Ziv1
5 (100%) 1 vote

Ziv1

ŽIV infekcijos epidemijos istorinė apžvalga

Vyraujanti žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) atsiradimo teorija aiškina, kad į ŽIV panašus virusas, cirkuliavęs tarp primatų, mutavo ir Afrikoje pateko į žmonių organizmą. Manoma, kad tai atsitiko XIX ar XX amžiuje. Virusas ilgą laiką galėjo egzistuoti ribotose vietose neišplisdamas, kol jo plitimui nesusidarė palankios demografinės ir socialinės sąlygos: masinė migracija iš kaimo į miestą, susijusi su darbo paieška, pradėjusios irti šeimos, atsitiktiniai lytiniai partneriai, komercinio sekso darbuotojų gausėjimas, kraujo perpylimai. Dėl intensyvėjančio turizmo ir tarpkontinentinių prekybos ryšių ŽI virusas išplito ir kitose pasaulio šalyse.

Nors pirmieji įgyto imuniteto nepakankamumo sindromo (AIDS, angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) atvejai buvo identifikuoti tik 1981 metais, panašūs į AIDS atvejai JAV užfiksuoti dar 1979 metais. Dėmesys buvo atkreiptas 1980–1981 metais diagnozavus 6 neįprasto tipo plaučių uždegimo atvejus. Šio tipo plaučių uždegimas (sukeltas Pneumocystis carinii) yra sutinkamas retai ir pavojingas tik žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Šiais atvejais buvo neaišku, kodėl jaunų, iki tol sveikų vyrų imuninė sistema buvo pažeista.

Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir vėžio (Kapoši sarcoma) atvejų protrūkiai. Šiuos susirgimus siejo vienintelis faktorius – užsikrėsdavo jauni vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais. 1981 metų viduryje JAV ligų kontrolės centras (CDC) išleido pranešimą apie minėtus plaučių uždegimo bei vėžio atvejus, kad būtų galima informuoti gydytojus apie galimą naujos ligos atsiradimą. Buvo rengiamos medicininės programos, skirtos naujiems ligos atvejams stebėti ir pradėti tyrimai, siekiant nustatyti ligos plitimo kelius.

Iš pradžių buvo manoma, kad AIDS sukelia virusas, plintantis lytiniu keliu, tačiau kurį laiką buvo laikomasi nuostatos, jog šia liga gali užsikrėsti tik vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais, todėl visuomenė nekreipė tinkamo dėmesio į šią problemą.

Epidemijai plintant, buvo išsiaiškintos ir kitos rizikos grupės bei plitimo būdai. ŽIV užsikrėtė daug intraveninių narkomanų, todėl konstatuota, jog virusas plinta per kraują. 1982 metais JAV ligų kontrolės centras (CDC) pranešė apie pirmąjį AIDS atvejį po kraujo perpylimo. Per keletą metų tūkstančiai hemofilija sergančių žmonių užsikrėtė ŽI virusu, perpilant užkrėstą kraują.

Infekcijos mastai Afrikoje įrodė, kad virusas lytiniu keliu gali efektyviai plisti ir tarp heteroseksualių žmonių. 1983 metais JAV ligų kontrolės centras (CDC) pranešė apie dvi moteris, užsikrėtusias ŽIV: vienos partneris buvo biseksualus, kitos – vartojantis intraveninius narkotikus.

Mokslininkai intensyviai ieškojo ligos sukėlėjo. 1984 metais skirtingos tyrėjų grupės išskyrė AIDS sukeliantį virusą. 1986 metais šis virusas pavadinamas ŽIV (žmogaus imunodeficito virusu).

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, beveik visose pasaulio šalyse yra užregistruota bent po vieną ŽIV infekcijos ar AIDS atvejį.

Kas yra ŽIV ir AIDS

AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome) yra retroviruso – žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukelta liga, kuriai būdinga stipri imunosupresija, lemianti indikacines ligas, antrinius navikus ir neurologinius pokyčius.

ŽIV – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai. Išskirtos dvi genetiškai skirtingos ŽIV formos/tipai: ŽIV–1 ir ŽIV–2. ŽIV–1 yra labiausiai paplitęs Europoje, JAV ir Centrinėje Afrikoje, ŽIV–2 – Vakarų Afrikoje. Nustatyta, jog viruso tipas turi įtakos klinikinei ŽIV infekcijos eigai. ŽIV–1 tipo sukelta liga greičiau progresuoja iki AIDS.

ŽI viruso tipai dar turi subtipus. Pavyzdžiui, nustatyta, jog ŽIV-1 subtipas C lengviau plinta heteroseksualių santykių metu, nei subtipas B. Lietuvoje vyrauja ŽIV–1 subtipas A, tačiau jau yra nustatytas ir subtipas B. Identifikavus viruso subtipus šalyje, galima tiksliau detalizuoti individualias ir bendras prevencijos priemones.

ŽIV organizme nustatomas metodais, kuriais aptinkami antikūnai prieš ŽIV arba sudėtingais virusologiniais tyrimo metodais, nustatančiais ŽIV genetinę medžiagą DNR arba RNR. Antikūnai organizme randami po užsikrėtimo praėjus nuo 3–4 savaičių iki kelių mėnesių. Žmonės, kurių organizme aptinkamas ŽIV, vadinami užsikrėtusiais ŽIV. Užsikrėtus ŽIV, iš karto nesusergama AIDS. Pirmieji AIDS požymiai, priklausomai nuo įvairių organizmo faktorių, pasireiškia po penkerių ar net dešimties metų, kai virusas smarkiai pažeidžia imuninę sistemą.

ŽI viruso plitimo būdai

Infekcijos šaltinis – žmogus užsikrėtęs ŽIV. Specifinės imunoprevencijos priemonių nėra – vakcina dar tik kuriama.

Didžiausia ŽI viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite ŽIV koncentracija yra nedidelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus.

ŽIV užsikrečiama kai tiesiogiai į kraują, pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai, kuriuose viruso koncentracija didžiausia.

Skiriami trys ŽI viruso plitimo būdai:

1) lytinis;

2) per kraują;

3) iš motinos vaikui.

Per lytinius santykius

ŽIV gali plisti per visų rūšių (heteroseksualius, homoseksualius,

oralinius) lytinius santykius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs. ŽIV užsikrėtimo tikimybė per lytinius santykius didėja:

1) jei vienas iš partnerių serga kita lytiškai plintančia liga (chlamidijoze, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.);

2) jei santykiaujama menstruacijų metu;

3) jei vieno iš partnerių mechaniškai pažeista gleivinė (lytinių organų, išeinamosios angos ar burnos);

4) jei santykiai buvo prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išprievartavimo atvejais);

5) pirmų lytinių santykių metu;

6) jei vienas iš partnerių yra pirminėje ŽIV infekcijos ar AIDS stadijoje (tada jo organizmo biologiniuose skysčiuose ypač didelė viruso koncentracija).

Apipjaustyti vyrai turi 8 kartus mažesnę tikimybę užsikrėsti ŽIV, nei neapipjaustyti. ŽIV perdavimo rizika iš vyro moteriai 20 kartų didesnė analinių santykių metu nei santykiaujant vaginaliai. Kas penkti santykiai su asmeniu ką tik užsikrėtusiu ŽIV baigiasi ŽIV perdavimu. UNAIDS duomenimis, apie 80 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV pasaulyje užsikrėtė nesaugių (nenaudojo prezervatyvo) lytinių santykių metu. Nustatyta, kad heteroseksualių santykių metu labiau pažeidžiamos yra moterys.

Per kraują

Narkotikų vartojimas intraveniniu būdu. Užsikrečiama leidžiantis narkotines medžiagas bendromis adatomis ir švirkštais. Galima užsikrėsti naudojantis ne tik savo švirkštais ir adatomis, bet ir traukiant į švirkštą narkotiką iš bendro indo arba plaunant švirkštą bendrame inde. Lietuvoje ŽIV infekcija tarp intraveninius narkotikus vartojančių asmenų pradėjo plisti 1994 metais. 2003 metų pabaigos LAC duomenimis, virš 80 proc. visų ŽIV infekcijos atvejų, nustatyti tarp intraveninių narkotikų vartotojų. Panašiai kaip ŽIV plinta hepatitų B ir C virusai.

Kraujo perpylimai. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpylus kraują, siekia iki 95 procentų. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1987 metais.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje iš viso kraujo donorystės įstaigose nustatyta 15 ŽIV infekcijos atvejų. Iš minėtų 15 žmonių vienuolikai ŽIV buvo nustatyta, kai jie pirmą kartą kreipėsi į donorystės įstaigą ir ketino tapti mokamais donorais. Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose pabrėžiama, kad neatlygintinos, altruizmu grindžiamos donorystės plėtra – gerokai efektyvesnis būdas sumažinti kraujo perpylimų metu perduodamų infekcijų grėsmę, negu donorų kraujo tyrimai.

Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Tatuiruotėms naudojamos adatos ar peiliai, jei jie po naudojimo netinkamai dezinfekuojami, gali tapti infekcijos šaltiniu.

Organų transplantacija. Kaip ir kraujo perpylimas yra pavojinga, nors visi organų ir audinių donorai tiriami dėl ŽIV. Saugumą persodinant organus ar audinius apsunkina ŽIV infekcijai (ir kitoms virusinėms infekcijoms) būdingas inkubacinis periodas, vadinamas „lango“ periodu. Tai yra pirmosios trys savaitės po užsikrėtimo, kai įprastais tyrimo metodais dar negalima nustatyti antikūnų prieš ŽIV.

Tikimybė užsikrėsti vieno susižalojimo metu per kraują plintančiu virusu

Ligos sukėlėjas ir kontakto pobūdis Tikimybė procentais

ŽIV Poodinis kontaktas

Gleiviniø kontaktas

0,3

0,03

HBV poodinis kontaktas 30

HCV poodinis kontaktas 3

Iš motinos vaikui

Tikimybė, kad motina užsikrėtusi ŽIV perduos ŽIV kūdikiui nėštumo, gimdymo metu ar maitindama krūtimi sudaro 13–30 procentų.

Gimdymo metu naujagimis paprastai užkrečiamas, kai jo oda ir gleivinės susiliečia su motinos krauju ar gimdos kaklelio išskyromis. ŽIV gali būti perduotas po gimdymo, jei kūdikis maitinamas krūtimi (10–15 proc.). Besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims, taikant tinkamą gydymą (antiretrovirusiniais vaistais) ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi), kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinama iki 2 procentų ir mažiau.

Perinatalinį ŽIV perdavimą skatina keletas veiksnių:

1) klinikiniai veiksniai, kai motina suserga AIDS, didelis ŽIV kopijų skaičius, intraveninių narkotikų vartojimas nėštumo metu, priešlaikinis gimdymas, maitinimas krūtimi, vitamino A trūkumas;

2) akušeriniai veiksniai, kai praeina daugiau nei 4 val. po vaisiaus vandenų nutekėjimo, tada perinatalinio perdavimo rizika padidėja 2 kartus.

ŽIV infekcijos pirmine prevencija tarp nėščiųjų tenka rūpintis akušeriams – ginekologams, kurie prižiūri moteris ambulatoriškai. Visoms pacientėms būtina suteikti pakankamai žinių apie ŽIV infekcijos plitimo būdus, saugią lytinę elgseną, prezervatyvų naudojimą, įvairius šeimos planavimo metodus, LPI prevenciją ir jų gydymą.

Visoms nėščioms reikia rekomenduoti atlikti ŽIV testą, prieš tai išaiškinus jo naudą jai ir vaisiui. Nėščioji turi gauti informacijos apie perinatalinį užsikrėtimo būdą: kaip jo išvengti arba sumažinti tokio užsikrėtimo riziką.

Jei nėščiajai nustatoma ŽIV infekcija, toliau svarbūs 4 dalykai:

1) antiretrovirusinių vaistų vartojimas nėštumo metu;

2) planinė Cezario pjūvio operacija 38 nėštumo savaitę;

3) rekomenduojama nemaitinti kūdikio krūtimi;

4) prevencinis naujagimio gydymas.

Nėštumas užbaigiamas 38 nėštumo savaitę, nes nutekėjus vaisiaus vandenims, didėja ŽIV infekcijos perdavimo rizika naujagimiui.

Motinos piene yra laisvų viruso ląstelių, todėl
maitinti kūdikio nerekomenduojama. Jei nėra kitos išeities ir moteris kūdikį žindo, reikia stengtis, kad žindymo laikotarpis būtų kuo trumpesnis. Nustatyta, kad po 4-6 žindymo mėnesių ŽIV infekcijos perdavimo rizika labai padidėja. Naujagimis prevenciškai gydomas antiretrovirusiniais vaistais pirmąsias 6 savaites.

ŽIV neplinta

Oro lašiniu būdu. Neužsikrečiama kosint, čiaudint, bučiuojantis.

Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu. Neužsikrečiama per prakaitą ar ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liečiant vienam kitą, žaidžiant, gyvenant šalia infekuoto asmens, valgant asmens, užsikrėtusio ŽIV, paruoštą maistą.

Per vabzdžių įkandimus. Viruso neplatina uodai ir erkės.

ŽI viruso atsparumas

ŽIV priklauso nepatvariems virusams.

Ekstraląstelinis (laisvas) ŽI virusas, esantis skystoje audinių kultūroje gali išsilaikyti iki 15 parų kambario temperatūroje (20-22 L.C) ir iki 11 parų 37 L.C temperatūroje. Išdžiūvusio kraujo liekanose kambario temperatūroje virusas išlieka gyvybingas apie 7 dienas.

Intraląstelinis (esantis ląstelėje) ŽIV išsilaiko aplinkoje tik vieną parą. Optimaliausias ŽI viruso biologiniam aktyvumui pH yra 7.0-8.0, o didinant ar mažinant aplinkos pH, ŽIV aktyvumas labai sumažėja.

ŽIV greit žūva virinamas (100 L.C temperatūroje iš karto, 56 L. C temperatūroje per 20 min.), paveiktas spiritu, chloru, rūgštimi ir šarmu, balinamosiomis, dezinfekuojamosiomis medžiagomis (0,5 proc. natrio hipochlorito ir 0,5 proc. gliutaraldehido tirpaluose žūva per 1 minutę; 1 proc. chloramino tirpale – per 5 minutes; 50% – 70% etilo alkoholyje – per 10 minučių).

ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.

ŽIV infekcijos ir AIDS epidemijos vystymasis

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) žmogaus imunodeficito virusinę (ŽIV) infekciją vertina kaip pirmą ir vienintelę pandemiją. Pasaulio istorijoje užkrečiamų ligų epidemijos nusinešdavo daugybę gyvybių, bet jos būdavo lokalizuotos, jų metu pasitaikydavo savaiminių pasveikimo atvejų. ŽIV infekcija apėmė visus kontinentus ir šalis. Per visą laikotarpį nuo 1980 metų neįregistruotas nė vienas savaiminio pasveikimo atvejis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1866 žodžiai iš 6187 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.