Įvadas
Žurnalas – brošiūros ar knygos pavidalo, dažniausiai su višeliu ar iliustracijomis periodinis leidinys, spausdinantis daugiausia analitinio pobūdžio tekstus visuomenės gyvenimo, politios, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros ir kt. Jame pateikiamos visuomenei arba atskiroms žmonių grupėms reikšmingos žinios, komentuojami praėję arba laukiami įvykiai, ekonominiai ar kultūriniai reiškiniai. Skirstomi pagal periodiškumą, skaitytojų auditoriją, paskirtį, tematiką. Pagal paskirtį : universalūs, specialieji ir moksliniai.
Lietuvių žurnalas, kaip ir visa lietuviška periodika, nuėjo ilgą raidos kelią. Jo ištakos ir istorija glaudžiai siejasi su laikraščio ir kitų periodinių leidinių istorija, jų plėtotės tendencijomis ir dėsningumais. Lietuviško žurnalo atsiradimą beveik prieš 170 metų, jo tobulėjimą , plitimą, turinio ir struktūros formavimąsi lėmė objektyvūs istoriniai, politiniai, socialiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, sąlygoję ir pačios Lietuvos egzistenciją įvairiais jos gyvenimo laikotarpiais. Lietuvių žurnalo formavimosi procese išskirtini penki pagrindiniai žurnalinių leidinių raidos etapai.
1. Pirmieji žingsniai
Sparčiai formuojantis kapitalistiniams santykiams, plečiantis tarptautinei prekybai, gausėjant geografinių atradimų, XVI-XVIIa. Labai pagyvėjo įvairių šalių žmonių tarpusavio bendravimas. Atsirado poreikis dalintis informacija, skleisti dvasines vertybes, propaguoti kūrybą.
Tokius uždavinius ėmėsi spręsti besiformuojanti periodinė spauda. Tuomet leidžiami laikraščiai buvo labiau panašūs į brošiūras ar žurnalus. XVII a. ėmė atsirasti žurnalai. Pirmasis – Vokietijoje, nuo 1654m. leidžiamas “Mercurius Jacosus” (“Sąmoningasis Merkurijus”)
Dėl nepalankių istorinių ir politinių sąlygų periodinė spauda gimtąja kalba Baltijos valstybėse, o ypač Lietuvoje, pradėjo eiti gerokai vėliau nei Vakarų Europos šalyse.
Pirmasis Baltijos krašto leidinys gimtąja kalba pasirodė Estijoje 1766m. Tai buvo laikraštis (“Luhnike oppetus” – “Trumpas pamokymas”)
Pirmuoju lietuvišku žurnaliniu leidiniu laikytinas 1823-1825 m. Tilžėje leistas žurnalo pobūdžio spaudinys “Nusidavimai Dievo karalystėje”, Karaliaučiuje 1832-1921 m. ėjęs jo tęsinys “Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių” buvo 16 psl. apimties, nedidelio formato, leidžiamas iki 400 – 500 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas gotišku šriftu, kurio didžiąją dalį sudarė vertimai iš vokiečių kalbos, buvo skirtas protestantų misijų reikalams, religinei propagandai ir Prūsijos valdžios interesams Mažojoje Lietuvoje. Pamažu gerėjo jo apipavidalinimas (tvarkingos antraštės, tamsesnis šriftas), kito kalba (10 redaktorių). Atsirado komentarų, žinučių. Tokio žurnalo pasirodymas paskatino ir kitus lietuvius leisti įvairius periodinius leidinius.
XIX a. pab. periodinių leidinių lietuvių kalba pasirodė ir JAV. 1879-1880 m. Niujorke spausdinamas pirmasis Amerikos lietuvių laikraštis “Gazieta lietuwizka”, vėliau “Unija”, “Lietuviškasis balsas”.
Didžiausios reikšmės to meto Lietuvos gyvenime turėjo visuotinis, politinis ir literatūrinis žurnalas “Aušra” – pirmas lietuviškas periodinis leidinys lotyniškomis raidėmis, skirtas Didžiąjai Lietuvai. Spausdinamas Ragainėje, vėliau Tilžėje, nelegaliai gabenamas per sieną. Pirmas numeris 1883. Kovą, paskutinis – 1886m. viduryje. Viso išleista 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius. Tiražas – 1000 egz. patys leidėjai jį vadino laikraščiu, nors jis turėjo būti vadinamas žurnalu. Tai buvo žurnalas ir savo turiniu: skirtas ne operatyviai informacijai, bet to meto problemoms svarstyti, dvasinei kultūrai ugdyti. Žurnalinė buvo ir apimtis, formatas bei išvaizda. Jame diskutuojama tautinio sąjūdžio programos klausimais, nemažai dėmesio skiriama etikos, moralės dalykams, propaguojama blaivybė.
1886 m. nustojus eiti “Aušrai”, Maskvos lietuvių studentų grupė pradėjo rūpintis nauju leidiniu. Jų siekiai sutapo su jaunų kunigų siekiu turėti savo laikraštį. Bendromis jėgomis studentai bei katalikų bažnyčios atstovai parengė ir 1887 m. vid. ėmė leisti mėnesinį žurnalą “Šviesa”, skirtą lietuviams ir žemaičiams. Leidinys ėjo 1000 egz. tiražu ir nelegaliai buvo platinamas Lietuvoje. Tikslas – sutelkti pradėjusias skaidytis Lietuvos tautinio sąjūdžio jėgas ir kartu propaguoti religines tiesas. Aiškindamas religines tiesas, leidinys dar pasakojo apie vaikų auklėjimą ir tt.
Didelį vaidmenį suvaidino Lietuvos politikos, mokslo mėnesinis žurnalas “Varpas”, kurio pirmasis numeris pasirodė 1889 m. sausį. Jį leido Tilžėje. “Ūkininkas yra labai artimas “Varpui”. Jį pradėjo leisti 1890 m. Daug vietos jame skiriama politiniams straipsniams, tačiau jie ne tokie griežti kaip “Varpe”, rašiniai orientuoti į nelabai išprususį kaimo žmogų. Toks stilius pasirinktas todėl, kad kaimo žmonės jau bijojo laikyti ir platinti “Šviesą” ir “Varpą”. Taip pat leisti “Žinyčia”, “Saulė teka” – kultūros platinimo žurnalai.
“Apšvieta” – 1892-1893 m. pirmasis literatūros ir mokslo mėnesinis žurnalas.
Iki 1904m. lietuviški žurnalai buvo universalaus turinio, nespecializuoti, plataus profilio, švietėjiški visuomeniniai – politiniai bei
literatūriniai, apie kuriuos būrėsi žymiausi to meto lietuvių rašytojai, kalbininkai, mokslo, meno ir kultūros veikėjai. Rašytojai buvo ir autoriai ir leidėjai. Skleisdami tautinio atgimimo, lietuvių vienybės ir kovos už laisvę idėjas, leidiniai plėtojosi ir tobulėjo palabi sparčiai, per trumpą laiką įgydami daugumą žurnalui kaip leidinio tipui būdingų bruožų, kurie padėjo jiems išsiskirti iš kitų periodinių leidinių.
Kiekvienas šio laikotarpio lietuviškas žurnalas turėjo savo konkrečius tikslus ir uždavinius, kuriuos sąlygojo istorinės, politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės visuomeninio gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tačiau jų visų tematika ir problematika buvo panaši : lietuvių tautinis atgimimas, nacionalinė savimonė, švietimas, auklėjimas, lietuviškos spaudos atgavimas, Lietuvos istorija, kultūra, buitis, religija, etika, tautosaka, literatūra, lietuvių kalba, medicina, žemės ūkis ir kt. Dauguma pirmųjų lietuviškų žurnalų buvo skirta visiems Lietuvos gyventojams, plačiajai skaitytojų auditorijai; tik vienas kitas buvo orientuotas į inteligentiją ar kaimo žmogų. Jų tikslus ir uždavinius paprastai numatydavo ir realizuodavo patys leidėjai – atskiri asmenys arba įstaigos bei visuomeninės organizacijos – ir redaktoriai, kurie kartu būdavo ir aktyviausi leidinių organizatoriai bei bendradarbiai. Publikacijų autoriai – irgi tie patys leidėjai bei redaktoriai, taip pat lietuvių inteligentijos atstovai, rašytjai, poetai. Žurnalų rašiniai sparčiai tobulėjo ir žanriniu pobūdžiu. Greta įvairių rūšių straipsnių, buvo spausdinamos korespondencijos, informacinės ir kronikinės žinutės, apžvalgos, komentarai, laiškai, recenzijos, anotacijos, feljetonai, politinės satyros, skelbimai, tautosakos ir grožinės literatūros kūriniai. Žurnalų leidėjai nuolat tobulino ir savo leidinių vidinę struktūrą (publikacijų išdėstymą, skyrelių formavimą, rubrikų panaudojimą) bei apipavidalinimą. Pirmieji lietuviški žurnalai dažniausiai buvo leidžiami kartą per mėnesį, o jų apimtis ir tiražai buvo labai nevienodi.