1905 m. REVOLIUCIJA IR DIDYSIS VILNIAUS SEIMAS
Revoliucijos Rusijoje priežastys:
Vidinės:
• Rusijos imperijoje viešpatavo absoliutizmas (patvaldystė) – nebuvo konstitucijos, parlamento, gyventojai neturėjo pilietinių teisių. Paskutinis caras Nikolajus II ir jo aplinka vengė esminių permainų.
• XIX a. pab. sparčiai vykstant pramonės perversmui atsirado daug darbininkų, kurie reikalavo geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Daugėjo streikų, demonstracijų.
• Valstiečiai buvo nepatenkinti pusiau feodaliniais santykiais (bendruomeniniu žemės valdymu, pusiau feodaliniais santykiais.
• XIX-XX a. sandūroje ėmė kurtis politinės liberalų ir demokratų partijos, reikalavusios konstitucijos bei pilietinių teisių.
Išorinė: 1904-1905 m. Rusijos-Japonijos karas dėl įtakos Kinijoje, kurį Rusija pralaimėjo, dar labiau išryškino šalyje subrendusią krizę.
Kruvinasis sekmadienis (1905 m. sausio 9 d.). Revoliucijos pradžia. Imperijos sostinėje Sankt Peterburge buvo sušaudyta taiki darbininkų demonstracija, ėjusi pas carą prašyti pagerinti padėtį (suteikti asmens, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę). Vyriausybė manė, kad šūviais įbaugins liaudį ir sustabdys revoliucijos kilimą. bet žinia apie darbininkų sušaudymą sukėlė nepasitenkinimą – vyko mitingai, demonstracijos, visuotiniai streikai.
Spalio manifestas (1905 m.)
• Išdėstyti konstitucinio valdymo pagrindai, pažadėta sušaukti tautos atstovybę – Rusijos valstybės dūmą.
• Carui paliktos tik išimtinės teisės: užsienio politika, karo skelbimas ir taikos sudarymas, ministrų skyrimas.
• Skelbiamos demokratinės laisvės.
Revoliucijos padariniai:
• Revoliucija pralaimėjo. Rusija netapo nei demokratine respublika, nei konstitucine monarchija.