Zmogiškasis kapitalas
5 (100%) 1 vote

Zmogiškasis kapitalas

TurinysĮvadas 3

1. Žmogiškojo kapitalo turinys 4

1.1 Žmogiškojo kapitalo samprata 4

1.2 Žmogiškojo kapitalo matavimas 6

2. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą 10

2.1 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą reikšmė 10

2.2 Investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumas 13

3. Žmogaus profesinis ruošimas 17

3.1 Profesinio ruošimo prasmė 17

3.1 Darbuotojų mokymosi tikslai 19

3.3 Profesinio tobulėjimo modeliai ir strategijos 21

4. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą Lietuvoje 25

Išvados 29

NAUDOTA LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 30

Įvadas

Viena svarbiausių pastarojo šimtmečio ekonomikos teoretikų ir

praktikų diskusinių objektų yra žmogiškojo kapitalo ugdymo reikšmė ir

būtinumas šiuolaikinei valstybei. Dauguma ekonomistų prieina išvadą, jog be

investicijų į žmogų neįmanoma valstybės bei individo gerovė. Dauguma

besivystančių valstybių švietimo sistemos tobulinimą, gyventojų

išsilavinimo kėlimą, investicijų į žmonių kokybę didinimą apibrėžia kaip

prioritetinę valdymo sritį. Galima pastebėti tendenciją, jog valstybės vis

mažiau skiria lėšų krašto apsaugai ir vis daugiau investicijoms į žmogų,

suprasdamos jog būtent pastarosios užtikrina valstybės gerovę.

Žmogiškojo kapitalo koncepcija įgavo ypatingą pagreitį žengiant į

informacijos ir žinių visuomenės amžių. Šiuolaikinėje visuomenėje

informacija yra suprantama kaip brangiausia prekė. Tokios visuomenės

tobulėjimas yra neįmanomas be investicijų į žmogiškąjį kapitalą. Ši teorija

tapo daugelio pastarųjų mokslo atradimų pagrindu, turėjo didelę įtaką

ekonomikos mokslo tobulėjimui, plačiai taikoma pagrindžiant investicijas į

švietimą, sveikatą.

Šio darbo tikslas yra išnagrinėti žmogiškojo kapitalo prasmę,

nustatyti jo reikšmę dabartinei visuomenei, išnagrinėti investicijų į

žmogiškąjį kapitalą efektyvumą ir skaičiavimą, žmogaus profesinio

tobulėjimo svarbą. Praktinėje dalyje bus apžvelgta žmogiškojo kapitalo

padėtis Lietuvoje.

Darbo metodas yra įvairių autorių nuomonių nagrinėjimas ir

apibendrinimas, taip pat individualios autoriaus nuomonės pateikimas.

1. Žmogiškojo kapitalo turinys

1.1 Žmogiškojo kapitalo samprata

Žmogiškojo kapitalo ištakos siekia XVII–XIX a. Šios teorijos

dėsningumai buvo išdėstyti tokių ekonomikos klasikų kaip V. Petti, A.

Smito, D. Rikardo, K. Markso, Dž. Milio, A. Maršalo. Vienas iš pirmųjų

žmogiškojo kapitalo teoriją panaudojo Harvardo universiteto darbuotojas Dž.

Volšas, kuris apskaičiavo profesinio kapitalo įtaką JAV nacionalinėms

pajamoms. Tačiau kaip vieninga koncepcija ši teorija buvo iškelta XX a.

antroje pusėje amerikiečių ekonomistų darbuose. Tuo metu buvo

susiformavusios palankios sąlygos šiam procesui, kadangi XX a. – tai

mokslinės-techninės revoliucijos viešpatavimo laikai. Į pirmąją vietą

iškilo informacijos ir žinių svarba, todėl tokioje visuomenėje žmogus ir

žmogiškasis kapitalas tapo tolesnio mokslinio progreso ir ekonominio augimo

garantu. Žmogiškojo kapitalo koncepcija yra neoklasikinės Čikagos mokyklos

versija, kurioje vyravo ekonominių procesų aiškinimas remiantis individų

maksimizuojančia elgsena. Teigiama, jog individai investuoja į

išsilavinimą, sveikatos priežiūrą tikėdamiesi iš to gauti naudos ateityje.

Šios teorijos pradininkai yra amerikiečių mokslininkai: S. Beckeris,

B. Weisbroodas, D. Minceris, L. Chansenas, T. Schultzas. Didelę įtaką

teorijos pradžiai davė 1962 metais žurnale „The journal of political

economy“ išspausdinta straipsnių serija apie žmogiškojo kapitalo teorijos

pagrindines problemas [2].

Žmogiškojo kapitalo teorijos pradininkai teigė, jog žmogiškasis

kapitalas apima žmogaus žinias, įgūdžius ir kitus sugebėjimus, įgalinančius

didinti produkciją ir pajamas. Jam priskiriamos išlaidos švietimui,

kvalifikacijai įsigyti, medicininiam aptarnavimui. Tai yra investicijos į

žmones, kurios duoda šaliai tam tikrą ekonominį prieaugį, individui

gerėjančią gyvenimo kokybę, didėjančias pajamas. Darbo jėgos ištekliai

viena vertus yra panašūs į gamtos išteklius, kita vertus į pagrindinį

kapitalą. Darbas virsta žmogiškuoju kapitalu tada, kai yra skiriamos

išlaidos darbo kokybei gerinti.

Reikėtų išskirti žmogiškojo kapitalo aiškinimą besiremiantį

gyventojų kokybės samprata. Žmogiškojo kapitalo teorijos šalininko T.

Schultz nuomone žmogiškuoju kapitalu vadinami „požymiai įgytos gyventojų

kokybės, kuri yra vertinga ir kuri gali būti padidinama atitinkamai

investuojant“. Knygoje „Investicijos į žmones“ jis gyventojų kokybę lygina

su žemės kokybe – žemės derlingumas gali būti padidintas atitinkamai į ją

investuojant. Lygiai taip pat ir žmonių kokybė, sugebėjimai gali būti

padidinti juos ugdant. Šie sugebėjimai yra skirstomi į dvi kategorijas:

įgimtas ir įgytas. Tačiau galima pastebėti, kad
gyventojų kokybės skirtumai

įvairiose šalyse priklauso nuo įgytų, o ne nuo įgimtų gebėjimų. Tai galima

paaiškinti tuo, kad, esant dideliam gyventojų skaičiui valstybėje, įgimtų

sugebėjimų pasiskirstymas įvairiose šalyse yra panašus. Taigi lemiamą įtaką

turi tokie aspektai kaip išsilavinimas, sveikatos apsauga, darbo patirtis,

vaikų priežiūra ir kiti kokybės šaltiniai [10].

Mano manymu, žmogiškąjį kapitalą sudaro du pagrindiniai aspektai:

– mokymosi metu sukauptas kapitalas;

– sveikatos kapitalas.

Žmogaus mokymasis suprantamas gana plačiai. Jis apima vaiko

auklėjimą ir ugdymą šeimoje, mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose, mokymąsi

aukštosiose ir profesinėse mokyklose, galiausiai nuolatinio mokymosi

programas ir kvalifikacijos kėlimą. Investavimas į žmogų prasideda vos jam

gimus. Tėvai paprastai nuo mažens pradeda formuoti ir vystyti tam tikrus

vaiko gebėjimus, kurie vėliau turėtų duoti tam tikrą naudą tiek pačiam

vaikui, tiek jo tėvams. Galima teigti, kad ankstyvos investicijos suteikia

geresnes sąlygas tolimesniam vaiko tobulinimuisi ir tolimesnėms

investicijoms į būsimą mokymąsi. Toliau seka investicijos į žmogaus

švietimą. Pinigai išleisti žmonių švietimui yra labai gera investicija,

galinti nulemti valstybės ekonominę padėtį ir pagerinti gyventojų kokybę,

todėl valstybės suprantančios, šio kapitalo reikšmę stengiasi negailėti

lėšų žmonių išsilavinimui. Šiose šalyse švietimo sistemos tobulinimas

paprastai yra apibrėžiamas kaip prioritetinė valstybės valdymo sritis. T.

Schultz manymu, valstybės išlaidos švietimui neturėtų būti suvokiamos kaip

„gerovės“ išlaidos, priskirtos einamajam vartojimui ar tiesiog santaupų

mažinimui – tai yra didelė klaida. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia

yra investicija, iš kurios laukiama pajamų ateityje, o ne tiesiog einamasis

vartojimas dabar [10].

Daugelio Vakarų mokslininkų nuomone, žmogaus kapitalo teorija

turi labai svarbią metodologinę reikšmę švietimo ekonomikos tyrinėjimams.

Aktualiausios problemos yra socialinė ir ekonominė švietimo išlaidų

reikšmė, švietimo paklausos ir pasiūlos formavimasis, švietimo ekonominio

efektyvumo nustatymas, pagrindiniai švietimo plėtros kriterijai ir

gyventojų išsimokslinimas. Šių problemų sprendimams daugiausia įtakos turi

žmogaus kapitalo teorija.

Be švietimo svarbu atsižvelgti ir į sveikatos kapitalo reikšmę,

kadangi nuo investicijų į sveikatą iš esmės priklauso kaip bus panaudotas

sukauptas žmogiškasis kapitalas mokymo metu. Nuo sveikatos būklės priklauso

žmogaus darbingumas, darbo efektyvumas, konkurencingumas, atsparumas

ligoms, prisitaikymo sugebėjimai ir daug kitų faktorių. Tam tikra prasme,

galima sakyti, kad sveikatos kapitalui kaip ir kitoms kapitalo rūšims yra

būdingas amortizacijos poveikis. Žmogaus sveikata bėgant laikui nuvertėja,

ir kuo amžius darosi didesnis, tuo šis procesas greitėja. Norint

investicijas į žmogaus mokymą paversti pelningesnėmis būtina šį procesą

pristabdyti, o tai galima padaryti tik investuojant į vaikų priežiūrą,

mitybą, medicinos paslaugas, asmeninę priežiūrą ir kt.

Rodiklis, geriausiai atspindintis investicijų į žmogaus sveikatą

efektyvumą, yra padidėjusi gyvenimo trukmė. Būtent nuo gyvenimo trukmės

priklauso kaip ilgai žmogiškasis kapitalas bus naudojamas. Be to, teigiamą

įtaką turi padidėjusi laukiama gyvenimo trukmė, kadangi ilgesnis gyvenimas

yra didesnė paskata žmonėms įgyti daugiau išsilavinimo, tėvams daugiau

investuoti į vaikų mokymą. Pavyzdžiui, nerealu tikėtis, kad aukštasis

išsilavinimas atsipirks, jei darbingo gyvenimo periodas truks vos penkis

metus. Be to, papildomas sveikatos kapitalas didina darbuotojų darbo

produktyvumą.

Žmogaus kapitalo teorija praėjusiame šimtmetyje plačiai paplito

ir jos populiarumas vis didėja. Tam įtakos turi du dalykai. Žmogiškojo

kapitalo teorija atspindi darbo jėgos vystymo tendencijas šiuolaikinėmis

mokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Be to, ši teorija reikšmingai

papildo šiuolaikinę ekonominę teoriją nauja argumentacija. Pagrindinės

teorijos išvados daromos analizuojant tokias svarbias žmogiškojo kapitalo

formas kaip išlaidos švietimui, darbuotojų profesinį rengimą, migraciją ir

sveikatos apsaugą.

1.2 Žmogiškojo kapitalo matavimas

Norint maksimizuoti investicijų į žmogiškąjį kapitalą grąžą ir

nustatyti šių investicijų įtaką būsimų žmogaus pajamų ar valstybės

ekonomikos augimui, būtina įvertinti žmogiškojo kapitalo vertę kiekybiniu

požiūriu. Tačiau dažniausiai čia kyla tam tikrų problemų, kadangi

žmogiškasis kapitalas yra įkūnytas individo sugebėjimuose, žiniose ar

sveikatoje, o juos išmatuoti ir paversti skaičiais nėra paprasta.

Nustatant žmogiškojo kapitalo dydį, taikomi vertiniai ir laiko

būdai bei metodai. Ko gero, pats paprasčiausias būdas yra išsilavinimo

matavimas mokymosi metais. Kuo ilgiau žmogus mokėsi, tuo didesnį žmogiškąjį

kapitalą jis
Tačiau šis būdas nevisai atspindi realią padėtį,

kadangi turi būti atsižvelgta į nevienodą mokslo metų trukmę analizuojamu

laikotarpiu, bei nevienodą mokymosi lygį. Pavyzdžiui, pradinis ir aukštasis

itin skiriasi kokybės prasme. Todėl daug populiaresni vertiniai žmogiškojo

kapitalo vertinimo metodai, besiremiantys pinigine išraiška. Žmogiškojo

kapitalo verte laikoma žmogaus sugebėjimų kaina padauginta iš jų kiekybės.

Tačiau daugelio ekonomistų nuomone žmogaus kapitalo kainos ir kiekio

nustatyti yra neįmanoma, nes jis nėra perkamas ir parduodamas, perkamos yra

tik žmogiškojo kapitalo paslaugos. Todėl vyrauja įsitikinimas, jog žmogaus

kapitalą geriausia vertinti pajamų kapitalizacijos principu, tai yra

įvertinti būsimų pajamų, gautų iš investicijų, dabartinę vertę.

Taigi galima išskirti tris vyraujančius žmogiškojo kapitalo

vertinimo metodus:

1) vertinimas pagrįstas patirtomis sąnaudomis;

2) vertinimas pagrįstas gautu rezultatu;

3) vertinimas pagrįstas būsima nauda [7].

Žmogiškąjį kapitalą vertinant patirtomis sąnaudomis skaičiuojamos

visos išlaidos, skirtos įgyti tam tikrą išsilavinimą ar kitaip didinti

žmogaus kokybę. Čia įtraukiama daugybė subjektų, turinčių įtaka žmogiškojo

kapitalo dydžiui, iš kurių ko gero svarbiausi yra pats žmogus, jo tėvai,

individo darbdavys ar įmonė ir valstybė. Įmonė dažniausiai investuoja į

žmones apmokydama darbo vietose ar rengdama įvairius kvalifikacijos kėlimo

ar perkvalifikavimo kursus. Tuo tarpu valstybė investuoja per tam tikras

švietimo programas ar sveikatos apsaugą. Ji skiria studijuojantiems

stipendijas, ilgalaikes paskolas ir kitą paramą, kuri turi būti įtraukta į

žmogiškojo kapitalo vertę. Individo, jo tėvų išlaidas sudaro mokymosi metu

patirtos išlaidos pragyvenimui, mokesčiui už mokslą, palūkanos, mokamos už

paskolą studijoms. Tačiau galima pastebėti dvi problemas, kurios kyla

vertinant žmogiškąjį kapitalą šiuo metodu. Pirmiausia, šis metodas

ignoruoja ilgą laiko tarpą tarp investicijų į švietimą ir žmogiškojo

kapitalo padidėjimo. Kita problema yra išlaidų išskyrimas į investicijas ir

vartojamąsias išlaidas. Kartais šias išlaidų rūšis atskirti yra gana

sudėtinga, todėl dažniausiai skaičiuojant žmogiškąjį kapitalą, ši problema

sprendžiama remiantis tyrėjo individualia nuomone, kurios išlaidos yra

investicijos, o kurios ne. Taigi ir rezultatai gali būti gaunami skirtingi.

Vertinimas pagrįstas antruoju metodu remiasi žmogiškojo kapitalo

apibrėžimu, kuris teigia, kad žmogaus kapitalas – tai žinios, sugebėjimai,

kompetencija, kurią turi sukaupę individai, ir kuri naudinga keliant žmonių

kokybę. Manoma, kad šiuos sugebėjimus įmanoma išmatuoti, priskirti tam

tikrus skaičius. Tačiau čia kyla problema, nes ne visus žmonių gebėjimus

įmanoma išreikšti kiekybiškai, pavyzdžiui sudėtinga būtų išmatuoti žmogaus

verslumą, sugebėjimą bendrauti su klientais, ar galimybes dirbti komandoje.

Tačiau vis vien galima išskirti tam tikrus būdus. Borghans siūlo skaičiuoti

žmogiškąjį kapitalą pagal kvalifikacijos laipsnį, išsilavinimo lygį, darbo

patirtį, užsiėmimo pobūdį, darbo uždarbius ar specialius testus. Manoma,

kad darbo užmokestį lemia žmogaus kapitalas, kuris panaudojamas įmonės

tikslams, todėl darbo užmokestį, bent jau teoriškai, galima apskaičiuoti

pagal šią formulę:

W = pc (1).

Kiekvienas individas turi tam tikrą kiekį sugebėjimų, kurie yra

pažymėti – c, ir juos parduoda darbo rinkoje už tam tikrą kainą – p. Taigi

šiuo požiūriu darbo užmokestis gali bent iš dalies būti naudojamas

žmogiškojo kapitalo matavimui.

Vis dėlto, patys populiariausi žmogiškojo kapitalo rodikliai

apskaičiuoti remiantis šiuo metodu yra trys:

1) priėmimo į mokyklas rodiklis;

2) suaugusių žmonių raštingumas;

3) įgytas išsilavinimas ir vidutinis mokymosi metų rodiklis.

Priėmimo į mokyklas rodiklis neatspindi žmogiškojo kapitalo esamo

kiekio, jis tik parodo bendrą investicijų į išsilavinimą tendenciją,

kadangi vaikai besimokantys mokyklose nėra darbo jėgos dalis. Tuo tarpu

suaugusių žmonių raštingumas kaip tik matuoja žmogiškojo kapitalo esamą

kiekį. Mano manymu, raštingumas atspindi darbo jėgos pajėgumą ir elgesį,

tačiau šis rodiklis rodo tik pradines investicijas į žmogiškąjį kapitalą,

tai yra pradinį mokymą. Be to, yra atmetamos kitos žmogaus kapitalo

sudedamosios dalys, tokios kaip mokslinės žinios, logika ir kita. Dėl pirmų

dviejų metodų trūkumų, populiariausias yra įgyto išsilavinimo rodiklis. Į

jį yra įtraukiamas visas darbo jėgos įgytas išsilavinimas. Tačiau šis

metodas taip pat nėra be trūkumų. Pirmiausia, jis neatsižvelgia į mokymo

kokybę, švietimo sistemą, mokymosi galimybes mokyklose. Antra, vidutinis

mokymosi metų rodiklis apskaičiuojamas visiems mokymosi metams priskiriant

tą patį svorį, tiek pradiniam mokymui, tiek aukštajam, kas iškreipia

tikrąją padėtį. Kita vertus šių trijų
pagrindiniai privalumas yra

informacijos ir statistikos prieinamumas. Be to, naudojant šiuos metodus

labai paprastai galima palyginti žmogiškojo kapitalo dydį tarp įvairių

valstybių ir tautų.

Trečiasis požiūris į žmogiškojo kapitalo skaičiavimą iš esmės

remiasi būsimų pajamų dėl investicijų į žmogiškąjį kapitalą skaičiavimu.

Žmogiškojo kapitalo vertė yra susiejama su nauda, kurią individas patirs

naudodamas šį kapitalą. Naudojamo kapitalo dydį sudaro diskontuojama būsimų

pajamų suma. Pajamos tūri būti diskontuotos dėl individo pirmenybės

teikiamos šiandieniniam vartojimui, todėl būsimos pajamos yra mažiau

vertingos už dabartines. Diskonto norma – tai procentai imami banko nuo

mokėtinos jų savininkui sumos, atskaitant procentus už dar nepraėjusį

laikotarpį [2]. Taigi bendras žmogaus kapitalo dydis nustatomas pagal šią

formulę:

[pic] (2),

formulėje: W – individo laukiamos pajamos iš žmogiškojo kapitalo

naudojimo,

r – diskonto norma,

n – individo gyvenimo trukmė metais.

Reikia pabrėžti, kad būsimų pajamų nustatymo metodas yra atribotas

nuo gamybos proceso ir darbo sąnaudų. Didesnė darbo užmokesčio dalis

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2302 žodžiai iš 7668 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.