Zmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas
5 (100%) 1 vote

Zmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas

Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas

Egzistencializmas siekė perprasti būtį kaip betarpišką subjekto ir objekto visuotinumą. Egzistencializmas būtį supranta kaip savosios būties išgyvenimą. Ji – būtis – duota žmogui kaip egzistencija, kuri nepažįstama nei mokslu, nei kitomis racionaliomis priemonėmis. Esant didžiausiems dvasiniams sukrėtimams, žmogus egzistenciją išvysta kaip savo esybės pagrindą. Egzistencializme žmogaus būtis yra tapsmas žmogumi. Kadangi egzistencializmas sutelkia dėmesį į individualybę, tai jo negalima išreikšti moksline forma, sąvokomis, jis išreiškiamas grožinės literatūros pagalba. Egzistencinis mąstymo būdas – toks, kur žmogus pats sau turi kelti ir spręsti klausimą „būti“ ar „nebūti“, kadangi tai klausimai, kurių niekas kitas už jį išspręsti negali. Šiam mąstymui svarbu ne tai, kas yra pasaulis savaime, kas yra tiesa pati savaime, o tai, ką pasaulis arba tiesa reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jų atžvilgiu. Egzistencinis mąstymas iškėlė valią aukščiau už abstraktų mąstymą, atskirybę už visuotinumą, žmogaus individualybę aukščiau nei socialumą. Danų filosofas Siorenas Kjirkegoras (Kierkegaard) į pirmą vietą iškelia žmogaus individualaus tobulinimosi problemą – žmogus turi pats atrasti arba atkovoti „savąjį Aš“. Kaip žmogaus vidinio moralinio tobulinimosi būdą, S. Kjirkegoras nurodo 3 galimas žmogiškojo egzistavimo stadijas: estetinę, etinę ir religinę.

Prancūzas Žanas–Polis Sartras (Sartre) teigia kad žmogus egzistuoja visą laiką (kol gyvas biologiniu požiūriu): jis kuria save nuolatos. Jis renkasi netgi tada kai nesirenka. Sartras taip pat išskiria dveijų rušių egzistencialistus: krikščioniški ir ateistiniai egzistencialistai. Save jis priskiria prie pastarųjų ir teigia kad ateistiniams egzistencialistams būdinga tai, kad egzistencija laikoma aukščiau esmės, arba tai, kad išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas. Jei iš tiesų egzistencija yra aukščiau esmės, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra. Vadinasi, pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Iš vienos pusės, subjektyvumas reiškia savarankišką individualaus siužeto pasirinkimą, o iš kitos – tai, kad žmogus negali peržengti žmogiškojo subjektyvumo. Ši antroji prasmė, pasak Sartro, ir yra egzistencializmo pagrindas. Kai sakoma, kad žmogus renkasi save, turima omeny, kad, rinkdamasis save, jis renkasi visus žmones. Taigi, esu atsakingas prieš save ir prieš visus kuriu tam tikro žmogaus paveikslą, kurį pasirinkau. Rinkdamasis save, aš renkuosi žmogų.

Egzistencinio mąstymo situaciją galima išreikšti tokiomis tezėmis:

* laikinybė aukščiau negu amžinybė (bet po amžinybės ir į save įsiurbusi amžinybę);

* atskirybė aukščiau negu visuotinybė (bet po visuotinybės ir savyje įkūnijusi visuotinybę);

* egzistencija aukščiau negu esmė (bet po esmės ir kaip egzistuojanti esmė);

* „šis“ pasaulis aukščiau negu „anas“ (bet po „ano“ ir savyje ištirpdęs „ano“ pasaulio parametrus);

* vidujybė aukščiau negu išorybė (bet po išorybės ir paženklinta išorybės stigma).

Siorenas Kjirkegoras – egzistencinio mąstymo pradininkas

1846 matais Kopenhagoje pasirodė knygelė pavadinimu – „Dabarties kritika“. Jos autorius buvo gerai žinomas rašytojas Siorenas Kjirkegoras, pagarsėjęs neseniai pasirodžiusia sensacinga knyga, savotišku to meto bestseleriu „Arba – arba“. Tačiau vėlesnės jo knygas nesulaukė didelio susidomėjimo ir niekas nelaikė jo genialiu filosofu. Šlovė Kjirkegorą aplankė jau po mirties, XX amžiaus egzistencinės filosofijos kūrėjai savo pirmtaku, pradininku, mokytoju ir didžiausiu autoritete paskelbė būtent jį, tą sąmojingą daną, universalių gabumų žmogų, poetą, rašytoją, filosofą, teologą, publicistą ir, tarp kitko, piktą, įžvalgų savo epochos kritiką.

Penktajame XIX a. dešimtmetyje S.Kjirkegoras paskelbia racionalizmui kovą. Racionalistinio visuotinumo principus laikydamas ne tik bejėgiais užtikrinti laisvą asmenybės vystymąsi, bet ir sąlygojančiais jo nuasmeninimą, mąstytojas siūlo iracionalistinį – individualistinį žmogiškųjų problemų sprendimo būdą. Kritikuodamas racionalizmą, Kjirkegoras pabrėžė kad, abstraktus racionalus mąstymas visuomet operuoja bendrybėmis, kuriose dingsta visa tai, kas individualu ir nepakartojama, būtent žmogaus individualybė. Be to, racionalizmas sutapatina žmogaus esmę su mąstymo arba minties reiškimo sfera, palikdamas nuošaly žmogaus valią, nuotaiką, aistras ir kt. Racionalizmas, traktuodamas žmogų kaip paprastą objektą kitų objektų tarpe, fiksuoja tik jo faktiškumą, tik tai, kas jis yra, užmiršdamas, kad žmogus turi galimybę vienaip ar kitaip pats realizuoti savo būtį. Pasak S. Kjirkegoro, tikroji tiesa ne tai, kad tu žinai, o tai, kad tu esi. Išskirtos trys žmogiškojo egzistavimo stadijos (estetinė, etinė, religinė) reiškia žmogaus galimo egzistavimo plotmes, priklausančias nuo jame glūdinčių vidinių galimybių, tiksliau, nuo individo apsisprendimo pasirinkti atitinkamą egzistavimo tipą. Žmogaus būtis ir galinti atsiskleisti apsisprendimo arba pasirinkimo akte. “Kaip nėra abejonės, kad kiekvieno žmogaus laukia
ateitis, taip nėra abejonės, kad kiekvienam žmogui tenka rinktis: „arba – arba“. Pats pasirinkimas nulemia asmenybės turinį; pasirinkdama ji pasineria tame, ką pasirinko, o jeigu nepasirenka, sunyksta iš susikrimtimo. Asmenybei pasirinkimas rūpi dar prieš pasirenkant, ir jeigu pasirinkimas atidedamas, tai asmenybė pasirenka nesąmoningai arba pasirenka, veikiant tamsioms jėgoms. Dažnai žmonių pasirinkimas būna estetinis pasirinkimas; bet estetinis pasirinkimas nėra pasirinkimas. Iš tikrųjų pasirinkti yra tiesioginis ir griežtas apibūdinimas to, kas etiška. Kai žmogus estetiškai svarsto daugybę gyvenimo tikslų, tai jis nelengvai randa savąjį Arba – Arba. Jis randa tik daugybę galimybių, nes apsisprendimas pasirenkant nėra akcentuojamas etiškai ir todėl, jeigu nėra pasirenkama absoliučiai, o tik vienam momentui, ir jau sekančią akimirką galima pasirinkti ką nors kita. Todėl etinis pasirinkimas tam tikra prasme yra daug lengvesnis, daug paprastesnis, tačiau kita prasme jis yra nepalyginamai sunkesnis. Pasirenkant ne tiek svarbu pasirinkti tai, kas teisinga, kiek toji energija su kuria pasirenkama. Net jeigu žmogus pasirinktų neteisingai, tai vis tiek kaip tik dėl tos energijos, supras, kad pasirinko neteisingai. Kai pasirenkama visu nuoširdumu, asmenybė darosi kilnesnė ir betarpiškai ima santykiauti su amžinąja galia, kuri, būdama visur, pesmelkia visą būtį. Šio atgimimo, šio aukštesniojo tobulumo niekada nepasirenka tas, kas renkasi tik estetiškai.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1012 žodžiai iš 1917 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.