Salininkų vidurinės mokyklos
10b klasės mokinės
Junetos Baranauskiatės
Referatas
“Žvaigždės ir žvaigždynai”
2004, Vilnius
Astronomijos medžio šešėlyje.
Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtu
dangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jame
nusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės… Bežiūrint į
žvaigždes, visiems kyla aibė klausimų.
Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžių
konfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangaus
skliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelį
ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Pirmuosius žvaigždynų pavadinimus,
manoma, yra sugalvoję egiptiečiai. Įvairiuose kraštuose, sakysim,
Arabijoje ir Kinijoje, tos pačios žvaigždžių konfigūracijos buvo
skirtingai vadinamos.
Dabar dangus aplink visą Žemę suskirstytas į 88 žvaigždynus (žr. 1
lentelę 6 psl.) iš kurių 25 Lietuvos padangėje niekada nepasirodo.
Didžioji dalis mūsų danguje spindinčių žvaigždynų (48) buvo žinomi nuo
seniausių laikų. 14 iš jų vadinami žmonių, dažniausiai graikų mitologinių
herojų vardais: Heraklis, Andromeda, Persėjas ir kt. 25 vadinami gyvūnų
vardais ir tik 9 simbolizuoja negyvus daiktus. Susiję su mitais ir
legendomis, šie žvaigždynų pavadinimai atspindi įvairių tautų kultūrinį
bei socialinį gyvenimą ir yra savotiškas senovės kultūrų palikimas. Pietų
pusrutulio dangaus žvaigždynų pavadinimai kur kas jaunesni – juos
sugalvojo aistringi jūrų keliautojai europiečiai didžiųjų geografinių
atradimų epochoje. Užtat daugelis jų ir vadinami jūreiviškais vardais:
Kompasas, Matuoklė, Burės ir pan. Viso pasaulio astronomai dabar naudojais
1922 metų Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime priimtais
tarptautiniais lotyniškais žvaigždynų pavadinimais. Pavyzdžiui, lietuviško
Grįžulo Ratų žvaigždyno tarptautinis pavadinimas yra Ursa Major (Didžioji
Lokė), Septynių Šienpjovių – Orion (Orionas). Žvaigždynų pavadinimai
trumpinami trimis raidėmis, pavyzdžiui Ursa Major – UMa, Orionas – Ori ir
pan.
Pasitaiko smalsuolių, primygtinai norinčių sužinoti, kiek
žvaigždžių jau yra suskaičiavę astronomai ir ar dažnai atrandama naujų. Be
abejo, kai kam pasiseka. Tik atrandamos žvaigždės nėra naujos.
Paprasčiausiai jų nematyti tol, kol dėl tam tikrų priežasčių nepadidėja jų
šviesumas. Atradimas tikrai didelis, bet vargu ar tokias žvaigždes verta
traukti į bendrą sąrašą – tik sužibusios jos gana greitai vėl išnyksta iš
akiračio.
Apskritai danguje aplink visą Žemę gerą regėjimą turintis žmogus
galėtų suskaičiuoti maždaug 6000 žvaigždžių (vienoje Žemės pusėje jų
matyti perpus mažiau). Blyškesnių šviesulių nematyti ties horizontu, nes
čia jų silpną šviesą sugeria storas Žemės atmosferos sluoksnis. Vadinasi,
belieka 2500 plika akimi matomų žvaigždžių. Žinoma, pro žiūroną ar
teleskopą žvaigždžių matoma tūkstančius kartų daugiau. Pro didžiulius šių
laikų teleskopus būtų galima suskaičiuoti šimtus milijardų žvaigždžių.
Vadinasi, dangaus plotelyje, kurį uždengia Mėnulio pilnatis, vidutiniškai
yra daugiau žvaigždžių negu plika akimi matyti visame danguje. Taigi ar
beverta jas skaičiuoti? Visų ne. O dalį – būtina. Nė vienas dangaus
tyrinėtojas negali apsieiti be žvaigždžių katalogų bei žvaigždėlapių,
kuriuose sužymėtos žvaigždės iki tam tikro ryškio, galimo stebėti dauguma
prietaisų.
Pirmą išsamų dangaus Šiaurės pusrutulio 324 198 žvaigždžių katalogą
1850 m. sudarė vokiečių astronomas F. Argelanderis. Į katalogą buvo
įtrauktos žvaigždės iki 9,5 ryškio, matomos Bonos observatorijos 72 mm
skersmens teleskopu. Kiek vėliau (1862 m.) šis katalogas papildytas
dangaus Pietų pusrutulio 133 659 žvaigždėmis. Sutrumpintai vadinamas BD
(“Bonos apžvalga”), šis katalogas ir šiandien tebevartojamas.
Žvaigždžių koordinatės – rektascensija ir deklinacija yra
analogiškos Žemės paviršiaus ilgumai ir platumai. Deklinacija žvaigždžių
platuma matuojama laipsniais nuo dangaus pusiaujo (Žemės pusiaujo
plokštumos ir dangaus sferos susikirtimo linijos) link dangaus polių
(taškų, kuriuose dangaus sferą kerta Žemės sukimosi ašis). Dangaus
pusiaujas žvaigždėtą skliautą padalija į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę,
analogiškai kaip Žemės pusiaujas dalija Žemės rutulį į pietų ir šiaurės
pusrutulius. Žvaigždės, esančios šiauriniame dangaus sferos pusrutulyje,
yra teigiamos deklinacijos (nuo 0( iki +90(), o pietiniame – neigiamos
(nuo 0( iki -90().
Kita žvaigždžių koordinatė – valandinis kampas, arba rektascensija,
– matuojama laiko vienetais (valandomis, minutėmis, sekundėmis) nuo
vadinamojo nulinio deklinacijų apskritimo, kuris yra dangaus šiaurinį ir
pietinį polius jungianti linija, išvesta per pavasario lygiadienio tašką
(dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo tašką, dabar esantį
Žuvų
žvaigždyne). Taigi žvaigždės adresas 2h39m ir -42(35/ aiškintinas taip:
ji yra per 2 valandas 39 minutes nutolusi į rytus nuo nulinio deklinacijų
apskritimo ir per 42 laipsnius 35 minutes – į pietus nuo dangaus pusiaujo.
Žvaigždžių kataloge, greta rektascensijos ir deklinacijos, dar
galima pamatyti rašomus metus – epochą, kada koordinatės išmatuotos.
Epocha žymėtina dėl Žemės sukimosi ašies precesijos: ašiai svyruojant,
keičiasi dangaus polių bei dangaus pusiaujo padėtys ir kartu – žvaigždžių
adresai.
Žvaigždžių nuotoliai
Žvaigždės yra nepasiekiamos, tačiau juk ir Žemėje pasitaiko
neprieinamų objektų, kurių nuotolio neišmatuosi rulete ar žingsniais. Čia
padeda vadinamasis paralaktinio trikampio metodas: nuotolis
apskaičiuojamas, stebint tiriamąjį objektą iš dviejų skirtingų vietų, tarp
kurių atstumas (bazė) yra gerai žinomas. Tokiame trikampyje smailasis
kampas ties neprieinamuoju objektu (astronomijoje – planeta ar žvaigžde)
vadinamas paralaksu. Visa bėda, kad pati ilgiausia Žemės bazė (mūsų
planetos spindulys, vidutiniškai lygus 6378 km) yra per trumpa: ja
remiantis galima apskaičiuoti tik pačių artimiausių kosminių kūnų –
Mėnulio, Saulės bei kaimyninių planetų dieninius paralaksus. Žvaigždžių
nuotoliams apskaičiuoti parankesnė ilgesnė bazė – Žemės orbitos, kuria ji
skrieja aplink Saulę, spindulys. Šio spindulio vidutinis ilgis yra 149 600
000 kilometrų. Tai ir yra astronomų kosminis metras – astronominis
vienetas (sutrumpintai av). Žvaigždžių nuotoliai apskaičiuojami
registruojant žvaigždžių padėtis dangaus skliaute kas pusė metų.
Pirmasis taip apskaičiuoti žvaigždžių nuotolius bandė M.
Kopernikas. Deja, to meto astronominiai stebėjimai nebuvo pakankamai
tikslūs. Tik XIX a. pradžioje pavyko išmatuoti pirmuosius žvaigždžių
paralaksus. Net pačiomis artimiausioms žvaigždėms jie sudaro vos
dešimtąsias lanko sekundės dalis.
Atstumą tarp Žemės ir Mėnulio šviesos spindulys perskrodžia beveik
per vieną sekundę. Iš Saulės iki Žemės jis skrieja 8 minutes ir 19