ir naudojasi informacija bei žiniomis, kalbama apie asmeninių informacijos arba žinių valdymo strategiją, kai individas suvokia jų naudą savo veikloje ir kryptingai valdo visus susijusius kūrimo, įsigijimo, apdorojimo, taikymo ir kitus procesus. Tas pats galioja organizacijų, pramonės šakų ir visuomenės valdymo lygmenyse, kai informacija ir žinios traktuojamas kaip strateginiai ištekliai, lemiantys šių sudėtingų darinių ekonominį potencialą ir konkurencinį pranašumą. Augustinaitis, A (1996).

Žinių vadyba yra labai nauja sritis, neretai sukeliančia aršias diskusijas, kuri grindžiama tuo, kad informacija, nors vertinga priimant sprendimus, planuojant ir įgyvendinant pokyčius, nėra galutinis intelektinis produktas, nulemiantis sėkmingą organizacijos veiklą. Vertingiausiomis laikomos žinios, kurios formuojasi žmogaus veikloje tiek apdorojant dokumentinę informaciją, tiek bendraujant su kitais žmonėmis, kurie taip pat yra informacijos šaltinis. Žinios pasižymi tuo, kad jungia žmogaus asmeninę patirtį, įgytą įvairiuose kontekstuose, vertybinės nuostatas, intuiciją, įsitikinimus, taip sukuriant unikalų derinį ir požiūrį į tam tikras problemas ir situacijas. Žinių vadybos sampratos formavimuisi įtakos turėjo vadybos raidoje susiformavę požiūriai ir tendencijos.

2.1. Žinių vadybos sąvoka

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2515 žodžiai iš 8364 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.