Zmogus ir sveikata
5 (100%) 1 vote

Zmogus ir sveikata



– 2004 –

„Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o

mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas“

Hipokratas

Įvadas

Gerai sveikatai palaikyti reikalinga subalansuota mityba. Su maistu

privalome gauti visus būtinus vitaminus, cheminius elementus, aminorūgštis,

riebalų rūgštis ir pakankamą kiekį energijos. Dėl blogai subalansuotos

mitybos, kai maiste trūksta žmogaus organizmo funkcijoms palaikyti būtinų

medžiagų, susilpnėja organizmo imuninė sistema, žmogus tampa irzlus,

nukenčia žmogaus darbingumas.

Šiais laikais dauguma žmonių dirba sėdimą darbą, vengia bereikalingų

judesių, dėl laiko stokos valgo kaloringą, kenksmingą, tačiau sotų maistą,

greito maitinimo restoranuose. Todėl nėra ko stebėtis, jog daugėja ligų,

susijusių su medžiagų apykaitos sutrikimu. Svarbiausia, kad šiomis ligomis,

pavyzdžiui, nutukimu, ateroskleroze, širdies ligomis, cukriniu diabetu, vis

dažniau serga jauni žmonės.

Mokslininkai, tirdami tokių ligonių gyvenimą, pastebėjo, kad jie

dažniausiai maitinasi gyvulinės kilmės riebiu maistu ir mažai vartoja

augalinių produktų. Pasirodo, kad Azijos ir Afrikos tautos, kurios valgo

daug augalinio maisto, praktiškai neserga ateroskleroze. Taigi daržovės,

vaisiai ir uogos nuo seno yra svarbi žmogaus maisto raciono dalis.

Šių dienų žmogus turi žinoti valgomo produkto biologinę vertę, sudėtį.

Maisto produktuose arba paruoštame maiste turi būti įvairių sudėtinių

medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir

kt. Juk iš tokių medžiagų sudarytas ir žmogaus organizmas. Suaugusio

žmogaus organizme yra apie 64% vandens, 20% baltymų, 10% riebalų, 1%

angliavandenių, 5% mineralinių druskų.

Iš kur visos ligos?

Žmonės mėgsta tikėti stebuklais. Kadaise dėl to atsirado alchemikų. Kaip

viliojo ieškoti „filosofinio akmens“, paverčiančio geležį auksu! Vienu

mostelėjimu bus išspręstos visos problemos! Deja, žmonija turėjo daug progų

įsitikinti, jog. nei mitinis „filosofinis akmuo“, nei visiškai realus

auksas ne >tik neišsprendžia visų problemų, bet kartais suraizgo jas į

neišpainiojamą prieštaravimų kamuolį. Ar prisimenate vaikystėje perskaitytą

knygą „Kapitono Granto vaikai“? „Turtinga ne aukso šalis, o geležies

šalis“,— pasakė Žiulis Vernas, suteikęs šiems žodžiams ne tiek geografinę,

kiek socialinę prasmę.

Kai išgirstu apie naujus, stebuklingai gydančius visas ligas (taip pat

ir nuo senatvės) vaistus, prisimenu šiuos Žiulio Verno žodžius.

Slidinėjimas ir bėgimas, grūdinimasis ir gimnastika su hanteliais, dozuotas

badavimas ir kvėpavimo pratimai, irklavimas ir plaukimas — kiek daug

puikiausių būdų sveikatai stiprinti! Kiekvienas iš jų be galo naudingas; be

to, įvairiai juos suderinus, nauda esti daugiariopai didesnė.

Tačiau nė vienas minėtas būdas sveikatai stiprinti nėra universalus, t.

y. ne visuomet ir ne bet kuriomis sąlygomis jis yra panacėja nuo visų

nemalonumų. Todėl neverta laukti stebuklų net ir iš fizinių pratimų, nors

jų pranašumas akivaizdus ir toli gražu neišsemtos jų galimybės.

Dar mažiau galima tikėti stebuklais, kai kalbama apie mažiau apčiuopiamą

poveikį organizmui. Prisimenu, kaip vienas inteligentiškas žmogus, sulaukęs

90 metų, tikino, kad jo sveikata stipri dėl to, jog visą gyvenimą rytais

daug kartų giliai įkvėpdavęs ir iškvėpdavęs. O kitas, medikas, ilgą amžių

žada tik tam, kuris, atvirkščiai, treniruosis kelias minutes kasdien

sulaikyti kvėpavimą. Pažįstu žmogų, kuris aiškina esąs pavydėtinai sveikas

tik todėl, kad ne mažiau kaip keturis penkis kartus per dieną ištuština

skrandį, o vienas gamybinės mankštos specialistas teigia, kad visų ligų

priežastis yra… plokščia-padiškumas. Tokių sveikatos apsaugos

„ekstremistų“ yra nemažai. Visi siekia suabsoliutinti savąjį sėkmingą

bandymą, kuris visiškai nebūtinai turi tikti visiems be išimties.

Šia tema kalbuosi su Konstantinu Nikitinu, ir jis pažymi:

– Fiziniai pratimai naudingi dar ir tuo, kad palankiai veikia ne tik

mūsų raumenis, bet ir ne mažiau — nervų sistemą. O jūs turite žinoti, kad

mūsų sveikata pirmiausia priklauso nuo nervų sistemos būsenos, nuo

dirginimo ir slopinimo procesų, kurie valdo visas mūsų organizmo sistemas,

pusiausvyros. Štai visiškai paprastas pavyzdys. Šeimoje susiklostė

slegiantys santykiai, kurių priežastis — netikęs uošvės charakteris.

Ilgainiui įtampa kaupėsi, ir vyrui atsirado skrandžio opa. Uošvę pavyko

kitur įkurdinti, santykiai labai pagerėjo. Praėjo metai, dveji — opos kaip

nebūta. Sakoma: „Visos ligos nuo nervų!“ Ir tai tiesa.

A ir B tipo elgesys

…Amerikiečių mokslininkai M. Fridmenas ir R. Rousenmenas išleido

įdomią knygą „A tipo elgesys ir jūsų širdis“. Jie rašo: „Kaip dažnai jus

kankina mintis, kad amžinai nespėjate kažko svarbaus padaryti? Ar

nemėginate kuo daugiau
reikalų sutvarkyti per vis trumpesnį laiką? Ar

nesijaudinate, jeigu nepavyko iš karto rasti vietos restorane, jeigu

atidedamas lėktuvo reisas arba automobilis užstrigo gatvės kamštyje? Ar

stengiatės visur būti pirmas, širstate net tuomet, kai pralaimite žaisdamas

su vaiku? Jeigu šiame aprašytame portrete atpažįstate save, tai žinokite,

kad priklausote A tipui ir jums gresia didelis pavojus tapti širdies

priepuolio auka. 90% jaunesnių kaip 60 metų pacientų, patekusių į kliniką

dėl ūminio širdies nepakankamumo, būdingas A tipo elgesys.

Klasikinis A tipo atstovas paprastai yra nekantrus, amžinai jam trūksta

laiko, visą laiką įsitempęs, nesuvaldo pykčio, linkęs į konfliktus. Šie

žmonės, jų pačių žodžiais tariant, yra chroniškos, nesibaigiančios kovos

būsenoje. Jeigu nesumažinsite šios įtampos, tai mažai padės griežta • dieta

arba atsisakymas rūkyti, net fiziniai pratimai neduos šimtaprocentinio

efekto.

A tipo elgesys — tai vidinio nerimo ir nepatenkintų siekimų išorinė

išraiška. Emociniai stresai sukelia organizmo fiziologinius pakitimus, dėl

to A tipo žmones (labiau negu kitų tipų) dažniau ištinka širdies

priepuolis. Be to, tokių žmonių kraujas greičiau kreša negu įprasta ir du

kartus dažniau užsikemša jų vainikinės arterijos negu B tipo žmonių.

B tipo žmogus ramus, kantrus, santūrus, nelinkęs neapgalvotai ir

paskubomis spręsti, puikiai sugyvena su aplinkiniais žmonėmis“.

– Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti,— sako Nikitinas,— kad širdžiai

labai kenkia nervų sistemos disharmonija. Pagal klasikinę terminologiją A

tipas atitinka cholerišką ir melancholišką nervų sistemos tipą. Šių tipų

temperamento žmonių nerviniai procesai nepusiausviri, linkę į disharmoniją.

Ypač nepalankus melancholiškas charakteris, kūriau būdinga ne tik

pusiausvyros stoka, bet taip pat silpni ir nedinariški nerviniai procesai.

B tipas — tai sangvinikai ir flegmatikai. Pastarųjų nerviniai procesai

nelabai dinamiški. Tačiau svarbu tai, kad šių abiejų tipų temperamentų

žmonių nerviniai procesai yra pusiausviri. Ivano Pavlovo nuomone,

sangvinikas -pats geriausias charakterio tipas gyvenime.

– Man atrodo, kad samprotaujant apie A ir B tipus,— sakau Nikitinui,—

jaučiamas kažkoks pasmerkimas. Žmogui sakome: „Bėgiok, plaukiok, tinkamai

maitinkis –ir sustiprės tavo širdis, gyvensi iki gilios senatvės!“ O jis

lengvai atpažįsta save A tipo portrete ir mato, kad visos jo gudrybės

nevertos pastangų: bėgiojo jis ar drybsojo ištisas dienas ant sofos,

laikėsi darbo ir poilsio režimo ar jį pažeidinėjo, bet vieną lemtingą

valandą, po eilinio konflikto, jis griebsis už širdies, nugrius ir, kaip

sako vienas mano pažįstamas, „jam bus sugrotas Šopeno maršas“. — Sutinku,

kažkas yra iš anksto numatyta. Širdies ir kraujagyslių sistemai turi įtakos

ne tik charakterio tipas, bet ir kiti rizikos veiksniai: mažas fizinis

aktyvumas, virš-norminė kūno masė, netinkamas nenormuotas gyvenimo būdas ir

kt. Suprantama, nervų sistemos tipas labai svarbus, bet toli gražu ne

vienintelis komponentas, veikiantis sveikatą. Per savo amžių mačiau nemažai

A tipo žmonių, kurie sulaukė gilios senatvės, nes rimtai dirbo su savimi.

Ir, atvirkščiai,— žinau labai daug B tipo žmonių, kurie, visiškai

ignoruodami sveiko gyvenimo būdo reikalavimus, greitai priėjo liepto galą.

Manau, kad vieno ar kito tipo charakterį lemia ne tiek genetinė pusė,

kiek auklėjimas. Kai namuose viešpatauja ramybė, geri norai, apgalvotas

reiklumas, nepriverstinai rūpinamasi vienas kitu, tuomet ir vaikai

dažniausiai auga ramūs ir santūrūs. Žinoma, nervų sistemos skirstymas į

tipus yra sąlygiškas. Dažniausiai svarbiausi kurio nors tipo bruožai

išryškėja 15—20 metų jaunuoliui. Nuo jo paties, daugiausia nuo saviauklos,

požiūrio į aplinkinius žmones, bendradarbius, į gyvenimą, priklauso tai,

kurie charakterio bruožai labiau išryškės.

Tačiau labai daug ką galima pakeisti ir sulaukus brandaus amžiaus. Juk

daugelis A tipui būdingų savybių yra asmenybės formavimosi tam tikromis

gyvenimo sąlygomis rezultatas ir priklauso nuo žmogaus auklėjimo ir

saviauklos, nuo jo sąmoningo požiūrio ir siekimų. Iki penkiasdešimties metų

aš buvau gana ryškus cholerikas. Atsimenu, būdamas karštakošis ir

nesantūrus, padariau sau ir aplinkiniams daug nemalonumų. Vieną gražią

dieną tariau sau: „Viskas, užtenka, reikia keistis!“ Tai buvo nelengva

padaryti ir prireikė daugelio metų. Tiesą sakant, šis procesas vyksta iki

dabar, bet pirmais metais teko ypač kruopščiai kontroliuoti savo emocijas.

Galiausiai pripratau būti santūrus, ramiai reaguoti į įvykius, išmokau

valdytis.

– Konstantinai Nikitinai, aš suprantu taip: jus nuolat ir atkakliai

siekėte santūrumo, t. y. mokėtės slopinti reakciją į aplinką. Tačiau

prisiminkite akademiko Pavlovo žodžius: „Slopinimas — tai nervų sistemos

alinimas“. Nuolat stengiantis būti santūriam, slopinant savo reakciją,

tramdant save, kaupiasi neigiamos emocijos,
akumuliuojasi įtampa, o tai

nesibaigia geruoju. Dėl slopinimo įvyksta

protrūkis, kuris gali pažeisti širdį. Galbūt naudingiau ne slopinti

tiesioginės reakcijos, pykčio protrūkių, nes taip organizmas atsikrato

susikaupusių neigiamų emocijų ir neįvyksta tragiškas smūgis?

Nepamirškite, kad nuo šių protrūkių, nors ir laikinai, palengvėja

triukšmadariui piliečiui, bet padaroma didžiulė žala aplinkiniams žmonėms.

Tačiau ir šis palengvėjimas, staiga įsiliepsnojus pykčiui, yra tik

tariamas. Didžiulis impulsų srautas ima plūsti į galvos smegenis,

centruose,

valdančiuose visas organizmo sistemas, momentaliai susiformuoja

padrika reakcija. Todėl eigiamos emocijos ir vadinamos neigiamomis, nes jos

sukelia negatyvias ir organizmo reakcijas. Žinoma, slopinamos tokios

emocijos kaupiasi, ir atsiranda labai nepageidautinų padarinių. Žmogus,

mokąs giliai paslėpti neigiamas emocijas, net išoriškai paprastai atrodo

liūdnas ir prislėgtas.

Tačiau yra kitas būdas — ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti

jas į teigiamas. Deja, gyvenime dažnai tenka nusivilti. Ir dažniausiai dėl

mus dirginančių menkniekių, nevertų dėmesio: kažkas ne vietoje davė

pastabą, pasielgė netaktiškai, atsirado buitinių nepatogumų, net dėl prasto

oro. Protingas žmogus gali apgalvoti psichologinę situaciją, pamatyti jos

teigiamas puses, perspektyvas ir paprasčiausiai reaguoti į ją su jumoru.

Tuomet neigiamos emocijos nesikaupia, o tarsi ištirpsta optimizme. Sakysim,

anksčiau važinėdavau autobusu ir nervindavausi ilga kelionė mane dirgindavo

ir pykindavo. O dabar sėdu į autobusą galvodamas apie tai, kad galėsiu

pailsėti ir pagalvoti apie įvairius dalykus.

Šeši patarimai nervingam žmogui

Psichologai pataria:

1. Stenkitės nesigraužti vienui vienas dėl savo nemalonumų. Tuo, kas

jus kankina, pasidalykite su geraširdžiu ir protingu žmogumi —

jums labai palengvės. Jūsų pašnekovo patarimai gali būti ir

nelabai praktiški, bet svarbu jo užuojauta, dalyvavimas, nuoširdus

domėjimasis. Toks „patikėtinis“ gali būti žmona, tėvas, mama,

artimas draugas ar net atsitiktinis pakeleivis traukinyje arba

lėktuve. Tačiau ir patys būkite pasiruošę geraširdiškai išklausyti

svetimą išpažintį.

2. Mokėkite bent laikinai atitrūkti nuo savo rūpesčių. Nors ir labai

dideli jus užgriūtų nemalonumai, stenkitės kartkartėmis

atsikratyti jus slegiančių minčių, susiraskite daugiau rūpesčių

darbe arba namuose. Jokiu būdu nebrukite savo prastos nuotaikos

aplinkiniams žmonėms. Nors jus slegia nemalonumai, gyvenimas eina

savo keliu, ir niekas neturi teisės kitiems primesti savo niūrių

minčių ir liūdnos nuotaikos. Jeigu aplinkiniai žmonės yra jums

geraširdiški, jie ras būdų, kaip užjausti ir padėti. Būkite

protingas ir taktiškas: labai blogą įspūdį daro žmogus, kuris bet

kokį (kad ir menką) savo nemalonumą paverčia pasauline problema.

3. Neširskite. Užuot pratrūkę pykčiu, įpraskite prieš tai patylėti.

Tylėdami stenkitės apgalvoti situaciją. Jūs suspėsite pagalvoti,

kad nuo pyk čio nepalengvės, ir tik atsiras naujų nemalonumų. Bus

geriausia, jeigu, užuot plūdęsis piktais žodžiais, imsitės sunkaus

fizinio darbo arba kokių nors pratimų. Sveikas fizinis nuovargis

numalšins jūsų pyktį.

4. Kartais reikia ir nusileisti. Atkakliai spyriodamiesi, dažniausiai

esame panašūs į kaprizingus vaikus. Stenkitės nebūti kaprizingi!

Įsiklausykite į oponento požiūrį, gerbkite jj ir būkite pakankamai

savikritiški. Protingai nusileisti ne tik naudinga reikalui, bet

tai sukelia aplinkinių žmonių pagarbą.

5. Neįmanoma būti visiškai tobulam. Kai kurie žmonės visą laiką

sielojasi, kad jie blogesni už kitus. Jų pastangos patenkinti

didžiausius reikalavimus kartais esti liguistos. Nepamirškite, kad

kiekvieno mūsų talentas ir galimybės yra riboti. Pirmiausia

stenkitės kuo geriau atlikti savo pagrindinį darbą ir tai, ką

tikrai sugebate. Kad jaustumėte pasitenkinimą, pakanka pasiekti

laimėjimų vienoje arba dviejose srityse, visa kita darykite

sąžiningai ir optimaliai.

6. Nereikalaukite per daug. Kas per daug tikisi iš aplinkinių

žmonių, tas visada nepatenkintas, irzlus, kad tie aplinkiniai neatsako i jo

labai didelius reikalavimus. Jūs smarkiai klystate, jeigu, nuolat

kritikuodami, stengiatės perauklėti žmoną, uošvę, savo draugus. Suaugusį

žmogų labai sunku perauklėti, o jūs (net to nesuvokdamas) stengiatės

padaryti aplinkinius žmones sau parankius. Čia nėra jokios perspektyvos

laimėti, užtat toks elgesys nuteikia aplinkinius priešiškai. Laikykite

žmones tokiais, kokie jie yra (kiekvienas iš mūsų turi teisę būti

individualus), arba visiškai neturėkite su jais reikalų. Stenkitės matyti

aplinkinių žmonių
ir, bendraudami su jais, remkitės jomis.

Taigi jūs, net neturėdami tokio tikslo, vieną gražią dieną pamatysite, kad

aplinkiniai žmonės „persiauklėjo“ ir jus visiškai patenkina.

Kaip pakeisti charakterį

Mane labai sudomino tas profesoriaus Nikitino gyvenimo laikotarpis, kai

jis ėmėsi keisti charakterį. Profesorius prisimena:

– Samprotaudamas, kaip reikėtų keisti charakterį, vis dažniau

pagalvodavau, kad irzlumo protrūkių nebus, jeigu aplinkiniams skirsiu

daugiau dėmesio, pagarbos ir būsiu jiems jautresnis. Jeigu būsite

geraširdiški aplinkiniams, neliks vietos kaprizams ir grubumui.

Geraširdiškumas, mano manymu, geriausias būdas išsaugoti ne tik gerus

santykius kolektyve ( o nuo to dažniausiai priklauso ir laimėjimai darbe),

bet ir savo sveikatą. Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti: gerų, jautrių

žmonių nervų sistema paprastai būna pastovesnė negu piktų, grubių ir

kaprizingų.

– Tai ir yra ta taisyklė, kuria jūs vadovavotės keisdamas charakterį?

– Galima sakyti, tai svarbiausia taisyklė, bet ne vienintelė.

Pavyzdžiui, reikia ryžtingai grumtis su skubėjimu. Šiuolaikinis žmogus,

neįpratęs išeiti iš namų 10—15 minučių anksčiau negu reikia, rizikuoja

sutrikdyti savo nervų sistemą, nes bijo pavėluoti į darbą, į traukinį, į

tarnybinį susitikimą, į svarbų posėdį.

Reikia stengtis nekreipti dėmesio į menkniekius, nesijaudinti dėl jų,

nes jie paprastai gadina gyvenimą tiems žmonėms, kurių nepastovi nervų

sistema.

Nereikia sklaidyti savo dėmesio, tam tikru momentu reikia daryti tik

vieną darbą. Sakoma, net Einšteinas, varstydamas batų raištelius, galvodavo

tik apie tai, kaip stipriau surišti mazgą.

Žmogus neturi būti visą laiką įsitempęs. Kartkartėmis reikia

atsipalaiduoti: pabūti vienam, pamąstyti apie kažką abstraktaus, prisiminti

praeitį, pasvajoti, paskaityti eilėraščius, knygą, kurios geras siužetas,

paklausyti muzikos. Suprantama, nervų sistema geriausiai pailsi bėgiojant,

plaukiojant, darant kitus fizinius pratimus.

Beje, vertėtų pasiklausyti ir danų mokslininko Karlo Rodalio nuomonės.

Jis yra pasakęs: „Trijų minučių juokas prilygsta penkiolikos minučių

mankštai“. Juokiantis puikiai išsikrauna nervų sistema. Sunku rasti

koeficientą, kad būtų galima palyginti juoko ir fizinių pratimų naudą, o,

be to, nėra reikalo juos supriešinti. Daug geriau, kai vieną puikų dalyką

papildo kitas.

Medicinos istorijoje nežinoma nė vieno atvejo, kad 100 metų būtų

sulaukęs niūrus, neturintis jumoro jausmo, žmogus. Atvirkščiai, nustatyta,

kad linksmi žmonės gyvena ilgiau. Ilgiau ir… linksmiau.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2666 žodžiai iš 8880 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.