KALBOS KULTŪRA
LIETUVIŲ KALBOS ŽINYNAS
MORFOLOGIJA
KIRČIAVIMAS
Kirtis ir priegaidėJei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tardami stipresniu balsu negu kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome paskutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stipresnis ištarimas žodyje vadinasi kirtis. Stipriau ištartas skiemuo yra kirčiuotas.
Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas balsis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio pagrindą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, yra ilgasis, o kurio pagrindą sudaro trumpasis balsis, yra trumpasis. Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki — trumpasis.
Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevienodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio laukas — antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y tariami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti atvirkščiai — lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.
Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti panašius žodžius ar jų formas, plg. aušti (vėsti) ir aušti (švisti).
Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono (melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, vadinasi priegaidė. Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos dvi priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė.
Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pabrėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu (´) (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, pvz.: t¸vas, kr¿mas, lãisvė, kãlnas.
Tvirtapradę priegaidę gali turėti:
a) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: d¸ti, vôras, lóva, d¿mai, çžuolas, br²sti, ïrankis, sk¼sti;
b) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, pvz.: lãimė, ãugti, léisti, pîeva, púodas;
c) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, pvz.: kãlnas, ãmžius, lãngas, kãrtis, kélti, sémti, ménkė, gérti.
Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ui, um, un, ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš tikrųjų yra trumpi, pvz.: ùiti, gùiti, tíltas, kímti, pínti, vírti, kùlti, stùmti, dùrklas.
Pastaba. Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji dvigarsiai su trumpaisiais garsais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, pvz.: kòlba, kòmpasas, kòntūras, kòrpusas, fêrma, hêrbas. Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu, oi, pvz.: terapêutas, farmacêutas, bòileris (toks katilas).
Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio antrasis dėmuo). Ji žymima riestiniu (~) priegaidės, kartu ir kirčio vietos ženklu, dedamu ant ilgųjų skiemens balsių arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų, pvz.: stålas, sõdas, e¤ti, la÷kas, ti¹klas, la¹kas.
Tvirtagalę priegaidę turi: a) kirčiuotame skiemenyje pailgėję balsiai a, e, pvz.: rågas, tåkas, mìdis, kìlias. Nekirčiuotame skiemenyje šie balsiai visada trumpi: raga¤, takù, medžiùs, keliùs;
b) ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: lºkti, výkti, sõdas, m¾šis, r±stas, sk³sti, l¤sti, siÿsti;
c) dvibalsiai ai, au, ei, ie, uo, ui, pvz.: la¤kas, la÷kas, e¤ti, šiìnas, ruõšti, mu¤las;
d) mišrieji dvigarsiai ai, am, an, ar, ei, em, en, er, il, im, in, ir, ui, um, un, ur, pvz.: baµsas, ra§stis, la¹kas, ka»klas, geµsti, re§ti, re¹gti, ve»kti, viµkas, ki§šti, li¹kti, ki»vis, guµti, tru§pas, u¹kšti, pu»vas.
Trumpųjų skiemenų kirčiavimasTrumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi kairiniu (`) kirčio ženklu. Juose gali būti tik trumpieji balsiai a, e, i, u ir balsis o (tarptautiniuose žodžiuose).
Trumpieji kirčiuoti a ir e būdingi:
a) žodžių galūnėms: gerâ, galvâ, šakâs, kitâs, pelê, pelês;
b) būdvardžių aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio priesagoms -êsnis, -ė, -ėlêsnis, -ė: gerêsnis, gerêsnė, gerėlêsnis, gerėlêsnė;
c) savybiniams įvardžiams mâno, tâvo, sâvo;
d) įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, savybinių įvardžių, neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkui: gerâsis, pirmâsis, manâsis, mylimâsis, būtâsis, būsimâsis;
e) dviskiemenėms veiksmažodžių bendratims ir iš jų išvestoms formoms: râsti, kâsti, mêsti, dêgti, râsdavau, râsdavai, râsiu, râsi, râsčiau, râstum, râsk, râsdamas. Tik neveikiamieji būtojo laiko dalyviai šios taisyklės nesilaiko — tariama: råstas, nìštas, kìptas;
f) veiksmažodžių priešdėliams ap-, at-, pa-, pra-, ne-, be-, te-, nebe-, tebe-: âpneša, âtneša, pâneša, prâneša, nêneša, bênešą, têneša, nebêneša, tebêneša;
g) vienaskiemeniams žodžiams: âš, tâs, tâ, pâts, kâs, kâd, tâd, mât, nâ, bêt, nês, nêt, mês (mêsti); bet mìs (įvardis);
h) silpnesnio veiksmo ištiktukams ir iš jų padarytiems
veiksmažodžiams: krâpšt, têkšt, krâpštelėti, têkštelėti; strâkt, strâksi, strâksime, strâksite (straks¸ti); trêpt, trêpu, trêpsi, trêpsime, trêpsite (treps¸ti);
i) daugeliui tarptautinių žodžių: fonêtika, kabinêtas, mêtras, poêtas.
Trumpieji balsiai a ir e kirčiuotuose skiemenyse pailgėja ir turi tvirtagale priegaidę, pvz.: šakâ — šåkos, pelº — pìlės, dedù — dìda.
Trumpieji balsiai i, u kirčiuojami tik kairiniu ženklu, pvz.: linas, lipti, bùtas, pùsė.
Trumpasis o paprastai esti tarptautiniuose žodžiuose (astronòmas, balkònas, filològas, metòdas) ir kai kuriuose ištiktukuose (òp, kliòpt).
Kirčio ir priegaidės reikšmė
Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaides. Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikšmes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė. Štai keletas pavyzdžių:
a) žodžiai bei formos su skirtingais kirčiuotais skiemenimis:
klãusimas — klausímas;
tríkampis (tokia figūra) — trika§pis (turįs tris kampus);
dvíratis (susisiekimo priemonė) — dviråtis (su dviem ratais);
gėrímas (veiksmo pavadinimas) —g¸rimas (kas geriama);
neší (es. 1.) — nêši (būs. 1.);
Ritâ (vns. vard.) — Ríta (vns. šauksm.);
plíkas (vyr. g. vns. vard.) —plikâs (mot. g. dgs. gal.);
kítos (mot. g. dgs. vard.) — kitõs (mot. g. vns. kilm.);
b) žodžiai su skirtingomis priegaidėmis:
ãušti (šaltesniam darytis) — a÷šti (švisti);
ãukštas (didelis, iškilus) — a÷kštas (namų);
gínti (saugoti, užstoti) — gi¹ti (varyti, guiti);
kãltas (įrankis) — kaµtas (nusikaltęs);
mérkti (akis) — me»kti (dėti į vandenį);
mínti (kojomis trypti) — mi¹ti (spėti);
s¿ris (pieno produktas) — s¾ris (sūrumas).
Priešpaskutinio skiemens taisyklėKaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka j galūnę. Pagal šią taisyklę kirtis nušoka:
a) į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -a, pvz.: rankâ (ra¹ką), šakā (šåką), antrā (a¹trą), kitā (kítą), baigtā (ba¤gtą), Astā (Åstą), Loretā (Lorêtą), Romā (Ròmą);
b) į vardažodžių daugiskaitos galininko galūnes, pvz.: pi»štas — pirštùs, rankā (ra¹ką) — rankās, ùpė — upês, akís (åkį) — akís; a¹tras, antrā — antrùs, antrās; kítas, kitā — kitùs, kitās; ba¤gtas, baigtā — baigtùs, baigtās;
c) į vienaskaitos įnagininko galūnes -a, -e, -u, pvz.: rankā — su rankā, ùpė — upê; a¹tras, antrā — antrù, antrā; kķtas, kitā — kitù, kitā, ba¤gtas, baigtā — baigtù, baigtā; Astā (Åstą) — Astā, Loretā (Lorêtą) — Loretā, Romā (Rņmą) — Romā;
d) į vietininko galūnę -e, pvz.: råštas — raštê, bùtas — butê, kabinêtas — kabinetê, Skuõdas — Skuodê, Brêstas — Brestê, Marņkas — Marokê;
e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: nìša — nešù, neši; nìšė — nešia÷, neše¤; e¤na — einù, einķ; ºjo — ėja÷, ėja¤.
Priegaidžių ir kirčio vietos kaita
Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šaknies žodžiuose vadinasi metatonija. Priegaidžių kaita yra tokia:
a) tvirtapradė priegaidė virsta tvirtagale, pvz.: ãlkti —> aµkis, gróbti —> grõbis, šãltas —> šaµtis, pî enas —> piìnė, púodas —> puõdžius, dùlkė —> duµkti, dãrbas —> beda»bis, atléido (atléisti) —> atla¤dų (atlaidùs), plãukas —> šviesiapla÷kis;
b) tvirtagalė priegaidė virsta tvirtaprade, pvz.: pýkti —> pôkdyti, výkti —> vôkdyti, rºkti —> r¸kauti, va»gti —> vãrginti, kaµtas —> kãltinti, da÷g —> dãuginti, ta÷škė (ta÷kšti) —> patãuška, ta§są (tamsâ) —> patãmsis.
Bet yra nemažai tos pačios šaknies žodžių, kur priegaidė nesikeičia.
Priegaidės paprastai nekeičia tie sudurtiniai žodžiai, kurių antrasis dėmuo turi tvirtagalę šaknį, pvz.: žìmė —> bežìmis, mažažìmis; ba»zdą (barzdâ) —> beba»zdis, ožkaba»zdis.
Priegaidės nekeičia išimtiniais atvejais ir kai kurie tvirtapradės šaknies žodžiai, pvz.: lãngas —> palãngė, tíltas —> patíltė, g¸da —> beg¸dis.
Kirčio vietos kaita yra tokia:
a) kirtis nukeliamas iš žodžio pradinio skiemens į gretimą skiemenį link galūnės, pvz.: våsara —> vasåris, gìležį (geležís) —> gelìžtė, vídurį (vidurýs) —> bevidùris, tuščiavidùris;
b) kirtis atkeliamas iš žodžio šaknies skiemens į gretimą priešdėlio skiemenį, pvz.: primóka —> prîemoka, uždírba —> ùždarbis.
Žodžio galo taisyklė ir jos išimtysIlgasis kirčiuotas žodžio galo skiemuo paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: a¹t, pasku¤, vºl, aukštýn, vi»š, sunkiÿ, septyneriÿ, juodÿ (jų)…
Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms kirčiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios atsirado trumpėjant žodžio galui. Įsidėmėtini šie atvejai:
a) naudininko
pvz.: mokiniãms (plg. sen. mokiniamus), šaunîems (plg. sen. šauniemus), taip pat devynîems, kat¸ms, penkióms, mãn, sãu, manãm ir manãjam;
b) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai, padaryti iš bendraties, priešpaskutiniame skiemenyje turinčios tvirtapradę priegaidę, pvz.: palãuk (: palãukti), neklãusk (: neklãusti), išléisk (: išléisti), rašôk (: rašôti), kartók (: kartóti), b¿k (: b¿ti);
c) bendraties formos su sutrumpėjusia priesaga -t, jei nesutrumpėjusių formų priešpaskutinio skiemens priegaidė tvirtapradė, pvz.: léist (: léisti), lãukt (: lãukti), sakôt (: sakôti), b¿t (: b¿ti);
d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei dviskiemeniai prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.: dãr, gãl, jéi(gu), jóg, kîek, lôg (plg. lôgu), nórs (plg. nóris), rôt (plg. rôtas), vîen (plg. vîena); anót, bevéik (plg. véikiai), kažín, pusiãu, rytój, tegùl, tiesióg (plg. tiesiógiai), užúot, visãi.
Daiktavardžių kirčiavimasKirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi — kirtis šokinėja iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas, todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam tikrus kirčiavimo tipus — kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios. Joms žymėti vartojame arabiškus skaitmenis l, 2, 3, 4.
Kurios kirčiuotės yra linksniuojamas žodis, galima nustatyti iš dviejų linksnių — iš daugiskaitos naudininko (ar kilmininko) ir galininko.
Pirmosios kirčiuotės žodžiai abiejuose šiuose linksniuose turi kirtį kamiene, pvz.: tíltams, pušônams, våsaroms; tíltus, pušônus, våsaras.
Antrosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininko linksnis yra kirčiuojamas kamiene, o galininko — galūnėje, pvz.: råštams, ra¹koms, mergínoms, gamýkloms; raštùs, rankâs, merginâs, gamyklâs.
Trečiosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas yra kirčiuojamas galūnėje, o galininkas — kamiene, pvz.: arkliãms, galvóms, dobilãms, katinãms; ãrklius, gãlvas, dóbilus, kåtinus.
Ketvirtosios kirčiuotės žodžių daugiskaitos naudininkas ir galininkas turi kirtį galūnėje, pvz.: namãms, geniãms, Giruliãms; namùs, geniùs, Giruliùs.
Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta visada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta. Kartais gana sunku tinkamai parinkti linksniuojamų žodžių kirčio vietą, nes yra „pavojingų“ linksnių. Tai vienaskaitos įnagininkas bei vietininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas ir vietininkas.
Žinodami linksniuojamojo žodžio kirčiuotę, galime teisingai nustatyti ir „pavojingų“ linksnių kirčio vietą.. Lentelėje rasime atsakymą dėl dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių kirčio vietos. Kirčiuotės 1 2 3 4
Skaičius Linksnis Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė Kamienas Galūnė
Vienaskaita
Vardininkas lîepa ìglė drebulº pušís
Įnagininkas
lîepa — va¤siumi eglê drìbule širdimí pušimí
-us sūnumí
IV linksn. akmenimí
galūnė -is, -us, -uo
-umi III, IV, V linksn.
-umí, -imí Vietininkas
lîepoje — ìglėje drebulėjê — pušyjê
pirštê
-as I linksn.
galūnėje -ê Daugiskaita Kilmininkas lîepų — ìglių drebuliÿ — pušÿ
Galininkas lîepas — eglês drìbules — pušís
Vietininkas lîepose — ìglėse drebulėsê — pušysê
Dviskiemeniai daiktavardžiai
Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė ir jie visuose linksniuose turi pastovų kirtį, pvz.:Vienaskaita
V. tíltas brólis lîepa dróbė tóšis
K tílto brólio lîepos dróbės tóšies
N. tíltui bróliui lîepai dróbei tóšiai
G. tíltą brólį lîepą dróbę tóšį
Įn. tíltu bróliu lîepa dróbe tóšimi
Vt. tílte brólyje lîepoje dróbėje tóšyje
Š. tílte bróli lîepa dróbe tóšie
Daugiskaita
V. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšys
K tíltų brólių lîepų dróbių tóšių
N. tíltams bróliams lîepoms dróbėms tóšims
G. tíltus brólius lîepas dróbes tóšis
Įn. tíltais bróliais lîepomis dróbėmis tóšimis
Vt. tíltuose bróliuose lîepose dróbėse tóšyse
Š. tíltai bróliai lîepos dróbės tóšysV. Vílnia Vérkiai
K Vílnios Vérkių
N. Vílniai Vérkiams
G. Vílnią Vérkius
Įn. Vílnia Vérkiais
Vt. Vílnioje Vérkiuose
Š. Vílnia VérkiaiAntroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra šaknyje, o daugiskaitos galininke — galūnėje. Jie kirčiuojami taip:Vienaskaita
V. råštas pe¤lis rankâ ùpė tu»gus va¤sius
K. råšto pe¤lio ra¹kos ùpės tu»gaus va¤siaus
N. råštui pe¤liui ra¹kai ùpei tu»gui va¤siui
G. råštą pe¤lį ra¹ką ùpę tu»gų va¤sių
Įn. raštù peiliù rankâ upê tu»gumi va¤siumi
Vt. raštê pe¤lyje ra¹koje ùpėje tu»guje va¤siuje
Š. råšte pe¤li ra¹ka ùpe tu»gau va¤siau
Daugiskaita
V. råštai
ėmis tu»gumis va¤siais
Vt. råštuose pe¤liuose ra¹kose ùpėse tu»guose va¤siuose
Š. råštai pe¤liai ra¹kos ùpės tu»gūs va¤siaiV. Tråkai Da÷gai Skuõdas Si§nas Va»niai Žåsliai Nidâ
K Tråkų Da÷gų Skuõdo Si§no Va»nių Žåslių Nídos
N. Tråkams Da÷gams Skuõdui Si§nui Va»niams Žåsliams Nídai
G. Trakùs Daugùs Skuõdą Si§ną Varniùs Žasliùs Nídą
Įn. Tråkais Da÷gais Skuodù Simnù Va»niais Žåsliais Nidâ
Vt. Tråkuose Da÷guose Skuodê Simnê Va»niuose Žåsliuose Nídoje
Š. Tråkai Da÷gai Skuõde Si§ne Va»niai Žåsliai NídaTrečioji kirčiuotė. Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke visada yra galūnėje, o daugiskaitos galininke — šaknyje. Štai kaip tas kirtis šokinėja:Vienaskaita
V. kãlnas arklýs galvâ aikštº širdís sūnùs
K. kãlno ãrklio galvõs aikštºs širdiìs sūna÷s
N. kãlnui ãrkliui gãlvai ãikštei šírdžiai s¿nui
G. kãlną ãrklį gãlvą ãikštę šírdį s¿nų
Įn. kãlnu ãrkliu gãlva ãikšte širdimí sūnumí
Vt. kalnê arklyjê galvojê aikštėjê širdyjê sūnujê
Š. kãlne arklý gãlva ãikšte širdiì sūna÷
Daugiskaita
V. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūs
K kalnÿ arkliÿ galvÿ aikščiÿ širdžiÿ sūnÿ
N. kalnãms arkliãms galvóms aikšt¸ms širdíms sūnùms
G. kãlnus ãrklius gãlvas ãikštes šírdis s¿nus
Įn. kalna¤s arklia¤s galvomís aikštėmís širdimís sūnumís
Vt. kalnuosê arkliuosê galvosê aikštėsê širdysê sūnuosê
Š. kalna¤ arklia¤ gãlvos ãikštės šírdys s¿nūsV. Telšia¤
K Telšiÿ
N. Telšiãms
G. Télšius
Įn. Telšia¤s
Vt. Telšiuosê
Š. Telšia¤Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke ir galininke visada yra galūnėje.Vienaskaita
V. nåmas genýs dainâ eilº akís viršùs
K. nåmo gìnio dainõs eilºs akiìs virša÷s
N. nåmui gìniui da¤nai e¤lei åkiai vi»šui
G. nåmą gìnį da¤ną e¤lę åkį vi»šų
Įn. namù geniù dainâ eilê akimí viršumí
Vt. namê genyjê dainojê eilėjê akyjê viršujê
Š. nåme gený da¤na e¤le akiì virša÷