Šabas ir dauguma kitų religinių švenčių žydų buvo švenčiamos nuo seniausių Izraelio istorijos laikų. Tačiau dvi čia aprašytos šventės įvestos daug vėliau – Purimas ir Pašventinimo šventė. Svarbiausios Izraelio religinės šventės susijusios su metų laikais ir žemdirbystės ciklu Kanaane. Švenčiama būdavo pavasarį, vasaros pradžioje ir rudenį. Tada žmonės eidavo į artimiausią šventyklą ir aukodavo aukas. Nuo VII a. pr. Kr. šios šventės vykdavo tik Jeruzalėje. Jėzaus laikais Jeruzalės gyventojų skaičius ( apie 40 000) švenčių metu užplūdus maldininkams pakildavo iki 150 000. Per šventes būdavo dėkojama Dievui už derlių, prisimenami žymūs istorijos įvykiai, būdavo linksminamasi ir puotaujama.
Pasninkai
Senojo Testamento įstatymuose pasninkui skirta tik viena diena per metus. Tai Permaldavimo diena ( 7-to mėnesio 10-toji diena). Per Babilonijos tremtį dar buvo pasninkaujama penktą ir septintą mėnesį, gedint dėl šventyklos sugriovimo ir Judėjos valdytojo Godolijo nužudymo. Po tremties prisidėjo dar du tradiciniai pasninkai: dešimtą mėnesį, minint Jeruzalės apgulties pradžią, ir ketvirtą mėnesį, minint visišką Jeruzalės užgrobimą. Be to, tauta ir pavieniai asmenys pasninkaudavo dar ir kitais, ypatingais atvejais. Pasninkas dažniausiai būdavo neatskiriamas nuo maldų. Tai nuoširdžios atgailos ženklas. Per pasninką žmonės nevalgydavo ir negerdavo. Buvo ir kitų papročių – plėšytis drabužius, dėvėti ašutinę, barstytis galvą dulkėmis ir pelenais, nesišukuoti ir nesiprausti. Bet apaštalai ir pats Jėzus aiškiai pasakė, kad išorinių pasninkavimo apraiškų neužtenka. Svarbiausia – dvasinė permaina.
METINĖS ŠVENTĖS
Pascha ir Neraugintos duonos šventė
Pascha buvo viena svarbiausių metinių švenčių. Ji vykdavo nisano mėn. 14 d. išvakarėse. Tą vakarą kiekviena šeima aukodavo ėriuką: taip būdavo paminimas pirmas toks aukojimas – prieš pat Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto. Tą naktį Dievas “praėjo” pro izraelitų namus, nes jų durų staktos ir sąramos buvo apšlakstytos ėriukų krauju, ir paliko gyvus tu namų pirmagimius.