Zmogus ir visuomenė
3 (60%) 2 votes

Zmogus ir visuomenė

11213141

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………… 2

Asmuo ir masė…………………………………………………………………………………………. 2

Žmonija…………………………………………………………………………………………………… 4

Žmogus ir gamta………………………………………………………………………………………. 5

Žmogus ir kultūra……………………………………………………………………………………… 5

Žmogaus socializacija……………………………………………………………………………….. 5

Žmogus ir visuomenė………………………………………………………………………………… 6

Išvados…………………………………………………………………………………………………….. 7

Literatūra…………………………………………………………………………………………………. 9

ĮVADAS

Kad žmogus yra visuomeninė būtybė, ryškino jau graikai, kurie pirmieji ėmėsi racionaliai suvokti pasaulį ir žmogų. Aristotelio žodžiais pirmuosiuose jo „Politikos“ puslapiuose, visuomeniškumas priklauso žmogaus būčiai taip neišskiriamai, kad kas iš prigimties negyvena bendruomenėje, tas yra arba gyvulys, arba Dievas, atseit – žemiau arba aukščiau žmogaus. Pagal šią sampratą, kas iš prigimties yra anapus bendruomenės, tas yra arba toks tobulas, kad neturi ko iš kitų gauti, arba toks aprėžtas, kad nieko iš kitų negali gauti.

Kas yra šis masės žmogus, kuris viešpatauja visuomenės gyvenime? Koks jo egzistavimo tikslas? J.G. Fichtės supratimu, – tapti protinga, absoliučiai savarankiška būtybe, tokia, kuri vadovautųsi tik savimi. „Noriu būti savarankiškas, noriu būti kas nors pats, o ne kame nors kitame ar per kažką kitą“. Bet toks žmogus negimsta – jis turi pats tokį save sukurti. Geresniais ir protingesniais tampama tik savo pastangomis.

Žmogaus gyvenimo paskirtis žemėje – susijungti į vieną bendriją, kurios gyvenimas atitiktų proto reikalavimus. Prie to tikslo einama ne visada tiesiausiu keliu. Bet J.G. Fichtė neabejoja, kad prie jo tikrai einama. Tai ryškiai liudijąs švietimas, kurio istorija rodo, kaip jis plinta iš nedaugelio pirminių kultūros centrų, apimdamas individą po individo, tautą po tautos. Kiekviena karta, tauta, kiekvienas individas turi tęsti darbą, kurį pradėjo ir dirbo jo pirmtakai, ir perduoti jį ateinantiems po jo. Tik taip jis tampa nemirtingas, tik taip suranda kelią į amžinybę.

Mes esame tokie, kokius mus padaro supantis pasaulis, ir pagrindiniai mūsų dvasios bruožai formuojasi veikiami išorinių įspūdžių. Tai visai natūralu, nes gyventi – tai palaikyti ryšius su pasauliu. Praeityje vidutiniam žmogui gyvenimas reiškė nuolatines grumtynes su sunkumais, pavojais, nepritekliais, likimo pakištomis kliūtimis, pavaldumu, o naujasis pasaulis dabartinėms masėms atsiveria neribotomis galimybėmis, saugumu, visiška laisve. Dabar mes susiduriame su mase, kuri daug galingesnė už visas iki šiol buvusias, tačiau ir gerokai skiriasi nuo įprastinės tradicinės masės. Naujos visuomenės funkcija – formuoti naują Žmogų, kurio charakterio struktūrai būtų būdingos šios savybės:

– Ryžtas atsisakyti visų turėjimo formų siekiant visiškai būti.

– Saugumas, identiškumo jausmas ir pasitikėjimas savimi, paremtas tikėjimu tuo, kuo esi, susietumo, domėjimosi, meilės ir solidarumo su aplinkiniu pasauliu, poreikiu, pakeičiančiu aistrą turėti, savintis, kontroliuoti pasaulį, šitaip tampant savo nuosavybės vergu.

– Įsisąmoninimas to fakto, kad niekas, be paties žmogaus, nesuteiks jo gyvenimui prasmės ir tik visiška jo priklausomybė bei daiktų atsisakymas gali tapti vaisingos veiklos – rūpinimosi savo artimu sąlyga.

– Džiaugsmas, kylantis duodant ir dalijantis, o ne kaupiant bei išnaudojant.

– Vaizduotės lavinimas – ne kaip bėgimas nuo nepakeliamų sąlygų, bet kaip realių galimybių numatymas, kuris yra galimybė įveikti nepakeliamas sąlygas.

– Pažinti save – gilintis ne tik į tą „aš“ kurį pažįstame, bet ir į tą, kurio nepažįstame, – juk mumyse rusena žinojimas apie tai, ko nežinome.

– Laisvė, kuri yra ne savivaliavimas, bet galimybė būti savimi, ne godžių troškimų našta, bet subtiliai subalansuota struktūra, kiekvienu momentu susidurianti su alternatyva augti ar nykti, gyventi ar mirti.

– Žinojimas, jog tik nedaugelis pasiekė tobulumą šių savybių atžvilgiu, ir kartu neturėjimas ambicijų „pasiekti tikslą“, neužmirštant, kad tokios ambicijos yra tik kita godumo, turėjimo forma.

ASMUO IR MASĖ

Dažnai sakoma, kad žmogus yra mažas pasaulis: mikrokosmosas. Tai reiškia, kad jame yra sutelkti visi būties laipsniai, kad jame daiktų esmės susipina ir susikryžiuoja. Žmogus išdidžiai kelia galvą, kad jis yra pasaulio valdovas, kad jam pavesta sutvarkyti žemė, kad jis pats yra sukurtas beveik nemenkesnis už dievybę. Bet kildamas į šias svaiginančios didybės aukštumas, žmogus jaučia, kad jis traukia su savimi knibždantį būtybių kolektyvą, būtybių masę, kuri jame gyvena,
veikia ir jį pančioja. Žmogus jaučia, kad jis atstovauja ne tik sau, bet ir tas knibždančių būtybių mases, kad jis yra ne tik originalus, nepakartojamas, vienintelis, bet sykiu ir pamėgdžiotojas, vienas iš daugybės, visumos dalelė.

Kasdieniniame savo gyvenime žmogus yra patyręs, kad vienas jis veikia kitaip, negu su kitais, kad masėje atsidaro kažkokios tamsios jo būtybės gelmės, iš kurių išsiveržia kam svetimi, ligi tol nežinomi norai, polinkiai, įgeidžiai, instinktai ir aistros. Tai nereiškia, kad visi šie svetimi elementai žmogui būtų atėję iš svetur, iš masės. Tai reiškia, kad jų būta pačiame žmoguje, kad masės gyventa žmogaus viduje. Išorinis žmogaus įsijungimas į masę tiktai pažadino tai, kas viduje snūduriavo, kas tūnojo sielos užkampiuose, nes masė bijo asmens akių. Kol žmogus jaučiasi savimi, tol jis yra šėlstančių, chaotiškų elementų viešpats. Bet kai jis išsižada savo aukštybių, kai nusileidžia į lygumas, kai susimaišo su tąja knibždančia mase, tuomet jis virsta vienu šios masės nariu ir tuomet jis elgiasi taip, kaip reikalauja masės instinktai ir aistros.

Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra kartu ir masė. Asmeninis pradas jį kelia aukštyn, žadina jo kūrybiškumą, jo originalumą, jo laisvę ir atsakingumą. Masinis pradas jį traukia žemyn, verčia pamėgdžioti kitus, išsižadėti savęs, sulieti save su aplinka, įsijunti į būtinumo srovę, nejausti nei laimės nei atsakingumo. Gražiausios žmogaus asmens ypatybės: sava pasaulėžvalga, savas sąžinės apsisprendimas, tikslų siekimas, idėjiniai motyvai – visa tai žūsta, masiniam pradui išsiveržus. Žmogus, kaip lašas, įkrinta į jūrą, nejausdamas ir nežinodamas, kokios vilnys jį gainioja, kokius laivus kilnoja jo nugara ir į kokius uostus jis plaukia. Štai kas yra žmogus kaip visuomeninis gyvulys. Savo formule Aristotelis išreiškė žmoguje glūdintį masinį – kolektyvinį pradą ir kartu sunkiai pakeliamą žmogiškosios būtybės tragediją. Žmogiškoji tragika įvyksta ne tada, kai kas nors sukausto asmenį, bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį.

Masinis žmogaus būtybės pradas keroja pasąmonėje. Pasąmonė yra toji žmogaus prigimties sritis, kurioje kaip tik gyvena ši knibždanti masė. Čia glūdi pirmykščio chaoso likučiai, čia telkiasi nuslopinti norai, čia renkasi neįvykdytos svajonės, čia murma nepatenkintos aistros. Čia tad yra sustojąs ir tas kolektyvas, su kuriuo žmogus yra surištas savo gelmėse. Žmogiškasis Aš uždengia visą šitą mišinį stipria sąmonės uždanga ir iš chaotiškų gelmių išleidžia tik tai, kas jam atrodo reikalinga. Bet kas įvyksta tada, kai ši uždanga sprogsta? Tada pasąmonės turinys užlieja sąmonę ir užima jos vietą. Tada žmogų valdo jau ne asmuo, bet kolektyvas, kaip iš pasąmonės išsiveržusios masės dalelė.

Nereikia plačiai įrodinėti, kad masinio prado išsiveržimas yra be galo pavojingas žmogaus asmeniui. Žmogaus asmuo čia yra ne tik pažeminamas, bet tiesiog sutrypiamas iki pat savo gelmių. Du bruožai yra būdingi masiniam pradui: liguistumas ir barbariškumas.

Žmogaus neurotiškas liguistumas slypi pasąmonėje ir iš čia daro įtaką žmogaus būtybei. Todėl suprantama, kad kartu su kolektyvinio principo išsiveržimu iš pasąmonės, išsiveržia ir visas žmogaus liguistumas. Masinis principas užkrečia visą žmogaus gyvenimą. Tai, kas buvo asmens iškovota, kas buvo išpuoselėta, dabar yra sugriaunama, suardoma, sutrypiama.

Antras masinio principo bruožas yra barbariškumas. Kūrybos principas visada yra asmuo. Klasė nieko nekuria ir negali kurti. Kultūra visados kyla iš asmeninio žmogaus prigimties principo. Asmuo pačia savo esme yra pašauktas sutvarkyti pasaulyje ir žmoguje esantį chaosą, vadinasi, sutvarkyti masę, įdiegiant pastovių formų, ją apipavidalinant ir suformuojant. Masė yra tas atšiaurus asmens kūrybos objektas, kuris priešinasi organizacijos apraiškoms ir kuris visada viena akimi žiūri į pirmykštį chaosą. Todėl kai tik masinis principas paima viršų žmogaus būtybėje ir žmogaus gyvenime, jis visu svoriu grįžta atgal į šį chaosą, neparastu gaivalingumu naikindamas visa, kas buvo sukurta, suorganizuota bei sutvarkyta. Masinio proto apsėstas žmogus naikina kultūrą savo dvasioje ir ją naikina objektyviame gyvenime. Masinis principas visados žmoguje yra gyvas, ir todėl asmuo gyvena nuolatiniame pavojuje.

Masinis žmogus yra kitoks, negu asmeninis žmogus. Todėl asmenybės sukurtos formos jo nepatenkina. Jis ieško naujų. Jos priverčia asmenį kurti taip, kaip diktuoja kolektyvinis instinktas. Viešoji nuomonė, kuri yra ne kas kita kaip masės nuomonė, tampa vis reikšmingesniu kriterijumi kūrybiniams laimėjimams vertinti. Štai dėl ko mieste ji reiškia nepaprastai daug. Žmogus gali gyventi pagal savo nuomonę tik tada, kai jis viską giliai permąsto, kai jis susidaro savo pažiūras. Bet žmogus, kuris gyvena apraiškų marmure, kuris vos spėja jas pamatyti, neišvengiamai turi klausyti, ką sako kiti ir turi tapti viešosios nuomonės vergu. Tai yra pirmasis žingsnis į savo vidaus nuasmeninimą. Tai viena iš priežasčių, kad modernioji Europos istorija atsidūrė masės persvaroje.

ŽMONIJA

Žmonija. Toks buvo pirmasis įvaizdis, kuriame šiuolaikinis žmogus tą akimirką, kai jam dingtelėjo
pažangos idėja, turėjo pamėginti savo individualiosios neišvengiamos mirties perspektyvą suderinti su beribės ateities lūkesčiais, be kurių jis jau nebegalėjo gyventi. Žmonija – iš pradžių neaiški esybė, veikiau juntama nei suvokiama, kurioje miglotas nuolatinio augimo jausmas siejasi su visuotinės brolybės poreikiu. Žmonija – dažnai naivaus tikėjimo objektas, bet jo magija stipresnė nei likimo nepastovumas ir visokia kritika, ir toliau taip pat vilioja tiek dabartinių masių sielas, teik ir jų „inteligentijos“ protus. Šiandien kiekvieną įkyriai persekioja arba netgi valdo žmonijos idėja, nesvarbu, ar jis garbintų ją, ar tyčiotųsi iš jos.

Dabar, mažiau nei po dviejų šimtų metų, beveik patys to nesuvokdami, mes įžengiame į tikrovę, kuri – bent jau materialiąja prasme – patenkina mūsų tėvų lūkesčius. Dabar, be duonos, kuri neolito žmogui paprastai reiškė maistą, kiekvienas žmogus kasdien reikalauja savo dalies geležies, vario, medvilnės, savo dalies elektros, naftos bei radžio, savo dalies atradimų, kino ir tarptautinių žinių. Dabar norint išmaitinti kiekvieną iš mūsų, jau reikia nebe paprasto lauko, kad ir koks didelis jis būtų, bet visos Žemės.

Žmogaus evoliucijoje negali tikėtis ateities, nebūdamas su visais kitais žmonėmis. Daugeliui mūsų amžininkų žmonija vis dar tebėra nerealus dalykas arba netgi materializuotas absurdas. Vieniems ji – abstrakti esybė arba sąlyginis pavadinimas, kitiems – grynai organinė grupuotė, kurios socialinis pradas paraidžiui užrašomas fiziologijos ir anatomijos terminais. Bendra idėja, juridinė esybė arba milžiniškas gyvūnas… Tiek vienur, tiek kitur – tas pats nesugebėjimas – dėl stokos ar pertekliaus – teisingai mąstyti apie visumą.

Kiekvienas iš mūsų pamiršo tą momentą, kai pirmą kartą atmerkęs akis išvydo šviesą ir daiktai padrikai užplūdo jį, – viskas toje pačioje plotmėje. Mums sunku įsivaizduoti tą metą, kai nemokėjome skaityti, arba prisiminti tą laiką, kai mūsų pasaulis nesiekė toliau už namų sienų ir šeimos židinio…

Visai taip pat mums atrodo neįtikėtina, jog žmonės galėjo gyventi nenutuokdami, kad žvaigždės mirksi už keleto šimtų šviesmečių nuo mūsų ir kad gyvybės kontūrai pradėjo ryškėti prieš kelis milijonus metų, toli už mūsų akiračio ribų.

Vis dėlto pakanka atsiversti bet kurią iš vos gelstelėjusių knygų, kuriose XVI ir netgi XVIII amžiaus autoriai plačiai rašo apie pasaulių sandarą, ir su nuostaba įsitikinsime, kad mūsų pro-proseneliai visai patogiai jautėsi kubinėje erdvėje, kurioje žvaigždės sukosi aplink Žemę mažiau nei šešis tūkstančius metų. Tokioje kosminėje atmosferoje, kurioje mes iš karto uždustume, ir tokioje plotmėje, į kurią mes fiziškai nepajėgtume sugrįžti, jie kvėpavo be jokio vargo, o gal ir visa krūtine…

Filosofas Vydūnas traktavo žmogų kaip gamtos dalį. Jis manė, kad ir jo poelgiai paaiškinami gamtiškomis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, mąstytojo žodžiais tariant, „viskas sravi“, tai kinta ir žmogus: jis nuolat sąmonėja ir tobulėja. „Žmonija yra tolyn nuėjusi. Ji yra prie to daugiau prisiartinusi, kas gražu, teisu, gera“.

Vydūno nuomone, žmogiškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip sugebame valdyti savo „žemesnias jėgas“ (aistras, norus ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti, žmogus „materialėja“, dvasines vertybes aukoja materialioms gėrybėms. Tada žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą.

ŽMOGUS IR GAMTA

Tik žmogus gyvena visuomeniškai, ne tik paprastai drauge su kitais būdamas. To pagrindas yra kitoks žmogaus santykis su gamta. Gamta nėra žmogui suteikusi egzistencijos sąlygų, bet palikusi jas pačiam susikurti. Neapdovanotas nei ginklais pulti bei gintis, nei priemonėmis nuo priešo pasprukti, žmogus savo kūnu nėra apspręstas jokiam specialiam gyvenimo būdui ir nėra pritaikytas jokiai specialiai aplinkai. Todėl A. Gehlemas ne be pagrindo žmogų tiesiog apibūdino „stokojančia būtybe“. Žmogus iš tiesų stokoja ir liūto jėgos, ir stirnos eiklumo, ir natūralios apdangos nuo oro permainų, ir aiškių instinktų vadovybės. Savo kūnu žmogus nėra pajėgus būvio kovai ir, žiūrint biologiniu atžvilgiu, jis būtų turėjęs jau seniai išnykti nuo žemės paviršiaus. Išnyko nuo žemės paviršiaus milžiniški dinozaurai, bet žmogus išliko nežiūrint viso savo silpnumo ir trapumo. Ne tik žmogus išliko žemėje, bet ir ją užvaldė. Užvaldyti žemę buvo sąlyga žmogui išlikti. Paliktas gamtos sau pačiam, vietoj aprėžtos gamtinės aplinkos žmogus savo kūrybine iniciatyva susikūrė savo atvirą pasaulį. Gyvijos evoliucijoje žmogus iškilo, savo kūno organus pakeisdamas išrastais įrankiais, susekdamas gamtos dėsnius ir šituo būdu palenkdamas gamtą savo valiai.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2379 žodžiai iš 4439 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.