ĮVADAS
Žmoniškumas visuomet ir visur. . . yra aukščiausia dorybė, aukščiausias žmogaus privalumas todėl, kad be jo žmogus yra tik gyvulys, juo labiau pasibaisėtinas, nesiderinantis su sveiku protu, nes, būdamas vidujai gyvulys, išorėje turi žmogaus formą.
V. Belinskis
Žmogiškumas – moralinė savybė, išreiškianti humanizmo principus ir pritaikanti juos kasdieniniams žmonių santykiams. Tai – palankumas, pagarba, atjauta ir pasiaukojimas vardan kitų. Žmogiškumas visada buvo laikomas pagrindiniu dorovinės pažangos rodikliu. Juo vertiname draugo, bendradarbio, šeimos nario, kaimyno poelgius.
Teigiama, kad jeigu būsi žmogui žmogumi, tai ir jis tau bus toks. Sutinku. Bet kuo paaiškinti tai, kad dosniai dalijęs žmogiškumą, toli gražu ne visada jo sulaukia iš kitų. Kažkodėl neįprasta gilintis, analizuoti, ieškoti priežasčių, kas iš širdies išplėšia tikrąjį žmogiškumą. Ar bus geras tas, kuris nenorės išmokti įvairiose situacijose matyti žmogų savyje ir kitame, suprasti jo bėdas ir nesėkmes? Tuščios kalbos apie žmogiškąjį faktorių, jei širdyje nėra nė lašelio gerumo, jautrumo ir pagarbos kitam. Kenčia patys ir kankina kitus tie, kurie išduoda net savo artimą.
ŽMONIŠKUMAS
Viena iš pačių bendriausių vertinamojo pobūdžio dorovės sąvokų yra žmoniškumas, jos priešybė – nežmoniškumas. Žmoniškumas artimas gėrio sąvokai. Žmoniškumas sukonkretina plačią gėrio sąvoką, ją konkretizuoja ir labiau pagilina bei išryškina jos turinį. Kaip ir gėris, žmoniškumo kategorija taikoma įvairiems socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškiniams vertinti. Tik gėrio požiūriu visi šie reiškiniai skirstomi į gerus ir blogus, dorus ir nedorus, žmogiškumo požiūriu – į žmoniškus ir nežmoniškus.
Žmoniškumo turinys labiausiai susijęs su užuojauta, solidarumu, gailestingumu, nuoširdumu, palankumu, gerumu, sąžiningumu, dėkingumu ir kitomis teigiamomis žmogaus savybėmis. Nežmoniškumo apraiška yra egoizmas, chamiškumas, bukumas, žiaurumas, abejingumas, nepalankumas ir kt.
Žmoniškumui ypač būdingas emocinis vertybinis santykis su kitu žmogumi bei visuomene. Žmoniškumas reiškiasi jausmais. Jis pagrįstas kito žmogaus vertės pripažinimu, jo orumo gerbimu, jo poreikių, aspiracijų bei išgyvenimų supratimu ir atjautimu.
Pirmiausia žmoniškumas reiškiasi meile žmonėms. Ji yra konkreti emocinė gėrio išraiška. Meilė žmonėms nėra abstrakti. Mylėti žmogų – tai mylėti gėrį jame. Meilė gėriui, reikalauja neapkęsti blogio.
Ydų ir dorybių santykis žmoguje esti labai įvairus. Žmogus gali turėti daugiau dorybių, negu ydų, ir atvirkščiai.
V. Žemaitis, bene išsamiausiai mėginęs atskleisti žmoniškumo esmę, pažymi, kad žmoniškumas negali būti tapatinamas su žmogiškumu, kadangi antroji sąvoka apima visa tai, kas apskritai būdinga žmogui, o pirmoji – tik teigiamas žmogaus savybes.
Žmoniškumo sąvoka vartojama nepakankamai tiksliai. Žmoniškumas dažnai tapatinamas su žmogiškumu. Šios sąvokos artimos, tačiau jos nėra sinonimai. Žmogiškumu paprastai vadinama visa, kas būdinga žmogui.
Žmoniškumo sąvoka rašytiniuose šaltiniuose paminėta buvo pirmą kartą Kinijoje. Čia klostėsi labiau visuotinė žmoniškumo samprata, nes nebuvo priešpriešos tarp atskirų grupių žmonių. Antikinės Graikijos filosofai, skirtingai nuo senovės Kinijos, žmoniškumo sampratai suteikia labiau individualistinį atspalvį. Čia piliečių santykiuose labiau pabrėžiama apsisprendimo, pasirinkimo, iniciatyvos svarba. Čia labiau akcentuojama asmeninė atsakomybė ir už savo elgesio padarinius. Esminės pageidautinos žmonių santykių raiškos formos laikomos meilė žmogui ir draugystė, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimu ir supratimu.
Romos imperijoje išryškėja tvirtesnė sąsaja su kitais žmonėmis. Čia kitų žmonių interesai iškeliami aukščiau savo paties. Dažniau minimas nuolankumas likimui, pasiaukojimas, pareigingumas. Atsakingumas jau įgauna visai kitokį atspalvį – dažniau atsisakoma laisvo pasirinkimo, iniciatyvos. Santykiuose siekiama pagarbos, teisingumo, pagalbos ir panašiai.
Krikščioniškoji filosofinė mintis pateikia visiškai skirtingą žmogaus sampratą. Čia asmenybė turi paklusti Dievui. Tokiu būdu pirmą kartą dorovės, o kartu ir humaniškumo reikalavimai labiau įgyja įsakmų, privalomąjį pobūdį. Svarbiausia visa apimančia dorybe tuo metu skelbiamas švelnumas, o ryškiausiu tarpusavio santykių principu – meilė. Keliamas reikalavimas būti gailestingam, geraširdiškam, užjaučiančiam, jautriam.
Renesanso epochoje imama pripažinti, jog žmogus turi ne tik dvasinę, bet ir kūnišką prigimtį, kad abi šios asmenybės pusės yra vienodai svarbios. Prie svarbiausių dorybių dar priskiriamas iniciatyvumas, teisingumas, pagarba ir pan.
Aštuonioliktame amžiuje buvo manoma, kad žmogaus prigimtyje gludi meilė bei simpatija, suponuojančias kitas žmoniškumo apraiškas: geranoriškumą, teisingumą, gailestingumą ir užuojautą.
Devynioliktame amžiuje humanistinė mintis plėtojama atskirose filosofinėse kryptyse. Viena įtakingiausių – pozityvizmas, kurio atstovai mano, kad žmogus – gamtos dalis, todėl jis turi paklusti biologiniams principams, kurių svarbiausias –
žemiausias turi paklusti aukščiausiam. Greta pozityvizmo iškeliama altruizmo idėja. Jų manymu, žmogus, norėdamas tapti etine asmenybe turi neišvengiamai peržengti savojo AŠ ribas ir imtis darbuotis visų labui. Šiame nelengvame darbe ypač svarbu pasitikėti vienas kitu, būti teisingu.