Zmogus egzistuoja ir vystosi glaudZiausiame ryšyje su aplinka
5 (100%) 1 vote

Zmogus egzistuoja ir vystosi glaudZiausiame ryšyje su aplinka

1121

Žmogus egzistuoja ir vystosi glaudžiausiame ryšyje su aplinka. Tokie asmenybės ir aplinkos santykiai pagrįsti visuomenine – istorine patirtimi, nes individo raidą sąlygoja kitų individų, su kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja raida. Atskiro individo istoriją sąlygoja buvusių ar esančių individų istorijos.

Poreikis bendrauti – vienas pagrindinių ir pirminių socialinių poreikių. Jis kyla jau pačioje gyvenimo pradžioje ir ypač ryškus paauglystės ir jaunystės metais. Jau pati vaiko prigimtis reikalauja socialinių egzistavimo sąlygų.

Bendravimo metu stebėdami, lygindami, vertindami, analizuodami elgesį ir poelgius, išmokstame pažinti kitus žmones. Mes įspėjame partnerio veiklos motyvus, interesus, suvokiame vertybes, dorovingumą, dvasinio pasaulio turtingumą. Žinoma, tai suvokti mums padeda sukaupta bendravimo patirtis.

Į bendravimo patirtį mes žiūrime kaip į ištisą bendravimo įgūdžių, įpročių, dorovės normų kompleksą. Tai ir individo emocinė bei fizinė būklė, mokėjimas gyventi bei toleruoti kitą asmenį, sugebėjimas greitai reaguoti, išsiaiškinti bei kontroliuoti save santykiuose su kitais. Bendravimo patirtis – tai ištisa sistema nerašytų taisyklių, kurias kiekvienas individas savaip supranta ir perima.

Gyvenimo praktika rodo, kad turima kurios nors veiklos patirtis leidžia geriau perprasti gana sudėtingas problemas, kelia nuotaiką, darbo našumą, meistriškumą ir panašiai. Bendravimo patirtį turintis žmogus sugeba lengvai užmegzti pažintis, moka sudaryti palankias šiai pažinčiai situacijas, sukuria įdomaus bendravimo formų ir būdų. Bendravimo patirtis pagerina žmogaus statusą kitų žmonių tarpe, ypač jeigu įveikti pagrindiniai šio proceso komponentai – žinojimas ir mokėjimas.

Socialumas jau nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Į šį klausimą galima atsakyti tik pavyzdžiais tokių vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo žmonių. Tai yra siaubingai baisus atvejis, kuris turi labai daug skaudžių padarinių bei pasekmių. Kuo ilgiau izoliacija užtrunka ir kuo mažiau su vaikais bendraujama, tuo labiau jie tampa nepilnaverčiais žmonėmis ir nedalyvauja socialiniame gyvenime. Vienas dalykas yra tas, kad tokie vaikai neturi socialinių įgūdžių, o kitas tai, (kad mano manymu), – nenoras, nemokėjimas, o gal būt ir baimė integruotis į socialinę aplinką, įsinerti į visuomenę, į pilnavertį gyvenimą.

Labai geras izoliuoto nuo visuomenės vaiko pavyzdys yra neperseniausiai skaitytos mano knygos maža veikėja, mergaitė, vardu Ana.

Aną pagimdė protiškai atsilikusi motina, kuri pati būdama nekokios būklės, nelabai pajėgė fiziškai dar ir kūdikį prižiūrėti. Motina laikė mergaitę vieną antro aukšto kambaryje, kol jai vargšelei nesukako 6 metai. Kai Aną surado, buvo abejojama, ar ji išvis mato ir girdi. Ji visiškai nekalbėjo, visiškai negalėjo vaikščioti, nesuvokė gestų, nesugebėjo pati valgyti, net tuomet, kai maistas buvo padėtas priešais ją, ir neturėjo jokio supratimo apie higieną. Socialiai ir emocionaliai ji buvo dar kūdikis.

Rūpybos organizacijos nukreipė ją į prieglaudą, kurioje geriau maitinama ir prižiūrima, ji fiziškai pradėjo augti. Tačiau auklė, kuri ja rūpinosi, buvo atsakinga už kitus 300 ligonių, taigi Ana praleisdavo ištisas valandas beveik be socialinių kontaktų. Po devynių mėnesių ją perkėlė į internatą, kuriame ji pagaliau tapo fiziškai ir emociškai prižiūrima, ir jai buvo skiriamas asmeninis dėmesys.Pirmą kartą ji atsidūrė normalioje socialinėje aplinkoje ir sparčiai vystėsi. Per pirmus tris mėnesius ji pradėjo vaikščioti pati, atsiliepdavo į savo auklėtojos žodinius nurodymus ir atpažindavo žmones. Tačiau ji vis dar nekalbėjo. Dar po metų ji buvo perkelta į specialiąją mokyklą, kurioje jos vystymuisi buvo kvalifikuotai padedama. Po truputį ji pradėjo kalbėti ir koordinuoti judesius. Taip ji progresavo,kol nemirė nuo kraujo ligos būdama dešimties metų. O kas būtų, jei Ana nebūtų mirusi? Jei ji būtų užaugusi? Galima labai daug spėlioti, bet ji darė labai didelę pažangą palyginus su metais, praleistais izoliacijoje.

Kuo ilgiau užtrunka socialinė izoliacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.

Šios mergaitės istorija rodo, kad žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Be ilgų ir intymių ryšių kūdikis netaps socialiu vaiku, o vaikas nepavirs pilnaverčiu suaugusiu. Nors sveikas kūdikis turi galimybę tapti atitinkamu visuomenės, kurioje gimė, nariu, kūdikiai automatiškai netampa žmonėmis, kurie pažįsta savo kultūros tradiciją ir jau išmokę dalyvauti socialiniame gyvenime.Šis žinojimas pasiekiamas per socializaciją, sudėtingą, visą gyvenimą besitęsiantį procesą, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais.

Socializacija –žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas, realizavimas toje visumoje, kuriai jis priklauso.

Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Vieno iš tų procesų metu, vaikai išmoksta būti
pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Socializacijos procese iš kartos į kartą yra perduodama kultūra, ir tokiu būdu gali išsilaikyti visuomenė. Be to, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save.Taigi socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.

Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi. Šiuo atžvilgiu tai skiriasi nuo subrendimo, nepriklausomo biologinio organizmo vystymosi. Kuomet Anos mityba ir fizinė priežiūra pagerėjo, ji pradėjo bręsti fiziškai. Bet ji nesivystė socialiai tol, kol nepakliuvo į internatą, kuriame žmonės turėjo laiko su ja bendrauti.

Brendimo procesas suteikia vaikams galimybę kontroliuoti savo žarnyno veiklą antraisiais savo gyvenimo metais; mažai ką pasiekia tėvai, pradėdami mokyti savo vaikus atlikti veiksmus tualete anksčiau. Bet kartu su brendimu, socializacija moko vaikus tinkamai naudotis tualetu. Taigi du procesai, socializacija ir brendimas, vyksta kartu.

Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Sugebėjimas ir poreikis gyventi grupėmis vystėsi žmoguje kaip gyvūne per visą jo ilgą evoliuciją. Bet kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Tai neįvyksta automatiškai.

Ana buvo ypatingas vaiko, iš kurio atimti visi žmogiški ryšiai, atvejis. Bet vaikai, kurie ne taip apleisti, taip pat gali būti socialiai ir fiziškai koreguotini.

Pavyzdžiui, galbūt pati visuomenė to nepagalvodama daro labai didžiulę įtaką, kad ir tų pačių vaikų socializacijai. Kiekvienoje šalyje privalo būti plėtojama vaikų ir jaunimo socializacijos programos, be abejo jos turi būti įgyvendinamos. Žmonių, kurie už visa tai atsakingi, strateginiai tikslai turėtų būti: 1) vaikų ir jaunimo socializacijos galimybių, skatinant kultūrinės bei pilietinės brandos ugdymą plėtojimas; 2) vaikų ir jaunimo socializacijos socialinių, ekonominių ir edukacinių galimybių sistemos sukūrimas; 3) vaikų ir jaunimo užimtumo bei jo kokybės plėtotė; 4) vaikų teisių apsaugos ir jų asocialaus elgesio prevencija; 5) stiprinti pozityvų vaikų ir jaunimo ugdymą šeimoje; 6) plėtoti vaikų ir jaunimo socialinio ugdymo(si) švietimo įstaigose veiksmingas kryptis ir formas; 7) telkti vietos bendruomenes ir plėtoti jų galimybes rūpintis vaikų ir jaunimo socializacija; 8) skatinti vaikų ir jaunimo užimtumą, jo įvairovę; 9) kurti saugią ir sveiką ugdymosi ir socializacijos aplinką; 10) užtikrinti socialinę, pedagoginę, psichologinę ir kitą pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems vaikams ir jaunimui. Bet, deja, pastaruoju metu bent jau mūsų šalyje daugelis buvusių vaikų laisvalaikio leidimo vietų (aišku aš kalbu apie tas, kurios yra finansuojamos ne iš tėvų kišenės) yra apleistos ir veikia neefektyviai, o ten kur jaunimas galėtų leisti laisvalaikį, užsiėmimai yra mokami. Tai nesuteikia galimybės ugdytis visų socialinių sluoksnių vaikams, ypač tiems, kurie po pamokų patenka į ugdymuisi nepalankią aplinką. Beje ne visuomet tinkamai yra ugdomas ir užimamas mokymosi motyvaciją turintys vaikai ir jaunimas. Plėtoti gabumus trukdo ne tik gabių vaikų poreikių ir siekių neatitinkančios ugdymo programos ir nepakankama pedagogų kompetencija, bet ir socialinio dėmesio, finansinės paramos stoka gabiems ir talentingiems vaikams. O visa tai didina psichologines problemas ir mažina motyvaciją. Ir tokių kaip šitos problemos galima vardinti ir vardinti ir joms manau nebus galo. Tik labai liūdna, kad gyvename tokioje šalyje, o tokios problemos yra pačios aktualiausios.Be šių visų mano minėtų problemų, galiu paminėti dar vieną, kuri tikriausiai yra pati didžiausia. Tai darbas. Jaunimui darbas yra svarbi sėkmingos savirealizacijos ir integracijos į visuomenę sąlyga. Kriminologiniai tyrimai rodo, kad žmogui, neturinčiam socialiai naudingo pomėgio, atsiranda tikimybė bei rizika socialiai nepriimtinam užimtumui ir nusikalstamumui.Lietuvoje jaunimo nedarbas vis didesnis už bendrą nedarbo vidurkį.Jeigu būtų įgyvendinami prieš tai mano minėti strateginiai tikslai, manau niekas šiandien net neužsimintų apie tokias problemas.O be to, iš esmės socializacijos tikslai yra retai kada visiškai pasiekiami.

Žmonės visada gyvena socialinėje aplinkoje; išskyrus Robinzono Kruzo atvejį. Tik nedaugelis žmonių užauga visiškai izoliuoti nuo visuomenės. Vaikai laukinukai sutinkami ypač retai ir dėlto labai nedaug žinoma, ką jie sugeba išmokti. Dauguma žmonių gimsta tam tikru istoriniu laikmečiu ir įsisavina dalį esamos kultūros. Net ir Robinzonas Kruzas, dar prieš patekdamas į negyvenamą salą, buvo išugdytas visuomenėje ir įsisavino jos kultūrą.

Tiriant žmones, gyvenusius skirtingose kultūrose, bet tuo pačiu metu, pastebėta, kad jie priima tai kultūrai būdingas skirtingas nuostatas. Galima teigti, kad kultūriniai elgsenos modeliai yra genetinio paveldo rezultatas, tačiau beveik nėra įrodymų, kad ištisos kultūros sistemos yra paveldimos. Jei taip būtų,
asmens individualumui ir autonomiškumui. Vadinasi, kultūrų raiška yra išmokstama iš patirčių, kurios įgyjamos augant skirtingose socialinėse aplinkose.Augdamas kiekvienas individas visuomenėje randa sprendimus ir juose įkūnytus minties ir elgesio pavyzdžius.

Taigi žmonės, gyvendami skirtingose visuomenėse, patiria jų modelius bei rutinas. Visuomenės gali išlaikyti pastovumą ir tęstinumą.Gyventi visuomenėje, tai reiškia įgyti patirtį apie žmones, įvykius ir vietoves konkrečiu laiku ir konkrečioje erdvėje. Dėl šių patirčių žmonės auga ir tobulėja. Tačiau, kad ir kokie ženklūs bebūtų to paties laikmečio ir kultūros žmonių panašumai, vis viena kiekvieno iš mūsų patirtis yra unikali, ir todėl formuosi individualūs skirtumai. Kuo atviresnė ir sudėtingesnė visuomenė, tuo didesnė tikimybė, kad individualumo raiška bus ryškesnė. Ankstyvojoje žmogaus minties raidoje individualizmo nėra, išskyrus keletą atvejų. Individualizmas ypač išryškėjo tik po Reformacijos, industrinės revoliucijos ir didesnio darbo pasidalijimo. Vis dėlto tikrasis mokymosi procesas turi būti individualus, nors visada vyksta socialiniame kontekste. Tos pačios visuomenės žmonėms yra būdingi ir panašumai, ir skirtumai. Žmonės suvokia individualią savastį, savo unikalią biografiją, tačiau jiems sunkiau suvokti savo kultūros ypatumus, darančius juos panašiais, nes tai paprastai laikoma savaime suprantamu dalyku.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1865 žodžiai iš 3423 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.