ZvaigZdės ir ZvaigZdynai1
5 (100%) 1 vote

ZvaigZdės ir ZvaigZdynai1

Salininkų vidurinės mokyklos

10b klasės mokinės

Junetos Baranauskiatės

Referatas

“Žvaigždės ir žvaigždynai”

2004, Vilnius

Astronomijos medžio šešėlyje.

Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtu

dangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jame

nusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės… Bežiūrint į

žvaigždes, visiems kyla aibė klausimų.

Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžių

konfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangaus

skliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelį

ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Pirmuosius žvaigždynų pavadinimus,

manoma, yra sugalvoję egiptiečiai. Įvairiuose kraštuose, sakysim,

Arabijoje ir Kinijoje, tos pačios žvaigždžių konfigūracijos buvo

skirtingai vadinamos.

Dabar dangus aplink visą Žemę suskirstytas į 88 žvaigždynus (žr. 1

lentelę 6 psl.) iš kurių 25 Lietuvos padangėje niekada nepasirodo.

Didžioji dalis mūsų danguje spindinčių žvaigždynų (48) buvo žinomi nuo

seniausių laikų. 14 iš jų vadinami žmonių, dažniausiai graikų mitologinių

herojų vardais: Heraklis, Andromeda, Persėjas ir kt. 25 vadinami gyvūnų

vardais ir tik 9 simbolizuoja negyvus daiktus. Susiję su mitais ir

legendomis, šie žvaigždynų pavadinimai atspindi įvairių tautų kultūrinį

bei socialinį gyvenimą ir yra savotiškas senovės kultūrų palikimas. Pietų

pusrutulio dangaus žvaigždynų pavadinimai kur kas jaunesni – juos

sugalvojo aistringi jūrų keliautojai europiečiai didžiųjų geografinių

atradimų epochoje. Užtat daugelis jų ir vadinami jūreiviškais vardais:

Kompasas, Matuoklė, Burės ir pan. Viso pasaulio astronomai dabar naudojais

1922 metų Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime priimtais

tarptautiniais lotyniškais žvaigždynų pavadinimais. Pavyzdžiui, lietuviško

Grįžulo Ratų žvaigždyno tarptautinis pavadinimas yra Ursa Major (Didžioji

Lokė), Septynių Šienpjovių – Orion (Orionas). Žvaigždynų pavadinimai

trumpinami trimis raidėmis, pavyzdžiui Ursa Major – UMa, Orionas – Ori ir

pan.

Pasitaiko smalsuolių, primygtinai norinčių sužinoti, kiek

žvaigždžių jau yra suskaičiavę astronomai ir ar dažnai atrandama naujų. Be

abejo, kai kam pasiseka. Tik atrandamos žvaigždės nėra naujos.

Paprasčiausiai jų nematyti tol, kol dėl tam tikrų priežasčių nepadidėja jų

šviesumas. Atradimas tikrai didelis, bet vargu ar tokias žvaigždes verta

traukti į bendrą sąrašą – tik sužibusios jos gana greitai vėl išnyksta iš

akiračio.

Apskritai danguje aplink visą Žemę gerą regėjimą turintis žmogus

galėtų suskaičiuoti maždaug 6000 žvaigždžių (vienoje Žemės pusėje jų

matyti perpus mažiau). Blyškesnių šviesulių nematyti ties horizontu, nes

čia jų silpną šviesą sugeria storas Žemės atmosferos sluoksnis. Vadinasi,

belieka 2500 plika akimi matomų žvaigždžių. Žinoma, pro žiūroną ar

teleskopą žvaigždžių matoma tūkstančius kartų daugiau. Pro didžiulius šių

laikų teleskopus būtų galima suskaičiuoti šimtus milijardų žvaigždžių.

Vadinasi, dangaus plotelyje, kurį uždengia Mėnulio pilnatis, vidutiniškai

yra daugiau žvaigždžių negu plika akimi matyti visame danguje. Taigi ar

beverta jas skaičiuoti? Visų ne. O dalį – būtina. Nė vienas dangaus

tyrinėtojas negali apsieiti be žvaigždžių katalogų bei žvaigždėlapių,

kuriuose sužymėtos žvaigždės iki tam tikro ryškio, galimo stebėti dauguma

prietaisų.

Pirmą išsamų dangaus Šiaurės pusrutulio 324 198 žvaigždžių katalogą

1850 m. sudarė vokiečių astronomas F. Argelanderis. Į katalogą buvo

įtrauktos žvaigždės iki 9,5 ryškio, matomos Bonos observatorijos 72 mm

skersmens teleskopu. Kiek vėliau (1862 m.) šis katalogas papildytas

dangaus Pietų pusrutulio 133 659 žvaigždėmis. Sutrumpintai vadinamas BD

(“Bonos apžvalga”), šis katalogas ir šiandien tebevartojamas.

Žvaigždžių koordinatės – rektascensija ir deklinacija yra

analogiškos Žemės paviršiaus ilgumai ir platumai. Deklinacija žvaigždžių

platuma matuojama laipsniais nuo dangaus pusiaujo (Žemės pusiaujo

plokštumos ir dangaus sferos susikirtimo linijos) link dangaus polių

(taškų, kuriuose dangaus sferą kerta Žemės sukimosi ašis). Dangaus

pusiaujas žvaigždėtą skliautą padalija į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę,

analogiškai kaip Žemės pusiaujas dalija Žemės rutulį į pietų ir šiaurės

pusrutulius. Žvaigždės, esančios šiauriniame dangaus sferos pusrutulyje,

yra teigiamos deklinacijos (nuo 0( iki +90(), o pietiniame – neigiamos

(nuo 0( iki -90().

Kita žvaigždžių koordinatė – valandinis kampas, arba rektascensija,

– matuojama laiko vienetais (valandomis, minutėmis, sekundėmis) nuo

vadinamojo nulinio deklinacijų apskritimo, kuris yra dangaus šiaurinį ir

pietinį polius jungianti linija, išvesta per pavasario lygiadienio tašką

(dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo tašką, dabar esantį
Žuvų

žvaigždyne). Taigi žvaigždės adresas 2h39m ir -42(35/ aiškintinas taip:

ji yra per 2 valandas 39 minutes nutolusi į rytus nuo nulinio deklinacijų

apskritimo ir per 42 laipsnius 35 minutes – į pietus nuo dangaus pusiaujo.

Žvaigždžių kataloge, greta rektascensijos ir deklinacijos, dar

galima pamatyti rašomus metus – epochą, kada koordinatės išmatuotos.

Epocha žymėtina dėl Žemės sukimosi ašies precesijos: ašiai svyruojant,

keičiasi dangaus polių bei dangaus pusiaujo padėtys ir kartu – žvaigždžių

adresai.

Žvaigždžių nuotoliai

Žvaigždės yra nepasiekiamos, tačiau juk ir Žemėje pasitaiko

neprieinamų objektų, kurių nuotolio neišmatuosi rulete ar žingsniais. Čia

padeda vadinamasis paralaktinio trikampio metodas: nuotolis

apskaičiuojamas, stebint tiriamąjį objektą iš dviejų skirtingų vietų, tarp

kurių atstumas (bazė) yra gerai žinomas. Tokiame trikampyje smailasis

kampas ties neprieinamuoju objektu (astronomijoje – planeta ar žvaigžde)

vadinamas paralaksu. Visa bėda, kad pati ilgiausia Žemės bazė (mūsų

planetos spindulys, vidutiniškai lygus 6378 km) yra per trumpa: ja

remiantis galima apskaičiuoti tik pačių artimiausių kosminių kūnų –

Mėnulio, Saulės bei kaimyninių planetų dieninius paralaksus. Žvaigždžių

nuotoliams apskaičiuoti parankesnė ilgesnė bazė – Žemės orbitos, kuria ji

skrieja aplink Saulę, spindulys. Šio spindulio vidutinis ilgis yra 149 600

000 kilometrų. Tai ir yra astronomų kosminis metras – astronominis

vienetas (sutrumpintai av). Žvaigždžių nuotoliai apskaičiuojami

registruojant žvaigždžių padėtis dangaus skliaute kas pusė metų.

Pirmasis taip apskaičiuoti žvaigždžių nuotolius bandė M.

Kopernikas. Deja, to meto astronominiai stebėjimai nebuvo pakankamai

tikslūs. Tik XIX a. pradžioje pavyko išmatuoti pirmuosius žvaigždžių

paralaksus. Net pačiomis artimiausioms žvaigždėms jie sudaro vos

dešimtąsias lanko sekundės dalis.

Atstumą tarp Žemės ir Mėnulio šviesos spindulys perskrodžia beveik

per vieną sekundę. Iš Saulės iki Žemės jis skrieja 8 minutes ir 19

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1064 žodžiai iš 3526 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.