TurinysĮvadas 3
1. Žmogiškojo kapitalo turinys 4
1.1 Žmogiškojo kapitalo samprata 4
1.2 Žmogiškojo kapitalo matavimas 6
2. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą 10
2.1 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą reikšmė 10
2.2 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumas 13
3. Žmogaus profesinis ruošimas 17
3.1 Profesinio ruošimo prasmė 17
3.1 Darbuotojų mokymosi tikslai 19
3.3 Profesinio tobulėjimo modeliai ir strategijos 21
4. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą Lietuvoje 25
Išvados 29
NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 30
Įvadas
Viena svarbiausių pastarojo šimtmečio ekonomikos teoretikų ir
praktikų diskusinių objektų yra žmogiškojo kapitalo ugdymo reikšmė ir
būtinumas šiuolaikinei valstybei. Dauguma ekonomistų prieina išvadą, jog be
investicijų į žmogų neįmanoma valstybės bei individo gerovė. Dauguma
besivystančių valstybių švietimo sistemos tobulinimą, gyventojų
išsilavinimo kėlimą, investicijų į žmonių kokybę didinimą apibrėžia kaip
prioritetinę valdymo sritį. Galima pastebėti tendenciją, jog valstybės vis
mažiau skiria lėšų krašto apsaugai ir vis daugiau investicijoms į žmogų,
suprasdamos jog būtent pastarosios užtikrina valstybės gerovę.
Žmogiškojo kapitalo koncepcija įgavo ypatingą pagreitį žengiant į
informacijos ir žinių visuomenės amžių. Šiuolaikinėje visuomenėje
informacija yra suprantama kaip brangiausia prekė. Tokios visuomenės
tobulėjimas yra neįmanomas be investicijų į žmogiškąjį kapitalą. Ši teorija
tapo daugelio pastarųjų mokslo atradimų pagrindu, turėjo didelę įtaką
ekonomikos mokslo tobulėjimui, plačiai taikoma pagrindžiant investicijas į
švietimą, sveikatą.
Šio darbo tikslas yra išnagrinėti žmogiškojo kapitalo prasmę,
nustatyti jo reikšmę dabartinei visuomenei, išnagrinėti investicijų į
žmogiškąjį kapitalą efektyvumą ir skaičiavimą, žmogaus profesinio
tobulėjimo svarbą. Praktinėje dalyje bus apžvelgta žmogiškojo kapitalo
padėtis Lietuvoje.
Darbo metodas yra įvairių autorių nuomonių nagrinėjimas ir
apibendrinimas, taip pat individualios autoriaus nuomonės pateikimas.
1. Žmogiškojo kapitalo turinys
1.1 Žmogiškojo kapitalo samprata
Žmogiškojo kapitalo ištakos siekia XVII–XIX a. Šios teorijos
dėsningumai buvo išdėstyti tokių ekonomikos klasikų kaip V. Petti, A.
Smito, D. Rikardo, K. Markso, Dž. Milio, A. Maršalo. Vienas iš pirmųjų
žmogiškojo kapitalo teoriją panaudojo Harvardo universiteto darbuotojas Dž.
Volšas, kuris apskaičiavo profesinio kapitalo įtaką JAV nacionalinėms
pajamoms. Tačiau kaip vieninga koncepcija ši teorija buvo iškelta XX a.
antroje pusėje amerikiečių ekonomistų darbuose. Tuo metu buvo
susiformavusios palankios sąlygos šiam procesui, kadangi XX a. – tai
mokslinės-techninės revoliucijos viešpatavimo laikai. Į pirmąją vietą
iškilo informacijos ir žinių svarba, todėl tokioje visuomenėje žmogus ir
žmogiškasis kapitalas tapo tolesnio mokslinio progreso ir ekonominio augimo
garantu. Žmogiškojo kapitalo koncepcija yra neoklasikinės Čikagos mokyklos
versija, kurioje vyravo ekonominių procesų aiškinimas remiantis individų
maksimizuojančia elgsena. Teigiama, jog individai investuoja į
išsilavinimą, sveikatos priežiūrą tikėdamiesi iš to gauti naudos ateityje.
Šios teorijos pradininkai yra amerikiečių mokslininkai: S. Beckeris,
B. Weisbroodas, D. Minceris, L. Chansenas, T. Schultzas. Didelę įtaką
teorijos pradžiai davė 1962 metais žurnale „The journal of political
economy“ išspausdinta straipsnių serija apie žmogiškojo kapitalo teorijos
pagrindines problemas [2].
Žmogiškojo kapitalo teorijos pradininkai teigė, jog žmogiškasis
kapitalas apima žmogaus žinias, įgūdžius ir kitus sugebėjimus, įgalinančius
didinti produkciją ir pajamas. Jam priskiriamos išlaidos švietimui,
kvalifikacijai įsigyti, medicininiam aptarnavimui. Tai yra investicijos į
žmones, kurios duoda šaliai tam tikrą ekonominį prieaugį, individui
gerėjančią gyvenimo kokybę, didėjančias pajamas. Darbo jėgos ištekliai
viena vertus yra panašūs į gamtos išteklius, kita vertus į pagrindinį
kapitalą. Darbas virsta žmogiškuoju kapitalu tada, kai yra skiriamos
išlaidos darbo kokybei gerinti.
Reikėtų išskirti žmogiškojo kapitalo aiškinimą besiremiantį
gyventojų kokybės samprata. Žmogiškojo kapitalo teorijos šalininko T.
Schultz nuomone žmogiškuoju kapitalu vadinami „požymiai įgytos gyventojų
kokybės, kuri yra vertinga ir kuri gali būti padidinama atitinkamai
investuojant“. Knygoje „Investicijos į žmones“ jis gyventojų kokybę lygina
su žemės kokybe – žemės derlingumas gali būti padidintas atitinkamai į ją
investuojant. Lygiai taip pat ir žmonių kokybė, sugebėjimai gali būti
padidinti juos ugdant. Šie sugebėjimai yra skirstomi į dvi kategorijas:
įgimtas ir įgytas. Tačiau galima pastebėti, kad
gyventojų kokybės skirtumai
įvairiose šalyse priklauso nuo įgytų, o ne nuo įgimtų gebėjimų. Tai galima
paaiškinti tuo, kad, esant dideliam gyventojų skaičiui valstybėje, įgimtų
sugebėjimų pasiskirstymas įvairiose šalyse yra panašus. Taigi lemiamą įtaką
turi tokie aspektai kaip išsilavinimas, sveikatos apsauga, darbo patirtis,
vaikų priežiūra ir kiti kokybės šaltiniai [10].
Mano manymu, žmogiškąjį kapitalą sudaro du pagrindiniai aspektai:
– mokymosi metu sukauptas kapitalas;
– sveikatos kapitalas.
Žmogaus mokymasis suprantamas gana plačiai. Jis apima vaiko
auklėjimą ir ugdymą šeimoje, mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose, mokymąsi
aukštosiose ir profesinėse mokyklose, galiausiai nuolatinio mokymosi
programas ir kvalifikacijos kėlimą. Investavimas į žmogų prasideda vos jam
gimus. Tėvai paprastai nuo mažens pradeda formuoti ir vystyti tam tikrus
vaiko gebėjimus, kurie vėliau turėtų duoti tam tikrą naudą tiek pačiam
vaikui, tiek jo tėvams. Galima teigti, kad ankstyvos investicijos suteikia
geresnes sąlygas tolimesniam vaiko tobulinimuisi ir tolimesnėms
investicijoms į būsimą mokymąsi. Toliau seka investicijos į žmogaus
švietimą. Pinigai išleisti žmonių švietimui yra labai gera investicija,
galinti nulemti valstybės ekonominę padėtį ir pagerinti gyventojų kokybę,
todėl valstybės suprantančios, šio kapitalo reikšmę stengiasi negailėti
lėšų žmonių išsilavinimui. Šiose šalyse švietimo sistemos tobulinimas
paprastai yra apibrėžiamas kaip prioritetinė valstybės valdymo sritis. T.
Schultz manymu, valstybės išlaidos švietimui neturėtų būti suvokiamos kaip
„gerovės“ išlaidos, priskirtos einamajam vartojimui ar tiesiog santaupų
mažinimui – tai yra didelė klaida. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia
yra investicija, iš kurios laukiama pajamų ateityje, o ne tiesiog einamasis
vartojimas dabar [10].
Daugelio Vakarų mokslininkų nuomone, žmogaus kapitalo teorija
turi labai svarbią metodologinę reikšmę švietimo ekonomikos tyrinėjimams.
Aktualiausios problemos yra socialinė ir ekonominė švietimo išlaidų
reikšmė, švietimo paklausos ir pasiūlos formavimasis, švietimo ekonominio
efektyvumo nustatymas, pagrindiniai švietimo plėtros kriterijai ir
gyventojų išsimokslinimas. Šių problemų sprendimams daugiausia įtakos turi
žmogaus kapitalo teorija.
Be švietimo svarbu atsižvelgti ir į sveikatos kapitalo reikšmę,
kadangi nuo investicijų į sveikatą iš esmės priklauso kaip bus panaudotas
sukauptas žmogiškasis kapitalas mokymo metu. Nuo sveikatos būklės priklauso
žmogaus darbingumas, darbo efektyvumas, konkurencingumas, atsparumas
ligoms, prisitaikymo sugebėjimai ir daug kitų faktorių. Tam tikra prasme,
galima sakyti, kad sveikatos kapitalui kaip ir kitoms kapitalo rūšims yra
būdingas amortizacijos poveikis. Žmogaus sveikata bėgant laikui nuvertėja,
ir kuo amžius darosi didesnis, tuo šis procesas greitėja. Norint
investicijas į žmogaus mokymą paversti pelningesnėmis būtina šį procesą
pristabdyti, o tai galima padaryti tik investuojant į vaikų priežiūrą,
mitybą, medicinos paslaugas, asmeninę priežiūrą ir kt.
Rodiklis, geriausiai atspindintis investicijų į žmogaus sveikatą
efektyvumą, yra padidėjusi gyvenimo trukmė. Būtent nuo gyvenimo trukmės
priklauso kaip ilgai žmogiškasis kapitalas bus naudojamas. Be to, teigiamą
įtaką turi padidėjusi laukiama gyvenimo trukmė, kadangi ilgesnis gyvenimas
yra didesnė paskata žmonėms įgyti daugiau išsilavinimo, tėvams daugiau
investuoti į vaikų mokymą. Pavyzdžiui, nerealu tikėtis, kad aukštasis
išsilavinimas atsipirks, jei darbingo gyvenimo periodas truks vos penkis
metus. Be to, papildomas sveikatos kapitalas didina darbuotojų darbo
produktyvumą.
Žmogaus kapitalo teorija praėjusiame šimtmetyje plačiai paplito
ir jos populiarumas vis didėja. Tam įtakos turi du dalykai. Žmogiškojo
kapitalo teorija atspindi darbo jėgos vystymo tendencijas šiuolaikinėmis
mokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Be to, ši teorija reikšmingai
papildo šiuolaikinę ekonominę teoriją nauja argumentacija. Pagrindinės
teorijos išvados daromos analizuojant tokias svarbias žmogiškojo kapitalo
formas kaip išlaidos švietimui, darbuotojų profesinį rengimą, migraciją ir
sveikatos apsaugą.
1.2 Žmogiškojo kapitalo matavimas
Norint maksimizuoti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą ir
nustatyti šių investicijų įtaką būsimų žmogaus pajamų ar valstybės
ekonomikos augimui, būtina įvertinti žmogiškojo kapitalo vertę kiekybiniu
požiūriu. Tačiau dažniausiai čia kyla tam tikrų problemų, kadangi
žmogiškasis kapitalas yra įkūnytas individo sugebėjimuose, žiniose ar
sveikatoje, o juos išmatuoti ir paversti skaičiais nėra paprasta.
Nustatant žmogiškojo kapitalo dydį, taikomi vertiniai ir laiko
būdai bei metodai. Ko gero, pats paprasčiausias būdas yra išsilavinimo
matavimas mokymosi metais. Kuo ilgiau žmogus mokėsi, tuo didesnį žmogiškąjį
kapitalą jis
Tačiau šis būdas nevisai atspindi realią padėtį,
kadangi turi būti atsižvelgta į nevienodą mokslo metų trukmę analizuojamu
laikotarpiu, bei nevienodą mokymosi lygį. Pavyzdžiui, pradinis ir aukštasis
itin skiriasi kokybės prasme. Todėl daug populiaresni vertiniai žmogiškojo
kapitalo vertinimo metodai, besiremiantys pinigine išraiška. Žmogiškojo
kapitalo verte laikoma žmogaus sugebėjimų kaina padauginta iš jų kiekybės.
Tačiau daugelio ekonomistų nuomone žmogaus kapitalo kainos ir kiekio
nustatyti yra neįmanoma, nes jis nėra perkamas ir parduodamas, perkamos yra
tik žmogiškojo kapitalo paslaugos. Todėl vyrauja įsitikinimas, jog žmogaus
kapitalą geriausia vertinti pajamų kapitalizacijos principu, tai yra
įvertinti būsimų pajamų, gautų iš investicijų, dabartinę vertę.
Taigi galima išskirti tris vyraujančius žmogiškojo kapitalo
vertinimo metodus:
1) vertinimas pagrįstas patirtomis sąnaudomis;
2) vertinimas pagrįstas gautu rezultatu;
3) vertinimas pagrįstas būsima nauda [7].
Žmogiškąjį kapitalą vertinant patirtomis sąnaudomis skaičiuojamos
visos išlaidos, skirtos įgyti tam tikrą išsilavinimą ar kitaip didinti
žmogaus kokybę. Čia įtraukiama daugybė subjektų, turinčių įtaka žmogiškojo
kapitalo dydžiui, iš kurių ko gero svarbiausi yra pats žmogus, jo tėvai,
individo darbdavys ar įmonė ir valstybė. Įmonė dažniausiai investuoja į
žmones apmokydama darbo vietose ar rengdama įvairius kvalifikacijos kėlimo
ar perkvalifikavimo kursus. Tuo tarpu valstybė investuoja per tam tikras
švietimo programas ar sveikatos apsaugą. Ji skiria studijuojantiems
stipendijas, ilgalaikes paskolas ir kitą paramą, kuri turi būti įtraukta į
žmogiškojo kapitalo vertę. Individo, jo tėvų išlaidas sudaro mokymosi metu
patirtos išlaidos pragyvenimui, mokesčiui už mokslą, palūkanos, mokamos už
paskolą studijoms. Tačiau galima pastebėti dvi problemas, kurios kyla
vertinant žmogiškąjį kapitalą šiuo metodu. Pirmiausia, šis metodas
ignoruoja ilgą laiko tarpą tarp investicijų į švietimą ir žmogiškojo
kapitalo padidėjimo. Kita problema yra išlaidų išskyrimas į investicijas ir
vartojamąsias išlaidas. Kartais šias išlaidų rūšis atskirti yra gana
sudėtinga, todėl dažniausiai skaičiuojant žmogiškąjį kapitalą, ši problema
sprendžiama remiantis tyrėjo individualia nuomone, kurios išlaidos yra
investicijos, o kurios ne. Taigi ir rezultatai gali būti gaunami skirtingi.
Vertinimas pagrįstas antruoju metodu remiasi žmogiškojo kapitalo
apibrėžimu, kuris teigia, kad žmogaus kapitalas – tai žinios, sugebėjimai,
kompetencija, kurią turi sukaupę individai, ir kuri naudinga keliant žmonių
kokybę. Manoma, kad šiuos sugebėjimus įmanoma išmatuoti, priskirti tam
tikrus skaičius. Tačiau čia kyla problema, nes ne visus žmonių gebėjimus
įmanoma išreikšti kiekybiškai, pavyzdžiui sudėtinga būtų išmatuoti žmogaus
verslumą, sugebėjimą bendrauti su klientais, ar galimybes dirbti komandoje.
Tačiau vis vien galima išskirti tam tikrus būdus. Borghans siūlo skaičiuoti
žmogiškąjį kapitalą pagal kvalifikacijos laipsnį, išsilavinimo lygį, darbo
patirtį, užsiėmimo pobūdį, darbo uždarbius ar specialius testus. Manoma,
kad darbo užmokestį lemia žmogaus kapitalas, kuris panaudojamas įmonės
tikslams, todėl darbo užmokestį, bent jau teoriškai, galima apskaičiuoti
pagal šią formulę:
W = pc (1).
Kiekvienas individas turi tam tikrą kiekį sugebėjimų, kurie yra
pažymėti – c, ir juos parduoda darbo rinkoje už tam tikrą kainą – p. Taigi
šiuo požiūriu darbo užmokestis gali bent iš dalies būti naudojamas
žmogiškojo kapitalo matavimui.
Vis dėlto, patys populiariausi žmogiškojo kapitalo rodikliai
apskaičiuoti remiantis šiuo metodu yra trys:
1) priėmimo į mokyklas rodiklis;
2) suaugusių žmonių raštingumas;
3) įgytas išsilavinimas ir vidutinis mokymosi metų rodiklis.
Priėmimo į mokyklas rodiklis neatspindi žmogiškojo kapitalo esamo
kiekio, jis tik parodo bendrą investicijų į išsilavinimą tendenciją,
kadangi vaikai besimokantys mokyklose nėra darbo jėgos dalis. Tuo tarpu
suaugusių žmonių raštingumas kaip tik matuoja žmogiškojo kapitalo esamą
kiekį. Mano manymu, raštingumas atspindi darbo jėgos pajėgumą ir elgesį,
tačiau šis rodiklis rodo tik pradines investicijas į žmogiškąjį kapitalą,
tai yra pradinį mokymą. Be to, yra atmetamos kitos žmogaus kapitalo
sudedamosios dalys, tokios kaip mokslinės žinios, logika ir kita. Dėl pirmų
dviejų metodų trūkumų, populiariausias yra įgyto išsilavinimo rodiklis. Į
jį yra įtraukiamas visas darbo jėgos įgytas išsilavinimas. Tačiau šis
metodas taip pat nėra be trūkumų. Pirmiausia, jis neatsižvelgia į mokymo
kokybę, švietimo sistemą, mokymosi galimybes mokyklose. Antra, vidutinis
mokymosi metų rodiklis apskaičiuojamas visiems mokymosi metams priskiriant
tą patį svorį, tiek pradiniam mokymui, tiek aukštajam, kas iškreipia
tikrąją padėtį. Kita vertus šių trijų
pagrindiniai privalumas yra
informacijos ir statistikos prieinamumas. Be to, naudojant šiuos metodus
labai paprastai galima palyginti žmogiškojo kapitalo dydį tarp įvairių
valstybių ir tautų.
Trečiasis požiūris į žmogiškojo kapitalo skaičiavimą iš esmės
remiasi būsimų pajamų dėl investicijų į žmogiškąjį kapitalą skaičiavimu.
Žmogiškojo kapitalo vertė yra susiejama su nauda, kurią individas patirs
naudodamas šį kapitalą. Naudojamo kapitalo dydį sudaro diskontuojama būsimų
pajamų suma. Pajamos tūri būti diskontuotos dėl individo pirmenybės
teikiamos šiandieniniam vartojimui, todėl būsimos pajamos yra mažiau
vertingos už dabartines. Diskonto norma – tai procentai imami banko nuo
mokėtinos jų savininkui sumos, atskaitant procentus už dar nepraėjusį
laikotarpį [2]. Taigi bendras žmogaus kapitalo dydis nustatomas pagal šią
formulę:
[pic] (2),
formulėje: W – individo laukiamos pajamos iš žmogiškojo kapitalo
naudojimo,
r – diskonto norma,
n – individo gyvenimo trukmė metais.
Reikia pabrėžti, kad būsimų pajamų nustatymo metodas yra atribotas
nuo gamybos proceso ir darbo sąnaudų. Didesnė darbo užmokesčio dalis