Zmogus ir aplinka
3.5 (70%) 2 votes

Zmogus ir aplinka

11213141516171

1.Įvadas. Ekologijos samprata.

Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų , bendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apykaitos dėsningumus. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro glaudžiai tarpusavyje susiję gamtos ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos. Dabartiniu metu aplinka suprantama ir tyrinėjama kaip žmogaus veiklos pakeista gamta. Siaurąja prasme aplinka yra oras, vanduo ir dirvožemis. Ekologijos mokslas skirstomas į dvi pagrindines šakas – autekologiją ir ginekologiją. Autekologija – ekologijos mokslo šaka, tirianti individų, rūšių ir jų populiacijų santykius su aplinka. Pagrindinės tyrimo objektų kryptys yra rūšies adaptacija ir populiacijų skaitlingumo svyravimai. Ginekologija – ekologijos mokslo šaka, tirianti bendrijų, ekosistemų savybes, santykius su aplinka, organizaciją, medžiagų ir energijos apytakos dėsningumus bei produktyvumą. Pagrindiniai tyrimo objektai – gyvųjų organizmų bendrijos ir ekosistemos. Svarbiausi dabartiniai ekologijos mokslo tikslai yra šie: 1.Kompleksiškai tirti augalų ir gyvūnų gyvenamąją aplinką, gamtoje vykstančius procesus ir ekologinės pusiausvyros dėsnius; 2.Remiantis kompleksinių tyrimų rezultatais, parengti populiacijų, bendrijų ekosistemų racionalaus naudojimo bei apsaugos teorinius pagrindus; 3.Teikti ekologinės situacijos prognozes ir rekomendacijas jai gerinti. Ekologijoje taikomi tie patys tyrimo metodai, kaip ir kituose gamtos moksluose. Tai stebėjimai, eksperimentai ir modeliavimas. Stebėjimas gali būti atliekamas natūralioje gamtoje ir/arba laboratorijoje. Atliekant eksperimentą sudaromos tam tikros sąlygos, dirbtinai pašalinami ribojantys aplinkos veiksniai, įvairiomis priemonėmis vertinama ir matuojama atitinkamais prietaisais. Modeliavimas – tai eksperimentas, kuriame tiriamas objektas pakečiamas modeliu. Šis metodas taikomas tada kai eksperimentas su tiriamuoju objektu gali būti per brangus arba iš viso neįmanomas. Ekologinis modeliavimas taikomas kelias etapais:

• Įvertinama esama padėtis,

• Apibendrinami rezultatai,

• Formuojamos hipotezės ir prognozės,

• Tobulinamas modelis,

• Įgyvendinami pasiūlymai aplinkos vertinimui, keitimui ir gerinimui.

2. Žemė

Žemė – saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo saulės. Pagal masę yra pirma tarp žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Aplink saulę skrieja beveik apskrita orbita 29,8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai saulės (perihelyje) žemė būna apie sausio 3d., toliausiai nuo saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptiką plokštuma, dėl to žemėje yra metų laikai ir įvairios klimato juostos. Dėl įvairių priežasčių žemės sukimosi ašies poskyrio kampas lėtai kinta. Dėl žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir saulės trauka sukelia žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų; atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio. Atmosfera susideda iš azoto, deguonies, argono, vandens garų, anglies dioksido ir kitų dujų. Hidrosfera dengia 70%viso žemės paviršiaus ploto. Viršutinė kieta geosfera vadinama žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai. Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių pluta skiria Mochrovičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70km gylyje, po vandenynais 6-10km gylyje. Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis ir pluta sudaro litosferą – standžiausias žemės apvalkalas. Viršutinės mantijos apatinę dalį nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija. Po mantija yra ~2200km storio skystas išorinis branduolys. Išorinio brandulio viduje yra 1250km spindulio kietas vidinis branduolys. Mantija susideda iš olivino ir pirokseno, kurie, didėjant slėgiui ir kylant temperatūrai, keičia kristalinę sandarą. Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save megnetosferą ir radiacijos juostas. Aplink Žemę skrieja vienas didžiulis gamtinis palydovas – Mėnulis.

3. Saulės radiacija

Saulės radiacija t.y. visa iš saulės sklindanti šviesos energija. Šios bangos turi elektromagnetinę prigimtį. Saulė – termobranduolinis reaktorius. Žemę pasiekia viena milijardinė šviesos srauto dalis. Jeigu visą saulės energijos spinduliavimą, kuris pasiekia žemės atmosferą priimti kaip 100%, tai jį galima suskirstyti į: 1) apie 50% nepasiekia žemės paviršiaus (30% atsispindi, 20% šildo viršutinius atmosferos sluoksnius); 2) apie 14% atsispindi nuo Žemės paviršiaus; 3) apie 8% virsta šiluma ir sušildo atmosferą; 4) Žemei tenka tik 28%. Šis šviesos srautas turi nevienalytę prigimtį: a) apie 49% matomos šviesos energija; b) apie 42% infraraudonieji spinduliai; c) apie 9% ultravioletiniai ir gama spinduliai. Didžiausia energijos dalis tenka pusiaujui. Daugiausia saulės energijos sunaudojama vandens garinimui (apie 82%) orui šildyti – 17%. Likusi dalis (1%) tenka
gyviems organizmams. Ji padeda susidaryti reikalingiems hormonams, dėl to greitėja medžiagų apykaita, stiprindama imuninę sistemą, daro organizmą atsparesnį įvairioms ligoms, papildo vitamino D atsargas organizme. Saulės radiacija – impulso perdavimas kūnui, kurio paviršius sugeria arba atspindi fotonus. Radiacijos slėgis yra menkas didelės masė kūnams ir dalelėms. Tik truputi daugiau kaip per 8min saulės spinduliai pasiekia žemės paviršių. Didžiąją dalį saulės spindulių sudaro trumpos elektromagnetinės bangos. Apie 35% šios energijos žemė atspindi atgal į kosmosą, o likusioji dalis sunaudojama žemės paviršiui šildyti, išgarinimo-kondensacijos ciklui, bangoms jūrose, oro ir vandenynų srovėms bei vėjui atsirasti.

4. Okeanosfera

Okeanosfera – pasaulinis vandenynas. Ji užima apie 70% paviršiaus ploto. Jūrų ir vandenynų vanduo sudaro 97% viso vandens kiekio. Okeanosfera pasižymi intensyvia medžiagų ir energijos apykaita. Ji yra intensyvesnė negu sausumoje, nes okeanosfera kontaktuoja ne tik su atmosfera , bet ir su sausuma. Nuo okeanosferos priklauso ir oro cirkuliacija bei klimatas. Didžiausias okeanosferos gylis siekia aie 11000 m. 77% tenka atviram vandenynui, o 23% sekliajai jo daliai, esančiai arti žemynų pakraščių. Vidutinis okeanosferos gylis – 4000m., o atmetus sekliąją dalį – 5000m. Yra išsikriami 4 vandenynai: Ramusis, Atlanto, Indijos, Arkties. Okeanosfera – pagrindinis klimato reguliatorius, nes ji sukaupia 4 kartus daugiau saulės energijos negu sausuma. Okeanosferos dėka Žemėje nėra didelių temperatūros svyravimų.

5.Biologinės organizacijos lygiai

Pagrindinis gyvybę formuojantis elementas – anglis. Galima išskirti šiuos biologinės organizacijos lygius, einant nuo paprastesnio link sudėtingesnio: 1. genas; 2. ląstelė; 3. organas; 4. organizmas; 5. populiacija; 6. bendrija; 7. ekosistema; 8.biosfera (ekosfera).

Kiekvienas lygis yra daug sudėtingesnis ir įvairesnis. Bendra yra tai, kad jie keičiasi su negyvąja aplinka medžiagomis ir energija.

6.Organinių medžiagų susidarymas ir skaidymas

Susidarymas. Organinių medžiagų susidarymui sunaudojama iki 1% saulės energijos. Daugiau nei 99% organinių medžiagų susintetinama fotosintezės metu: angliavandeniai, riebalai, baltymai. Mažiau nei 1% organinių medžiagų pasigamina ne saulės, o cheminių reakcijų energijos pagalba (dalyvauja bakterijos).

Skaidymas. Organinė medžiaga yra skaidoma ląstelėse medžiagų apykaitos (metabolizmo) metu. Ląstelėse vyksta biocheminės reakcijos ir energijos virsmai. Svarbus organinės medžiagos skaidymo reiškinys, kai atpalaiduojama energija yra kvėpavimas ( aerobinis ir anaerobinis). Organinės medžiagos skaidymas gali būti abitinis (pvz gaisro metu). Pagrindinis vaidmuo organinės medžiagos skaidyme tenka reducentams, kurie valo biosferą nuo mirusių organizmų. Skaidymo metu organinė medžiagos per daugelį stadijų paverčiamos neorganinėmis. Šios medžiagos toliau vėl dalyvauja organinės medžiagos susidaryme.

7.Organizmų raidos ypatybės

Organizmas – tai gyva būtybė ryškiai besiskirianti nuo kitų gamtinių kūnų. Pagrindinis cheminis elementas įeinantis į organinės medžiagos sudėtį yra C. Organizmas turi ląstelinę struktūrą. Jame vyksta medžiagų apykaita. Pagrindinis vaidmuo jos metu tenka baltymams ir nukleino rūgštims. Medžiagų apykaitos dėka organizmas palaiko vidinę pusiausvyrą – homeostazę. Organizmams būdingos savybės: judrumas, dirglumas, augimas, vystymasis, dauginimasis, paveldimumas, geba prisitaikyti prie aplinkos sąlygų (adaptacija). Sąveikaudami su aplinka organizmai funkcionuoja kaip biologinė sistema. Medžiagų apykaitos metu vyksta biocheminės reakcijos. Konkrečią reakciją kontroliuoja speciali medžiaga – biokatalizatorius (fermentas). Šio fermento veiklą reguliuoja genas. Jam pakitus, pakinta fermentas ir pati biocheminė reakcija. Medžiagų apykaitoje svarbus vaidmuo tenka hormonams ir vitaminams. Jų stygius gali sutrikdyti medžiagų apykaitą. Organizmo vystymasis nuo gimimo iki mirties vadinamas ontogeneze. Žmogaus ontogenezėje galima išskirti 3 stadijas: 1.Embrioninis laikotarpis; 2.Augimo ir brendimo; .Suaugusio organizmo. Organizmų ontogenezė gali būti įvairi. Labiausiai paplitęs ontogenezės tipas – palikuonys panašūs į tėvus. Dažnai ontogenezė vyksta su metamorfoze.

8.Gyvųjų organizmų klasifikacija

Kiekvienas organizmas priklauso tam tikrai rūšiai, kurios pavadinimas yra binarinis, t.y. jį sudaro 2 lotyniški žodžiai: 1-asis – genties pavadinimas, 2-asis – rūšies pavadinimas. Aukštesni už rūšį sisteminiai vienetai yra šeima, gentis, klasė, ir tipas. Šiuo metu gyvasis pasaulis skirstomas yra į 2 imperijas: 1. Ikiląsteliniai organizmai (virusai), 2. ląsteliniai organizmai. II- imperijoje išskiriamos 2 antkaralystės, 4 karalystės ir pokaralystės. I –ajai antkaralystei priklauso organizmai neturintys branduolio. Jiems priklauso viena karalystė – monerų. II-ajai antkaralystei priklauso organizmai , turintys branduolį ir DNR. Ją galima suskirstyti į 3 karalystes: gyvūnų, augalų, grybų. Gyvūnai būna vienaląsčiai ir daugialąsčiai. Konkrečios teritorijos gyvūnijos rūšis vadinama fauna, o augalijos – flora.

9.Organizmų gyvenamoji aplinka

Galime išskirti šias gyvųjų organizmų gyvenamąsias aplinkas: 1.Vandens aplinka;
2.Sausuma, oras; 3.Dirvožemis; 4.Kitas organizmas.

Vandens aplinkai būdinga tai, kad jos temperatūra yra palyginti pastovi. Pasiekus tam tikrą gylį, ji praktiškai yra vienoda. Kas 10 m slėgis padidėja 1atmosfera. Vandens paviršiuje pasyviai plaukiojantys organizmai yra vadinami bentosu. Aktyviai judantys organizmai vadinami nektonu.

Sausumos ir oro aplinka yra nepapratai įvairi, nes joje palyginti plačiame veiksnių intervale svyruoja temperatūros, drėgmės, vandens bei slėgio reikšmės. Ji, skirtingai nuo vandens, yra maksimaliai apšviečiama saulės šviesos. Organizmas turi daugybę adaptacijos prie aplinkos sąlygų lygmenų.

Dirvožemis yra pereinamoji aplinka tarp sausumos ir vandens. Didžiąją dalį joje sudaro plika akimi neregimi mikroskopiniai organizmai. Jie gyvena dirvožemyje lyg gyventų vandens terpėje. Mikroskopiniai organizmai gyvena dirvožemyje lyg sausumoje. Prie dirvožemio paviršiaus oro sudėtis yra artima atmosferos sudėčiai. Einant gilyn mažėja deguonies kiekis, oCO2 didėja.

Kito organizmo aplinkoje pasireiškia parazitizmas. Parazitas sąveikauja su šeimininku jam kenkdamas. Jie skirstomi į vidinius ir išorinius. Smulkieji parazitai dažniausiai yra endoparazitai (gyvena organizmo viduje), o stambieji – ektoparazitai; pastarieji tvirtinasi prie šeimininko kūno paviršiaus specialiais organai, išaugomis. Prie išorinių parazitų galima priskirti tuos, kurie sąveikauja su šeimininku trumpą laiką (uodai). Parazitams būdinga tai, kad jie negali išnaikinti šeimininkų.

10.Ekologiniai veiksniai

Aplinkos komponentai, su kuriais nors trumpą laiką ontogenezės proceso metu kontaktavo organizmas, vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į: 1)abiotinius; 2)biotinius; 3)antropogeninius. Abiotiniams veiksniams priklauso visų negyvosios aplinkos veiksnių visuma, kurios patiria organizmas. Dažnai jie skirstomis į dvi grupes: 1)Fiziniai veiksniai; 2)Cheminiai veiksniai. Abitinių veiksnių tarpe svarbus vaidmuo tenka klimatiniams veiksniams: šviesa, krituliai, vėjo greitis, temperatūra. Geografiniai: vietos. Hidrologiniai: vandens srovė, bangavimas. Dirvožeminiai: dirvožemio savybės. Biotiniai veiksniai – organizmų tarpusavio sąveikos visuma. Jie skirstomi į: 1)antagonistinius (priešiškus), 2)neantagonistinius. Antagonistiniai santykiai, kai dviejų skirtingų rūšių organizmai kenkia vienas kitam. Vienos rūšies organizmai be žalos sau turi neigiamą poveikį kitam organizmui: pvz. parazitizmas. Atskiras atvejis tarp plėšrūno ir aukos. Taip pat gali pasireikšti konkurencija. Sąveika tarp organizmų yra vidrūšinė arba tarprūšinė. Neontogonistiniai santykiai skirstomi į: 1)neutralius, 2)abipusiai naudingus, 3)naudingus vienai rūšiai ir nežalingus kitai. Kai žmogus savo poveikiu gamtai turi vienokios ar kitokios įtakos gamtai – pasireiškia antropogenini veiksniai.

11.Ekologinis plastiškumas

Aplinkoje vienu metu veikia daugybė skirtingų ekologinių veiksnių. Tačiau atskirų individų rūšių ir individų prisitaikymas yra skirtingas t.y. skiriasi adaptacijos laipsnis.

Limituojantys veiksniai. Dažnai vienam organizmui vieno ar dviejų veiksnių poveikis turi daugiau įtakos negu kitų veiksnių poveikis. Šie veiksniai vadinami ribojančiais arba limituojančiais. Augalų derlius priklauso nuo maisto medžiagų, kurių dirvožemyje yra mažiausiai. Jeigu dirvožemyje trūksta fosforo arba boro, augalai nesivysto, o jei iš viso nėra, jie žūva. Ribojančių veiksnių sąveiką papildo tolerancijos dėsnis: organizmo gyvybingumas pirmiausia priklauso nuo tų ekologinių veiksnių, kurių intensyvumas artėja prie ekologinio minimumo arba ekologinio maksimumo. Intervalas tarp ekologinio minimumo ir maksimumo vadinamas tolerancijos riba.

12.Fiziniai ir cheminiai aplinkos veiksniai

Abiotiniai veiksniai kuriuos per savo gyvenimą patiria organizmas dažnai skirstomi į dvi grupes: 1)Fiziniai veiksniai; 2)Cheminiai veiksniai. Fiziniai veiksniai. Labai svarbūs fiziniai aplinkos veiksniai yra oro temperatūra ir šviesa. Skirtingos augalų rūšys fotosintezei naudoja skirtingo bangos ilgio šviesą. Kai kurie augalai auga tiesioginės saulės apšviestoje vietoje, o kiti pavėsyje. Taip pat svarbus fizikinis veiksnys yra drėgmė. Cheminiai veiksniai. Gyviesiems organizmams daug įtakos turi ir vandens druskingumas. Gėlas vanduo t.y. vanduo kurio 1 litre yra ištirpę iki 1 gramo druskų. Vandens druskingumas dažnai yra ribojantis veiksnys gyviesiems organizmams. Pakitęs druskingumas dažnai yra gėlavandenių organizmų žūties priežastis. Svarbus yra ištirpusio vandenyje deguonies kiekis. Didėjant vandens temperatūrai jame ištirpusio deguonies kiekis mažėja.

13.Globalinė medžiagų apykaita

Šios apytakos reguliatorius yra saulės energija. Globalinė medžiagų apytaka skirstoma į du ciklus: 1)didysis (geologinis), 2)mažasis (biotinis). Didžiojo ciklo esmė yra neorganinių cheminių medžiagų pernešimas iš vienos planetos į kitą. Šis ciklas prasideda garavimu. Atmosferoje garai kondensuojasi ir kritulių pavidalu grįžta į žemę. Svarbu yra tai, kad iš jūros išgaravęs vanduo yra gėlas. Pagrindinis kritulių formavimosi šaltinis yra okeanosfera. Yra žinoma, kad vandens išgaruoja daugiau negu kritulių pavidalu sugrįžta į žemę. Šį skirtumą padengia upės. Svarbus vaidmuo vandens apytakoje tenka ir augalams, kurie šaknimis
medžiagas ir beveik visą vandenį išgarina į orą. Mažojo ciklo esmę – organinių medžiagų sintezė (susidarymas ir skaidymas). Šių procesų metu cheminiai elementai patenka į gyvuosius organizmus, o vėliau vėl patenka į biotinę aplinką mirus organizmui. Cheminių elementų ciklai yra daugiau ar mažiau uždari ir vadinami – biogeocheminiais. Organizmui reikia apie 30 – 40 cheminių elementų. Tie elementai, kurių organizmui reikia daugiausiai vadinami mikroelementais, o kurių reikia mažiau – mikroelementais. Mikroelementai yra 8 (natris, kalis, kalcis, magnis, fosforas, chloras, siera, geležis). Cheminių elementų apytakos rate išskiriamos dvi dalys: 1)Atsargų fondas – tai mažai judri medžiagų dalis, dažniausiai abiotnėje aplinkoje; 2)Kaitos fondas – tai judri, chemiškai aktyvi medžiagų dalis, cirkuliuojanti tarp organizmų ir negyvosios aplinkos. Biogeocheminiai ciklai gali būti suskirstyti į dvi dalis: 1)Kai atsargų fondas yra dujiniame pavidale: ore arba vandenyje; 2)Kai atsargų fondas yra žemės plutoje. Tokie ciklai vadinami sudėtiniais.

14.Atmosfera, jos struktūra

Atmosfera yra gaubiantis žemės rutulį oro sluoksnis. Viršutinės atmosferos ribos nustatyti nėra įmanoma, tačiau teoriškai ši riba yra laikoma 1000 km aukštis. Šiame aukštyje atmosfera pereina į kosminę erdvę. Atmosfera saugo žemę nuo temperatūrų svyravimų, sugeria kosminę. Atmosferoje sąlyginai yra išskiriami keli sluoksniai. Apatinis, arčiausiai žemės esantis sluoksnis, yra troposfera. Troposferos storis svyruoja priklausomai nuo geografinės platumo ir yra nuo 9 iki 16 km. Čia vyksta vertikalus oro masių maišymasis, formuojasi oro srautai, debesys, aktyviai vyksta fizikiniai procesai, lemiantys klimato kitimo kaitą žemės paviršiuje. Oro temperatūra, kylant aukštyn kas kiekvieną kilometrą mažėja 6°C. Virš troposferos išskiriamas siauras oro sluoksnis arba tropopauzė. Jos storis apie 2km. Sekantis atmosferos sluoksnis yra stratosfera. Viršutinė stratosferos riba yra 45 – 55 km aukštyje. Stratosferoje oro masių judėjimas yra nežymus. Žemutiniuose sluoksniuose temperatūra yra pastovi, o 25 km aukščio pradeda didėti. Šiame sluoksnyje yra ozono apvalkalas, saugantis žemę nuo kenksmingo ultravioletinių spindulių poveikio. Daugiausia ozono yra 20 – 25 km aukštyje. Virš stratosferos yra mezosfera, kuri tęsiasi iki 95 km aukščio, pereidama į jonosferą. Jonosferoje oras yra išretėję, vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios kosminius spindulius.

15.Atmosferos taršos šaltiniai, jų kontrolė bei apsauga

Atmosfera yra teršiama žmogaus veiklos pasekoje, norint pagerinti gyvenimo sąlygas į aplinką išmetamos kitos medžiagos, kurių atmosfera negali perdirbti arba jų perdirbimo laikas ilgas. Ypatingą pavojų aplinkai sukelia tarša plastmasėmis, skalbimo milteliais, dažų tirpikliais. Kadangi oro tarša veikia skirtingai, išskiriamos 4 pavojingiausio medžiagų klasės: 1)Ypatingai pavojingos (Hg, Pb, O3); 2)Labai pavojingos (I, S, Cl); 3)Pavojingos (actas, senolis, boro rūgštis); 4)Nelabai pavojingos (NH3, benzinas). Teršalai skirstomi į mechaninius ir cheminius. Cheminiai susidaro degant medžiagoms, dėl kurių susidaro rūgštus lietus, dėl to žūsta vandens gyvūnija. Jeigu teršimo tempai nemažės, tai po 50 metų oro temperatūra pakils 4-5°C.

16.Pagrindiniai oro teršalai

Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas natūraliais komponentais: dulkėmis, mikroorganizmais, grybeliais, žiedadulkėmis, NH3, CO2, H2S, antropodujomis ir kt. Jei gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus bei alergines reakcijas. Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas ir dirbtinės taršos komponentais: pramonės dulkėmis, dūmais, kuro degimo produktais, aerozoliais ir kt. Jie gali: 1)pažeisti viršutinius kvėpavimo takus ir plaučių audinį, 2)ryški ekologinė žala – susidaro rūgštiniai lietūs, 3)gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti; 4)sukelti nuodinguosius rūkus, pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos). Pagrindiniai atmosferos teršalai skirstomi į 5 grupes: 1)anglies monoksidas – smalkės; 2)azoto oksidai; 3)sieros oksidai; 4)angliavandeniliai; 5)dulkės. Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo. Anglies monoksidas arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro nepilno degimo metu. CO įtaka sveikatai: gali būti pažeista centrinė nervų sistema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos, esant labai didelei jo koncentracija – koma ar net mirtis. Azoto oksidai. NO – bespalvės, bekvapės dujos. NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos. Azoto oksidų įtaka sveikatai: dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę. Sieros oksidai. SO2 ir SO3 – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos. Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai sukelia kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Angliavandenilių
poveikis sveikatai: sukelia gleivinių paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikia nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės. Dulkės. Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas. Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 0,005 mm dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų, o taip pat ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneomokoniozes.

17.Smogas

Smogas yra tam tikra rūko forma, sutinkama miestuose bei pramonės centruose. Smogas yra mišinys, kurį sudaro rūko lašeliuose ištirpę įvairūs cheminiai junginiai. Toks oras yra kenksmingas. Smogui susidaryti reikia tam tikrų sąlygų: ilgalaikio be vėjo oro, aukštos teršalų koncentracijos. Smogas gali būti drėgnasis ir sausasis. Drėgnasis smogas yra būdingas Londonui, jis pasireiškia tuo, kad kylant nuo žemės, temperatūra mažėja ir teršalai kildami į viršų išsisklaido. Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei. Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai apatiniuose atmosferos sluoksniuose juda horizontalia kryptimi. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis. Jei vėjas pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona neleidžia maišytis apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams. Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui, ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasekoje įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu.

18.Šiltnamio efektas

Šiltnamio efektas gamtoje vyksta visiškai natūraliai, jeigu jo nebūtų, žemės vidutinė temperatūra būtų -18°C. Jį sukelia tokios dujos kaip ozonas, vandens garai, metanas, azoto oksidai ir anglies dvideginis. Šios dujos apsunkina planetoje susikaupusios šilumos išspinduliavimą į kosmosą. Dėl tos pačios priežasties yra tokie maži svyravimai tarp dienos ir nakties bei tarp metų laikų. Dalis mokslininkų klimato šiltėjimą susieja su CO2 kiekio atmosferoje didėjimu. Per pastaruosius 40 metų CO2 kiekio didėjimo tempai buvo ypač dideli, jo didėjimą sukelia organinio kuro deginimas bei tropinių miškų kirtimas. Antropogeninio poveikio šiltnamio efektui paneigti negalima. Kol jis vyko natūraliai be žmogaus įsikišimo, infraraudonoji spinduliuotė be kliūčių iškeliaudavo į kosmosą; ją kiek pristabdydavo tik vandens garai ir anglies dvideginis, kurio ore yra 0,028 proc. Dėl žmonių suvartojamo didelio kuro kiekio dabar ši dalis išaugo ik 0,035 proc. ir didėja toliau. Negalinti laisvai išeiti į kosmosą šiluma gali sukelti klimato katastrofą.

19.Ozono sluoksnio problema

Ozono sluoksnis – tai atmosferos sluoksnis, juosiantis žemę ir saugantis jos gyvybę nuo žalingo ultravioletinio spinduliavimo (10-50 km virš jūros lygio), kuriame yra didesnė ozono O3 koncentracija. Didžiausias ozono tankis yra ~25km aukštyje. Ozono sluoksnis sugeria saulės ir kitų kosminių kūnų ultravioletinius spindulius, kurių bangos ilgis 220 – 300 nm, apsaugo žemės gyvybę nuo pavojingo jų poveikio, pakelia atmosferos temperatūrą. Ozono sluoksnio storis matuojamas dobsonais. Vidutinis normalus ozono kiekis yra apie 300 dobsonų. Jis atitinka ozono sluoksnio 3 mm storį, esant normaliam 1 atmosferos slėgiui. Mokslinių tyrimų duomenimis, mūsų planetos ozono sluoksnis naikinamas naudojant chemines medžiagas, sudarytas iš chloro. Šios medžiagos plačiai naudojamos buityje, ūkyje. Gamybinės liekanos turi įtakos ozono sluoksnio mažėjimui ir žmonių sveikatai. Angliavandenilių junginiai, kuriuose vandenilio atomai, veikiami fluoro ir chloro atomų beveik visiškai pakeičiami vadinami fluorchlorangliavandeniliais. Jie yra skysto arba dujų pavidalo ir naudojami kaip šaldikliai šaldytuvuose, kaip valymo priemonės elektronikos pramonėje, sintetinių medžiagų putojimui sukelti ir aerozoliui gaminti. Nuo 1986 m. jų gamybos ir sunaudojimo kiekis truputi sumažėjo. Jie nepaprastai stabilūs ir nenuodingi, todėl juos tiesiogiai galima naudoti įvairiose srityse. Jie nesuyra žemės paviršiuje ir žemutiniuose oro sluoksniuose ir po keleto metų patenka į stratosferą, kur gerokai prisideda prie ozono sluoksnio ardymo. 1985m Vienoje buvo pasirašyta
dėl ozono sluoksnio apsaugos. O 1987m pasirašytas Monrealio protokolas dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų. Konvenciją ir protokolą pasirašiusios šalys siekia bendradarbiauti ir kovoti už tai, kad alternatyviomis technologijomis būtų galima sumažinti cheminių medžiagų poveikį, uždrausti tam tikrų medžiagų naudojimą.

20.Rūgštieji krituliai

Daugelyje Europos regionų rimta ekologine problema yra rūgštūs lietūs, kurie siejasi su nuolat į atmosferą patenkančiais sieros ir azoto junginiais. Yra duomenų, kurie rodo, kad ypač jautrios ekosistemos (miškai, ežerai ir kt) jau pažeistos dėl į jas patekusio per didelio kiekio sieros ir azoto rūgščių junginių. 1995m darbo grupė, sudaryta iš mokslo institucijų ir Aplinkos apsaugos ministerijos specialistų, vertino rūgščių kritulių neigiamą poveikį šalies ekosistemoms ir nustatė didžiausiai leistinas rūgštėjimą sukeliančių medžiagų apkrovas per metus ploto vienetui. Galutinis šio darbo tikslas yra rasti kritines sieros ir azoto junginių apkrovas ekosistemoms ir, atsižvelgiant į šių teršalų emisijos dydžius Lietuvoje ir V. Europoje , pagrįstai rekomenduoti, kiek reikėtų mažinti emisiją Lietuvoje, kad ekosistemų apkrovos nebūtų didesnės už kritines. Lietuvos Respublikos pramonės ir energetikos objektų indėlis į metinius azoto ir sieros srautus į žemės paviršių yra nedidelis. Tai yra natūralu, kadangi didžioji šių teršalų dalis yra atnešta su oro masėmis iš kaimyninių valstybių. Tai patvirtina teoriniai sieros ir azoto srautų vertinimai, atsižvelgiant į teršalų emisijos dydžius ir jų sklaidos bei valymosi iš atmosferos procesus.

21.Vandens reikšmė

Vidutiniškai per parą vienam asmeniui reikia 220 – 230 litrų vandens mieste ir 60 – 90 litrų kaime. Didžioji dalis jo sunaudojama higieninėms reikmėms. Į žmogaus organizmą per parą su maistu patenka 600 – 900 ml vandens ir 1500 ml jo yra išgeriama. Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir rezorbcija, termoreguliacija. Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai. Geriamasis vanduo turi atitikti šiuos reikalavimus: 1)Jame neturi būti patogeniškų mikroorganizmų, virusų, kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių. 2)Jis turi būti gerų organoleptinių savybių: bespalvis, bekvapis, skaidrus ir be nemalonaus prieskonio. 3)Jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už lestinas koncentracijas, kurios neigiamai veiktų žmogaus organizmą. Vandens tiekimas gali būti:

Centralizuotas. Lietuvoje geriamo vandens gavybai naudojami požeminiai vandenys. Jei išteklių neužtenka, tai naudojamas paviršinis upių ar ežerų vanduo, kuris papildomai valomas. Lietaus vanduo yra užterštas – į jį patenka įvairūs oro teršalai, todėl jis negali būti vartojamas nei maisto gamybai, nei buitinėms reikmėms. Gruntiniai vandenys Lietuvoje yra palyginti švarūs, tačiau šio vandens kokybę mažina didelis geležies, karbonatų (vanduo yra kitas) ir nitratų kiekis.

Vietinis. Pagrindiniai šaltiniai yra šachtiniai šuliniai, vyraujantis kaimo vietovėse. Šachtiniam šulinių vandeniui būdingas didelis nitratų kiekis, kietumas, mikrobiologinis užterštumas.

Vanduo gali būti teršiamas 3 rūšių medžiagomis: mineralinėmis (druskos, rūgštys, metalai); organinėmis (naftos produktai, pesticidai, skalbimo priemonės); biologinėmis (bakterijos, virusai, parazitų kiaušinėliai ir lervos).

Žmogui kasdien reikia išgerti 2 – 3 litrus vandens. Žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų vandens. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 65 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse 77 proc., o smegenyse – 85 proc.

22.Hidrosferos tarša

Vandenynų taršos atveju pasikeičia vandens fizinės bei cheminės savybės, gali pradėti plisti mikroorganizmai sukeliantis ligas. Vandens taršos atveju gali išnykti organizmų populiacijos. Yra išskiriama mechaninė vandens tarša, kai į vandenį patenka smėlis, žvyras, dirvožemis. Specifinė vandens tarša – jei į vandens telkinius patenka šiltas vanduo, tai yra vadinama šilumine tarša. Ši tarša pasireiškia Drūkščių ežere, dėl Ignalinos AE poveikio. Labiausiai vandens telkiniams pavojinga cheminė tarša. Vanduo yra teršiamas naftos produktais. Dėl to vandens paviršiuje susidaro plėvelė, dėl kurios blogai vyksta deguonies mainai tarp vandens ir oro. Taip pat teršiamas vanduo ir buitinėmis nuotėkomis. Kiekvienai pramonės rūšiai yra būdingos skirtingos buitinės nuotėkos. Nutekamieji vandenys labiausiai užteršia upes, o galutiniame etape jūras, vandenynus bei pakrantes. Teršalai dažniausiai yra išleidžiami už kelių kilometrų nuo jūros kranto į jūrą. Pasaulio jūros ir vandenynai tapo pavojingų atliekų saugojimo vietomis.

23.Ekologinės vandenų taršos pasekmės

Teršalams gėlas vanduo yra jautresnis negu jūrų vanduo, nes gėlo vandens ekosistemos savivalos galimybės yra žymiai menkesnės, lyginant su jūrinėmis. Vandenims didelę žalą padaro įvairūs cheminiai junginiai, dėl kurių išnyksta dalis gyvųjų organizmų ir pasikeičia bendra rūšių sudėtis. Vandens telkiniams yra pavojingi šie biogeniniai elementai: azotas ir fosforas. Jie sukelia vandens telkinių eutrofikaciją. Dėl to padaugėja fitoplanktoną sudarančių
ir dumblių skaičius. Šis padaugėjimas sukelia vandens “žydėjimą”, tačiau neužilgo susidaręs gyvosios medžiagos kiekis pradeda irti. Jeigu šios medžiagos kiekiai buvo dideli, tampa nebeįmanoma vandens savivala ir pasireiškia tik dalinė vandens savivala. Dažniausiai anaerobinėse sąlygose vandenyje pradeda trūkti ištirpusio deguonies ir nakties metu gali žūti vandens gyvūnai. Šie vandens telkiniai pradeda pelkėti, jie apauga pelkėms būdinga augalija. Dėl tokių pasikeitimų vandens telkiniai tampa nebetinkami buities reikmėms, maudymuisi bei gamybai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4677 žodžiai iš 9146 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.