Žuvinto rezervatas
Žuvintas nėra paprastas rezervatas, o archaiškas tikrąja to žodžio prasme, mažai žmogaus rankų paliestas, didingas ežeras. Jo plotas sudaro apie 1000 ha., o visas rezervatas užima apie 5000 ha. Aplink balos, pelkės ir raistai. Čia yra tokių vietų, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, o jei kada ir buvo, tai pėdsakus vėl greitai užgaubė paslaptinga aplinkuma. Suprantama, kur mažiau žmogaus būta – ten daugiau ir paukščių, ir žvėrių. Plačios rezervato pelkės, vandenys ir vešli augalija teikia pakankamai maisto ir reikiamą apsaugą savo gyventojams. Be to, čia ramybė; be jos laukiniai žvėrys ir paukščiai gyventi nemoka, triukšmas jiems greit nusibosta, ir jie esti priversti ieškoti tinkamos vietos kitur. Į Žuvintą suskrenda tūkstančiai įvairiausių ančių, laukių, kragų, rudgalvių kirų ir žuvėdrų. Čia amžinai šnara nendrės ir švendrai. Jie čia sudaro labai geras vietas paukščiams perėti ir apsisaugoti nuo plėšikų. Ar plauksi laiveliu vasarą, ar žiemą pėsčias ledu keliausi, visada girdėsi amžiną nendrių ošimą. Š-š-š-š-š. Tai nendrių giesmė. Įsiklausyk ir pajusi, kaip toli atsidūręs nuo miesto varginančio triukšmo, nuo kurio kvaista galva. Čia triukšmas- paukščių klegesys, nendrių ošimas. Nendrės- tipiškas Žuvinto augalas. Nendrynai užima didžiausius plotus prie Bambenos, Kiaulyčios ir šiauriniame ežero gale. Čia tikros Žuvinto “džiunglės”. Ne visur išeisi ar išbrisi, ne visur ir taką surasi. Kas ten buvęs, žino, ką reiškia braidžioti po tokias vietas. Nendrynai – neatskiriamas baublių, lingių, krakšlių, žiogelių, nendrinių startų ir kitų paukščių gausiai apgyventas plotas. Pavasarį pietiniame ežero gale pirmoji atbunda Kiaulyčia. Dar visur ledas, nendrynuose arba jų pakrasčiuose sugargažėję pusnynai ir šalčio kartais net –15 C, o Kiaulyčia jau kiaura. Putoti burbulai prakala ledą, kalba apie šio upelio gyvybingumą. Jo pakraščiais gyvena bebrai, ūdros ir šernai. Čia pirmiausia pavasarėjant atsiranda properšų, ir josia tuojau pat plaukioja grakščios antelės, o nuošalesnėse vietose sidabru blykčioja žuvytės.
Švendras siauralapis – antrasis pagrindinis Žuvinto augalas. Švendrų čia net daugiau, negu nendrių; kai jie sužaliuoja, didelius vandens plotus uždengia taip, kad ne visur lengvai praplauksi net vienairkliu laiveliu. Švendrynai ne mažiau reikalingi perintiems paukščiams, kaip nendrės. Švendrynuose lizdus krauna, deda kiaušinius ir peri gulbės, kragai, kirai ir žuvėdros. Net ir vandenines višteles neretai pamatysi bėginėjančias jų tankynėse. Taigi švendras – neatskiriamas Žuvinto augalas, nuo kurio priklauso daugelio paukščių likimas. Po švendrų eina viksvos. Jos vyrauja balose, ežero pakraščiuose bei pačiame ežere – salose.
Įspūdingai pavasarį atrodo ir kiti vandens augalai. Jų smailios viršūnės tarsi durklai kyšo vandens paviršiuje. Jei oras gražus, po 2-3 savaičių iš jų iškyla juodai melsvos, geltonomis žiedadulkėmis pasipuošusios galvelės. Jų plotai ežero pakraščiuose – kiek akys užmato. Ajerai ir meldai auga toli gražu ne visur. Įdomi ir gausi yra povandeninė augalija. Pirmiausia tai žolė, kurią vietiniai žmonės vadina “samanomis”. “Samanomis” ją praminė todėl, kad šis augalas perdėm paplitęs ežere ir retai kur jo nerasi. Čia yra plūdžių ir plūdenų, skendenių ir vandens vėdrynių. Pastarieji kasmet nusagsto pietvakarinį ežero galą balsvai gelsvais, mažyčiais kvepiančiais žiedeliais. Nuo jų pakvimpa aplinkuma, ir dažnas keleivis klausia: “Kas čia kvepia?”