Zmogus ir visuomenė
3 (60%) 2 votes

Zmogus ir visuomenė

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………… 2

Asmuo ir masė…………………………………………………………………………………………. 2

Žmonija…………………………………………………………………………………………………… 4

Žmogus ir gamta………………………………………………………………………………………. 5

Žmogus ir kultūra……………………………………………………………………………………… 5

Žmogaus socializacija……………………………………………………………………………….. 5

Žmogus ir visuomenė………………………………………………………………………………… 6

Išvados…………………………………………………………………………………………………….. 7

Literatūra…………………………………………………………………………………………………. 9

ĮVADAS

Kad žmogus yra visuomeninė būtybė, ryškino jau graikai, kurie pirmieji ėmėsi racionaliai suvokti pasaulį ir žmogų. Aristotelio žodžiais pirmuosiuose jo „Politikos“ puslapiuose, visuomeniškumas priklauso žmogaus būčiai taip neišskiriamai, kad kas iš prigimties negyvena bendruomenėje, tas yra arba gyvulys, arba Dievas, atseit – žemiau arba aukščiau žmogaus. Pagal šią sampratą, kas iš prigimties yra anapus bendruomenės, tas yra arba toks tobulas, kad neturi ko iš kitų gauti, arba toks aprėžtas, kad nieko iš kitų negali gauti.

Kas yra šis masės žmogus, kuris viešpatauja visuomenės gyvenime? Koks jo egzistavimo tikslas? J.G. Fichtės supratimu, – tapti protinga, absoliučiai savarankiška būtybe, tokia, kuri vadovautųsi tik savimi. „Noriu būti savarankiškas, noriu būti kas nors pats, o ne kame nors kitame ar per kažką kitą“. Bet toks žmogus negimsta – jis turi pats tokį save sukurti. Geresniais ir protingesniais tampama tik savo pastangomis.

Žmogaus gyvenimo paskirtis žemėje – susijungti į vieną bendriją, kurios gyvenimas atitiktų proto reikalavimus. Prie to tikslo einama ne visada tiesiausiu keliu. Bet J.G. Fichtė neabejoja, kad prie jo tikrai einama. Tai ryškiai liudijąs švietimas, kurio istorija rodo, kaip jis plinta iš nedaugelio pirminių kultūros centrų, apimdamas individą po individo, tautą po tautos. Kiekviena karta, tauta, kiekvienas individas turi tęsti darbą, kurį pradėjo ir dirbo jo pirmtakai, ir perduoti jį ateinantiems po jo. Tik taip jis tampa nemirtingas, tik taip suranda kelią į amžinybę.

Mes esame tokie, kokius mus padaro supantis pasaulis, ir pagrindiniai mūsų dvasios bruožai formuojasi veikiami išorinių įspūdžių. Tai visai natūralu, nes gyventi – tai palaikyti ryšius su pasauliu. Praeityje vidutiniam žmogui gyvenimas reiškė nuolatines grumtynes su sunkumais, pavojais, nepritekliais, likimo pakištomis kliūtimis, pavaldumu, o naujasis pasaulis dabartinėms masėms atsiveria neribotomis galimybėmis, saugumu, visiška laisve. Dabar mes susiduriame su mase, kuri daug galingesnė už visas iki šiol buvusias, tačiau ir gerokai skiriasi nuo įprastinės tradicinės masės. Naujos visuomenės funkcija – formuoti naują Žmogų, kurio charakterio struktūrai būtų būdingos šios savybės:

– Ryžtas atsisakyti visų turėjimo formų siekiant visiškai būti.

– Saugumas, identiškumo jausmas ir pasitikėjimas savimi, paremtas tikėjimu tuo, kuo esi, susietumo, domėjimosi, meilės ir solidarumo su aplinkiniu pasauliu, poreikiu, pakeičiančiu aistrą turėti, savintis, kontroliuoti pasaulį, šitaip tampant savo nuosavybės vergu.

– Įsisąmoninimas to fakto, kad niekas, be paties žmogaus, nesuteiks jo gyvenimui prasmės ir tik visiška jo priklausomybė bei daiktų atsisakymas gali tapti vaisingos veiklos – rūpinimosi savo artimu sąlyga.

– Džiaugsmas, kylantis duodant ir dalijantis, o ne kaupiant bei išnaudojant.

– Vaizduotės lavinimas – ne kaip bėgimas nuo nepakeliamų sąlygų, bet kaip realių galimybių numatymas, kuris yra galimybė įveikti nepakeliamas sąlygas.

– Pažinti save – gilintis ne tik į tą „aš“ kurį pažįstame, bet ir į tą, kurio nepažįstame, – juk mumyse rusena žinojimas apie tai, ko nežinome.

– Laisvė, kuri yra ne savivaliavimas, bet galimybė būti savimi, ne godžių troškimų našta, bet subtiliai subalansuota struktūra, kiekvienu momentu susidurianti su alternatyva augti ar nykti, gyventi ar mirti.

– Žinojimas, jog tik nedaugelis pasiekė tobulumą šių savybių atžvilgiu, ir kartu neturėjimas ambicijų „pasiekti tikslą“, neužmirštant, kad tokios ambicijos yra tik kita godumo, turėjimo forma.

ASMUO IR MASĖ

Dažnai sakoma, kad žmogus yra mažas pasaulis: mikrokosmosas. Tai reiškia, kad jame yra sutelkti visi būties laipsniai, kad jame daiktų esmės susipina ir susikryžiuoja. Žmogus išdidžiai kelia galvą, kad jis yra pasaulio valdovas, kad jam pavesta sutvarkyti žemė, kad jis pats yra sukurtas beveik nemenkesnis už dievybę. Bet kildamas į šias svaiginančios didybės aukštumas, žmogus jaučia, kad jis traukia su savimi knibždantį būtybių kolektyvą, būtybių masę, kuri jame gyvena,
veikia ir jį pančioja. Žmogus jaučia, kad jis atstovauja ne tik sau, bet ir tas knibždančių būtybių mases, kad jis yra ne tik originalus, nepakartojamas, vienintelis, bet sykiu ir pamėgdžiotojas, vienas iš daugybės, visumos dalelė.

Kasdieniniame savo gyvenime žmogus yra patyręs, kad vienas jis veikia kitaip, negu su kitais, kad masėje atsidaro kažkokios tamsios jo būtybės gelmės, iš kurių išsiveržia kam svetimi, ligi tol nežinomi norai, polinkiai, įgeidžiai, instinktai ir aistros. Tai nereiškia, kad visi šie svetimi elementai žmogui būtų atėję iš svetur, iš masės. Tai reiškia, kad jų būta pačiame žmoguje, kad masės gyventa žmogaus viduje. Išorinis žmogaus įsijungimas į masę tiktai pažadino tai, kas viduje snūduriavo, kas tūnojo sielos užkampiuose, nes masė bijo asmens akių. Kol žmogus jaučiasi savimi, tol jis yra šėlstančių, chaotiškų elementų viešpats. Bet kai jis išsižada savo aukštybių, kai nusileidžia į lygumas, kai susimaišo su tąja knibždančia mase, tuomet jis virsta vienu šios masės nariu ir tuomet jis elgiasi taip, kaip reikalauja masės instinktai ir aistros.

Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra kartu ir masė. Asmeninis pradas jį kelia aukštyn, žadina jo kūrybiškumą, jo originalumą, jo laisvę ir atsakingumą. Masinis pradas jį traukia žemyn, verčia pamėgdžioti kitus, išsižadėti savęs, sulieti save su aplinka, įsijunti į būtinumo srovę, nejausti nei laimės nei atsakingumo. Gražiausios žmogaus asmens ypatybės: sava pasaulėžvalga, savas sąžinės apsisprendimas, tikslų siekimas, idėjiniai motyvai – visa tai žūsta, masiniam pradui išsiveržus. Žmogus, kaip lašas, įkrinta į jūrą, nejausdamas ir nežinodamas, kokios vilnys jį gainioja, kokius laivus kilnoja jo nugara ir į kokius uostus jis plaukia. Štai kas yra žmogus kaip visuomeninis gyvulys. Savo formule Aristotelis išreiškė žmoguje glūdintį masinį – kolektyvinį pradą ir kartu sunkiai pakeliamą žmogiškosios būtybės tragediją. Žmogiškoji tragika įvyksta ne tada, kai kas nors sukausto asmenį, bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį.

Masinis žmogaus būtybės pradas keroja pasąmonėje. Pasąmonė yra toji žmogaus prigimties sritis, kurioje kaip tik gyvena ši knibždanti masė. Čia glūdi pirmykščio chaoso likučiai, čia telkiasi nuslopinti norai, čia renkasi neįvykdytos svajonės, čia murma nepatenkintos aistros. Čia tad yra sustojąs ir tas kolektyvas, su kuriuo žmogus yra surištas savo gelmėse. Žmogiškasis Aš uždengia visą šitą mišinį stipria sąmonės uždanga ir iš chaotiškų gelmių išleidžia tik tai, kas jam atrodo reikalinga. Bet kas įvyksta tada, kai ši uždanga sprogsta? Tada pasąmonės turinys užlieja sąmonę ir užima jos vietą. Tada žmogų valdo jau ne asmuo, bet kolektyvas, kaip iš pasąmonės išsiveržusios masės dalelė.

Nereikia plačiai įrodinėti, kad masinio prado išsiveržimas yra be galo pavojingas žmogaus asmeniui. Žmogaus asmuo čia yra ne tik pažeminamas, bet tiesiog sutrypiamas iki pat savo gelmių. Du bruožai yra būdingi masiniam pradui: liguistumas ir barbariškumas.

Žmogaus neurotiškas liguistumas slypi pasąmonėje ir iš čia daro įtaką žmogaus būtybei. Todėl suprantama, kad kartu su kolektyvinio principo išsiveržimu iš pasąmonės, išsiveržia ir visas žmogaus liguistumas. Masinis principas užkrečia visą žmogaus gyvenimą. Tai, kas buvo asmens iškovota, kas buvo išpuoselėta, dabar yra sugriaunama, suardoma, sutrypiama.

Antras masinio principo bruožas yra barbariškumas. Kūrybos principas visada yra asmuo. Klasė nieko nekuria ir negali kurti. Kultūra visados kyla iš asmeninio žmogaus prigimties principo. Asmuo pačia savo esme yra pašauktas sutvarkyti pasaulyje ir žmoguje esantį chaosą, vadinasi, sutvarkyti masę, įdiegiant pastovių formų, ją apipavidalinant ir suformuojant. Masė yra tas atšiaurus asmens kūrybos objektas, kuris priešinasi organizacijos apraiškoms ir kuris visada viena akimi žiūri į pirmykštį chaosą. Todėl kai tik masinis principas paima viršų žmogaus būtybėje ir žmogaus gyvenime, jis visu svoriu grįžta atgal į šį chaosą, neparastu gaivalingumu naikindamas visa, kas buvo sukurta, suorganizuota bei sutvarkyta. Masinio proto apsėstas žmogus naikina kultūrą savo dvasioje ir ją naikina objektyviame gyvenime. Masinis principas visados žmoguje yra gyvas, ir todėl asmuo gyvena nuolatiniame pavojuje.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1422 žodžiai iš 4439 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.