Zmogus be doroves – Zmogus be esmės
5 (100%) 1 vote

Zmogus be doroves – Zmogus be esmės

1121

DOROVINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS

„Dorovė – ne izoliuota žmogaus veiklos, jo elgesio sritis, o specifinis jos reguliacios būdas, nepriklausomas nuo daiktinio veiksmų turinio. Dorovė – tai socialinių santykių, reguliuojamčių žmonių veiklą visose jų gyvenimo srityse, ypatinga forma.”

O.Drobnickis

Dorovės problemos dabar aktualios visame pasaulyje, o etika yra reikšmingas ir savitas šių dienų visuomeninės sąmonės fenomenas. Todėl su dideliu smalsumu ir jauduliu yra žvelgiama į šio reiškinio ištakas, į gilią jo praeitį.

Senovės Graikijoje žmonių dorovės problemas pirmasis pradėjo svarstyti Sokratas. Iš turtingos antikinės etikos istorijos, besitęsusios tūkstantį su virš metų, galima išskirti patį ryškiausią jos periodą –V-III a. pr. m. e. ir trumpai aptarti Demokrito, sofistų, Sokrato, Platono, Aristotelio ir Epikūro etines pažiųras.

Demokritas, pirmasis iš graikų mąstytojų , atkreipė dėmesį į vidinį žmogaus pasaulį ir skyrė motyvą nuo veiksmo. Sofistai pabrėžė dorovės nepriklausymą nuo religijos ir pirmieji antikoje iškėlė visų žmonių lygybės įdėją, nors Sokratas kritikavo sofistų reliatyvizmą ir suabsoliutino pastovumo momentą dorovėje, bei kalbėjo apie pastarąjį kaip amžiną, nekintamą, dievišką dalyką. Būdamas nepatenkintas Demokrito materializmu bei eudemonizmu, Platonas išplėtojo idealistinę dorovės teoriją su ryškiais religijos ir asketizmo momentais.

Susisteminęs ir apibendrines antikinės etikos pasiekimus Aristotelis suteikė šiam mokslui klasikinę formą. Jis realistiškai traktavo gėrio ir dorybės sąvokas, pabrėžė tikslo ir priemonių vienovę, iškėlė žmogaus, kaip subjekto , valios ir laisvės problemą, akcentavo dorovinio auklėjimo svarbą. Kai kurių mokslininkų nuomone, antikinė etika savo raidos viršūnę pasiekė Epikūro teorijoje, kurioje etika organiškai susiliejo su ontologija bei gnoseologija.

Senovės etika, jos pažangios tradicijos tapo teoriniu šaltiniu naujųjų laikų etinei minčiai formuotis, dorovės teorijai toliau vystytis. Šių tradicijų žinojimas – būtina sąlyga ir dabar etikos tyrimams plėtoti, asmenybės doroviniai sąmonei ukdyti.

Kad pagrįstume dorovinio vertinimo problemą atsispirkime į valios laisvę, nes doroviškai galima vertinti tik tokį žmogaus elgesį, kuris pasirenkamas sąmoningai ir laisvai, nes jeigu žmogus yra priverčiamas fizine jėga kažką padaryti arba jis pats pasielgia būtinybės spiriamas, tai tokių veiksmų dorovės požiūriu negalima vertinti. Toks elgesys ir lieka už dorovės ribų. Kaip sakė M.Fritzhandras, – „atsakomybė už atliktą poelgį žmogui kyla tik tuo atveju, jeigu jis veikė sąmoningai, suprasdamas neleistinumą poelgio, paskatinto tiek savo charakterio, tiek išorinių aplinkybių.“(6,20p) Sugebėdama save vertinti ir laisvai pasirinkti vienokius ar kitokius poelgius, žmogus kartu patiria ir atsakomybę už juos. Vadinasi , atsakomybė yra sąžinės pasirinkimo forma. Apie sąžinę kalbėjęs Sokratas teigė, jog pastaroji esanti lyg vidinis demonas, kuris nurodąs, „kas gera ar bloga, kad, norint dorovingai elgtis, reikia to vidinio balso klausyti, kad jis visuomet teisingai išsprendžiąs dorovės klausimus , kad jis kiekviename žmoguje esąs, jei tik pats žmogus neatmetąs jo ir nenustelbiąs, pasiduodamas blogiems instinktams.“ (13,75p.).

Dabartinėmis mūsų visuomenės raidos bei mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis, intensyvėjant bendravimui, plečiantis žmonių ryšiams, vis labiau didėja atskiro žmogaus socialinė priklausomybė nuo kitų. Šiuo atveju didėja ir asmenybės atsakomybė už savo poelgius bei tų poelgių pasekmes. Ir labai dažnai išgirstame klausimą, ar mes esame atsakingi, sąžiningi. Bet ar nesusimąstome, kada ir kiek žmogus atsakingas už savo elgesį, kokios jo atsakomybės pagrindinės prielaidos ir sąlygos?!

Laikyti žmogų atsakingą už savo poelgius, vadinasi tikėtis gauti iš jo protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė vienaip, o ne kitaip. Žmogaus poelgiams dažniausia pritariame tik tada, kai matome, jog juos galima protu pateisinti, tai yra, kai asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas. Dorovinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybė santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais. Dorovinė atsakomybė – ne vien tik į praeitį nukreiptas reiškinys. Ji kyla ne vien tik kaip kaltė dėl blogų poelgių. Dorovinė atsakomybė yra perspektyvi , nukreipta į ateitį, nes žmogus vienaip ar kitaip apsispręsdamas ir pasirinkdamas poelgį, išgyvena vidinį atsakomybės jausmą, kuris neleidžia jam elgtis nederamai. Atsakomybė pasireiškia kaip savikontrolė, savitvarda, susivaldymas, vadovavimas savo paties elgesiui, nes ta būtinybė pasirinkti teisingą poelgį ir yra ne kas kita, kaip atsakomybė už savo veiklos ir elgesio perspektyvą ir jo rezultatus. Tokia atsakomybė skatina žmogų įvertinti situaciją, numatyti visus tolesnio elgesio pasirinkimo variantus, tai pat tsižvelgti į savo realias galimybes konkrečioje situasijoje. Vadinasi atsakomybė pasireiškia sąmoningu ir laisvu apsisprendimu ir žmogus veikdamas sąmoningai, beveik visuomet numato galimus savo poelgio rezultatus ir faktiškai jų laukia. Bet tuo
atveju jeigu žmogus nesuvokia ir, svarbiausia, negali suvokti ir numatyti savo poelgių artimų bei tolimų pasekmių, už jas jis ir negali būti atsakingas. Be abejo, asmenybė, elgdamasi nedorai, beveik visuomet suvokia savo pasirenkamų poelgių antivisuomeninę reikšmę. Šiais atvejais, galima sakyti, ji sąmoningai pasirenka blogą poelgį ir numato jo neigamus rezultatus, bei jų laukia. Tuomet žmogus visiškai atsakingas už savo elgesį ir pasėkmes. Tačiau negalime sakyti jog nebūna atvėjų, kai žmogus pasirinkdamas poelgius, nenumato ir negali numatyti galutinių pasekmių. Tada jis negali būti ir atsakingas už tai, nes paprastai poelgių nenumato ir negali numatyti psichiškai nesveiki asmenys dėl nervinių sutrikimų, o taip pat ir vaikai dėl savo nesubrendimo. Todėl šiais atvejais asmenybė neatsako už savo poelgius. Kiekvienas žmogus dar yra ir visuomenės narys, todėl jo poelgiai dažnai nemažai priklauso nuo aplinkos. Todėl kaltės bei atsakomybės laipsnis nebus visuomet vienodas. Kita vertus, daug ką blogo žmogus padaro dėl neatsargumo, ar paprasčiausia dėl žioplumo, todėl negalima vienodai vertinti veiksmų atliktų be blogų ketinimų ir tų kurie atlikti iš anksto turint blogų motyvų. Beje, gyvenime, nustatant individo kaltės ir atsakomybės laipsnį, dažnai neatsižvelgiama į motyvus, o imamas tik padarinys. Žmogų pirmiausia kaltina kaip nuodėmės gimdytoją ir platintoją, nors tame individe yra kaltybės tik dalis, tik tiek, kiek jis, galbūt, nepagalvojo prieš blogai elgdamasis, kiek jis buvo neatsargus, užsimiršo ar apsiriko, bet ir tos visos jo silpnybės, nors, galbūt, giliai glūdi jo pasąmonėje, bet tų silpnybių pirmykštčios šaknys yra išsišakojusios visame socialiniame gyvenime bei jo santvarkoje. Todėl sunku nustatyti asmenybės atsakomybę. Todėl, nors nusidėjelis, galbūt, teturi tik mažą dalelę tos nuodėmės, bet determinizmas reikalauja priemonių, kurios sudarytų nusidėjeliui naujų motyvų , padedančių atsipalaiduoti nuo blogų geismų, nes jei nusidėjimas lieka nenubaustas, tai, determinizmo teorijai einant, jis ne tik pasikartos, bet dar sutvirtės ir įgys didesnę sieloje išsiplėtimą.

Rašydama apie atsakomybę, galvoju, o kaipgi suprantame atsakomybę mes. Mes galime suprasti ir kalbėti apie moralinę atsakomybę, apie atsakomybę už tiesą, apie atsakomybę, kaip apie esminę, pirminę ir pamatinę subjektyvybės sąrangą. Mat etika nėra ankstesnio egzistencinio pagrindo papildymas. Etikoje, suprastoje kaip atsakomybė, susimezga pats subjektyvybės mazgas. Emmanuelis Levinas atsakomybę supranta kaip atsakomybę už kitą asmenį, taigi kaip „atsakomybę už tai kas nėra mano reikalas ir kas manęs net neliečia; arba už tą, kuris kaip tik mane liečia [„mane mato“], prie kurio aš prieinu kaip prie veido.“ (5,98p.). Pozityviai, kaip mąstė E.Levinas, galime sakyti, jog nuo tos akimirkos, kai kitas mane pamato, aš esu už jį atsakingas, net nesiimdamas šios atsakomybės jo atžvilgiu, nes jo atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė paržiangia to, ką aš darau ,ribas. Mes esame atsakingi už tai, ką darome patys. Sakydami, kad atsakomybė iš esmės yra atsakomybė už kitą asmenį, turime omenyje, kad aš esu atsakingas už pačią jo atsakomybę.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1300 žodžiai iš 2383 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.