Zydų atsiradimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Zydų atsiradimas Lietuvoje

ŽYDŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Žydo sąvoka naudojama įvairiomis reikšmėmis, tačiau dažniausiai žydais vadinami judaizmo tikėjimo žmonės, žydės motinos vaikai, taip pat žydų tautybės ir kultūros atstovai.

Po hitlerinės okupacijos šalyje liko tik saujelė žydų, visas kultūrinis jų gyvenimas buvo sunaikintas. Išlikę žydai apsigyveno stambesniuose miestuose – po baisiosios katastrofos jie jautė didžiulį poreikį gyventi tarp tautiečių, bendrauti su jais. Tai sudarė savotišką tautinio gyvenimo tęstinumo iliuziją. Bandyta atgaivinti žydų kultūros likučius. 1945 m. įregistruotas žydų muziejus Vilniuje. Vilniuje ir Kaune įkurtos pradžios mokyklos, vaikų namai išlikusiems našlaičiams, vaikų darželiai. 1946 m. šiuose miestuose įkurtos religinės bendruomenės. Tačiau 1949 m. sovietiniai valdžios organai, vykdę antisemitinę politiką, uždarė muziejų, mokyklas, vaikų darželius. Bet tai nesugniuždė tautinės savimonės. Kai po Stalino mirties (1953) režimas truputį liberalizavosi, susikūrė meno saviveiklos kolektyvai, kurie repertuarą – dainas, pjeses ir kt. – atlikdavo jidiš kalba. Tokie kolektyvai buvo pirmieji Sovietų Sąjungoje, tapę žinomi daugelyje miestų. Šie bandymai atgaivinti žydų kultūrą sovietinio jos genocido aplinkybėmis rodė labai stiprias žydų kultūros tradicijas Lietuvoje, meilę savo kultūrai, jidiš kalbai, žydiškumui.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų padėtis iš pagrindų pasikeitė. Valdžios nutarimai užtikrino tautinių mažumų, tarp jų ir žydų, lygiateisiškumą. Priimti sprendimai panaikino žydų diskriminaciją, sudarė sąlygas žydų kultūros likučiams prikelti iš griuvėsių

ŽYDAI LIETUVOJE

Žydų atsiradimas Lietuvoje susijęs su tragiškais įvykiais Vakarų ir Centrinėje Europoje XI-XII amžiuje. Kryžiaus karai, turkų osmanų puolimai vijo žydus iš Palestinos į Centrinę ir Rytų Europą. Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XII amžiuje. Gedimino valdymo metais jų atvyko kartu su kitais amatininkais ir pirkliais. Gyveno atskiromis bendruomenėmis (kahalais).

Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 06 24, Bresto (Brastos) – 1388 07 21. Vėliau (1388-1389) privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko turtą pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai – palūkininkavimas, prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius.

16 a. pradžioje LDK buvo 6000 žydų, 16 a. viduryje – apie 10 000. Didieji kunigaikščiai ir didikai visokeriopai rėmė turtingus žydus, nes šie už nuošimčius skolino jiems pinigų, krašte plėtojo piniginę prekinę apyvartą.

ŽYDŲ KULTŪRA

Žydų kultūra yra labai sudėtinga, tačiau labai gerai integruota. Būdingiausi jos komponentai yra religija, tautiškumas ir istoriškumas.Mūsų tinklalapiai pasakoja apie Lietuvos žydus, dažnai vadinamus litvakais. Per beveik 700 gyvenimo Lietuvoje metų žydai sukūrė turtingą, įvairialypę kultūrą.

VYTAUTO DIDŽIOJO PRIVILEGIJA

Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jau iki XIV a. čia būta žydų; matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. XIV a. žydai jau tvirtai čia įsikūrė. Amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui; jie nebuvo baudžiauninkai. Ne tik teisės, bet ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rodo aukštą jų statusą visuomenėje. Jiems buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt. Ypatinga tolerancija parodyta religijai – ne tik pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą, švęsti savas religines šventes, bet ir paskelbta sinagogų, kapų apsauga nuo bet kokio pasikėsinimo; buvo uždrausta kaltinti žydus vartojant krikščionių kraują ritualiniams tikslams, kadangi tai prieštarauja žydų religiniams įstatymams. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės.

Privilegiją vėliau patvirtino ir kiti kunigaikščiai, jos pagrindiniai teiginiai įrašyti Pirmajame Lietuvos statute (1529 m.).

Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi.

Vilniaus Gaonas Elijahu

Religinė Lietuvos žydų kultūra praturtino pasaulio žydiją. Lietuvoje gyveno ir kūrė daugelis žymių judaizmo mokslininkų, rabinų. Vilniaus Gaonas Elijagu buvo vienas žymiausių visų laikų talmudistų. Lietuvoje veikė pasaulinio garso dvasinės akademijos –ješivos , į kurias studijuoti suvažiuodavo jaunuoliai iš daugelio šalių. Vilniuje įvairiais laikotarpiais buvo virš 250 sinagogų.

Litvakai įnešė svarų indėlį į judaizmo plėtrą, o Vilnius
buvo pavadintas Lituvos Jeruzale.Lietuvos žydai išugdė ir labai turtingą pasaulietinę kultūrą, praturtinusią ne tik Lietuvos, bet ir visos žmonijos kultūrą. Litvakai kalbėjo jidiš kalba, sukūrė žymių literatūros kūrinių. Lietuviškasis jidiš variantas laikomas literatūrinės jidiš kalbos pagrindu. Lietuvoje spausdintos judaikos knygos paplito visame pasaulyje. Garsėjo Vilniaus bibliotekos Pasaulyje buvo žinomos judaikos mokslo įstaigos,sia – žydų mokslinis institutas JIVO. Svaų indėlį į dailės ir muzikos istoriją įnešė Jaša Cheifecas, Žakas Lipšicas, Chajimas Sutinas ir daugelis kitų. Lietuvos litvakai emigrantai Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje ir kitur tapo žymiais mokslininkais, visuomenės veikėjais, politikais. Hitlerinė okupacija sunaikino Lietuvos žydus ir jų kultūrą; čia išliko mažiau nei 10% žydų.

Paneriai – viena baisiausių žydų žudynių vietų Europoje. Pamarių memorialo nuotrauka.

Sovietmečiu dėl kultūros genocido sunyko tai, kas buvo išlikę. Atkūrus nepriklausomybę,1990 m.prasidėjo žydų bendruomenės atgijimas, bandoma atkurti kultūros paveldą. Tai ne tik mūsų duoklė istorijai, bet ir pareiga pasaulio žydijai – unikali litvakų kultūra neturi žūti. 1965 m. Niujorke prof. M.Vainraichas sakė: „Pasaulio žydijos likimas priklauso nuo to, kokiu mastu Jeruzalės, Maskvos, Buenos Airių ir ypač Niujorko žydus apims Lietuvos Jeruzalės dvasia“. Kaišiadorių žydų bendruomenės atstovai sutinka LR prezidentą

A.Smetoną 1934 m.

Kaišiadorys. Mendelio Evenskio šeima.

1904 m. Buvusi Žiežmarių sinagoga

Buvusi Žaslių sinagoga 1964 m.

TAUTINĖ AUTONOMIJA



Vyriausybės nariai: Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas, Prekybos ir pramonės viceministras Nachmanas Rachmilevičius, Užsienio reikalų viceministras Šimšonas Rozenbaumas

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse.

Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai, o jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160, registravo gimimus, išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo susivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus, kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais. 1920 m. sausio 5 d. susirinkę šių komitetų delegatai sukūrė aukščiausiąją autonomijos instituciją – 34 narių Tautinę tarybą, kurią žmonės vadino žydų parlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro pareigybė.



Lietuvos rabinų 1930 m. suvažiavimo prezidiumas. Nuotrauka iš LVGA

Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuose ir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m. valstybinio perversmo turėjo savo atstovų frakcijas. Steigiamajame Seime iš 112 buvo 6 žydų atstovai, pirmajame – 3 iš 78 atstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame – 3 iš 85. Ir vietos savivaldybėse buvo nemaža žydų atstovų, buvo ir kai kurių miestų viceburmistrų.

PO 1926 m. VASTYBĖS PERVERSMO

Liudvikas Zamenhofas –

esperanto kūrėjas.

Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams pareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius.

Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune – rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.



„Jidišė štimė“ redakcijos vadovai;

viduryje sėdi redaktorius Reuvenas

Rubinšteinas. Nuotrauka iš LVGA

Leista nemažai laikraščių. Kaune ketvirtąjį dešimtmetį vien dienraščių ėjo keturi, du jų turėjo dar atskiras vakarines laidas. Didžiausiu tiražu leistas sionistų dienraštis „Jidišė štimė“ („Žydų balsas“).

Lietuvoje veikė įvairių pakraipų žydų partijos. Įtakingiausi sionistai, kurių idealas buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje. Ryškios kelios sionistų
kryptys: liberalieji, vadinamieji bendrieji sionistai (būtent jie

leido „Jidišė štimė“); kairieji, sionistai socialistai, sutrumpintai vadinami CeEs, jie bendradarbiavo su Lietuvos socialdemokratų partija; nacionalistiniai sionistai, vadinamieji revizionistai,



„Betar“ Kauno organizacijos narių grupė.

Nuotrauka iš LVGA

Vladimiro Žabotinskio sekėjai. Ši partija negausi, bet jos jaunimo organizacija „Betar“ buvo viena gausiausių jaunimo organizacijų. Pagaliau buvo religinių sionistų partija „Mizrachi“.

Veikė ir nesionistinė religinė partija „Agudat Jisroel“.

Folkistai (nuo folk – liaudis (jidiš)) buvo jidišistų partija, kuri orientavosi ne į žydų valstybės susikūrimą Palestinoje, kur turėtų apsigyventi visi žydai, o į tautinę autonomiją Lietuvoje. Folkistai leido įtakingą dienraštį „Folksblat“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1608 žodžiai iš 5329 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.