Zmogus ir gamta
5 (100%) 1 vote

Zmogus ir gamta

Įvadas

Prieš kelis šimtus metų, kai dar pramonė ir jos gaminiai nebuvo tokia neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, žmogus gyveno visiškoje harmonijoje su gamta. Šiandien santykiai tarp žmogaus ir gamtos yra pasikeitę. Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Gamyklos ir automobiliai į atmosferą kiekvienais metais išmeta tūkstančius tonų dulkių ir teršalų. Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pakeitė planetos veidą.Nors ši pažanga ir teikia daug materialinių gėrybių,tačiau ji kelia ir naujas problemas : dideja aplinkos uzterstumas, skursta ir nyksta ivairios ekosistemos, stokojama gamtos istekliu, kyla pavojus gamtinei pusiausvyrai.Tačiau didžiausia pavojų kelia triukšmas, vibracija ir elektromagnetiniai laukai. Elektromagnetinius virpesius skleidžia visi komunikacijų įrenginiai.Triukšmas ir vibracija žaloja augalus, gyvūnus, kenkia žmonėms.Daug toksinių medžiagų pramonės imonės paskleidžia viršutiniame žemės sluoksnyje. Su teršalais į dirvožemį pakliūva daugybė mikroorganizmų, bakterijų, druskų, baltymų, angliavandenių, fermentų ir kt. Trešiant dirvą cheminėmis trašomis, ardoma jos biologinė struktūra, nesaikingai naudojant pesticidus kenkėjams ir piktžolėms naikinti, kaupiasi žalingi gyviesiems organizmams nitratai, sulfatai, chloridai, mažėja mikroorganizmų, skaidančių organines medžiagas, sutrikdoma dirvos biocheminė pusiausvyra.Kai gamta nebegali savaime visiškai apsivalyti, būtina norminti ir kontroliuoti teršalų kiekį. Seniausi miškai tokie, kaip Amazonės džiunglės išstovėję ilgus šimtmečius, dėl žmogaus poreikių dingsta nuo žemės paviršiaus taip, lyg jų net nebūtų buvę. Kasmet tonos chemikalų, teršalų, šiukšlių ir netgi naftos išpilama į vandens telkinius. Žmogus iš gamtos vis daugiau reikalauja, be gailesčio eikvoja jos išteklius. Kaip viso to pasėkmė vis mažėja mūsų planetą saugantis ozono sluoksnis, žemei gresia globalinis atšilimas, žmonės miestuose kenčia nuo smogo, žūsta gyvūnai, klesti brakonieriavimas, kas metai vis daugiau floros ir faunos rūšių tenka įrašyti į Raudonąją knygą. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje.

Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas, džiunglėse susidūręs su liūtu kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti žalinga. Šiadieniniame pasaulyje, pilname kasdieninės rutinos, materializmo, skubėjimo, nebelieka vietos gamtai ir jos neišpasakytam grožiui. Žmogus pasinėręs į savo problemas nebepastebi besileidžiančios saulės, auksine žara nudažančios dangų, ištirpusios delne sidabrinės snaigės, įvairiomis spalvomis rudens numargintų lapų, gėlių žieduose spindinčių ryto rasos lašelių…

Žemės duomenys

Žemės pusiaujo skersmuo yra 12 756 kilometrai, ašigalinis skersmuo 12 714 kilometrai. Pusiaujo ilgis 40 075 kilometrai. Sausuma žemėje užima 29,2% viso ploto, o vandenynai 70,8%. Žemė sveria 6000 milijardų tonų. Apie savo ašį ji apsisuka per 24 h 56 min 4 s. Aplink Saulę apsisuka per 365 d 6 h 9 min 9 s. Žemės atstumas nuo saulės 150 milijonų kilometrų.

Žemė apvali

Žiūrint nuo žemės, horizontas atrodo tiesus ir lygus, todėl nesunku suprasti, kodėl senovėje dauguma žmonių manė, kad Žemė plokščia. Tik skrendant aukštai lėktuvu arba žiūrint į nuotraukas, darytas iš kosmoso, matyti, kad iš tiesų Žemė yra išlenkta. Bet prieš 2400 metų senovės graikai nustatė, kad ji apvali. Jie matydavo, kaip pamažu išnyksta laivai, nuplaukdami už horizonto. Keliautojai papasakodavo jiems, kad keliaujant į šiaurę arba į pietus, už horizonto krisdavo žvaigždės. Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr) pastebėjo, kad per Mėnulio užtemimą ant jo krintantis Žemės šešėlis yra apvalus.

Žemės vidus

Žemė – ne vien tik kietas rutulys; žemės drebėjimų ir sprogimų virpesiai atskleidė sudėtingą jos sandarą. Mes stovime ant plono uolėto lukšto, arba Žemės plutos. Vidutinis jos storis tik 40 kilometrų po žemynais ir mažiau nei 6 kilometrai po vandenynais. Po žemės pluta yra stora uolienų mantija, arba magma, kuri tokia karšta, kad teka kaip sirupas (tik labai lėtai). Metalinis (geležies ir nikelio) Žemės branduolys prasideda beveik 3000 kilometrų gylyje nuo paviršiaus. Išorinis branduolys toks karštas, kad yra visą laiką išsilydęs; vidinis branduolys, esantis pačiame Žemės centre,
yra kietas, nes dėl didžiulio slėgio negali išsilydyti, nors temperatūra čia siekia 7000ºC.

Riba tarp Žemės plutos ir mantijos vadinama Mochorovičičiaus paviršiumi. Bet apatinė Žemės plutos pusė ir viršutinė mantija yra kai kuriais požiūriais tokios panašios, kad susilieja viena su kita. Štai kodėl mokslininkai vietoj jų kartais mini litosferą, besitęsenčią 100 kilometrų žemiau paviršiaus, ir astenosferą, einančią dar 200 kilometrų giliau.

Žemė – mūsų vieninteliai namai

Paprasta, aiški, neabejotina tiesa – žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtose ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.

Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka – žmogaus ekologinė niša, apimanti visą Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus, gamtinius dėsnius. Jeigu nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje ir jautrioje gamtinėje aplinkoje, prasideda “plėšinių įsisavinimas”, besaikis pesticidų naudojimas, jūros krantų “tvarkymas” ir begalė kitų veiksmų, kurių svarbiausias tikslas – vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas, vadovaujantis šūkiu “Mes nelaukiame malonių iš gamtos”. Grandininės reakcijos ir grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai pageidaujamus rezultatus.

Šeštąjį dešimtmetį neigiamos neapgalvoto elgesio pasekmės tapo akivaizdžios ne tik vietiniu lygiu. Pradėta kalbėti apie grėsmę visai žmonijai. Kartais kalbama netgi apie pavojų Žemės planetai, tačiau, kaip pastebėjo anglų mokslininkas Džeimsas Lovelokas (James Lovelock), sukūręs teoriją apie Gyvąją Žemę: “Jos (Žemės) neįsisąmonintas tikslas – būti tinkamai gyvybei. Jei žmogus stos skersai kelio šiam tikslui, jis bus nušluotas be mažiausio pasigailėjimo”. Todėl nors kilusio stichiško ekologinio judėjimo tikslu buvo deklaruojama aplinkos apsauga, bet greičiau tai buvo natūrali savisaugos reakcija, sukelta sveiko egoizmo.

Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant politinės strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo atidžiau vertinti naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą, galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Kai kuriose valstybėse žmogaus veiklos reglamentavimas, poveikio aplinkai vertinimas įgavo teisinį pagrindą, į pagalbą pradėta telktis ekspertus, gamtos mokslų specialistus: ekologus, biologus, geografus ir pan. Dabartinė situacija teikia vilties. Eriko Ašbio (Erick Ashby) žodžiais tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su gamta.

Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, paviršinį vandenį, augaliją ir gyvūniją.

Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkos

Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley, “Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės, kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje, vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę celėse (……) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė, bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų bei visų kitų jų palikuonių.”.

Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų mokslininkas A.Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui

Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai – vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka yra terpė ir pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt. Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro kult&uci c;rinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis, iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų statusą.

Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios gamtonaudos
principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami skysčiai (pvz.: nafta), mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir milijonus metų. Išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar juos pakeisti kitais. Turint omenyje dabartinį geologinį ištirtumą, tai padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007 metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika. Svarbiau ir ekonomiškiau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir rekreacinius išteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.

Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga, jo vartojimas sukeltų rimtų problemų (higieninių ir ekonominių). Tačiau Lietuvoje, situacija dar nėra tokia bloga, kadangi čia nuolatos yra vandens perteklius, o kitose šalyse (pavyzdžiui: daugumoje Afrikos ir Azijos valstybių), jo trūksta, tiesa kartais vandens jose būna nemažai, bet jis būna netinkamas gėrimui, dėl didelio užterštumo, dažniausiai sukelto paties žmogaus.

Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai – geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius ekonominius nuostolius, pvz., erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.

Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti. Jie nėra tokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.

Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos vietovėse nemažai rūpesčių.

Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto (didžiulių duobių atsiradimas, po plonu žemės sluoksniu, kuris gali bet kada įgriūti) procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895 m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas, kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.

Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu, gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu, vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras sąlygų kompleksas yra optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams, toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.

Gamtos apsauga Lietuvoje

Nepaprastai turtingas ir įvairus yra mus supantis gyvasis ir negyvasis pasaulis. Stebėti jį ir džiaugtis juo reikia nepamirštant, kad tokį grožį turi pamatyti ir būsimosios kartos. Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Tačiau negalima pervertinti savo pergalių prieš gamtą. Už kiekvieną tokią pergalę ji mums keršija. Užteršti upeliai, ežerai, šuliniai, atmosfera, nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys – tai žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės aplinkos tausojimo, kraštovaizdžio vertybių apsaugos, ekologinės pusiausvyros išlaikymo svarba pamažu tampa suprantama ne vien tik šios srities žinovams. Tie dalykai parūpo daugeliui iš mūsų, kad ir kas būtume. Norime suprasti gamtosauginius terminus, juos įsiminti. Nuo to, ką apie ją žinosime, kaip prie jos
priklausys tolesnis mūsų gyvenamosios aplinkos likimas, jos ateitis. Pavyzdžiui, dabar madingas žodis “ekologija”. Bet ar visi žinome, ką jis reiškia? Ekologija – tai sudėtinga šiuolaikinio mokslo kryptis, tirianti augalų, gyvūnų bei žmonių ir jų gyvenamosios aplinkos santykius ir sąveiką.

Vienas iš svarbiausių šiuolaikinių gamtosaugos būdų – tai tam tikrų teritorijų apsauga ribojant jose žmogaus ūkinę veiklą. Ir kokių tik nėra saugomų teritorijų! Vienos – tai pirmykštis nepaliestas gamtovaizdis, kitos – gana smarkiai sukultūrintas kraštovaizdis. Vienų įsisavinimas tik kreipiamas, tvarkomas ar labai nežymiai apribojamas, kitose bet kokia ūkinė veikla visai uždrausta. Vienose saugomos tik negyvosios gamtos vertybės, kitose – augalai ar gyvūnai, o dar kitose – kultūrinio palikimo paminklai. Be jau minėtų objektyvių skirtumų, saugomos teritorijos dar labai įvairuoja pagal administracinį pavaldumą, statusą, terminologines tradicijas ir panašiai.

Kokios tai teritorijos?

Pirma, konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotams šiuolaikinėje gamtosaugoje kol kas skiriama daugiausia dėmesio. Tai tarptautiniu mastu geriausiai sutvarkyta, specialiais teisiniais aktais pagrįsta gamtosaugos sritis. Čia kraštovaizdžio apsauga įgyja didžiausią svarbą, kas reikalauja itin griežtos tvarkos. Tai ypač saugomos teritorijos. Skirstomos:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2567 žodžiai iš 8407 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.