Įvadas
Evoliucija (iš lotyniško žodžio evolutio – „išvyniojimas“, „išsirutuliojimas“, kuris kilęs iš žodžio evolvo – „išvynioju risdamas“) mokslų apie gyvybę kontekste yra gyvų organizmų bruožų pokyčiai per kartas, apimant ir naujų rūšių atsiradimą. Susiformavus moderniajai genetikai (1940-ieji), evoliucija buvo apibrėžta konkrečiau – alelių dažnių pasikeitimas populiacijoje nuo vienos kartos į kitą. Evoliucija glaudžiai susijusi su dabartinių gyvūnų ir augalų rūšių atsiradimo klausimais. Mokslininkų nuomone, milijonus metų trukusi gyvybės Žemėje istorija rodo, kaip iš paprastų organizmų vystėsi sudėtingesni, vis geriau už savo pirmtakus prisitaikę prie aplinkos. Vyrauja kelios nuomonės dėl žmogaus ir gyvybės teorijų atsiradimo. Taigi šiame referate ir bandysime tas nuomones apžvelgti ir išsiaiškinti jų grindžiamas teorijas, keliamus klausimus ir sprendžiamas problemas.
Istorija
XVII amžiuje Džonas Rėjus davė pradžią šių laikų rūšies konsepcijai, kurią kitame šimtmetyje, apibendrinęs botanikų ir zoologų darbus, įtvirtino Karlis Linėjus. Jis rūšių klasifikavimo sistemoje pabrėžė ryšį tarp panašių rūšių.Viena ilgai viešpatavusių rūšių atsiradimo teorijų, kuri formavo krikščionišką požiūrį į žmogaus kilmę, teigė, jog rūšys atsirado savaime, kaip stichinių nelaimių padarinys. Vis dėlto akivaizdus ryšys tarp rūšių, paaiškėjęs studijuojant Linėjaus organizmų klasifikaciją vertė žmones ieškoti rūšių kilmės nestaigaus kitimo.Žoržas de Biufonas pirmasis iškėlė apllinkos įtakos rūšių evoliucijai idėją. Ją išplėtojo Žanas Batistas Lemarkas. Jis teigė, kad paveldimi rūšių požymiai – prisitaikymo prie aplinkos rezultatas.Lamarkas, XIX a. pr. sudarė pirmąjį filogenetinį gyvybės medį. Pagal Lamarką, pagrindinis evoliucinių kitimų mechanizmas – tai organizmų vidinis siekis tobulėti ir organų lavinimas ar nelavinimas. Gavę didesnius krūvius organai stiprėja ir vystosi, mažiau apkrauti – ilgainiui nunyksta. Pagrindinė šios teorijos klaida buvo teiginys, kad individai savo gyvenimo metu įgautas savybes gali perduoti palikuonims. Lamarkizmas teigia, kad kintančios aplinkos sąlygos kuria naujas rūšių, patekusių į tas sąlygas, reikmes. Naujos reikmės ugdo kitokį elgesį, keičia organų veiklą, kartu ir jų sandarą,šios sandaros kitimus paveldi palikuonys. Vis tik Lamarko teorija neatitinka realių paveldimumo dėsnių.
Biologas, gamtininkas, keliautojas anglas Čarlzas Robertas Darvinas (Charles Robert Darwin) gimė 1809 m. vasario 12 dieną Šrusberyje, Anglijoje. Jo šeima buvo daugiavaikė, o jis pats buvo penktas vaikas iš šešių. 1817 m prisijungė prie dieninės mokyklos. 1818m. būsimą mokslininką išsiuntė Shrewsbury mokyklą. 1925 m. Baigė šią mokyklą.Tais pačiais metais jis vasarą leido su tėvu, kuris gydė neturtinguosius. Vėlyvą rudeni įstojo į Edinburgo Universitetą, kuriame studijavo mediciną. Medicina Č.Darvino nesužavėjo ir šiuos mokslus metė.
1826 m. Jis pradėjo domėtis gamta ir žmogaus atsiradimo teorija, todėl prisijungė prie „Plinian“ studentų draugijos, kurie domėjosi gamtos istoriją. Jis iškarto tapo vienu geriausiu ir stropiausiu mokiniu. Paskaitas jam vedė Robert Edmund Grant vienas žymiausių biologų 19 amžiuje. (Manau R.Granto biografiją irgi kada aprašysiu savo bloge-tinklaraštyje). Tai, kad Charles Darwin tapo, tuo,kuo yra dabar šio profesoriaus nuopelnas.
1827 m. Č.Darvinas paskelbėsavo radikalią teoriją, kad visi gyvūai turi tuos pačius organus, tik skiriasi jų sudėtingumas. Tais pačiais metais Tėvas nepatenkintas progreso stoka, privertė Č.Darviną įstoti į katalikišką koledžą Kembridže. Ten Charles Darvinas mokėsi trejus metus.
Studijuodamas jis susidomėjo netradicine veikla tuo metu. Jis pradėjo kolekcionuoti vabalus. Č.Darviną su vabalais supažindino kunigas ir botanikas John Stevens Henslow. Darvinui pavyko šio profesoriaus užsitarnauti pagarbą ir tapo juo mėgstamiausiu mokytoju. Į šį naują pomėgį ir profesorių patarimus Č.Darvinas žiūrėjo begalo entuziastingai.
1831m. baigę studijas. Tais pačiais metais mokslininkais grįžo namo ir rado J.K Henslow laišką, kuriame jis rekomendavo Č.Darviną prijungti į ekspediciją Beagle laivu, kaip gamtininkas. Č.Darvinas sutiko ir tais pačias metais iš keliavo į Pietų Ameriką.
Su Beagle ekspedicijoje Č.Darvinas paleido penkis metus, iš kurių trečdalį laiko buvo sausumoje. Ekspedicijoje, jis pastoviai į Kembridžą siuntė savo laiškus su pastebėjimais, atradimais. Taip jis įgijo kaip profesionalaus ir gerbiamo gamtininko reputaciją.
1933 m. pasiekė Argentiną. Tais pačiais metais jis susirgo karštine.
1834 m. grįždamas iš Andų į Valaparisą, vėl susirgo ta pačia liga, kuri jį privertė atsigulti į lovą. Aplamai, Č.Darvinas ekspedicijos metu daug vėmė, skundėsi pilvo skausmais, o sveikata buvo nenuspėjama.
Viena iš pirmųjų stotelių sausumoje buvo ST.Jago. Ten Darvinas rado ugnikalnį su uola ir ten koralus su skautais. Tokie atradimai mokslininką įkvėpė rašyti knygą apie geologiją.
Č.Darvinas išvyko į kelionę aplink pasaulį Anglijos ekspediciniu kariniu laivu Beagle kaip gamtininkas. Kelionės metu Č.Darvinas pabuvojo Argentinoje, Urugvajuje, Ugnies žemėje,, Tasmanijoje ir
daugybėje salų.
Kelionė baigėsi 1836 m. spalio 2 dieną. Grįžęs iš kelionės gamtininkas buvo pasveikintas grupės mokslininkų.