ZvaigZdės ir ZvagZdynai
5 (100%) 1 vote

ZvaigZdės ir ZvagZdynai

“ Kiekvienam Žvaigždės skirtingos. Keliautojams žvaigždės – tai kelio rodyklės. Kitiems tik menki žiburėliai. Mokslininkams žvaigždės – tai problemos…” (A. de Sent Egziuperi).

Giedrą be Mėnulio naktį danguje matyti apie 2500 žvaigždžių . Vienos ryškios, tarsi žiburiai, kitos silpnutės, vos įžiūrimos, buriasi grupelėmis, švytinčiomis grandinėlėmis per dangaus skliautą nusidriekia. Žvaigždėtas dangus nuo neatmenamų laikų stebino savo didybe, paslaptingumu ir judėjimo harmonija, kuri nepaprastai glaudžiai siejasi su Žemėje vystančiais procesais. Nuostaba, o kartu ir bandymai savo proto išgalėmis interpretuoti tiek Žemėje, tiek ir danguje vykstančius reiškinius gimdė pasakas, legendas, virto tikėjimu savo pačių sukurtais dievais. Į margą žvaigždžių raštą ilgainiui buvo perkelta visa tai, kam žmogus nebuvo abejingas Žemėje: medžiotojo jėga, kario narsumas, laisvas paukščio skrydis ar grakštus žvėries šuolis. Taip regimos dangaus šviesuolių konfigūracijos, nieko bendra neturinčios su tikruoju žvaigždžių išsidėstymu erdvėje, dar prieš kelis tūkstančius metų įgijo vardus ir tapo žvaigždynai

Žvaigždynu vadinama dangaus sritis su sąlygiškai pažymėtomis ribomiNėra abejonės, kad įvairiuose kraštuose žvaigždynai buvo vadinami skirtingai. Iš gilios senovės mus pasiekė lietuviški Septynių Šienpjovių, Darželio, Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų , Jukštandžio žvaigždynų pavadinimai. Tuo tarpu graikai tuos pačius žvaigždynus vadino Orionu, Šiaurės vainiku, Didžiuoju ir Mažuoju Lokiu, Kasiopėja. Dauguma žvaigždynų pavadinimų yra graikiškos kilmės.

Daugumos žvaigždynų pavadinimai – tai danguje įamžintos mitologinės būtybės: galiūnas Heraklis, Šaunusis medžiotojas Orionas, kovojantis su ilgaragiu Tauru, drąsusis karžygis Persėjas ant sparnuoto žirgo Pegaso, išgelbėjęs nuo baisaus Slibino gražuolę Andromedą ,Cefėjo ir Kasiopėjos dukra…

Dangus aplink Žemę padalytas į 88 žvaigždynus. Tačiau mūsų padangėje tematyti tik pusė jų. 25 Žvaigždynai Lietuvos platumose išvis nepasirodo, Europos astronomai jų stebėti vyksta į Pietų Amerikos, Afrikos, Indijos ar Australijos observatorijas. 14 Žvaigždynų mums pasirodo tik labai trumpai išnirę iš už horizonto, jie vėl grįžta į pietų pusrutulio dangų.

Didieji Grįžulo Ratai – žvaigždynas toks ryškus, kad jo neįmanoma nepastebėti. Šešios žvaigždės yra antrojo ryškio, bet septintoji – Delta, arba Megrecas, yra silpnesnė negu trečiojo ryškio. Tuo ji skiriasi iš kitų, nors senovės astronomai visas šias žvaigždes laikė lygiavertėm. Jeigu išlikę aprašymai teisingi (taip gali ir nebūti), Megrecas nuo tų laikų nusilpo. Didžiųjų Grįžulo Ratų Alfa, arba Dubchė, ryškesnioji iš dviejų žvaigžių, rodančių Šiaurinę žvaigždę, yra oranžinė; kitos žvaigždės yra baltos arba žydrai baltos. Šalia Dzetos, arba Micaro, matoma silpna žvaigdutė Alkoras. Pro teleskopą Micaras atrodo kaip puiki dvinarė žvaigžde.

Vidutinių ir šiauresnių platumų stebėtojui Didieji Grįžulo Ratai yra žemiau horizonto nenusileidžiantis žvaigdynas, vienas iš besisukančių aplink šiaurės ašigalį. Pagal jį labai patogu ieškoti kitų žvaigždžių ir žvaigždynų. Dvi kraštinės Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės Beta ir Alfa rodo Mažuosius Grįžulo Ratus. Jame yra dvi antrojo ryškio žvaigždės – gelsva Šiaurinė (Alfa) ir oranžinė – Kochabas (Beta), kartais vadinamos ašigalio sargais. Tarp Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų vingiuoja ilgas blyškus Slibino žvaigždynas, kurio ryškiausia žvaigždė Gama, arba Etaminas, yra antrojo ryškio. Slibino Alfa, arba Tubanas spindinti tarp Benetnašo ir Kochabo, senovėje buvo arčiausia dangaus šiaurės ašigalio ir atstoja Šiaurinę.

Kasiopėja kaip ir Didieji Grįžulo Ratai, aukštose ir vidutinėse platumose niekada nenusileidžia žemiau horizonto . Šį žvaigždyną lengva rasti, išvedus nuo antrosios Didžiųjų Grįžulo Ratų ienos žvaigždės Micaro liniją per Šiaurinę ir pratęsus ją dar antra tiek. Vidurinioji W raidės žvaigdė – Kasiopėjos. Gama – yra netaisyklingoji kintamoji. Paprastai ji yra silpnesnė negu antrojo ryškio, bet kartais, pavyzdžiui, 1936m., Kasiopėjos Gama suspindi iki 1.6 ryškio. Jos spektras pekuliarus, tai labai nepastovi žvaigdė, Kasiopėjos Alfa, arba Šedyras, yra K0 spektrinės klasės milžinė, manoma, jog kintamoji. Kasiopėjos Betos spindesys nekinta – tai yra 2.3 ryškio objektas. 1572 m. Kasiopėjos žvaigddyne sužibo Ticho Brachės supernova; toje vietoje dabar yra stiprus radijo bangų šaltinis.

Šaulio žvaigždyną nesunku atpažinti: jame yra kelios pakankamai ryškios žvaigždės, pirmojo ryškio žvaigždžių nėra, Šaulys – pietinis Zodiako žvaigdynas ir Europoje niekada gerai nematomas. Sunku apibūdinti Šaulio apybrėžas: kai kuriems lakios vaizduotės žmonėms žvaigždynas primena arbatinuką. Šaulys ribojasi su Skorpiono geluonimi. Tarp skorpiono geluonio ir ryškiausios Šaulio žvaigdės Epsilon yra du padrikieji žvaigdžių spiečiai- M6 ir M7. Šaulio žvaigdyne nemažai ir kamuolinių žvaigdžių spiečių.

Keista, bet Šaulio Alfa yra gan silpna žvaigdė; graikų abėcėlės raidės nebūtinai priskiriamos žvaigždėms iš eilės pagal jų regimąjį
spindesį. Greta Šaulio Alfos yra žvaigždžių lankelis, vadinamas Pietų vainiku. Jis yra ne toks ryškus, kaip Šiaurės Vainikas, bet rasti jį lengviau.

Šviesiausios žvaigždynų žvaigždės žymimos dar graikiškomis raidėmis: alfa, beta, gama ir kitomis. Šitaip žymėti žvaigždes astronomai pradėjo tik XVII amžiuje, o iki tol naudojo vien atskirų žvaigždžių vardus bei žvaigždynų pavadinimus. Dabar vardais bevadinamos tik pačios šviesiausios žvaigždės. Pati šviesiausia žvaigždė mūsų nakties danguje – Sirijus, išnyrantis iš už horizonto pavasario vakarais. Antroji pagal ryškumą – Vega, po to seka Arktūras, Rigelis, Kapela, Prokyonas.

Žvaigždė yra didelės masės karštas dujų, tiksliau sakant, plazmos rutulys dėl didelio atstumo ne tik plika akimi, bet ir pro teleskopą regimas kaip šviesus taškas.

Pagal šviesumą žvaigždės skirstomos į šviesio klases. Šviesiausios yra 1 klasės žvaigždės, toliau seka 2, 3 ir t.t Saulė yra 5 šviesio klasės žvaigždė. Šviesiausios žvaigždės yra šimtus ir net tūkstančius kartų šviesesnės už Saulę. Tiek pat kartų blyškesnės yra silpnai šviečiančios žvaigždės. Dar daugiau yra tokių žvaigždžių, kurių šviesumas mažesnis kaip Saulės. Galima įžiūrėti, nufotografuoti arba specialiai elektroniniais imtuvais priimti spinduliavimą blankesnių už Saulę žvaigždžių.

Žvaigždės yra nevienodo spindesio ir spalvos: baltos, geltonos, rausvos. Juo žvaigždė raudonesnė, juo vėsesnė. Mūsų Saulė yra geltonoji žvaigždė. Didelio spindesio žvaigždes vadino tikriniais vardais. Baltosios žvaigždės: Vega Lyros žvaigždyne, Altairas Erlio žvaigždyne (matomos vasarą ir rudenį), Sirijus – šviesiausia dangaus žvaigždė (matoma žiemą) ; raudonosios žvaigždės: Betelgeizė Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne ir Aldebaranas Tauro žvaigždyne (matoma žiemą), Antaris Skorpiono žvaigždyne (matoma vasarą); geltonoji Kapela Vežėjo žvaigždyne (matoma žiemą).

Žvaigždės susidaro iš tarpžvaigždinės medžiagos – dujų ir dulkių telkinių. Kai gniužulas pasidaro neskaidrus, temperatūra ima didėti, ir centre slėgis greitai pasidaro pakankamas, kad sustabdytų laisvą gravitacinį kritimą. Tuo laiku susidaro gniužulo branduolys, kuriame gravitacijos jėgos yra pusiausvyroje su slėgio jėgomis ir kurį toliau vadinsime prožvaigžde. Šio branduolio gravitacijos jėga traukia į save medžiagą iš išorinių gniužulo sluoksnių. Didėjant masei, branduolys traukiasi, temperatūra didėja.

Dvinarės žvaigždės yra tokios žvaigždžių poros, kuriose abi komponentės yra susijusios tarpusavio trauka: drauge skriedamos aplink Galaktikos centrą, jos sukasi ir viena apie kitą. Nuotoliai tarp komponenčių būna labai įvairūs. Pasitaiko tokių glaudžių porų, kai abi žvaigždės beveik liečiasi. Dėl milžiniškos tarpusavio traukos jos net ištįsta – tampa panašios į kiaušinius, atgręžtus smaigaliais vienas į kitą. Tokių glaudžių sistemų dažniausiai neįmanoma išskirti – netgi per stambiausius teleskopus jos atrodo kaip viena žvaigždė. Dvinariškumą tokiu atveju išduoda tik susikloję dviejų skirtingų temperatūrų žvaigždžių spektrai. Dėl to tokios poros ir vadinamos spektrinėmis dvinarėmis. Iš viso rasta daugiau kaip 200 tokių porų. Daugiausia žinoma tokių dvinarių žvaigždžių, kurių komponentės viena nuo kitos nutolusios per dešimtis ir šimtus astronominių vienetų. Pro teleskopus tokias žvaigždes paprasta atskirti. Tai vizualinės dvinarės. Jų tarpe pasitaiko itin plačių porų, kai nuotoliai tarp komponenčių būna tūkstančio ar net dešimties tūkstančių astronominių vienetų. Tokios žvaigždės aplink bendrą masės centrą apskrieja tik per šimtus ir tūkstančius metų, kai tuo tarpu glaudžios spektrinės dvinarės tam sugaišta tik keliolika ar keliasdešimt minučių. Dvinarės žvaigždės sąvoką įvedė V. Heršelis, XVIII amžiaus pabaigoje atradęs daugybę fizikinių žvaigždžių porų ir nemažai laiko paskyręs jų tyrinėjimui. Dabar žinoma ne tik dvinarių, bet trinarių ir net šešianarių žvaigždžių. Jos vadinamos bendru vardu – daugianarės.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1544 žodžiai iš 4507 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.