Zudimo menas
5 (100%) 1 vote

Zudimo menas

1121

1.

Sulaukęs dvylikos, Ranžis jau žinojo, kad jam patinka žudyti. Tėvai, suprantama, skatino jo troškimą.

Priartėjus Išbandymų laikui, jis tapo aukštesnis, įgijo jėgos, tvirtumo, šias savybes sustiprino keturi patirties, išsilavinimo, vyriškėjimo metai. Sykiu atėjo ir neabejojimas savo gabumais, ramus pasitikėjimas, kurį taip gerbė ir vertino kiti jo amžiaus grupės kursantai.

Jie nepavydėjo Ranžiui, šis jausmas būdingas vien tai gausybei pabaisų, kurių galutinis tikslas – sunaikinti civilizaciją. Dėl ko, tiesą sakant, jie turėtų jam pavydėti? Argi jie nesiekia vieno ir to paties, netrokšta įgyvendinti bendrą tikslą? Kitų pasiekimais reikia žavėtis. Juk kiekvienas nori, kad greta jo kautųsi dar mitresnis karys, patikimai saugantis flangą.

Todėl kiekvienas stengėsi pranokti savo draugą, nes tai vertė ir jį siekti pačių aukščiausių rezultatų.

Prieš pasirodant monstrams, civilizacija be paliovos plėtėsi, suteikdama tvarką ir drausmę toms kosmoso sritims, kuriose anksčiau viešpatavo haosas. Slinktis buvo lėta, bet, laimė, neišvengiama. Pavienės kliūtys ir nesėkmės buvo priimamos be panikos ir skubiai įveikiamos; tai, kas prarasta, vienaip ar kitaip būdavo susigrąžinama.

Po to, maždaug prieš tūkstantį metų, civilizacija susidūrė su pabaisų aljansu, ir viskas pasikeitė.

Daugelis jų sužadindavo nemalonius pojūčius ne tik fizine, bet ir intelektualine prasme, tačiau kai kurie iš išorės buvo ganėtinai panašūs į Ranžį ir jo tėvynainius. Patys pavojingiausi monstrai pasižymėjo tuo, kad buvo visiškai nenuspėjami, be galo klastingi ir tikri laukiniai, tačiau tuo pat metu jie buvo ir velniškai gudrūs, todėl mūšio lauke virsdavo siaubą keliančiais priešininkais.

Panaudodamas šiuos piktadarius kaip avangardo jėgą, pabaisų aljansas gerokai pakenkė progreso plėtrai. Vėliau priešo puolimą pavyko sustabdyti, padėtis stabilizavosi. Netrukus civilizuotos tautos perėjo į kontrpuolimą, vydamos grobikus ir išlais vindamos tuos nelaimingus vargšus, kurie ilgus amžius kentė monstrų jungą.

Ranžis ir jo draugai žinojo, kad to išvengti neįmanoma. Šitai įrodė ir jų asmeninis pasiruošimas būti tiek kareiviais, tiek civilizuotais piliečiais. Kad ir kokios stiprios būtų chaoso ordos, jos neįveiks civilizacijos armijos. Juolab kad į priekines progreso pozicijas tuojau išeis ryžtingi kariai – Ranžis ir jo draugai.

Taip, šiuolaikinėje visuomenėje nelieka vietos pavydui, nors teisėtas išdidumas vis dėlto leidžiamas. Tarp penkiolikos-septyniolikos metų jaunuolių Ranžis ir jo komanda laimėdavo aukščiausias arba prizines vietas. Tiesą sakant, visame Kosute tik viena komanda pasiekdavo rezultatus analogiškus Ranžio grupės rezultatams. Tai buvo Kizmato komanda – miesto, esančio už Masmariano kalnų, prie Nersės ir Džutulo upių santakos. Žiniasklaida jau skelbė apie draugišką, nors ir neakivaizdinį komandų rungtyniavimą. Sėkmingai vykdydamos baigiamąsias užduotis, abi komandos lengvai pasiekė savo amžiaus grupių finalą.

Mama ir tėvas didžiavosi Ranžio ir jo draugų laimėjimais, kurie būdavo pasiekiami be ypatingos įtampos. Galbūt tėvų džiaugsmą lėmė faktas, kad jiedu nebuvo kareiviai. Ranžio tėvas dirbo nanotropinių komponentų fabrike, o mama dėstė mokykloje. Jos pedagoginiai sugebėjimai, be abejo, padėjo Ranžiui pasiekti tokių puikių rezultatų, be to, turėjo įtakos jo jaunesniojo brolio Sagio ir sesers Cinsos išsilavinimui.

Vis dėlto tai, kad Ranžis pirmavo ne visados, teigiamai veikė grupės nuotaikas. Jo draugas Biračijus buvo fiziškai stipresnis, Kosinza – greitesnė. Tačiau visas kario savybes Ranžis suderino geriausiai, tai buvo akivaizdu ir iš pažymių. Be to, jis buvo pats nuovokiausias.

Kai Ranžiui sukako šešiolika, jį paskyrė svarbesnių užduočių grupės vadu. Tai buvo išskirtinis atvejis. Paprastai vadus skirdavo iš vyresnių kursantų, sulaukusių septyniolikos ar aštuoniolikos metų. Suprasdamas jam parodytą pagarbą, Ranžis visados puikiai atlikdavo visas užduotis. Neeiliniai organizaciniai gabumai, ryžtas ir veržlumas padėdavo Ranžiui nenuvilti tų, kurie juo tikėjo. Asmenines jo savybes pripažino ir aukštai vertino bendraamžiai.

Laimėjimai teikėjam malonumo, nes Ranžis žinojo, kaip jais didžiuojasi tėvai. Tačiau jam pačiam puikūs rezultatai mažai ką reiškė. Ranžį domino vien pavestas darbas, kurį jis stengėsi atlikti kuo geriau. Štai kodėl jaunuolis nekantriai laukė netrukus prasidėsiančių baigiamųjų varžybų.

Prieš finalą visados išlieka galimybė patirti nesėkmę, neįgyti kario statuso. Įtampa augo, kartais ji sugniuždydavo netgi tokius gabius kursantus kaip Ranžis. Tai nebuvo gėdinga pabaiga. Jie tiesiog vykdydavo savo karinę prievolę kitu būdu, darydami tai, kas geriausiai atitikdavo jų sugebėjimus.

Ranžis buvo ramus, jis žinojo, kad pasiseks, nes buvo gerai pasiruošęs. Nepasisekti paprasčiausiai negalėjo. Jis ne tik troško, kaip ir kiekvienas sveikas visuomenės narys, tapti kareiviu, jis privalėjo juo tapti. Žinojo, jautė, suprato, kad yra gimęs būtent dėl to. Žudyti ir rizikuoti prarasti gyvybę ginant civilizaciją. Kautis su priešu žūtbūtinai, ne vien mokomajame mūšyje.

Į mokomąsias pratybas Ranžis visados žvelgė kaip į realias kautynes, jis sugebėdavo įtikinti save, kad tai ne treniruotė, o
tikros grumtynės su pabaisomis, kad, norint apginti civilizaciją, draugus, planetą, reikia žudyti iš tikrųjų.

Ir atkeršyti už savo tikruosius tėvus.

Jie, kaip ir daugelio Ranžio draugų tėvai, žuvo tuomet, kai monstrai įsiveržė į Husilatą. Ranžį, jo brolį bei seserį priglaudė ir ėmė auklėti viena šeima iš Kosuto planetos.

Ranžis įdėmiai studijavo šio įsiveržimo istoriją, atmintyje saugojo smulkiausias jo detales. Pabaisos užpuolė netikėtai, jos viską naikino, šlavė nuo žemės paviršiaus, tenkindamos laukinį troškimą griauti. Jos taip išdegino planetos paviršių, kad protinga gyvybė tenai negalėjo egzistuoti. Keli nedideli šatlai, narsiai prasiveržę pro tankią priešo užtvarinę ugnį, išgelbėjo tebelikusius dar gyvus, tarp jų ir Ranžį bei jo artimuosius, ir perkėlė į erdvėlaivius, kurie nugabeno juos į santykinai saugią Kosuto planetą.

Šios katastrofos dėstytojai neaiškino, atidėjo tai vėlesniam laikui, kai Ranžis sugebės analizuoti ir suvokti jos priežastis. Informaciją suteikdavo tiktai tada, kai jis paklausdavo. Mokydamasis ir kaupdamas žinias, Ranžis ugdė savyje ryžtą ir kryptingą tikslo siekį, net paauglystės metais tai buvo išskirtiniai jo charakterio bruožai.

Nuniokoto Husilato vaizdai iškildavo prieš jo akis vykdant kiekvieną mokomojo mūšio užduotį. Jie suteikdavo Ranžiui jėgų ir ryžto, versdavo pasitempti prieš bendraklasius, kurių likimai buvo tokie pat tragiški.

Grupėje buvo dvidešimt penki kursantai, lygiai tiek, kiek ir reguliariuosiuose šturmo padaliniuose. Nuo pat vaikystės jie mokėsi ir treniravosi drauge, sėkmingai įveikdami savo priešininkus. Dabar artėjo ilgamečių pastangų ir darbo kulminacija. Kai kurie jo draugai nepasitikėjo savo jėgomis, kai kurie baiminosi finalo, o Ranžis degė iš nekantrumo.

Ir štai nebeliko komandų, kurias reikėtų sutriuškinti, neliko tų, kuriuos būtina įveikti ir įbauginti. Ranžis ir jo draugai pasiekė viršūnę, pateko į savo amžiaus grupės finalą. Iš šimtų komandų, pradėjusių kovas dėl nugalėtojo vardo, tiktai viena Kizmato komanda galėjo pastoti kelią Ranžiui ir jo draugams. Nežinoma, paslaptinga komanda, besitreniruojanti už Masmariano kalnų. Komanda, kuri kelyje į finalą sutriuškino visus savo priešininkus ir pademonstravo tokius pat sugebėjimus ir greitį, kaip ir Ranžio grupė.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1248 žodžiai iš 2398 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.