– 2004 –
„Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o
mūsų vaistai turi būti ir mūsų maistas“
Hipokratas
Įvadas
Gerai sveikatai palaikyti reikalinga subalansuota mityba. Su maistu
privalome gauti visus būtinus vitaminus, cheminius elementus, aminorūgštis,
riebalų rūgštis ir pakankamą kiekį energijos. Dėl blogai subalansuotos
mitybos, kai maiste trūksta žmogaus organizmo funkcijoms palaikyti būtinų
medžiagų, susilpnėja organizmo imuninė sistema, žmogus tampa irzlus,
nukenčia žmogaus darbingumas.
Šiais laikais dauguma žmonių dirba sėdimą darbą, vengia bereikalingų
judesių, dėl laiko stokos valgo kaloringą, kenksmingą, tačiau sotų maistą,
greito maitinimo restoranuose. Todėl nėra ko stebėtis, jog daugėja ligų,
susijusių su medžiagų apykaitos sutrikimu. Svarbiausia, kad šiomis ligomis,
pavyzdžiui, nutukimu, ateroskleroze, širdies ligomis, cukriniu diabetu, vis
dažniau serga jauni žmonės.
Mokslininkai, tirdami tokių ligonių gyvenimą, pastebėjo, kad jie
dažniausiai maitinasi gyvulinės kilmės riebiu maistu ir mažai vartoja
augalinių produktų. Pasirodo, kad Azijos ir Afrikos tautos, kurios valgo
daug augalinio maisto, praktiškai neserga ateroskleroze. Taigi daržovės,
vaisiai ir uogos nuo seno yra svarbi žmogaus maisto raciono dalis.
Šių dienų žmogus turi žinoti valgomo produkto biologinę vertę, sudėtį.
Maisto produktuose arba paruoštame maiste turi būti įvairių sudėtinių
medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir
kt. Juk iš tokių medžiagų sudarytas ir žmogaus organizmas. Suaugusio
žmogaus organizme yra apie 64% vandens, 20% baltymų, 10% riebalų, 1%
angliavandenių, 5% mineralinių druskų.
Iš kur visos ligos?
Žmonės mėgsta tikėti stebuklais. Kadaise dėl to atsirado alchemikų. Kaip
viliojo ieškoti „filosofinio akmens“, paverčiančio geležį auksu! Vienu
mostelėjimu bus išspręstos visos problemos! Deja, žmonija turėjo daug progų
įsitikinti, jog. nei mitinis „filosofinis akmuo“, nei visiškai realus
auksas ne >tik neišsprendžia visų problemų, bet kartais suraizgo jas į
neišpainiojamą prieštaravimų kamuolį. Ar prisimenate vaikystėje perskaitytą
knygą „Kapitono Granto vaikai“? „Turtinga ne aukso šalis, o geležies
šalis“,— pasakė Žiulis Vernas, suteikęs šiems žodžiams ne tiek geografinę,
kiek socialinę prasmę.
Kai išgirstu apie naujus, stebuklingai gydančius visas ligas (taip pat
ir nuo senatvės) vaistus, prisimenu šiuos Žiulio Verno žodžius.
Slidinėjimas ir bėgimas, grūdinimasis ir gimnastika su hanteliais, dozuotas
badavimas ir kvėpavimo pratimai, irklavimas ir plaukimas — kiek daug
puikiausių būdų sveikatai stiprinti! Kiekvienas iš jų be galo naudingas; be
to, įvairiai juos suderinus, nauda esti daugiariopai didesnė.
Tačiau nė vienas minėtas būdas sveikatai stiprinti nėra universalus, t.
y. ne visuomet ir ne bet kuriomis sąlygomis jis yra panacėja nuo visų
nemalonumų. Todėl neverta laukti stebuklų net ir iš fizinių pratimų, nors
jų pranašumas akivaizdus ir toli gražu neišsemtos jų galimybės.
Dar mažiau galima tikėti stebuklais, kai kalbama apie mažiau apčiuopiamą
poveikį organizmui. Prisimenu, kaip vienas inteligentiškas žmogus, sulaukęs
90 metų, tikino, kad jo sveikata stipri dėl to, jog visą gyvenimą rytais
daug kartų giliai įkvėpdavęs ir iškvėpdavęs. O kitas, medikas, ilgą amžių
žada tik tam, kuris, atvirkščiai, treniruosis kelias minutes kasdien
sulaikyti kvėpavimą. Pažįstu žmogų, kuris aiškina esąs pavydėtinai sveikas
tik todėl, kad ne mažiau kaip keturis penkis kartus per dieną ištuština
skrandį, o vienas gamybinės mankštos specialistas teigia, kad visų ligų
priežastis yra… plokščia-padiškumas. Tokių sveikatos apsaugos
„ekstremistų“ yra nemažai. Visi siekia suabsoliutinti savąjį sėkmingą
bandymą, kuris visiškai nebūtinai turi tikti visiems be išimties.
Šia tema kalbuosi su Konstantinu Nikitinu, ir jis pažymi:
– Fiziniai pratimai naudingi dar ir tuo, kad palankiai veikia ne tik
mūsų raumenis, bet ir ne mažiau — nervų sistemą. O jūs turite žinoti, kad
mūsų sveikata pirmiausia priklauso nuo nervų sistemos būsenos, nuo
dirginimo ir slopinimo procesų, kurie valdo visas mūsų organizmo sistemas,
pusiausvyros. Štai visiškai paprastas pavyzdys. Šeimoje susiklostė
slegiantys santykiai, kurių priežastis — netikęs uošvės charakteris.
Ilgainiui įtampa kaupėsi, ir vyrui atsirado skrandžio opa. Uošvę pavyko
kitur įkurdinti, santykiai labai pagerėjo. Praėjo metai, dveji — opos kaip
nebūta. Sakoma: „Visos ligos nuo nervų!“ Ir tai tiesa.
A ir B tipo elgesys
…Amerikiečių mokslininkai M. Fridmenas ir R. Rousenmenas išleido
įdomią knygą „A tipo elgesys ir jūsų širdis“. Jie rašo: „Kaip dažnai jus
kankina mintis, kad amžinai nespėjate kažko svarbaus padaryti? Ar
nemėginate kuo daugiau
reikalų sutvarkyti per vis trumpesnį laiką? Ar
nesijaudinate, jeigu nepavyko iš karto rasti vietos restorane, jeigu
atidedamas lėktuvo reisas arba automobilis užstrigo gatvės kamštyje? Ar
stengiatės visur būti pirmas, širstate net tuomet, kai pralaimite žaisdamas
su vaiku? Jeigu šiame aprašytame portrete atpažįstate save, tai žinokite,
kad priklausote A tipui ir jums gresia didelis pavojus tapti širdies
priepuolio auka. 90% jaunesnių kaip 60 metų pacientų, patekusių į kliniką
dėl ūminio širdies nepakankamumo, būdingas A tipo elgesys.
Klasikinis A tipo atstovas paprastai yra nekantrus, amžinai jam trūksta
laiko, visą laiką įsitempęs, nesuvaldo pykčio, linkęs į konfliktus. Šie
žmonės, jų pačių žodžiais tariant, yra chroniškos, nesibaigiančios kovos
būsenoje. Jeigu nesumažinsite šios įtampos, tai mažai padės griežta • dieta
arba atsisakymas rūkyti, net fiziniai pratimai neduos šimtaprocentinio
efekto.
A tipo elgesys — tai vidinio nerimo ir nepatenkintų siekimų išorinė
išraiška. Emociniai stresai sukelia organizmo fiziologinius pakitimus, dėl
to A tipo žmones (labiau negu kitų tipų) dažniau ištinka širdies
priepuolis. Be to, tokių žmonių kraujas greičiau kreša negu įprasta ir du
kartus dažniau užsikemša jų vainikinės arterijos negu B tipo žmonių.
B tipo žmogus ramus, kantrus, santūrus, nelinkęs neapgalvotai ir
paskubomis spręsti, puikiai sugyvena su aplinkiniais žmonėmis“.
– Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti,— sako Nikitinas,— kad širdžiai
labai kenkia nervų sistemos disharmonija. Pagal klasikinę terminologiją A
tipas atitinka cholerišką ir melancholišką nervų sistemos tipą. Šių tipų
temperamento žmonių nerviniai procesai nepusiausviri, linkę į disharmoniją.
Ypač nepalankus melancholiškas charakteris, kūriau būdinga ne tik
pusiausvyros stoka, bet taip pat silpni ir nedinariški nerviniai procesai.
B tipas — tai sangvinikai ir flegmatikai. Pastarųjų nerviniai procesai
nelabai dinamiški. Tačiau svarbu tai, kad šių abiejų tipų temperamentų
žmonių nerviniai procesai yra pusiausviri. Ivano Pavlovo nuomone,
sangvinikas -pats geriausias charakterio tipas gyvenime.
– Man atrodo, kad samprotaujant apie A ir B tipus,— sakau Nikitinui,—
jaučiamas kažkoks pasmerkimas. Žmogui sakome: „Bėgiok, plaukiok, tinkamai
maitinkis –ir sustiprės tavo širdis, gyvensi iki gilios senatvės!“ O jis
lengvai atpažįsta save A tipo portrete ir mato, kad visos jo gudrybės
nevertos pastangų: bėgiojo jis ar drybsojo ištisas dienas ant sofos,
laikėsi darbo ir poilsio režimo ar jį pažeidinėjo, bet vieną lemtingą
valandą, po eilinio konflikto, jis griebsis už širdies, nugrius ir, kaip
sako vienas mano pažįstamas, „jam bus sugrotas Šopeno maršas“. — Sutinku,
kažkas yra iš anksto numatyta. Širdies ir kraujagyslių sistemai turi įtakos
ne tik charakterio tipas, bet ir kiti rizikos veiksniai: mažas fizinis
aktyvumas, virš-norminė kūno masė, netinkamas nenormuotas gyvenimo būdas ir
kt. Suprantama, nervų sistemos tipas labai svarbus, bet toli gražu ne
vienintelis komponentas, veikiantis sveikatą. Per savo amžių mačiau nemažai
A tipo žmonių, kurie sulaukė gilios senatvės, nes rimtai dirbo su savimi.
Ir, atvirkščiai,— žinau labai daug B tipo žmonių, kurie, visiškai
ignoruodami sveiko gyvenimo būdo reikalavimus, greitai priėjo liepto galą.
Manau, kad vieno ar kito tipo charakterį lemia ne tiek genetinė pusė,
kiek auklėjimas. Kai namuose viešpatauja ramybė, geri norai, apgalvotas
reiklumas, nepriverstinai rūpinamasi vienas kitu, tuomet ir vaikai
dažniausiai auga ramūs ir santūrūs. Žinoma, nervų sistemos skirstymas į
tipus yra sąlygiškas. Dažniausiai svarbiausi kurio nors tipo bruožai
išryškėja 15—20 metų jaunuoliui. Nuo jo paties, daugiausia nuo saviauklos,
požiūrio į aplinkinius žmones, bendradarbius, į gyvenimą, priklauso tai,
kurie charakterio bruožai labiau išryškės.
Tačiau labai daug ką galima pakeisti ir sulaukus brandaus amžiaus. Juk
daugelis A tipui būdingų savybių yra asmenybės formavimosi tam tikromis
gyvenimo sąlygomis rezultatas ir priklauso nuo žmogaus auklėjimo ir
saviauklos, nuo jo sąmoningo požiūrio ir siekimų. Iki penkiasdešimties metų
aš buvau gana ryškus cholerikas. Atsimenu, būdamas karštakošis ir
nesantūrus, padariau sau ir aplinkiniams daug nemalonumų. Vieną gražią
dieną tariau sau: „Viskas, užtenka, reikia keistis!“ Tai buvo nelengva
padaryti ir prireikė daugelio metų. Tiesą sakant, šis procesas vyksta iki
dabar, bet pirmais metais teko ypač kruopščiai kontroliuoti savo emocijas.
Galiausiai pripratau būti santūrus, ramiai reaguoti į įvykius, išmokau
valdytis.
– Konstantinai Nikitinai, aš suprantu taip: jus nuolat ir atkakliai
siekėte santūrumo, t. y. mokėtės slopinti reakciją į aplinką. Tačiau
prisiminkite akademiko Pavlovo žodžius: „Slopinimas — tai nervų sistemos
alinimas“. Nuolat stengiantis būti santūriam, slopinant savo reakciją,
tramdant save, kaupiasi neigiamos emocijos,
akumuliuojasi įtampa, o tai
nesibaigia geruoju. Dėl slopinimo įvyksta
protrūkis, kuris gali pažeisti širdį. Galbūt naudingiau ne slopinti
tiesioginės reakcijos, pykčio protrūkių, nes taip organizmas atsikrato
susikaupusių neigiamų emocijų ir neįvyksta tragiškas smūgis?
Nepamirškite, kad nuo šių protrūkių, nors ir laikinai, palengvėja
triukšmadariui piliečiui, bet padaroma didžiulė žala aplinkiniams žmonėms.
Tačiau ir šis palengvėjimas, staiga įsiliepsnojus pykčiui, yra tik
tariamas. Didžiulis impulsų srautas ima plūsti į galvos smegenis,
centruose,
valdančiuose visas organizmo sistemas, momentaliai susiformuoja
padrika reakcija. Todėl eigiamos emocijos ir vadinamos neigiamomis, nes jos
sukelia negatyvias ir organizmo reakcijas. Žinoma, slopinamos tokios
emocijos kaupiasi, ir atsiranda labai nepageidautinų padarinių. Žmogus,
mokąs giliai paslėpti neigiamas emocijas, net išoriškai paprastai atrodo
liūdnas ir prislėgtas.
Tačiau yra kitas būdas — ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti
jas į teigiamas. Deja, gyvenime dažnai tenka nusivilti. Ir dažniausiai dėl
mus dirginančių menkniekių, nevertų dėmesio: kažkas ne vietoje davė
pastabą, pasielgė netaktiškai, atsirado buitinių nepatogumų, net dėl prasto
oro. Protingas žmogus gali apgalvoti psichologinę situaciją, pamatyti jos
teigiamas puses, perspektyvas ir paprasčiausiai reaguoti į ją su jumoru.
Tuomet neigiamos emocijos nesikaupia, o tarsi ištirpsta optimizme. Sakysim,
anksčiau važinėdavau autobusu ir nervindavausi ilga kelionė mane dirgindavo
ir pykindavo. O dabar sėdu į autobusą galvodamas apie tai, kad galėsiu
pailsėti ir pagalvoti apie įvairius dalykus.
Šeši patarimai nervingam žmogui
Psichologai pataria:
1. Stenkitės nesigraužti vienui vienas dėl savo nemalonumų. Tuo, kas
jus kankina, pasidalykite su geraširdžiu ir protingu žmogumi —
jums labai palengvės. Jūsų pašnekovo patarimai gali būti ir
nelabai praktiški, bet svarbu jo užuojauta, dalyvavimas, nuoširdus
domėjimasis. Toks „patikėtinis“ gali būti žmona, tėvas, mama,
artimas draugas ar net atsitiktinis pakeleivis traukinyje arba
lėktuve. Tačiau ir patys būkite pasiruošę geraširdiškai išklausyti
svetimą išpažintį.
2. Mokėkite bent laikinai atitrūkti nuo savo rūpesčių. Nors ir labai
dideli jus užgriūtų nemalonumai, stenkitės kartkartėmis
atsikratyti jus slegiančių minčių, susiraskite daugiau rūpesčių
darbe arba namuose. Jokiu būdu nebrukite savo prastos nuotaikos
aplinkiniams žmonėms. Nors jus slegia nemalonumai, gyvenimas eina
savo keliu, ir niekas neturi teisės kitiems primesti savo niūrių
minčių ir liūdnos nuotaikos. Jeigu aplinkiniai žmonės yra jums
geraširdiški, jie ras būdų, kaip užjausti ir padėti. Būkite
protingas ir taktiškas: labai blogą įspūdį daro žmogus, kuris bet
kokį (kad ir menką) savo nemalonumą paverčia pasauline problema.
3. Neširskite. Užuot pratrūkę pykčiu, įpraskite prieš tai patylėti.
Tylėdami stenkitės apgalvoti situaciją. Jūs suspėsite pagalvoti,
kad nuo pyk čio nepalengvės, ir tik atsiras naujų nemalonumų. Bus
geriausia, jeigu, užuot plūdęsis piktais žodžiais, imsitės sunkaus
fizinio darbo arba kokių nors pratimų. Sveikas fizinis nuovargis
numalšins jūsų pyktį.
4. Kartais reikia ir nusileisti. Atkakliai spyriodamiesi, dažniausiai
esame panašūs į kaprizingus vaikus. Stenkitės nebūti kaprizingi!
Įsiklausykite į oponento požiūrį, gerbkite jj ir būkite pakankamai
savikritiški. Protingai nusileisti ne tik naudinga reikalui, bet
tai sukelia aplinkinių žmonių pagarbą.
5. Neįmanoma būti visiškai tobulam. Kai kurie žmonės visą laiką
sielojasi, kad jie blogesni už kitus. Jų pastangos patenkinti
didžiausius reikalavimus kartais esti liguistos. Nepamirškite, kad
kiekvieno mūsų talentas ir galimybės yra riboti. Pirmiausia
stenkitės kuo geriau atlikti savo pagrindinį darbą ir tai, ką
tikrai sugebate. Kad jaustumėte pasitenkinimą, pakanka pasiekti
laimėjimų vienoje arba dviejose srityse, visa kita darykite
sąžiningai ir optimaliai.
6. Nereikalaukite per daug. Kas per daug tikisi iš aplinkinių
žmonių, tas visada nepatenkintas, irzlus, kad tie aplinkiniai neatsako i jo
labai didelius reikalavimus. Jūs smarkiai klystate, jeigu, nuolat
kritikuodami, stengiatės perauklėti žmoną, uošvę, savo draugus. Suaugusį
žmogų labai sunku perauklėti, o jūs (net to nesuvokdamas) stengiatės
padaryti aplinkinius žmones sau parankius. Čia nėra jokios perspektyvos
laimėti, užtat toks elgesys nuteikia aplinkinius priešiškai. Laikykite
žmones tokiais, kokie jie yra (kiekvienas iš mūsų turi teisę būti
individualus), arba visiškai neturėkite su jais reikalų. Stenkitės matyti
aplinkinių žmonių
ir, bendraudami su jais, remkitės jomis.
Taigi jūs, net neturėdami tokio tikslo, vieną gražią dieną pamatysite, kad
aplinkiniai žmonės „persiauklėjo“ ir jus visiškai patenkina.
Kaip pakeisti charakterį
Mane labai sudomino tas profesoriaus Nikitino gyvenimo laikotarpis, kai
jis ėmėsi keisti charakterį. Profesorius prisimena:
– Samprotaudamas, kaip reikėtų keisti charakterį, vis dažniau
pagalvodavau, kad irzlumo protrūkių nebus, jeigu aplinkiniams skirsiu
daugiau dėmesio, pagarbos ir būsiu jiems jautresnis. Jeigu būsite
geraširdiški aplinkiniams, neliks vietos kaprizams ir grubumui.
Geraširdiškumas, mano manymu, geriausias būdas išsaugoti ne tik gerus
santykius kolektyve ( o nuo to dažniausiai priklauso ir laimėjimai darbe),
bet ir savo sveikatą. Kaip neuropatologas, galiu patvirtinti: gerų, jautrių
žmonių nervų sistema paprastai būna pastovesnė negu piktų, grubių ir
kaprizingų.
– Tai ir yra ta taisyklė, kuria jūs vadovavotės keisdamas charakterį?
– Galima sakyti, tai svarbiausia taisyklė, bet ne vienintelė.
Pavyzdžiui, reikia ryžtingai grumtis su skubėjimu. Šiuolaikinis žmogus,
neįpratęs išeiti iš namų 10—15 minučių anksčiau negu reikia, rizikuoja
sutrikdyti savo nervų sistemą, nes bijo pavėluoti į darbą, į traukinį, į
tarnybinį susitikimą, į svarbų posėdį.
Reikia stengtis nekreipti dėmesio į menkniekius, nesijaudinti dėl jų,
nes jie paprastai gadina gyvenimą tiems žmonėms, kurių nepastovi nervų
sistema.
Nereikia sklaidyti savo dėmesio, tam tikru momentu reikia daryti tik
vieną darbą. Sakoma, net Einšteinas, varstydamas batų raištelius, galvodavo
tik apie tai, kaip stipriau surišti mazgą.
Žmogus neturi būti visą laiką įsitempęs. Kartkartėmis reikia
atsipalaiduoti: pabūti vienam, pamąstyti apie kažką abstraktaus, prisiminti
praeitį, pasvajoti, paskaityti eilėraščius, knygą, kurios geras siužetas,
paklausyti muzikos. Suprantama, nervų sistema geriausiai pailsi bėgiojant,
plaukiojant, darant kitus fizinius pratimus.
Beje, vertėtų pasiklausyti ir danų mokslininko Karlo Rodalio nuomonės.
Jis yra pasakęs: „Trijų minučių juokas prilygsta penkiolikos minučių
mankštai“. Juokiantis puikiai išsikrauna nervų sistema. Sunku rasti
koeficientą, kad būtų galima palyginti juoko ir fizinių pratimų naudą, o,
be to, nėra reikalo juos supriešinti. Daug geriau, kai vieną puikų dalyką
papildo kitas.
Medicinos istorijoje nežinoma nė vieno atvejo, kad 100 metų būtų
sulaukęs niūrus, neturintis jumoro jausmo, žmogus. Atvirkščiai, nustatyta,
kad linksmi žmonės gyvena ilgiau. Ilgiau ir… linksmiau.