Zydų kalba-idiš
5 (100%) 1 vote

Zydų kalba-idiš

JIDIŠO TŪKSTANTMETIS EUROPOJE

Vokiečių kalbos atšaka yra žydų – vadinamasis idiš (jiddisch). Ji atsirado vokiečių aukštaičių kalbos pamatu VIII – IX a., veikiama ir vokiečių žemaičių tarmių. Ši kalba turi hebrajų kalbos ir įvairių vietinių (lenkų, rusų, lietuvių) kalbų priemaišų, ji vartojama vidurinėje ir rytinėje Europoje (virš 2,3 mil. žmonių). To pagrindu yra skiriamos dvi šios kalbos tarmės: vakarinė (Vokietijos ir Prancūzijos žydų) ir rytinė (Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos žydų). Vokietijoje žydai (jidai) atsirado VIII – IX a. Bet XIII – XVI a. (ypač XIV – XV a.) dėl persekiojimų, prasidėjusių nuo Kryžiaus karų (XIII a.), dauguma žydų iš Vokietijos (taip pat iš Vengrijos) nusikėlė į Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Žydų rašomajai kalbai ir literatūrinei formai susiformuoti ypač didelę reikšmę turėjo litvakų tarmė (Litwakisch), t.y. Lietuvos žydų tarmė. Be vokiečių, lietuviai palyginti anksti susidūrė su žydais, greičiausiai šnekėjusiais tada dar besiformuojančia žydų kalba. Kažkiek žydų būta jau tarp Gedimino pakviestų amatininkų ir pirklių. Vėliau jų atsikėlė daugiau. Tačiau iki mums rūpimo laikotarpio pabaigos jų Lietuvoje buvo palyginti nedaug, gyveno miestuose ir aiškesnės įtakos lietuvių kalbai nepadarė. Jų pačių kalba vėliau buvo tam tikru mastu paveikta lietuvių kalbos.Lyginant su žinomomis Europos kalbomis jidišo istorija yra kiek egzotiška. Jei šių dienų sąvokos tiktų praeičiai, jidišas galėtų mums šį tą papasakoti apie išskirtinę savo egzistenciją, neribojamą sienų ir konkrečių vietų, o gal ir apskritai apie Europos mažumų kalbas. Jidišo istorija ir dialektologija buvo linkusios nepastebėti Europos politinių sienų ir padalijimų. Per amžius jidišo teritorija sudarė Europoje plačiausią „kalbinę imperiją“, nors jidišas visur buvo mažumos kalba ir niekur — valstybinės valdžios kalba. Lingvistiniu požiūriu, jidišo vystymasis buvo visiškai laisvas ir priklausė tik nuo išorinių, istorinių pokyčių bei nuo vidinių lingvistinės evoliucijos dėsnių be įprastinio akademinio norminimo ar vyriausybinių instrukcijų prievartos.

Vakarų ir centrinėje Europoje jidišas buvo ir liko liaudies kalba. Tik savo „antruosiuose namuose“, Rytų Europos slavų ir baltų šalyse, jidišas tapo subtilia priemone, tinkama įmantriai tarptautinio lygio literatūrai. Tas modernus Rytų Europos jidišas mūsų amžiaus pradžioje ir buvo migrantų atneštas į jo satelitinius centrus Londone, Paryžiuje, Berlyne ir kitus Vakarų Europos bei užjūrio miestus. Šis pavyzdys rodo, kad rafinuotos kultūros bangos ritasi ne tik iš vakarų į rytus, bet ir priešinga kryptimi.

Visi lingvistiniai, demografiniai ir literatūriniai jidišo laimėjimai buvo pasiekti be kariuomenių, laivyno, be vienintelio šūvio, tiktai žodžio, minties, liaudies dainos, poemos, apsakymo, mokslinio traktato galia, po visą Europą, išbarstytos etninės grupės solidarumo jausmu, grupės, kuri, vykstant nuolatiniams kultūrų mainams, niekad nebuvo praradusi kontaktų su aplinkos tautomis. Buvo duodama ir imama be jokių buhalterinių knygų ir sąskaitų.

Ir tarsi tam, kad pailiustruotų, kaip daug gali būti pasiekta be valstybingumo apdaro, ši kalba turi net savo simbolinę sostinę. Šios sostinės, tarptautinės jidišo sostinės, vardas buvo Vilne — Vilna — Vilnius, istorinis Jerušolajim de Lite, Lietuvos Jeruzalė.

Jidišas — europinė kalba par excellence

Jei kada yra egzistavusi kalba, kuri būtų par excellence “europinė”, atsiradusi Europoje, subrendusi skirtingose kontinento dalyse, nuo Strasbūro iki Smolensko, ir barbariškiausio žemės istorijoje totalitarinio režimo beveik visiškai išnaikinta — deja, vėlgi Europoje — tai ši kalba yra jidišas. Europinė labiau nei kuri nors kita vien todėl, kad jos egzistencija viduramžių bei moderniojoje Europoje nepaisė erdvės ir laiko ribų.

Šiuolaikinį judaikos studentą pirmiausia nustebina modernių politinių sienų irelevantiškumas lingvistinių bei kultūrinių jidišo kategorijų atžvilgiu. Prieš kelis šimtus metų jidišo pietvakarių dialektu kalbėjusieji žydai, daugiausia raguočių pirkliai ir paprasti žmonės, paplito plotuose, kurie sutampa su dabartinės Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos sritimis. Šiaurės vakarų tarmės atstovai, kurie apskritai imant buvo labiau “knyginiai” ir vartojo kalbą, panašesnę į šių dienų jidišą, gyveno teritorijose, sutampančiose su Olandijos, šiaurės Vokietijos bei Danijos dalimis.

Modernaus jidišo atstovų litvakų, liaudyje pagarsėjusių išsimokslinimu, o drauge ir humoro stoka, protėviai buvo apgyvendinę litviš vardu žinomo šiaurrytinio jidišo teritoriją, o jų “Lietuva” buvo aprėpusi mūsų dienų Lietuvą, Latviją ir Baltarusiją.

Be abejo, mažumos, kurios paplitimas nesutampa su politinėmis Europos sienomis, kultūros klestėjimo galimybės priklauso nuo aplinkos, kurioje tarpsta mažumos kalba. Anksčiau ši aplinka dažniausiai buvo rūstesnė, o mūsų moderniais laikais ji dažniausia švelnesnė.

Žymiausias jidišo istorikas velionis Maksas Weinreichas pavadino jidišo atsiradimo vietą Vidurio Europoje “Aškenazu I”, o jo židinį Rytų Europoje — “Aškenazu II”.

Ši
aškenaziška Europos civilizacija davė pasauliui Einšteiną, Freudą ir Chagallą. Betarpiškas jų giminystės pagrindas — tradicinė žydų aškenazių kalba jidišas. Nenutrūkstanti literatūrinės pažangos gija tęsiasi šimtmečiais. XVIII a. pradžioje Elijas Levitą, kuris buvo gimęs Vokietijoje bet persikraustęs į Italiją, įpynė į jidišo eilėdarą sudėtingą itališką oktavos rimą, meistriška poezija rodydamas romanų ir germanų kultūrinių elementų interferencijos pavyzdį. XIX a. Šolom Aleichemas suteikė jidišo humorui, Vakaruose daugiausia žinomam dėl jo “Smuikininko ant stogo”, slavišką prieskonį.

Jei grįžtume prie jidišo literatūros užuomazgų, pamatysime, kad pirmasis jos kūrinys, 1382 m. vad. Kembridžo Kodeksas, rastas Kaire, kuriame XIV a. buvo aškenazių imigrantų kolonija. Be vokiško “Kunigaikščio Horanto” vertimo į jidišo kalbą, kodekse yra biblinio Izaoko surišimo versija, parašyta jidiškai Vidurio Europos viduramžių epinio romano stiliumi. Naujos kultūrinės produkcijos kūrimas iš laisvo Rytų ir Vakarų, t.y. žydiškų ir bendraeuropietiškų elementų mišinio ir yra skiriamasis jidišo požymis.

Mišri jidišo kalbos struktūra

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1002 žodžiai iš 3052 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.