Zmogaus poveikis aplinkai gamtai
5 (100%) 1 vote

Zmogaus poveikis aplinkai gamtai

Žmogaus poveikis gamtai

Nykstantys žinduoliai

Rūšių išmirimas — gana natūralus pro­cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.

Tik nedaugelis šių rūšių pasiekė natūralią savo evoliucijos baigtį. Evoliucinė pažanga jų nepalietė, ir jos pamažu nyksta, neįstengdamos nuolat konkuruoti su geriau prisitaikiusiais gyvūnais. Tačiau bent jau keturios iš penkių nykstančių rūšių tapo retos dėl nedoro arba neprotingo žmonių elgesio su gyvūnais.

Žmogaus atsakomybė

Žmogus visais laikais medžiojo. Kai kurie zoologai net linkę manyti, kad senovinis žmogus yra prisidėjęs prie daugelio Amerikos žinduolių nykimo, nes buvo neįveikiamas jų priešas. Ir vis dėlto tradicinė laukinių žvėrių medžioklė dėl mėsos ir kailio vargu ar galėjo lemti jų išnykimą. Juk kai eskimas su ietimi, važiuodamas šunų kinkiniu, persekiojo baltąjį lokį, jo grobis galėjo apsiginti arba pabėgti. Šiuo metu kailių kainos sparčiai kyla dėl padidėjusios paklausos, o visureigiai ir automatiniai ginklai gerokai palengvino šių lokių medžioklę. Jeigu šiaurinės šalys — JAV, Kanada, Danija, Norvegija ir TSRS — nebūtų 1973 metais pasirašiusios sutarties, kuri draudžia bet kokią baltųjų lokių medžioklę, išskyrus gaudymą moksliniams tikslams ir medžioklę tradiciniais būdais, baltasis lokys jau būtų išnykęs.

Grėsmė žinduoliams

Žmogaus verslų poveikį gyvajai gamtai visiškai pakeitė trys veiksniai: nauja technologija, pasaulinė rinka ir vis spartesnis žmonijos gausėjimas. Šautuvai, optiniai taikikliai, lėktuvai ir džipai su specialiais žibintais tapo žvėrims pražūtingi. Perspektyva brangiai parduoti kailius dar labiau skatina medžiotojus. Dėl žmogaus gobšumo daugelis rūšių gali greit išnykti. Šį procesą pradėjo dar burlaivių jūreiviai, kurie ant Arkties ledų žudė tūkstančius ruonių jauniklių ir didžiulėse statinėse lydė jų taukus. Tas pats procesas tęsėsi ir 8-ajame dešimtmetyje, kai TSRS ir Japonijos banginių medžiojimo flotilės su harpūninėmis patrankomis ir plaukiojančiais fabrikais medžiojo banginius Antarkties vandenyse taip pat negailestingai, kaip anglai, norvegai ir amerikiečiai naikino banginių kaimenes Arktyje prieš šimtą metų.

Kritiškiausioje būklėje atsidūrė mėly­nasis banginis — didžiausias gyvūnas iš visų kada nors gyvenusių Žemėje. Jo ilgis siekia 30 metrų, masė — iki 100 tonų; jis yra triskart sunkesnis už stambiausią dinozaurą. Kadaise mėlynųjų banginių vien Antarktyje buvo 200000, 1963 metais jų nebeliko nė tūkstančio. Dabar mėlynuosius banginius visuose vandenynuose gina įstatymas, tad jų po truputį lyg ir gausėja.

Dauguma žinduolių rūšių, beje, nyksta ne dėl to, kad žmogus juos sąmoningai persekiotų. Kai kurios rūšys, ypač vandeninės, kenčia nuo teršimo. Pavyzdžiui, Pirėnų kurmėnas — vabzdžiaėdis gyvūnas, panašus į vandeninį kirstuką,— gyvena skaidriose Pietų Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos kalnų upėse. Dėl hidroelektrinių statybos, upių vandens naudojimo drėkinimui, jo užteršimo kurmėnas praranda tyrą, deguonies prisodrintą vandenį.

Introdukcija ir natūralios aplinkos naikinimas

Pavojų laukiniams gyvūnams kelia introdukuojamos naujos rūšys. Kloakiniai Australijos žinduoliai kentėjo nuo tokių introdukcijų, prasidėjusių dar prieš 10 000 metų, kai aborigenai atsigabeno medžioklinį šunį dingą.

Be abejonės, didžiausias pavojus gyvūnams — tai jų gyvenamųjų vietų naikinimas. Žmonės aria stepes, kerta drėgnuosius miškus, tvenkia upes, sausina pelkes, tiesia kelius, pristato visur miestų, ir jiems nerūpi, jog kai kuriems žvėrims nebeliks kur gyventi ir jie turės išnykti. Plačiosios Jungtinių Amerikos Valstijų prerijos, kuriose sijų genties indėnai kitados medžiojo bizonus, nūnai yra suartos, jose auga javai ir ganosi galvijai. Bizonų išliko tik keliuose rezervatuose, o smulkesni žinduoliai, kaip antai prerijų šuniukai ir juos medžiojantys juodakojai šeškai, bemaž visiškai išnyko.

Svarbiausias moralinis argumentas, kodėl jokia žinduolių rūšis neturi išnykti, toks: nejaugi mes norime, kad mūsų vaikai pažintų, tarkim, raganosį, tik iš iliustruotų knygų? Tačiau dar svaresni yra praktiniai motyvai: būtina išsaugoti ateičiai laukinių žinduolių genofondą. Juk galvijų, pavyzdžiui, negalima auginti daugelyje Afrikos ir Australijos sričių, o gyvenusios ten natūralios laukinių kanopinių ir kengūrų populiacijos buvo beatodairiškai išnaikintos. Azijoje pasitaikantys laukiniai jaučiai — kuprėjai — galėjo praversti kryžmini­mui su naminiu Indijos ir Tolimųjų Rytų zebu.

Gamtos apsauga yra nedalijama. Jei norime išgelbėti nuo išnykimo retą žinduolį trumpauodegį indrį, turime išsaugoti drėgnuosius Madagaskaro miškus, kuriuose jis gyvena. O išsaugoję šiuos miškus, neprarasime ir laukinio augalo Coffea bertrandii, kuris galbūt kada nors padės selekcininkams išauginti kavos pupeles be kofeino.

Nykstantys paukščiai

Beveik 350 rūšių ir porūšių gresia išmirimas,
tačiau įvairiuose žemynuose nykstantys paukščiai pasiskirstę netolygiai. Didžiausias pavojus yra kilęs tiems, kurie paplitę nedideliame, atskirtame nuo kitų areale: nuošalioje gyvenamoje vietoje arba vandenynų salose.

Padėtis įvairiose srityse

Palearktikoje (Eurazijoje) pavojus išnykti gresia 30 paukščių rūšių; 8 iš jų gyvena Europoje ir Šiaurės Afrikoje, 22 — Azijoje, į šiaurę nuo Himalajų. Apskritai, Palearktikos paukščiai yra plačiai paplitę žemynuose, tačiau kai kuriose vietose paplitusioms rūšims, pavyzdžiui, Ispanijoje gyvenančiam karališkajam ereliui, vis dar gresia pavojus išnykti.

Kitose srityse nykstančių paukščių rūšių yra palyginti nedaug: Etiopinėje srityje (Afrika) — 16, Indijos—Malajų — 38 ir Nearktikos srityje (Šiaurės Amerika) — 39. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, baltasnapis genys (2), gyvenantis gūdžiuose pelkėtuose miškuose, ir amerikinė gervė, kuri veisiasi atokiuose tundros ežeruose, labai nukentėjo dėl to, kad sumažėjo natūrali gyvenamoji aplinka ir yra negailestingai medžiojama.

Neotropinėje (Pietų ir Centrinė Amerika) ir ypač Australinėje srityje yra išlikę daugiau senovinių paukščių rūšių, negu Šiaurės pusrutulyje. Šioms evoliuciniu požiūriu unikalioms formoms turbūt gresia savaiminis išnykimas; žmogus tik pagreitina šį procesą, niokodamas jų gyvenamąsias vietas ir įveisdamas ėdrių žinduolių — šunų, kačių, kiaulių, ožkų, šermuonėlių, žiurkių ir lapių. Šie gyvūnai puola perinčius ant žemės arba neskraidančius (bėgiojančius) paukščius, ėda augalus, kuriais minta paukščiai. Dėl to j nykstančių paukščių sąrašus 1975 metais buvo įrašytos 69 Neotropinės ir 41 Australinės srities paukščių rūšys.

Daugiausia paukščių rūšių (daugiau kaip 100), kurioms gresia pavojus išnykti, gyvena vandenynų salose. Jose yra palyginti nedaug rūšių, patekusių čia iš žemyno. Iš apsigyvenusių salose kai kurių rūšių susidarė skirtingos rasės ir netgi naujos rūšys, bet dėl nedidelės paplitimo teritorijos didelių jų populiacijų niekada nebuvo. Jiems gresia pavojus išnykti dėl žmogaus veiklos.

Ramiojo vandenyno salose išnykimo grėsmė iškilo 84-ioms paukščių rūšims. Ypač nyksta Havajų salų paukščiai — 29 rūšys beveik baigia išmirti.

Apskritai manoma, kad 32% visų paukščių, kuriems gresia pavojus išnykti, yra savaime reti dėl natūralių priežasčių. Dar 24% gali išnykti dėl medžioklės, 11 % — įvežus plėšriųjų gyvūnų, 3% — atgabenus konkurentų. Likusiems 30% retų paukščių rūšių didžiausią žalą daro jų gyvenamųjų vietų naikinimas.

Gelbėjimo priemonės

Duomenis apie paukščius, kuriems kilo rimtas pavojus išnykti, taip pat apie kitus gyvūnus ir augalus, renka Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS) — tarptautinė mokslinė organizacija, kurios vyriausioji būstinė yra Šveicarijoje. TGAS išleido išsamią Raudonąją knygą, į kurią įtrauktos visos nykstančių žinduolių, paukščių, roplių, varliagyvių, žuvų ir augalų rūšys.

TGAS sąrašuose pateikiami duomenys apie dabartinį ir ankstesnį visų nykstančių rūšių paplitimą, jų kiekį, galimas nykimo priežastis, apie esančių nelaisvėje individų kiekį ir jų dauginimosi potencialą, ir pagaliau, apie priimtas ir siūlomas apsaugos priemones. Sąrašai yra pažymėti spalvų kodais: rūšys, kurių kiekis pastebimai atsikuria ir kurioms daugiau negresia greitas išnykimas, aprašomos žaliuose puslapiuose, o rūšys, priartėjusios prie išnykimo ribos — raudonuose.

TGAS specialistai, remdamiesi mokslo duomenimis, nusprendžia, kokių reikia imtis priemonių vienai ar kitai rūšiai gelbėti, derina gamtosaugos projektus su įvairių valstybių vyriausybėmis. Ne mažiau svarbu šias programas įgyvendinti praktiškai. Tuo daugiausia rūpinasi Pasaulinis gamtos apsaugos fondas (PGAF). PGAF yra tarptautinė organizacija, kurios centras, kaip ir TGAS, yra Šveicarijoje, mažame Moržo miestelyje, netoli Ženevos. Daugelje šalių yra šios organizacijos nacionaliniai komitetai. Fondas propaguoja gamtos apsaugą, kaupia lėšas, įtikinėja įvairių šalių vyriausybes imtis ryžtingų priemonių gyvosios gamtos turtams išsaugoti, be to, teikia finansinę paramą TGAS planams įgyvendinti.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1494 žodžiai iš 4737 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.