Zymieji karo strategai clausewitz as
5 (100%) 1 vote

Zymieji karo strategai clausewitz as

Turinys

Įvadas 3

1. Klausevico biografija 4

2. Klausevico kūrybos įkvėpimas 5

3. Klausevico karo principai knygoje “Principles of war” 6

3.1 Gynybos operacijos 7

3.2 Puolimo operacijos 8

3.3 Jėgos gravitacijos centras 8

3.4 Trinties sąvoka 8

4. “Trys faktoriai” knygoje “On war” 9

5. Klausevico idėjos šiandien 11

Išvados 13

Literatūros sąrašas 14

Paveikslai

Paveikslas 1 “Trys faktoriai” 9

Paveikslas 2 “Veiksmas” 10

Paveikslas 3 “Karo prigimtis” 10

Įvadas

Žymieji karo strategai, tokie kaip Antonio Henri Jomini ir Carl Von Clausewitz’as, tikrai yra girdėti kiekvienam su kariuomene susijusiam žmogui: karininkui, seržantui ar kariūnui. Beveik visos karo akademijos nagrinėja šių strategų raštus, aiškinasi karo principus, domisi mąstytojų biografijomis. Nepaslaptis, jog daugelis karų buvo planuojami pasiremiant Carl Von Clausewitz’o karo principais. Nemaža dalis veiksmų pasiteisindavo ir stratego idėjos darėsi vis populiaresnės. Skaityti stratego raštus tapo tarsi mados reikalas, tradicija, būtinumas prieš pradedant karo veiksmus. Tačiau kodėl karo stratego idėjos yra tokios svarbios ir šiandien? Kodėl karo veiksmai planuojami labai panašiai kaip ir prieš daugelį metų?

Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus pabandysiu analizuodamas, mano manymu, pačio svarbiausio ir įtakingiausio karo stratego, Carl Von Clausewitz’o, idėjas ir karo principus. Darbo tikslas – išanalizuoti stratego idėjas ir jų pritaikomumą šių dienų karuose. Darbo uždaviniai – pristatyti Carl Von Clausewitz’o asmenybę, jo idėjas, karo principus ir palyginti su šių dienų kariuomene bei taktikos ypatumais.

Didžiausia dalis naudotos literatūros yra internete rasti straipsniai ir knygos. Pagrindinė medžiagos dalis rasta Carl Von Clausewitz’o asmeniniame puslapyje: http://www.clausewitz.com/

1. Klausevico biografija

Carl von Clauzewitz‘as, dvasinis vokiečių armijos tėvas, pripažintas kaip vienas įtakingiausių ir originaliausių rašytojų apie karą.

Clausevitz‘as gyveno kario gyvenimą. Jo gyvenimas nebuvo labai laimingas ar lengvas. Tik pradėjęs rašyti apie karą, savo kūryba buvo nepatenkintas, nes nesugebėjo sudominti to meto karo vadų, atkreipti jų dėmesį.

Carl von Clauzewitz‘as gimė 1780 m., prūsų atsargos karininko šeimoje. Jis pasirinko kariuomenę, kai buvo tik dvylikos metų. 1801 m. įstojo į „Karo mokyklą“ (Krieg-shule), mokyklą Berlyno karininkams. Nepakankamas pasiruošimas tarnybai taip pat finansiniai sunkumai sustiprino pesimizmo nuotaikas jau ir taip per daug jautriam jo charakteriui. Po kiek laiko, vienas jo instruktorius, didis Šarnhorstas, pripažino Klausevico talentingą ir išskirtinį sugebėjimą ir suteikė jam paramą. Klauzevicas tapo vienas geriausių jo mokinių, ir 1803 m, Šarnhorsto rekomendacijos dėka, jis tapo Prūsijos princo Augusto adjutantu.

Klausevico įkvėpimas kurti buvo tuometinis Šarnhorsto nuopelnas. Klauzevicas mąstė kaip reiktų reformuoti Prūsijos kariuomenę. 1810m. vėl Šernhorsto rekomendacijos dėka, jis buvo paskirtas į Prūsijos Generalinį štabą. Ten betarnaudamas, Klauzevicas tapo artimas gen. Greisenau draugas, kuris kaip ir Šarnhorstas buvo viena iš įtakingiausių figūrų Prūsijos kariuomenėje.

1818m. jis gavo gen. mjr. laipsnį ir buvo pakviestas į Berlyną eiti Prūsijos karo mokyklos viršininko pareigas, kuriai vadovavo iki savo mirties. Tačiau jo pareigos buvo smarkiai apribotos administraciniais barjerais, todėl būtent per šį periodą jis parašė didžiąją dalį savo karinių veikalų, o svarbiausias iš jų : „Vom Kriege“. Pačiame kūrybos viduryje Klauzevicas buvo paskirtas artilerijos inspekcijos vadu Breslaujyje, greitai po to štabo vadu Lauko maršalo Gneisenaus stebėjimo kariuomenėje, kuri 1830 m. buvo išsiųsta į Poznę lenkų sukilimui numalšinti. Klauzevicas buvo laimingas, pabėgęs nuo bevaisės administracinės tarnybos. Į Vokietiją grįžo 1831 m. Tais pačiais metais lapkričio 16d. mirė nuo choleros.

Klauzevico raštai buvo išspausdinti jo žmonos Mari von Clauzewitz praėjus dvidešimt metų po jo mirties. Viso surinkta dešimt rinkinių nuo 1832 m. iki 1837 m. Pirmi trys iš jų pavadinti „On war“. Kaunto Šliefeno žodžiais: „Kontekstu ir žodžiais tai geriausias veikalas kada parašytas apie karą“.

2. Klausevico kūrybos įkvėpimas

Jau Prancūzijos revoliucijos metais Klausevicas pastebėjo, jog Napoleonas daro didelę įtaką karybos menui. Karas buvo atsargus manevravimo procesas į priešo pozicijas su mažomis, gerai paruoštomis kariuomenės dalimis, mėginant pasiekti pergalę su kuo mažesniais nuostoliais naikinant priešo aprūpinimo linijas. Karas tapo masinės kariuomenių varžybos, kuriose greičio ir jėgos koncentracijos elementai, geresnis pasirengimas (užmirštas nuo Fredericho Didžiojo laikų) buvo vėl lemiamas veiksnys. „Pergalė yra nupirkta krauju ir ją pasiekti yra įmanoma tik sunaikinus priešo pajėgas” . Taip Klausevicas suprato karą. „Karas yra smurto aktas, pastūmėtas į atokiausias ribas“ . Šis smurto aktas, nėra atskirtas nuo politinio tautos gyvenimo, bet paprasčiausiai politinių tikslų geriausia realizacija, „Gryna politikos tąsa kitokia raiška“. Todėl karo pradžia turi būti nulemta politinių aplinkybių ir karinis vadovavimas
turi būti subordinuojamas politiniam.

Didžioji Klauzevico knygos „On war“ dalis yra skirta moralinių faktorių, įtrauktų į karą, evoliucijai. Jo teigimu, karas turi begalę „psichologinių aspektų”. Klauzevicas akcentuoja vertybes, kurios būtinos kare, tokias kaip drąsa, ryžtingumas, pasiaukojimas, kas rodo kariuomenės aukštas moralines vertybes ir liaudies pasiaukojimą dėl Tėvynės. Išskirtinės charakterio savybės: gilus atsidavimas tarnybai ir individo asmeniškumas yra būtinos sąlygos kariniam vadovavimui. Šios savybės ir vertybės yra būtinos, kad išvengti “trinties”, kuri yra būdinga karui.

Kaip bebūtų, Klauzevicas rašė klasikinę karo literatūrą, kuri padarė gilų ir vis besitęsiantį įspūdį ne tik savo šalies kariuomenei, bet taip pat ir kitoms tautoms. (Dalis jo raštų buvo išversta į anglų kalbą jau 1843 m.) Jo idėjos pirmiausia įkvėpė Helmutą von Moltkę, Prūsijos kariuomenės vadą. Tai lėmė Prūsijos sėkmę karuose 1866 ir 1870 – 1871 metais. Moltkės antrasis įpėdinis, Kauntas Šliefenas, buvo taip pat didis Klausevico gerbėjas ir mokinys. Tačiau Moltke pastebėjo tam tikrus stratego idėjų trūkumus. Klausevico sprendimas koncentruoti jėgas į atakos frontą buvo netinkamas dėl modernių ginklų ginamosios galios. Todėl Moltke pasiūlė geriau naikinti priešą strategiškai grįžtamaisiais žingsniais (pvz., Šliefeno garsusis 1905m. planas). 1937 m. Vokietijos krašto apsaugos ministras, generolas von Blombergas, užrašė: „Nepaisant visų karinės organizacijos ir technikos pasikeitimų, Klauzevitzo knyga „Kare“ išlieka visų laikų bazė kiekvienam reikšmingam karo meno vystymuisi”.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1024 žodžiai iš 3043 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.