Zmogus kaip socializacijos netinkamų aplinkybių auka
5 (100%) 1 vote

Zmogus kaip socializacijos netinkamų aplinkybių auka

11

Žmogus – socialinių, ekonominių, buitinių aplinkybių auka

I. Leliūgienė (1997) teigia, kad žmogus, visiškai adaptavęsis visuomenėje ir nesugebantis laikytis savo nuomonės, yra konformistas, todėl jis gali būti įvardijamas kaip socializacijos auka. Tuo pačiu asmuo, neadaptavęsis visuomenėje, irgi tampa socializacijos auka, pavyzdžiui, nusikaltėlių ir t.t.

Vieni požymiai ar aplinkybės, leidžiantys žmogų priskirti prie socializacijos aukų, yra pastovūs (našlaitystė, negali). Kiti atsiranda tam tikru amžiaus tarpsniu (socialinė dezadaptacija, alkoholizmas, narkomanija).

Žmogaus, kaip aukos, supratimas dažnai susiformuoja supriešinant žmogaus kanonus ir socialines normas, egzistuojančiose konkrečiose etninėse grupėse, regionuose, socialiai aktyviose ir lytiškai subrendusiose grupėse, artimiausioje socialinėje aplinkoje. Tačiau tos socialinės normos gali būti nevienodos. Paauglio girtavimas jo bendraamžių neformalioje grupėje neretai laikomas kaip normalus reiškinys, o ne kaip socialinis nukrypimas.

Labiau akivaizdžiomis aukomis yra žmonės su negalia, su psichosomatiniais defektais ir kitais vystymosi sutrikimais. Aukų skaičiui priskiriami našlaičiai ir visi žmonės, kurie yra valstybės ar visuomeninių organizacijų globoje. Potencialiomis, bet labai realiomis aukomis galima laikyti žmones, esančius ribinėje psichinėje būklėje, su akcentuotu charakteriu, migrantus iš šalies į šalį, iš regiono į regioną, iš kaimo į miestą, vaikus, gimusius šeimoje su žemu ekonominiu vertybiniu orientacijų lygiu, o taip pat tautinių mažumų atstovus, kurių kita etninė kultūra.

Objektyvių veiksnių, padedančių sudaryti situaciją, kurioje įvairios grupės ar konkretūs žmonės tampa ar gali tapti socializacijos aukomis, yra labai daug. Žmogaus fiziniam vystymuisi, sveikatai ir psichikai turi įtakos nepalankios gyvenimo sąlygoms toje ar kitoje vietovėje, susijusios su bloga ekologine būkle – radiacijos padidėjimu, dideliu triukšmu, užterštumu kenksmingomis dujomis ir t.t.

Nepalankios klimatinės ir ekologinės sąlygos įtakoja ne tik žmogaus sveikatą, bet ir asocialų, savęs sunaikinimo (alkoholizmą, narkomaniją, savižudybę)elgesį.

Kiekvienoje visuomenėje yra tokie aukų tipai kaip invalidai, našlaičiai, bet jų socializacijos ir gyvenimo sąlygos gali labai skirtis, priklausomai nuo ekonominio išsivystymo ir socialinės valstybinės politikos lygio, investicijų į socialinės apsaugos sferą ir visuomeninę globą, socialinės reabilitacijos sistemos, profesionalaus paruošimo ir įdarbinimo, įstatymų, nustatančių santykį tarp našlaičių ir invalidų teisių, pareigų ir visuomeninių, valstybinių institucijų.

Alkoholizmo ir narkomanijos socialinės, psichologinės priežastys ir socialinio ugdymo problemos

I. Leliūgienė(1997) rėmėsi mokslininkų J.D. Miller ir I.H. Cisin mintimis ir teigė, kad alkoholizmas – tai pasikartojantis alkoholio vartojimas, darant fizinę arba psichinę žalą geriančiam žmogui.

1994 m. liepos mėnesį „Baltijos tyrimų“ pravesta apklausa „Girtavimo ir alkoholizmo aktualumas“ parodė, jog vertinant pagal svarbą 9 balų skalėje respondentai pirmoje eilėje 7,62 balo suteikė girtavimui ir alkoholizmui, kaip pačiai svarbiausiai socialiniai problemai. Šalyje 1994 metų pabaigoje buvo 71,7 tūkstančio alkoholizmu sergančių asmenų, iš jų 8 000(11%) moterų. Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje nuo šių mirties priežasčių mirė net 7100 žmonių.

Kriminogeninių zonų gyventojai sudaro tik apie 5% visų alkoholikų, tačiau jie mažiausiai pasiduoda gydimui. Tai vyrai, netekę šeimų, bedarbiai, vargšai ir benamiai. Moterų skaičius šioje grupėje auga. Jaučiamas prieglaudų, laikinų ir pastovių gyvenamųjų vietų šios grupės alkoholikams trūkumas. Apie 10% geriančių suaugusių ankščiau ar vėliau suserga alkoholizmu, labai pakenkdami savo fiziniai ir psichiniai sveikatai.

O. Kuorienė(2002) teigė, kad ilgalaikis alkoholio vartojimas išugdo pakantumą jam – vis daugiau ir daugiau reikia išgerti, norint pasiekti reikiamą efektą. Padidintos vienkartinio alkoholio suvartojimo dozės išugdo fizinę priklausomybę. Žmonės, jaučiantys pasitenkinimą vartojant alkoholį, pradeda vartoti jį dažniau, tai sukelia psichologinę priklausomybę, o nuolatinis piktnaudžiavimas išugdo toleranciją ir fizinę priklausomybę šiam gėrimui.

I. Leliūgienė(1997) rėmėsi Googins mintimis ir teigė, kad alkoholizmas turi labai neigiamų fizinių, psichinių, o ypač socialinių pasekmių. Ypatinga problema – alkoholikų šeimos. Alkoholikas, sutrikus jo psichikai, dažniausiai šeimoje elgiasi grubiai, žiauriai. Dėl to labai kenčia vaikai, ypač mažamečiai, kurie dar nėra savarankiški. Jiems padaroma moralinė ir fizinė žala. Alkoholikai dažnai muša savo vaikus. Alkoholis kartais būna ir mirties priežastimi. Bendraamžių aplinkoje alkoholikų vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Kalbėdami apie tėvus jie dažniausiai pagražina „teisybę“ arba ją nutyli. Jeigu tėvai dėl alkoholio išsiskiria, vaikas patiria labai didelę traumą.

O. Kuorienė(2002) teigia, kad Lietuvoje narkomanija kiek mažiau išplitusi negu kaimyninėse valstybėse. Pirmaisiais

nepriklausomybės metais narkotikų vartojimo beveik nepastebėta. 1995 m. buvo užregistruoti pavieniai atvejai. Pastarųjų metų statistika kelia didelį susirūpinimą, nes per paskutiniuosius 5 metus narkomanų skaičius išaugo 10 kartų. Pastebima tendencija, kad alkoholį ir kitas narkotines medžiagas pradeda vartoti vis jaunesnio amžiaus moksleiviai. Studentų apklausos rodo, kad 9-10% akademinio jaunimo vartoja narkotikus. Rūkančių ir geriančių alkoholį nepalyginamai daugiau. 1998-1999 m. Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose vykę tyrimai parodė, kad Lietuvoje jaunimo vartojamų alkoholio, cigarečių bei narkotikų kiekis siekia pavojingą ribą.

Pačia bendriausia prasme narkomanija- tai piktnaudžiavimas narkotikais, t.y. ilgalaikis kokios nors psichiškai aktyvios medžiagos naudojimas, nepaisant ryšium su tuo kylančių problemų, pavyzdžiui, pablogėjančios sveikatos, sunkumų darbe ir moksle, susidūrimo su teisėtvarkos tarnybomis, socialinių ir ekonominių sunkumų. Narkotikai – tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforija. Žmogus jaučia jaudulį, jėgų antplūdį, žvalumą, pagerėja nuotaika, atsiveria neribotos galimybės. Kai kada lengviau ir stipriau apsvaigstama, atsipalaiduojama, jaučiama apgaulinga palaima.(„Sveikata“, 1997 m., Nr.12)

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 937 žodžiai iš 1604 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.