Turinys
Įžanga…………………………………………………………………………………………..2
1. V. Jurgutis………………………………………………………………………….3
2. D. Cesevičius…………………………………………………………… ……….15
3. P. Šalčius…………………………………………………………………………..18
4. A. Rimka……………………………………………………………………………22
Išvados…………………………………………………………………………………………24
Literatūra……………………………………………………………………………………..25
Įžanga
1918 metais, atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystytis. Tuo laiku Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Lietuvai pradedant savo ekonominę politiką, ji neturėjo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie būtų sugebėję dirbti toje srityje.
Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą.
Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai.
Įsikūrus universitetui, o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literatūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio ūkinius klausimus. Iki 1918 m. Lietuvoje nebuvo nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų.
Ekonomikos srityje pradėjo reikštis Kauno universiteto ekonomikos profesoriai: A. Rimka, V. Jurgutis, P. Šalčius, D. Cesevičius.
A. Rimka išsiskyrė analitiškumu, V. Jurgutis – iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus, P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Pasak V. Lukoševičiaus, D. Cesevičius dvidešimtojo amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu ypač pasireiškė kaip mokslininkas ir gabus pedagogas.
Šie profesoriai universitete dėstė: politinę ekonomiją, finansų mokslus, pasaulio ir šalies ūkio istoriją, statistiką, ekonominę geografiją ir ekonominę politiką. Visi šie dalykai buvo svarbūs tarpukario Lietuvos ekonomikai, norint suklestėti naujai valstybei.
A. Rimkos, V. Jurgučio, P. Šalnos ir D. Cesevičiaus indėlį į tarpukario Lietuvos ekonomiką ir pabandysime panagrinėti šiame darbe.
1. V. Jurgutis
V. Jurgučio gyvenimas – tai prometėjiškos pastangos pažinti pasaulį ir pasitelkus istorinę žmonijos patirtį tartum išgauti iš Kūrėjo gyvenimo tvarkos Žemėje paslaptis. Ryškiausi europinės kultūros spinduliai jo dvasioje lūžo lyg prizmėje ir paskleidė naują šviesą čia, Lietuvoje.
Sakoma, kad V. Jurgutis buvo didžiausias Lietuvos finansininkas, ekonomistas – pedagogas, svarbiausias mūsų valiutos – lito – kūrėjas, daręs didelę įtaką Lietuvos Respublikos gyvenimui.
Jau vaikystėje parodęs didelių gabumų įvairiems mokslams, V. Jurgutis galiausiai pasirenka ekonomiką. Tos srities specialistai buvo labiausiai reikalingi jaunai valstybei, kad ji galėtų pakilti ir toliau augti. Paprastai ekonomisto, o ypač finansininko specialybė vertinama kaip sausoka ir ne labai kūrybiška. Tačiau didelės asmenybės, matyt, bet kurią sritį gali paversti įdomia ir kūrybiška. Į V.Jurgučio finansų mokslo paskaitas rinkdavosi kur kas daugiau studentų iš ne ekonomikos mokslų specialybių, negu į daugelio humanitarinių mokslų lektorių paskaitas, kadangi čia atėjęs kiekvienas galėjo pajusti gyvą paskaitos meną, suprasti, kas yra tikra erudicija ir meilė pažinimui.
Puikia iškalba, fenomenalia atmintimi, nepaprastu darbštumu ir valia apdovanotas Lietuvos žemės sūnus negalėjo nepastebėtas pereiti per gyvenimą.
Visų pirma, kaip įprasta, reikėtų stabtelėti prie V.Jurgučio gyvenimo ir mokslų pradžios.
V.Jurgutis gimė Palangoje 1885 metais, spalio 24 dieną, neturtingų miestiečių šeimoje. Vėliau padidėjusi šeima ( penki vaikai) dėl sunkios materialinės padėties persikėlė į Joskaudų kaimą ( 10 km.nuo Palangos). Ūgtelėjęs Vladas vėl apsigyveno Palangoje ir lankė Palangos progimnaziją. Palangos progimnazija tuo metu buvo žinoma aukšto mokymo lygiu ir į ją atvykdavo mokinių net iš tolimų Lietuvos vietų. Progimnazijoje V. Jurgutis išsiskyrė ypatingu žinių troškimu ir polinkiu savo žiniomis dalytis su kitais. Atvažiavęs į namus, skubėdavo mokyti savo brolius ir seseris, tačiau šie nelabai linkę mokytis, paprastai stengdavosi pasprukti nuo Vladelio pamokų.
V. Jurgučio gabumus greitai pastebėjo ir įvertino mokytojai, profesoriai. Baigus vieną mokyklą, jam tuoj siūlydavo mokytis toliau. Taigi, baigus Palangos progimnaziją gabiems, ypač iš neturtingų šeimų vaikams, tiesiausias kelias buvo į
Žemaičių kunigų seminariją. 1901 m. baigė Palangos progimnaziją. Kitais metais neturėdamas lėšų tęsti gimnazijos kursą kitame mieste, bet trokšdamas mokslo, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Baigus seminariją, pati seminarijos vadovybė randa lėšų, kad V. Jurgutis mokslus galėtų tęsti Peterburgo dvasinėje akademijoje.
Peterburge V. Jurgutis labiau pradeda gilintis į socialinius mokslus, ekonomikos studijas. V. Jurgutis parodė iš tiesų didžiulį ryžtą siekti socialinių ir ekonominių mokslų. 1910 – 1913 m. studijavo Miuncheno universitete ir tai buvo intensyvūs naujų žinių įsisavinimo metai. Paskaitos tokių žymių profesorių, kaip Lui Brentano,Walterio Lotz‘o, kuriais vėliau pasekė V. Jurgutis, dėstydamas Kauno universitete, įpareigojo savarankiškai gilinti įvairių ekonomikos mokslų studijas. Laisvu nuo ekonomikos studijų laiku papildomai lankė psichologijos, pedagogikos, logikos ir meno istorijos paskaitas kituose fakultetuose. 1913 metų pabaigoje, baigęs Miuncheno universitetą, buvo pradėjęs daktaratą (vad.prof. Lui Brentano) tema „Lietuvos Statuto ekonominiai pagrindai“, bet prasidėjęs karas vertė grįžti į Lietuvą. Lietuvoje Kauno kunigų seminarijoje gauna lotynų kalbos ir klasikinės filosofijos profesoriaus vietą. Tačiau V. Jurgučio energinga prigimtis, platus išsilavinimas, racionalus ir iniciatyvus protas – visa jo imli, trokštanti veiklos asmenybė jautėsi lyg suspausta kunigų seminarijos ar atskiros parapijos rėmuose.
Apsisprendimas pasukti nuo teologijos į ekonomiką stiprėjo. 1925 m. V. Jurgutis galutinai nutraukė ryšius su bažnyčios institucijomis. Pasitraukęs iš kunigystės, jis niekada nepasitraukė nuo Dievo. Jį visada lydėjo gilus tikėjimas aukščiausia tiesa ir prasme. Išlaikė pagarbą dvasiškiams ir jų atliekamam darbui. Visą gyvenimą turėjo tarp jų gerų draugų.
1920 – 1922 m. Stegiamojo Seimo darbe V. Jurgutis dalyvavo, pirmiausia, kaip finansų ir biudžeto komisijos generalinis referentas, jis buvo Finansų ir biudžeto komisijos vadovas. Dažnai pasisakydavo, svarstant organizuojamų ministerijų struktūras, tvirtinant darbuotojų etatus, jų atlyginimus. V. Jurgučio kalbose niekada nebuvo tendencijų ar nekorektiškų pareiškimų oponentų atžvilgiu. Pasisakymai neilgi,dalykiški, mobilizuojantys spręsti svarstomąjį klausimą.
Dėmesio vertas V. Jurgučio pasisakymas 1921 metais lapkričio 11 dieną Seimo posėdyje, svarstant pirmąjį valstybės biudžetą. V. Jurgutis konkrečiai apibūdino ir įvertino biudžeto sudarymą ir struktūrą. Akivaizdus jo reiklumas, kritiškumas ir atidumas kiekvieno sprendžiamo klausimo atžvilgiu.
Svarbiausias ir aštriausias vidaus politikos ir ūkio klausimas tuo metu buvo pinigų sutvarkymas ir sava valiuta. Lietuvos gyventojus alinanti dviejų nusilpusių valiutų – rusų rublių ir vokiečių markės – infliacija buvo didžiulė kliūtis ūkiui atstatyti ir stiprinti.
1922 metais pavasarį ir vasarą užvirė diskusijos dėl pasiruošimo saviems pinigams ir darbai. 1922 m. rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Lito įstatymą, pažymėdamas, kad „ Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu“ , o po dviejų dienų priimtas Lietuvos banko įstatymas numatė, kad „ne mažiau kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos turi būti padengta auksu“.
Tuo metu visose ekonomiškai pažangiose valstybėse vyravo auksu pagrystos pinigų sistemos. 1922 m. pavasarį Genujos konferencija (joje dalyvavo ir Lietuvos atstovai) taip pat išreiškė pageidavimą, kad visos Europos pinigai turėtų bendrą aukso bazę. Litas įstatymiškai buvo prilygintas 0,150462 g. gryno aukso, arba 1/10 tuometinio dolerio vertės. Lito paritetas buvo pasirinktas žemesnis nei, pavyzdžiui, jau įvesto latvijoje lato(0,290322 g. gryno aukso). Tai buvo daroma tam, kad tinkamiau atspindėtų tuometinės Lietuvos ūkio sąlygas, bei pagrystai galima būtų įsijungti į tarptautinę finansinę sistemą. Teoriškai lito ir aukso santykis reiškia visai naują ir savarankišką piniginio vieneto lygį. Toks pasirinkimas puikiausiai išlaikė gyvenimo išbandymus, o tvirtų ir patikimų lietuviškų pinigų istorija pirmiausia sietina su V. Jurgučio vardu ir rūpesčiu.
1922 m. rugsėjo 28 d. Paskiriamas organizuojamo Lietuvos banko valdytoju ir tą pačią dieną buvo atleistas iš užsienio reikalų ministro pareigų. Po kelių dienų Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą ir iš karto ėmėsi įgyvendinti litą.
Centrinio banko organizavimas buvo visos pokario pinigų stabilizavimo programos sudedamoji dalis. Bankas turėjo būti nepriklausomas nuo tiesioginės valdžios kontrolės ir laisvas nuo stambių paskolų vyriausybei. Tik tuomet Centrinis bankas galėtų vykdyti vieningą krašto pinigų bei kredito politikos kontrolę.
1924 m. gegužės 31 d. pirmame Lietuvos banko akcininkų susirinkime V. Jurgutis plačiai kalbėjo apie pirmaeilį Banko uždavinį įtvirtinti litą. Jis pažymėjo, kad „svarbiausias iš visų uždavinių praėjusių metų sąlygose, be abejojimo, turėjo būti įgyvendinimas pastovios ir patvarios valiutos. Jis buvo padėtas visos mūsų bankinės politikos pagrindan“, nors „toks banko vadovybės nusistatymas sukėlė sunkumų kredito rinkoj ir iššaukė balsus už laisvesnę notų emisiją“.
Savarankiška ir ryžtinga V. Jurgučio politika buvo jaučiama ne tik banko
viduje, bet ir santykiuose su kitomis institucijomis. V. Jurgutis formuodamas pirmąją Banko valdybą ir atidarydamas naujus banko skyrius, labai atidžiai rinko darbuotojus, pirmiausia, jie turėjo būti aukštos kvalifikacijos ir sąžiningi. Gana greitai buvo suburtas ratas patikimų specialistų, kurių dauguma dirbo banke iki pat 1940-ųjų metų.
Lietuvos banko įsipareigojimas išlaikyti lito paritetą tuo pačiu įpareigojo keisti litą į auksą ar jo valiutas įstatyme nustatytu santykiu. Todėl nustatydamas savo notų emisiją Lietuvos bankas pirmiausia atsižvelgė į turimus aukso bei užsienio valiutų rezervus. Nors įstatymas reikalavo trečdalio litų notų apyvartos padengimo auksu, bet faktiškai visuomet siekta ir buvo jis didesnis.Lito stabilumas reikalavo ne tik valstybės biudžeto pusiausvyros, bet ir aktyvaus mokėjimų balanso, jog iš jo perteklių sudarytų aukso bei užsienio valiutų atsargos. Tam ypač svarbu buvo aktyvinti užsienio prekybos balansą. Todėl neatsitiktinai Lietuvos bankas savo kredito politikoje pirmenybę teikė eksporto pramonei. Aktyvų Lietuvos prekybos balansą kurį laiką pradėjo užtikrinti ypač palanki Lietuvai tarptautinė prekybos konjunktūra, žemės ūkio produktų poreikis užsienyje bei palankios jų kainos.
Apskritai Lietuvos bankas kreditų atžvilgiu neabejotinai vykdė restrikcinę politiką, tačiau banko vadovybė buvo tos nuomonės, kad visi rimti kredito reikalavimai yra tenkinami. Be to, buvo laikytasi nuostatos nešvaistyti lėšų ir negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti. Tvirta pinigų politika, iš pat pradžių buvusi finansų sistemos pagrindu, išsaugojo lito pastovumą ir trečiąjį dešimtmetį, kai dėl pasaulio ekonomikos krizės ne tik smarkiai krito daugumos pasaulio valiutų kursas, bet jau buvo atsisakyta aukso pariteto.
Stiprėjant žmonių pasitikėjimui lietuviškais pinigais, didėjo ir paties Banko bei jo darbuotojų prestižas. Griežta banko vidaus tvarka ir drausmė buvo pagrįsta giliu pareigos bei atsakingumo supratimu. Visur buvo jaučiama budri valdytojo akis bei stipri ranka. Kas rytą V. Jurgutis apeidavo visus Banko skyrius, pasidomėdavo iškylančiomis darbo problemomis. Ne vieną nustebindavo jo visų Banko reikalų išmanymas, taip pat tai, kad jis puikiai prisimindavo visus darbuotojus. Valdytojas pats juos priimdavo ir atleisdavo. Buvo atvejų, kai 2 – 3 kartus pažeidus drausmę, darbuotojui buvo įteiktas atsiskaitymo vokas su „padėka už patarnavimus“.
Nemažai jėgų V.Jurgutis skyrė Banko rūmų statybai. 1924 m. buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Centrinio banko rūmų projektui parengti. 1925 m. Kaune pradėti statyti reprezentaciniai, monumentalūs, suprojektuoti klasicizmo stiliumi, gerai atitinkantys banko reikalavimus rūmai. Banko rūmai buvo baigti statyti 1929 metais. Jų įranga ir dabar aukštai vertinama pasaulio banko specialistų. Netrukus buvo pastatyti reikalingi statiniai Lietuvos banko filialams Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose, Raseiniuose ir kituose miestuose. Jei banko nekilnojamas turtas 1923 m. sudarė 0,46mln.litų, tai 1929 m. – 7,8 mln.litų .
1927 m. V. Jurgutis buvo apdovanotas Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu už darbą Lietuvos banke.
1925 m. V. Jurgutis buvo pakviestas užimti ekstraordinarinio profesoriaus vietą Vytauto Didžiojo universiteto Finansų katedroje ir nuolat ėmė skaityti finansų pagrindų kursus. Vis daugiau laiko ir jėgų skyrė ruošimuisi paskaitoms, darbui su studentais. Kvalifikuotiems Lietuvos ekonomistams paruošti V. Jurgutis teikė ypatingą reikšmę. Šalia to aktyviai įsijungė į Lietuvai reikalingos vietinės pramonės kūrimą; 1926 m. buvo vienas Lietuvos cukraus pramonės akcinės bendrovės steigėjų.
V. Jurgutis visuomet jautė poreikį išsakyti, tačiau, labai gaila, niekuomet neskubėjo publikuoti. Net vėliau išleisti (trečiojo dešimtmečio pabaigoje) jo fundamentalūs darbai („ Finansų mokslo pagrindai“,“ Bankai“,“ Pinigai“) taip pat pirmiausia buvo ne kartą skaityti studentams per paskaitas, aptarti gyvai diskutuojant. Studentai patys jau anksčiau buvo atsispausdinę ir iš rankų į rankas platino šiuos susistemintus Finansų mokslo pagrindus. O retai spaudoje pasirodantis V. Jurgučio straipsniai paprastai būdavo jo perskaityti proginiai pranešimai, kuriuos ruošdavo atsakingai, plačiai apžvelgdamas klausimo istoriją bei perspektyvas ir pasiremdamas gausia pasauline literatūra bei praktika. Pats labai daug skaitė įvairiomis kalbomis ir bendraudamas tarsi atliko švietėjišką misiją, tuo pačiu skatindamas ir nukreipdamas gabius žmones į būtinų Lietuvai tyrinėjimų sritis. Tai buvo tipiškas vedlys, lyderis, niekad neapsvaigdavęs nuo savo sėkmės ir nepamiršdavęs iškelti kitų nuopelnų.
Taigi Bankas tvirtai stovėjo ant kojų. Suburtas jau patyrusių specialistų ratas, ir buvo akivaizdu, kad sunkiausias darbas jau padarytas.
V. Jurgutis nusprendė pasišvęsti ekonomistų ruošimui. Tuo pačiu jis sutiko bendradarbiauti Valstybės taryboje, kurioje išbuvo iki pat 1940 metų. Daugiausia rengė ekonominio bei finansinio pobūdžio įstatymų projektus ( geriausiai žinomi jo Lietuvos monopolių bei akcizų ir kreditinių įmonių įstatymai ) . 1934 m. už darbą Valstybės taryboje V. Jurgutis buvo apdovanotas Vytauto 2-ojo laipsnio ordinu.
Tai, kad rinkdamasis darbą V. Jurgutis atmesdavo asmeninę naudą liudija ir
atsisakymas žymiai didesnių pajamų. Lietuvos banko valdytojo alga prilygo ar net viršijo ministrų pajamas ( pastovus mėnesio atlyginimas buvo 4500 Lt;) universiteto profesoriaus kartu su pajamom iš Valstybės tarybos-2000 Lt. Be abejo, pragyvenimo sunkumų nejautė ir sumažėjus pajamoms, bet pastarosios niekad jam nebuvo pagrindinis veiklos kriterijus. Ir nors išėjo iš Lietuvos banko, bet jo rūpesčiais gyveno iki paskutiniųjų Banko gyvenimo dienų. Kaip tikras tėvas rūpinasi savo vaiku, kuomet šis to net nežino.
V. Jurgučio, kaip patyrusio finansininko ir bankininko, vardas gana plačiai buvo žinomas užsienyje. Jis ne kartą buvo kviečiamas į Skandinavijos šalis konsultuoti bankų įstatymų parengimo bei kitais klausimais.
Tuomet tarp pagrindinių Lietuvos banko principų V. Jurgutis nurodė tokius:
• Teikti kreditus ekonominiais motyvais;
• Duoti kreditą visoms mūsų ūkio šakoms, žiūrint jų svarbos krašto ekonomikai;
• Dėti pastangas, kad kreditas krašte būtų pigesnis.