Zmogus egzistuoja ir vystosi glaudZiausiame ryšyje su aplinka
5 (100%) 1 vote

Zmogus egzistuoja ir vystosi glaudZiausiame ryšyje su aplinka

Žmogus egzistuoja ir vystosi glaudžiausiame ryšyje su aplinka. Tokie asmenybės ir aplinkos santykiai pagrįsti visuomenine – istorine patirtimi, nes individo raidą sąlygoja kitų individų, su kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja raida. Atskiro individo istoriją sąlygoja buvusių ar esančių individų istorijos.

Poreikis bendrauti – vienas pagrindinių ir pirminių socialinių poreikių. Jis kyla jau pačioje gyvenimo pradžioje ir ypač ryškus paauglystės ir jaunystės metais. Jau pati vaiko prigimtis reikalauja socialinių egzistavimo sąlygų.

Bendravimo metu stebėdami, lygindami, vertindami, analizuodami elgesį ir poelgius, išmokstame pažinti kitus žmones. Mes įspėjame partnerio veiklos motyvus, interesus, suvokiame vertybes, dorovingumą, dvasinio pasaulio turtingumą. Žinoma, tai suvokti mums padeda sukaupta bendravimo patirtis.

Į bendravimo patirtį mes žiūrime kaip į ištisą bendravimo įgūdžių, įpročių, dorovės normų kompleksą. Tai ir individo emocinė bei fizinė būklė, mokėjimas gyventi bei toleruoti kitą asmenį, sugebėjimas greitai reaguoti, išsiaiškinti bei kontroliuoti save santykiuose su kitais. Bendravimo patirtis – tai ištisa sistema nerašytų taisyklių, kurias kiekvienas individas savaip supranta ir perima.

Gyvenimo praktika rodo, kad turima kurios nors veiklos patirtis leidžia geriau perprasti gana sudėtingas problemas, kelia nuotaiką, darbo našumą, meistriškumą ir panašiai. Bendravimo patirtį turintis žmogus sugeba lengvai užmegzti pažintis, moka sudaryti palankias šiai pažinčiai situacijas, sukuria įdomaus bendravimo formų ir būdų. Bendravimo patirtis pagerina žmogaus statusą kitų žmonių tarpe, ypač jeigu įveikti pagrindiniai šio proceso komponentai – žinojimas ir mokėjimas.

Socialumas jau nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Į šį klausimą galima atsakyti tik pavyzdžiais tokių vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo žmonių. Tai yra siaubingai baisus atvejis, kuris turi labai daug skaudžių padarinių bei pasekmių. Kuo ilgiau izoliacija užtrunka ir kuo mažiau su vaikais bendraujama, tuo labiau jie tampa nepilnaverčiais žmonėmis ir nedalyvauja socialiniame gyvenime. Vienas dalykas yra tas, kad tokie vaikai neturi socialinių įgūdžių, o kitas tai, (kad mano manymu), – nenoras, nemokėjimas, o gal būt ir baimė integruotis į socialinę aplinką, įsinerti į visuomenę, į pilnavertį gyvenimą.

Labai geras izoliuoto nuo visuomenės vaiko pavyzdys yra neperseniausiai skaitytos mano knygos maža veikėja, mergaitė, vardu Ana.

Aną pagimdė protiškai atsilikusi motina, kuri pati būdama nekokios būklės, nelabai pajėgė fiziškai dar ir kūdikį prižiūrėti. Motina laikė mergaitę vieną antro aukšto kambaryje, kol jai vargšelei nesukako 6 metai. Kai Aną surado, buvo abejojama, ar ji išvis mato ir girdi. Ji visiškai nekalbėjo, visiškai negalėjo vaikščioti, nesuvokė gestų, nesugebėjo pati valgyti, net tuomet, kai maistas buvo padėtas priešais ją, ir neturėjo jokio supratimo apie higieną. Socialiai ir emocionaliai ji buvo dar kūdikis.

Rūpybos organizacijos nukreipė ją į prieglaudą, kurioje geriau maitinama ir prižiūrima, ji fiziškai pradėjo augti. Tačiau auklė, kuri ja rūpinosi, buvo atsakinga už kitus 300 ligonių, taigi Ana praleisdavo ištisas valandas beveik be socialinių kontaktų. Po devynių mėnesių ją perkėlė į internatą, kuriame ji pagaliau tapo fiziškai ir emociškai prižiūrima, ir jai buvo skiriamas asmeninis dėmesys.Pirmą kartą ji atsidūrė normalioje socialinėje aplinkoje ir sparčiai vystėsi. Per pirmus tris mėnesius ji pradėjo vaikščioti pati, atsiliepdavo į savo auklėtojos žodinius nurodymus ir atpažindavo žmones. Tačiau ji vis dar nekalbėjo. Dar po metų ji buvo perkelta į specialiąją mokyklą, kurioje jos vystymuisi buvo kvalifikuotai padedama. Po truputį ji pradėjo kalbėti ir koordinuoti judesius. Taip ji progresavo,kol nemirė nuo kraujo ligos būdama dešimties metų. O kas būtų, jei Ana nebūtų mirusi? Jei ji būtų užaugusi? Galima labai daug spėlioti, bet ji darė labai didelę pažangą palyginus su metais, praleistais izoliacijoje.

Kuo ilgiau užtrunka socialinė izoliacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.

Šios mergaitės istorija rodo, kad žmogaus organizmas gali pilnai žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Be ilgų ir intymių ryšių kūdikis netaps socialiu vaiku, o vaikas nepavirs pilnaverčiu suaugusiu. Nors sveikas kūdikis turi galimybę tapti atitinkamu visuomenės, kurioje gimė, nariu, kūdikiai automatiškai netampa žmonėmis, kurie pažįsta savo kultūros tradiciją ir jau išmokę dalyvauti socialiniame gyvenime.Šis žinojimas pasiekiamas per socializaciją, sudėtingą, visą gyvenimą besitęsiantį procesą, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais.

Socializacija –žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas, realizavimas toje visumoje, kuriai jis priklauso.

Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Vieno iš tų procesų metu, vaikai išmoksta būti
pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Socializacijos procese iš kartos į kartą yra perduodama kultūra, ir tokiu būdu gali išsilaikyti visuomenė. Be to, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save.Taigi socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.

Socializacija reiškia aktyvų mokymąsi. Šiuo atžvilgiu tai skiriasi nuo subrendimo, nepriklausomo biologinio organizmo vystymosi. Kuomet Anos mityba ir fizinė priežiūra pagerėjo, ji pradėjo bręsti fiziškai. Bet ji nesivystė socialiai tol, kol nepakliuvo į internatą, kuriame žmonės turėjo laiko su ja bendrauti.

Brendimo procesas suteikia vaikams galimybę kontroliuoti savo žarnyno veiklą antraisiais savo gyvenimo metais; mažai ką pasiekia tėvai, pradėdami mokyti savo vaikus atlikti veiksmus tualete anksčiau. Bet kartu su brendimu, socializacija moko vaikus tinkamai naudotis tualetu. Taigi du procesai, socializacija ir brendimas, vyksta kartu.

Žmonėms ilgiau nei kitoms būtybėms užtrunka priklausomybės periodas; ir būtent kūdikystėje bei vaikystėje vyksta didžiausia ekstensyvi ir intensyvi socializacija. Sugebėjimas ir poreikis gyventi grupėmis vystėsi žmoguje kaip gyvūne per visą jo ilgą evoliuciją. Bet kiekviena karta ir kiekvienas individas privalo išmokti, kaip socialiai elgtis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Tai neįvyksta automatiškai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1071 žodžiai iš 3423 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.