Zolinės
5 (100%) 1 vote

Zolinės

Svarbiausi lietuviu tautos verslai praeityje- žemdirbystė ir gyvulininkystė. Jų antspaudu paženklinta ir materialinė bei dvasinė lietuvių kultūra. Visąlaik kaimiečio mintys sukosi apie žemę, maitintoją. Jis rūpinosi javų derliumi, gyvulių prieaugliu- visu tuo, kas leisdavo šeimos gerovę.

Liaudies darbų kalendorius, be abejo, susijęs su gamtos sezonų kaita, su keturiais metų laikais. Į keturias metų grupes galima suskirstyti

ir kalendorines šventes, dar vadinamomis agrarinėmis. Tačiau toks suskirstymas reliatyvus, nes sunku tiksliai nustatyti įvairių ūkio darbų pradžią ir pabaigą. Reikia bent mėginti išryškinti pavasario, vasaros, rudens ir žiemos švenčių bei jų papročių reikšmingiausius bruožus. Ir skirtingų laikotarpių šventėse esama panašių apeiginių veismų, mat jais žmongus siekė tų pačių tikslų.

Prieš nagrinėjant kalendorines šventes, jų papročius ir apeigas, pravartu išsiaiškinti kai kurias sąvokas. Ką reiškia “paprotys”, “tradicija”, “apeiga”, “ritualas”, “ceremonija”, “ceremonialas” (žiūrekite skyrelyje “Žodynėlis”) ?

Lietuvių tautos kalendorinių švenčių papročiai, anot marijos Gimbutienės, siekia ikiindoeuropietiškojo laikotarpio matristinę Senosios Europos kultūrą, susijusią su gyvybę teikiančia paslaptingąja žemės ir vandens stichija, savo ruožtu veikiama dangaus karalaičio mėnulio. Tas senasis tikėjimas Mėnulio įtaka augalijos ir žmogaus gyvenimui iki mūsų gyvenamo amžiaus. Kalendoriniuose papročiuose ryškus tikėjimas chtoninių dievybių(žemės augalijos) sugebėjimu mirštant vėl atgimti naujam gyvenimu.

Daugelis krikščioniškų kalendorinių švenčių turi ir liaudiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, Švc. Mergelės Marijos į dangų paėmimo šventė(08 15) vadinama Žoline, Kopūstine. Tai rodo jų liaudišką pobūdį, kita vertus- bažnytinio ir liaudiškojo prado jungtį. Daugelyje apeigų senojo mitinio tikėjimo ir krikščionybės kulto elementai yra visiškai sumišę. Toks religijų sinkretizmas kalendorinių švenčių apeigose rodo mūsų protėvių pagarbą senovės atminimui. Apeigų sakrališkumo suvokimas išlaikė tą istorinę atmintį, kurią ir šiandien branginame kaip per amžių sumaištis mus pasiekusią etinės kultūros vertybę. Ją pažinti, o pažinus ir pamilus toliau puoselėti yra kiekvieno lietuvio šventa pareiga.

Tai viena didžiausių Švc. Mergelės Marijos švenčių- jos paėmimo į dangų prisiminimas. “Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas” . Šitaip mylimasis Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašo savo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį- Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun paėmimo dogma paskelbta tik 1950 m. , tačiau liturginis to įvykio minėjimas žinomas nuo 5 amžiaus.

Europos tautų papročiai ir tikėjimai rodo, kad Mergelės Marijos į dangų priėmimo bažnytinė šventė priglobė nemažą to paties metų laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių laiko darbų baigtimi, su vasaros ir rudens sandara. Tą patvirtintų ir lietuviškas švenčių pavadinimas- Žolinė, Dzūkijoje dar Kopūstinė. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis bažnyčion pašventinti įvairįųžolynų, darželio gėlių, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių. Pavyzdžiui, dzūkės į puokštę dar įdėdavo su visais lapais morką, griežtį, žirnių, buroką, kopūsto galvą. Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius.

Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams apsaugai nuo ligų. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, užbarstydavo ant pirmosios sėtuvės, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais milkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatėlę.

Senieji Žąslių apylinkių valstiečiai dar šio amžiaus pradžioje buvo įsitikinę, kad iš dirvos ugnis galima pašalinti tokiu magišku būdu. Reikia vieną usnį išsirovus drauge su kitais žolynais per žolinę pašventinti bažnyčioje, o parnešus vėl ton pačion vieton įsodinti.

Matyt, iš gilios senovės ėjo toks paprotys per žolinę giminėms susitikti paviešėti. Tverečėnai net sakydavę: “Kas neateina per Žolinę, tai bus neturtingas” . Vadinasi, būta pareigos bendsuomenės šventėje dalyvauti, nes nedalyvavimas užtraukia nelaimę. Galimas dalykas, kad šis liaudies tikėjimas atspindi senovinį rudeninių samborių, arba Dagos šventės paprotį, apie kurį žinių yra palikę 16 amžiaus autoriai. Pavyzdžiui, Motiejus Stijkovskis “Kronikoje” (1582 m. ) teigia, kad rudenį “kada jau visi javai nuimti ir suvežti į klojimus” , rengiamos keleto kaimų bendros vaišės. Joms alui grūdai iš anksto suberiami. Šventė dieną ritualiniu būdu aukojimams ir puotai nuduriama gyvulių, jie čia pat verdami ir suvalgomi. Vaišėms reikalinga duona tai pat išsikepama rituališkai: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepa. Ar tai ne tolimos praeities gyvulių augintojų
indoeuropiečių, atsibasčiusių į Senosios matriarchalinės Europos žemdirbių sritis, buities liekana?

Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aišku, kad nedalyvaujantis kolektyvinėje padėkos aukoje žmogus turėjo jausti pats save pasmerkiąs nepalaimai, nes Dievo palaima lydi tik tą, kas santarvėje sugyvena su gentainiais ir elgiasi pagal bendrijos priimtas tradicines elgesio normas. Tad ir žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atspindi giminės solidarumas. Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl Žolinę dažnai laiko vien bažnytine švente, dargi nesusimąstydami dėl liaudiškojo jos vardo kilmės.

Šiomis rugpjūčio dienomis turime nepakartojamą progą, jei tik neaptingstame, po saulės laidos grožėtis kylančia Mėnulio pilnatimi, ryškiomis žvaigždėmis ir gausiausiai per visus metus krintančiomis meteorų strėlėmis. 0 palei pietryčių horizontą raudoną šviesą žeria Marsas. Šią išryškėjusią planetą galima pamatyti tik kas keturiolika metų.

Tokia šviesi ir taip arti Žemės (po poros savaičių šis nuotolis bus trumpiausias – 55 758 006 kilometrai) ši planeta buvo tik prieš 60 tūkstančių metų ir matė ją … neandartaliečiai.

Šiek tiek graudu, kad rugpjūčio dangus duoda ženklą vasaros pabaigai. Romantiška, kad mintis nukelia per šviesmečius, į beribes erdves. Kokie esame mažučiai Visatos taškeliai! Susitinkame ir išsiskiriame, ieškome ir prasilenkiame, krintame ir vėl sušvintame, – kaip žvaigždės.

Rugpjūčio viduryje švenčiame vieną didžiausių Švč. Mergelės Marijos švenčių – jos paėmimo dangun dieną. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas, – taip apaštalas Jonas rašo apie regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, prieš biblinį slibiną, simbolį. Katalikų bažnyčioje liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Neseniai žmonės, klausinėti apie Žolinę, labiau žinojo, jog tai – religinė šventė. Tačiau Europos tautų papročiai rodo, jog ši šventė priglobė nemažai ikikrikščioniškųjų liaudiškų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra.

Išskirtinis šventės ženklas – neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, šviežių vaisių, daržovių.

Iš gilios senovės atėjęs paprotys per Žolinę susitikti giminėms, paviešėti, aplankyti mirusiųjų kapus. Antraip žmogus būsiąs neturtingas, užsitrauksiąs nelaimę. Seniau būdavo rengiamos bendruomenės šventės. Nedalyvaujantis jose turėjo jaustis pats save pasmerkęs, nes Dievo palaima lydi tik tą, kuris sugyvena santarvėje su kitais, elgiasi pagal priimtas tradicines elgesio normas.

Po Žolinės į pabaigą eina didžiųjų atlaidų metas. Pabuvę juose – kas pasimelsti, kas pasižmonėti – ar išnaudojome progą praturtinti dvasią, ar savo širdį užpildę gėriu parnešėme jo į savo kasdieninę aplinką, ar toliau skundžiamės, kad ji dvelkia niūriu rudeniu. Ar patys panorome būti atlaidesni,dėmesingesni?

Rugpjūčio naktimis paskutines vasaros melodijas čirpina žiogai. Dienomis ant elektros laidų kaip suverti karoliukai sutūpusios atsisveikinimus čiauškia kregždės. Sparnus plazdina gandriukai, – į tolimą skrydį pakils be penkiolikos savo draugų. Juos pakirto kulkos, paleistos žmogaus, kuris, manyčiau, žiūri, bet nemato žvaigždžių spindesio, klauso, bet negirdi.



(žemaitės pasakojimas apie žolinę)

Žuolėnės atlaidū rīts ėšauša sauliets, tīkos, ramos ėr dėdėlē šėlts. Nevirpiejė ni vėns lapielis unt miediu, tiktā skraidė paukštelē, unt žuolīnieliu blizgiejė rasa. Netuolėi mūsa nomū eje kels. Bevākštiuodama pu kėima pamatiau dėdliausi dulkiu debėsi. Ka uns ėšsėsklaidė, dėdėlē puiki maža brėkelė so biero arklelio isoka i sosieda Bartkaus kėima. Atvažiava Bartkienės sesou so vīro ėr dom vākās: Augostio ėr Pranoko. Bartkā vėsa nedielė laukė anū. Mergātės šveitė so pelėnās medėnės grindis, čīstėjė longus, nosėraviejė kvietku darželius. Senuoji Bartkienė Kastelė papjuovė dėdliausi gaidi, sosoka kastėnė svėista, ėšvėrė katėla lapīnės ėš jaunū batviniu lapu, atskėrā dar ėr bolviu so nūlapuoms. Padarė giruos ėš dounas plutieliu. Aple tou vėskou mon papasakuojė atbiegusi mona draugė – Bartkaus Jenelė. Ana už muni dėdesnė dom metelēs, bet vedvė esau dėdliausės draugės, pasėdalėnau vėsuoms naujīnuoms. Mon tik pavasari bova šešė metelē, vuo Jenelė jau aštouniū ėr eit i muokīkla. Bartkaus didilie šeima – šešė vākā – vėsė paaugė, kėtė jau ė žanuotė. Jenelė – pati mažuojė. Vo aš eso vėntortė. Nomėi netorio so kou ni pažaistė, ni pasėrokoutė. Bartkā gīven dėdėlē artėi pri mūsa, tad aš, siediedama unt pamata, matau, kas dedas sosiedu kėimė. Tad ėr dabar pru solapuojusius kėima medius matau, kāp Bartkos Puovėls kel
vežėma mažūsius svetiū vākus. Augostė īr septīniū metieliu, vo Pranoks tik pėnkiū. Pu tuo vėsė soeit i truoba. Žėnau – dabar nusipraus pu keliuonės ėr eis i atlaidus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1671 žodžiai iš 5359 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.