Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valstybė ir teisė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valstybė ir teisė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

valstybė ir teisė

PIRMAS SKYRIUS

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė

1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1. Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas

Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V

tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno.

Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius

jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų

materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o

moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios

giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus

sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą,

svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.

Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir

pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos

tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo

didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame

geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės

vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto

kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam

tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo

įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio

pradžia).

Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gimininei

santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado

lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo

įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo

reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo

bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.

V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu

arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius

pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių

viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau

turto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės

narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.

IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu,

įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės

žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės

šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo

pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik

šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai

sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.

XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba

keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu

(vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu.

Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jo

priklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems

duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą

ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos

nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo

vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.

Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo

nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų ben

ruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė

diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki

bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji

rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo

jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės

kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba

kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio

žmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino,

davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais

važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo

metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į

kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti

mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės

narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių,

nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo

turiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių

skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir
rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo

kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas

Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams

bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai

junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus,

kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai

junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva,

Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva.

Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų

bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai

nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio –

rėmėsi ne vien auto-MU-lu, bet ir prievarta.

l. Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinis

priešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę.

Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir

laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių

sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės

kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki

vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai

sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas

buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).

Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo.

Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti –

pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus

turėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju

kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją,

Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę

sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos

valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai.

Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.

Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių

kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo

viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie

stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo

kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir

Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-

Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais

įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-

vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ‘<•-.:

.y-./v. …. _. . -.,. .^.:,r „: ‘_, •–.r •.- .r::r».. r N/Vrt:a?;jcj^

buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugas

papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų

tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi.

Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo

įvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio

išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia

priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai

vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo

prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo

būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai

įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų

valstybės interesų.

XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos

ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis

Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su

dviem sūnumis nužudė.

Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. Tik

XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-

1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos

tėvonija.

Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341

m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo

sostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu

centru.

Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei,

joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai,

pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie

Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos

didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo,

supratę, jog stipri

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik
nuo totorių

vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos

išnaudoti.

Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji

kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių

pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į

tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir

papročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge.su

lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-

mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra

vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių.

Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios

stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų

užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo

prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos

žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai

trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.

2. Visuomenine santvarka

Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo

kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms.

Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus.

Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y.

nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai

stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su

juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybe

įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų,

kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojo

kunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti

ir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles.

Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus ir

kailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi

feodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai –

bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir

buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė

feodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų

gretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo

kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio

suteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti

valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių,

prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus

senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir

administratoriams.

Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų

patekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles.

Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro

laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir

smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai

buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos

skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne

visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.

Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo

prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387

metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus

valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir

tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias

prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvo

priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.

Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė

sueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajam

kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėrių

ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek

jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie

1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas

valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją

dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos

nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo

imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir

derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę

turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių

vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek
turi valstiečių

ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti

sidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų

priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi

nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį

prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo

solidariai.

Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis

galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavienių

valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis

valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais.

Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai

būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi

savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį

už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės

kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus

visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui

jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo

feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-mo

etapas.Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir

tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio

inventorių ir ginklus.

Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai.

Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo

išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip

pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska,

geležis ir ginklai.

Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys,

turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink

jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.

Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino

laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo

darbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius

gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojų

daugumą.

Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis

kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems

reikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros –

faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos

gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai

pirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis

palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio

pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių

savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių

gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.

3. Valstybinė santvarka

Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri didžiojo

kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo laikotarpiu laisvi

bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę, todėl jos neužgrobė nobiliai ir

pati valstybė. Laisvi laukininkaialodininkai tapo pavaldus didžiajam

kunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų.

Todėl didysis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingų

laukininkų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialinį jo valdžios

pagrindą. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki pat XIV

a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam kunigaikščiui išlaikyti

savo rankose didelį domeną. Už tarnybą jis dalijo žemes Baltarusijoje.

Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karo

vadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba. Gediminas jau

turėjo tokią nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir

besikuriančiu centriniu bei vietiniu valdininkų aparatu. 1387 m. priėmus

krikščionybe, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo

valstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kunigaikščio

vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Už tarnybą jie

gaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis kunigaikštis buvo tampančių

feodalais žemvaldžių priešakyje. Didžiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonės

buvo dvarų laikytojų valdiniai. Didysis kunigaikštis laikė visą šalies

teritoriją savo tėvonija ir dalijo žemą laikinai naudotis arba nuosavybėn

kariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuose rašė: „…esame

didžiausias savajame krašte, kur turime ga-. lią duoti nurodymus ir

įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti įėjimą į mūsų

valdas.“ Lietuvoje nebuvo tokiu
vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje.

Vietoj senjorų buvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkų

teises valstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stipri

didžiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garantavo

priklausomų žmonių išnaudojimą.

Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau

paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo

bendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinama taip: kunigaikštystė

broliams buvo padalijama arba visi jie val-dė ją nepasidaliję. Didysis

kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visose žemėse, o kai kurias iš jų

valdė jo broliai. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio

valdžia. Iš pradžių valstybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio

valdoma žeme. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos,

bet ir kitu ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jų dvarų

bei žemiu savininkai.

Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo visos valstybės

galva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikščio giminaičiai valdė

didelius žemės plotus ir atliko valstybines pareigas rūmuose. Jie neturėjo

sprendžiamojo balso teisės ir, sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaip

liudytojai. Sričių kunigaikščiai ir jų palikuonys valdė sritis

savarankiškai, tačiau klausė didžiojo kunigaikščio įsakymų karo metu,

remontavo pilis, tiesė kelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysis

kunigaikštis buvo vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių

gyventojų.

Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo valsčius. Valsčių

centrai buvo feodalų pilys. Pilių savininkai vykdė didžiojo kunigaikščio

valdžią savo teritorijoje. Jie organizavo kariuomenę, naudodami valstiečių

darbą ir lėšas statė įtvirtinimus, tiesė kelius. Centrinės ir vietinės

valdžios ryšiai buvo silpni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnai

nukentėdavo nuo kryžiuočių antpuolių.

Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai

pradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo valsčiai. Kiekvienas didžiojo

kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valsčiai buvo nevienodo didumo: vieni

jų apėmė ištisas buvusias kunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos),

kiti – tik plotus aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčių

tijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungė

greičiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius valdžiusių

bajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavo dalį surinktų iš

valstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijūnams talkino vadinamieji

pristovai. Toks valsčius skirstėsi į keletą pristovysčių.

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ

SANTVARKA nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio

1. Visuomeninė santvarka

Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų

priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvo

feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo

trijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų

(nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau

pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočių

ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė

feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Ją

papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvi

valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojo

kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio

dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo

rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir

administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti

kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis,

priimti kunigaikštį pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajam

kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysis

kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorų

padėtis buvo ta, kad už tarnybą didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdyti

sritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.

Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėl

ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai ir

bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninė

bajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu

jungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duetinių žemių.

Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo

įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Ekonominis
ir

politinis stambių bajorų stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu ir

prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinis

ūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms

tiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal

žemės valdų dydį atsivesti atitinkamajam priklausomų žmonių skaičių.

Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jie

savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjo

smulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys

feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai.

Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai

didieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajorams

imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiems

žmonėms.

Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jam

mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą.

Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos ir

Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Ponų įsigalėjimas vietoje

dalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojo

kunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybę.

Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetą

turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti

tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.

Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postų ir visiško imuniteto.

Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organų

leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeisti

už skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai

negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo

kunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis.

Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajoru

grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajorai

valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvo

vienodai saugoma ir ginama.

Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysis

kunigaikštis tapąs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajorais

nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias

pačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo

sąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises,

kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir

Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.

1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvos

kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kad

bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali vaidyti ir tvarkyti

tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitose

apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaip

Lenkijoje. Bajorų dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvai

išleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti ir

pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo

mirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam

kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa

Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar

remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės

remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m.

Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktos

tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijos

bajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip

Lenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir

turtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos

galėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto

perleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdo

akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirti

krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleisti

nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių pagal senus papročius. Šias

privilegijas gavo tik bajorai, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo

katalikų tikėjimo

Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponų

ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kad

bajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra

gavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau

paminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų

privilegijas šį kartą gavo ir stačiatikių tikybos
Baltarusijos ir

Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų .bajorų

herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijos

bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteikta

nedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus

raštams antspauduoti vietoje parašo.

Norėdami perleisti žemę bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą.

Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis.

Bajoras, netekęs žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karo

tarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams

nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo.

1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją,

nedalyvaujant lenkams5. Remiantis privilegija, tokias pačias teises gavo

bajorai katalikai ir stačiatikiai. Bajorai gavo garantiją, kad įskųsti be

teismo jie nebus persekiojami. Turėjo teisę paveldėtą turtą parduoti,

iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai turėjo būti sudaromi

prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje. Toliau pakartotos

bajoru teisės iš pirmesnių privilegijų, taip pat našlių turtinės teisės,

pažymint, kad karo tarnyba neturi nukentėti. Vytauto ir Žygimanto bajorams

duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. Bajorų veldamai ir

kiti valdiniai buvo* atleisti nuo dėklos didžiajam kunigaikščiui, bajorai

žmonės – nuo kitokių darbų, išskyrus valstybės pilių statybą, jų remontą ir

karo tarnybą. Patvirtintos stačiatikiu bajoru teisės naudotis jiems

suteiktais lenkų herbais. Privilegija garantavo, kad bajorai nebus

baudžiami be teismo, ir suteikė jiems teisę plačiau išnaudoti veldamus.

Privilegija sustiprino bajorų padėtį. Neminimos politinės bajorų teisės,

nes bajorai dar nebuvo pakankamai stiprūs ekonomiškai ir savarankiški: jie

priklausė nuo didžiojo kunigaikščio.

Gerokai platesnę privilegijuotą bajorų padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero

privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko

išleisti Kazimierą į Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajorų

ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo

poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajorų teisės. Garantuojama, kad į

bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad

bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus

baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę

laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami turėjo

pasirūpinti, kad būtų atliekama karo tarnyba. Pabrėžta bajorų teisė laisvai

disponuoti visais turtais, tačiau perleidimas turėjo būti įforminamas prie

kunigaikščio arba jo pareigūno. Našlės gavo teisę valdyti vyro turtą ir

laisvai disponuoti joms užrašyta krieną. Moterys ir merginos galėjo laisvai

ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo didžiajam kunigaikščiui.

Bajorų veldamai ir kiti valdiniai atleisti nuo prievolių didžiajam

kunigaikščiui, t. y. nuo sidabrinės, dėklų, pastočių, nuo akmenų ir rąstų

pilių remontui, malkų plytoms ar kalkėms degti vežimo, šienavimo ir kt.

darbų. Šis atleidimas nelietė paties Kazimiero duotų bajorams valdinių. Jie

nebuvo atleisti nuo naujų pilių statymo ir senų remonto darbų. Nebuvo

atleisti nuo senųjų prievolių: rinkliavų, stacijų, naujų tiltų statymo ir

senų remonto, kelių tiesimo. Taigi bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo

prievolių didžiojo kunigaikščio dvarams, o ne nuo prievolių valstybei.

Didysis kunigaikštis ir jo valdininkai pasižadėjo nepriimti nuo bajorų

pabėgusių valstiečių ir vergų, tačiau ir bajorai neturėjo teisės priimti

pabėgusių didžiojo kunigaikščio žmonių. Bajorai gavo teisę valdyti ir

teisti savo valdinius. Teismo vaznys buvo atsiunčiamas tik bajorui

atsisakius teisti nusikaltusį savo žmogų, tačiau nuteistojo bauda buvo

sumokama bajorui. Teismo teisės bajorams suteikimas, pabėgusių valstiečių

grąžinimo teisė ir jų žmonių atleidimas nuo mokesčių ir prievolių didžiojo

kunigaikščio dvarams buvo juridinis baudžiavos pagrindas.

Didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir

neskirti svetimšalių vietininkais ar kitais pareigūnais. Tačiau ši

privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybę, nes bajorai dar

nesudarė vieningo luomo. Privilegija buvo juridinis bajorų savarankiškumo

pagrindas.

1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams

privilegiją. Ši privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje

patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis

įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtų kartu su Ponų

taryba. Pasižadėjo laikytis ponų patarimų, nors su jais ir nesutikdamas. Be

ponų patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininkų ir skirti

naujų, negalėjo sumažinti vietininkų ir kitų valdininkų
pajamų. Neturėjo

teisės paprastų žmonių pakelti į bajorus. Bajorų tarnyba dabar priklausė

nuo jų iškilimo tarp bajorų, o ne nuo didžiojo kunigaikščio. Ponai pasidarė

savarankiški ekonomiškai ir politiškai ir siekė paimti į savo rankas

valstybės valdymą. Uždraudimas ne bajorui užimti valstybinį postą sudarė

bajorų luomo susiformavimo pagrindą. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas

patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.

Dvasininkų luomo padėtis. Bažnyčia feodalinėje Lietuvoje buvo stambus

žemvaldys. Vyskupų katedros, vienuolynai, katalikų ir stačiatikių

dvasininkai turėjo didelius žemės plotus nuosavybės teise. Tie plotai

nuolat didėjo, nes didysis kunigaikštis ir ponai jiems duodavo žemių

papildomai. Be to, dvasiškiai odalai skolindavo pinigų ir gaudavo žemę

įkaitu. Dvasininkų dvarai buvo privilegijuoti, t. y. atleisti nuo

valstybinių mokesčių ir prievolių. Dvasininkams nereikėjo atlikti ir karo

tarnybos, Jie turėjo savo teismą, teisę ir gaudavo dešimtinę iš visų

privatinių žemių. Miestuose aukštieji dvasininkai turėjo savo jurisdikas ir

neribotai naudojosi feodalinės žemėvaldos atributu, su-teikiančiu žemės

savininkui politines, administracines ir teismo teises priklausomiems

gyventojams.

Dvasininkai stengėsi gauti ir valstybines tarnybas, tačiau tam priešinosi

ponai bajorai, reikalavę, kad didysis kunigaikštis uždraustu dvasininkams

užimti valstybinius postus. Aukštieji dvasininkai turėjo didelę įtaką visai

feodalų klasei. Visos privilegijos bajorams pirmiausia mini vyskupus,

prelatus, o po jų – kunigaikščius ir ponus. Vilniaus vyskupijos katedros,

parapinių ir vienuolynu bažnyčių valdoms buvo suteiktas imunitetas.

Bažnyčių valdų imunitetas silpnino valstybę ekonomiškai ir politiškai.

Pabėgusių iš vyskupų valdų valstiečių ieškojo valstybės pareigūnai ir,

vadovaudamiesi didžiojo kunigaikščio raštu, juos grąžindavo. Pasauliečiai

feodalai tokios pagalbos

negaudavo.

Dvasininkai nebuvo vienalytis luomas nei ekonominiu, nei užimamos

bažnytinėje hierarhijoje vietos atžvilgiu. Bažnyčios aristokratai vyskupai,

vienuolynų viršininkai, prelatai, kanauninkai ir didelių parapijų klebonai

palaikė ryšius su ponais bajorais ir sudarė Bažnyčios oligarchiją.

Svarbiausią vaidmenį Bažnyčios ir valstybės gyvenime vaidino vyskupai. Jie

buvo Ponų tarybos nariai ir valdė didelius žemės plotus su priklausomais

valstiečiais ir miestiečiais. Diecezijos aukšto rango dvasininkai vadinti

prelatais. Jie turėjo aukštas pareigas; kapitulos klebonų, dekanų,

scholastų, kantorių, bibliotekų ir muziejų saugotojų. Kapitulai priklausė

žemės plotai, kurie nebuvo vyskupo nuosavybė.

Mažiausi vienetai buvo parapijos, ponų steigiamos prie privačių bažnyčių.

Ponai parinkdavo kandidatą į klebonus, o kleboną paskirdavo vyskupas.

Vyskupą rinko kapitula, tačiau kandidatą pristatydavo didysis kunigaikštis,

todėl tie rinkimai buvo

torui a l ūš.

Bažnyčia savo žinioje turėjo visas mokyklas ir ligonines. Jai buvo pavesta

neturtingų žmonių globa.

Valstiečių padėtis. Valstiečiai buvo tėvoniniai feodalų ir valstybiniai,

arba didžiojo kunigaikščio. XV a. ir dar XVI a. pradžioje greta

baudžiauninkų buvo nemažai laisvų valstiečių. Antai 1447 m. Kazimiero žemės

privilegijoje dar kalbama apie laisvus ir nelaisvus valstiečius. Pabėgusių

nelaisvų valstiečių didysis kunigaikštis ir feodalai neturėjo teisės

priimti. Laisvi valstiečiai buvo laisvi nuo dvaro darbų, bet ne nuo

feodalinės priklausomybės. XV a. dauguma valstiečių turėjo teisę išeiti,

tačiau susidarė ir senaties paprotys. Valstietis, išgyvenęs pas feodalą 30

metų, netekdavo teisės išeiti. XVI a. tokios senaties terminas .buvo tik 10

metų. Senaties termino sutrumpinimas daugeliui valstiečių atėmė teisę

išeiti. Turinčių teisę išeiti valstiečių padėtis nebuvo geresnė. Atėję pas

naują feodalą, jie dažniausiai prasiskolindavo ir netekdavo asmens laisvės.

Iki XV a. vidurio valstiečiai turėjo teisę naudotis giriomis. Girioje jie

įdirbdavo žemės sklypelius, kurie iš tikrųjų buvo jų nuosavybė.

Valstiečiai turėjo atlikti feodalams prievoles: eiti lažą, duoti natūrines

duokles, atiduoti feodalui pusę medaus (ši prievolė atsirado iš bičiulystės

santykių), atlikti pasėdžio prievolę, t. y. vaišinti atvykusį feodalą ir

duoti jam dovanų. Savo ūkiuose valstiečiai šeimininkavo nevaržomai. Iki XVI

a. vidurio valstiečių šeimos nariai prievolių neatliko. Valstiečių dukterys

galėjo ištekėti be feodalo sutikimo, sumokėjus kiaunės kailiuką arba 30

grašių mokestį. Feodalai galėjo apkeisti valstiečių žemės sklypus.

Nubaustas valstietis valstybinio teismo baudą mokėjo savo feodalui.

Feodalas pats išreikalaudavo iš valstiečių mokesčius ir prievoles.

Valstybinių valstiečių prievolės buvo nustatytos apie XIV a. pabaigą ir

vadinosi tarnyba. Tarnyba – tai vienas arba keli valstiečių kiemai,

privalantys atlikti prievolių normą. Jie turėjo per savaitę
dienas

dirbti dvaro ūkyje ir duoti dėklą. Feodalai taip pat laikydavosi tokių

pačių tarnybos normų, kad jų valstiečiai neišbėgiotų. Jeigu valstietis

turėdavo daugiau žemės arba padidėdavo jo šcirna, tarnyba buvo suskaldoma į

dvi. Ilgainiui susidarė didelis skirtumas tarp tarnybų: vienos susidėjo iš

kelių

ūkių, o prievoles atliko kaip viena, kitos – tik iš vieno ūkio, o prievoles

turėjo atlikti tokias pačias. Todėl vieni valstiečiai nuskurdo, kili –

praturtėjo. Apskritai valstiečiai nebuvo suinteresuoti gerinti ūkį, nes

tada būtų padidėjusios prievolės.

Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, didysis kunigaikštis ir

feodalai pradėjo keisti prievolių sistemą ir mėgino jas padidinti. Buvo

pabandyta nustatyti prievoles pagal dirbamos žemės plotą ir įvestas

vadinamasis žagrės mokestis. Žagrė – tai dviejų jaučių jungas arba vienas

arklys. Valstiečių dirbama žemė nebuvo išmatuota. Jos plotą nustatydavo iš

turimo darbinių gyvulių skaičiaus. Feodalai pradėjo domėtis valstiečių

turimos žemės plotu, ir valstiečiai neteko teisės disponuoti savo žeme.

Didysis kunigaikštis ir po jo feodalai paskelbė, kad valstiečiai ir jų

turtas priklauso jiems. Pradėjo keisti valstiečių natūrines prievoles

piniginiais mokesčiais ir tuo padidino jų išnaudojimą. Valstiečiai atsakė į

tai sukilimais. Feodalų ir jiems priklausomų valstiečių santykių jokios

teisės normos nereguliavo. Tik dėl valstybinių valstiečių buvo leidžiami

didžiojo kunigaikščio nuostatai dvarų valdytojams. Tuose nuostatuose buvo

nustatytos valstiečių prievolės ir jų normos.

Be baudžiauninkų, feodalai turėjo nelaisvą šeimyną. Jos narius feodalas

galėjo parduoti. Tačiau nelaisva šeimyna turėjo šiokį_ tokį turtą. Be to,

kad feodalui nereikėtų jos maitinti, kiekvienas dirbantis gaudavo keturias

statines nevėtytų rugių, tam tikrą kiekį daržovių, druskos, lašinių. Galėjo

ganyti gyvulius feodalo naudmenose. Nelaisvos šeimynos narių padėtis buvo

artima baudžiauninku padėčiai. Jeigu laisvasis susituokdavo su nelaisvuoju,

tai kiekvienas jų pasilikdavo savo pirmesnėje padėtyje. Gimusių vaikų

padėtis buvo tokia: sūnų kaip tėvo, dukterų – kaip motinos. Todėl tokioje

šeimoje buvo laisvų ir nelaisvų žmonių. Didelė dalis nelaisvos šeimynos

buvo paverčiami

baudžiauninkais.

Dvaruose buvo ir bernų. Jie daugiausia dirbo lauko darbus, be to, remontavo

pastatus, prižiūrėjo gyvulius, statė užtvankas ir pan.

Miestiečių padėtis. Miestai ir miesteliai buvo steigiami privilegijų

pagrindu. Feodalai prašydavo didįjį kunigaikštį privilegijos savaitiniam

turgui ir metiniams turgums organizuoti. Didysis kunigaikštis reguliavo

miestų steigimą, kad jie nedarytų konkurencijos valstybinių miestų

miestiečiams ir nesumažintų iždo pajamų, gaunamų iš miestiečių, {steigus

miestelį, tos vietovės valstiečiai tapdavo miestiečiais. Be žemės ūkio, jie

galėjo verstis prekyba, laikyti karčemas. Už žemės sklypus, prekybą ir

karčemas mokėjo feodalui mokesčius ir atidirbdavo nustatytą dienų skaičių

per metus. Feodalai draudė valstiečiams parduoti produktus ne turguje, kad

gautų pajamų iš turgaus rinkliavų.

Miestiečiai buvo laisvi. Jie galėjo parduoti savo turtą ir išeiti. Feodalas

galėjo parduoti visą miestelį kitam feodalui.

Didesnių miestų, amatų ir prekybos centrų, Lietuvoje iki XVI a. buvo

nedaug. Paminėtini Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas. Žemaitijoje nebuvo nė

vieno didelio miesto. Didieji kunigaikščiai, ypač Gediminas, kvietė į

miestus užsienio amatininkus ir pirklius. Kad galėtų plėstis amatai ir

prekyba, reikėjo suteikti miestiečiams savarankiškumą. Negarantavus

amatininkams ir pirkliams pajamų ir teisinės saugos, nebūtų galima jų

parsikviesti iš užsienio. Todėl nuo Jogailos valdymo metų dideli miestai

gaudavo Magdeburgo miesto teisę. Didysis kunigaikštis suteikdamas tokią

teisę atleisdavo miesto gyventojus nuo valstietiškų prievolių; jie gaudavo

įvairių pajamų šaltinių ir nebūdavo pavaldūs vaivadai, seniūnui ar dvaro

laikytojui. Miesto vaitą skyrė didysis kunigaikštis, o burmistrus, tarėjus

ir šuolininkus (lovininkus) rinko patys miestiečiai. Vėliau įsigalėjo

turtingiausi miesto gyventojai ir burmistro ar tarėjo jau neberinko, o juos

kooptuodavo iš savo tarpo, {įsigalėjus miesto diduomenei, miesto savivaldos

organai susidėjo iš keleto giminių narių.

Vaitas, burmistrai ir tarėjai sprendė bylas. Kai kuriuose miestuose teismas

skirstėsi į tarybą ir lavą. Tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai. Ji užsiėmė

ūkiniais reikalais ir sprendė civilines bylas. Lava susidėjo iš vaito ir

šuolininkų ir sprendė baudžiamąsias bylas. Vaitas turėjo ginkluotąją jėgą

ir užtikrindavo viešąją tvarką ir saugumą mieste

Miestiečiai nesudarė vieningo luomo. Diduomenė turėjo žemės-valdų dvarų,

naudojosi feodalų teisėmis. Paprasti miestiečiai privalėjo mokėti

valstybinius ir miesto mokesčius, atlikti darbines prievoles (statyti

namus, gristi gatves, tiesti šąli-r.ttvms
pan.).

Miestuose ir feodalai turėjo sklypų ir namų. Feodalai buvo nepavaldūs

miesto organams. Žemės sklypų ir namų turėjo ir Bažnyčia. Visos tos žemės

ir gyventojai priklausė ne miesto, o feodalo ar Bažnyčios valdžiai. Tai

buvo vadinamosios jurisdikos Miesto organų aktų jurisdikos nevykdė, todėl

kildavo daug ginčų ir konfliktų. Ypač dažnai kivirčydavosi amatininkai ir

pirkliai Amatininkai buvo susijungę į cechus. Į cechą galėjo palėkt i

amatininkas, keletą metų pabūvąs mokiniu, išlaikęs egzaminus ir dar keletą

metų dirbęs pameistriu. Pašaliniams verstis amatais amatininkų privilegijos

draudė, kad apsaugotų nuo konkurencijos. Jurisdikų amatininkai nestodavo į

cechus, dėl to ir kildavo konfliktų. Jurisdikos turėjo neigiamą įtaką

miesto ūkiui ir ardė mieste viešąją tvarką.

2. Valstybine santvarka

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. viduryje jau turėjo didelę

teritoriją. Į jos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių

plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo

natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros. Feodalai apsiribojo tik

artimiausia rinka.

Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos

valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo

kunigaikščio giminaičių arba tenykščių vietinių kunigaikščių. Jau valdant

Gediminui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš pusiau savarankiškų

dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes,

Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai Volynę,

Turo va, Pinską, Naugarduką, Polocką ir kai kurias kitas žemes.

Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostinę, kariuomenę, valstybinį aparatą

ir rinko pajamas. Jie mokėjo duoklę didžiajam kunigaikščiui, duodavo jam

dovanų, priimdavo atvykusį, karo atveju siųsdavo tam tikrą skaičių karių.

Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis

svarbiais valstybės reikalais. Antai Jogaila tarėsi su savo dinastijos

kunigaikščiais derybų su Lenkija metu. Gediminas paliko Lietuvos

Kunigaikštystę septyniems sūnums: Manvydui – Slonimą ir Kernavę, Karijotui

– Juodąją Rusią su Naugarduku, Algirdui – Vitebską ir Krėvą, Narimantui –

Turovo ir Pinsko žemes, Liubartui —. Volynę, Kęstučiui – Gardiną, Palenkę

(Bretą, Drohočiną), Trakus ir Žemaitiją, Jaunučiui – Vilnių, Ukmergę ir

Breslaują bei Ašmeną. Minske liko vietinis kunigaikštis Vosylius, o Polocke

– Vainiaus sūnus Liubakas.

1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir

Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Trakų ir

Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir

buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių

kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir

kultūrinei raidai ir silpnino pačioj valstybę.

Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą ir atėmė valdžią iš

Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos – Vitebską, iš

Kaributo – Seversko Naugardą, iš Vladimiro – Kijevą, iš Teodoro

Karijotaičio – Podolę, iš Teodoro Liubartaičio – Volynę. Valdyti šias žemes

paskyrė vaivadas.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Ekonominį didžiojo kunigaikščio valdžios

pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė

jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smulkūs bajorai. Jis turėjo nominalią

teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Bajorų pavaldumas buvo viešo

teisinio pobūdžio ir nesirėmė sutartimis su didžiuoju kunigaikščiu. Tik

senų giminių didikai laikė save savarankiškais ir nebuvo tiesioginiai

didžiojo kunigaikščio valdiniai. Didysis kunigaikštis gaudavo karinių

duoklių ir rinkliavų, taigi turėjo didelių pajamų.

dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu buvo renkamas galingiausias iš

kunigaikščių, kurio klausė ir jį_ rėmė kiti kunigaikščiai ir bajorai.

Didysis kunigaikštis buvo valstybės vadovas palaikant santykius su

užsieniu, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas. Šalies viduje n

vadino šeimininku (gaspadoriumi). Didysis kunigaikštis skyrė feodalus į

valstybines tarnybas ir už tai duodavo jiems žemes arba trečdalį pajamų,

gaunamų iš valdomo dvaro arba valsčiaus

Iki Vytauto valdymo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susidėjo iš atskiri}

žemių. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautas

dėl dalinių kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko,

Smolensko, Naugardo-Seversko, Kijevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes.

Jis paėmė panaikintu kunigaikščių turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo

valdžios pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio aparato

didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir

teisino reikalus, Įsteigė kanceliariją, vadovaujamą kanclerio, pradėjo

leisti
aktus vidaus reikalais.

Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšmę

čia turėjo ekonominių ir politinių bajorų teisių išplėtimas ir sutartiniai

ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekonominio ir

politinio bajorų įsigalėjimo, kovu dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir

personalinės unijos su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio

valdžią: jis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų.

Ponų taryba. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo reikalinga feodalams, kad

atstovautų valstybei palaikant santykius su užsienio šalimis, organizuotų

kariuomenę kraštui nuo priešo puolimu ginti. Stambieji feodalai turėjo

visišką imunitetą ir stiprią valdžių savo valdose – karinius būrius ir

administracinį aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų

sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas ir išlaidas, nustatyti prievoles

ginti šalį ir vykdvii užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius.

Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambių feodalų diktatūros organas –

Ponų taryba.

XIV a. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didžiojo

kunigaikščio broliai, kiti kunigaikščiai, kaii.us pakviesti įtakingi

bajorai ir Vilniaus miestiečių viršūnės. Vytauto valdymo metais taryboje

buvo kilmingi bajorai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, in.u

..ilkos. Ponų tarybos sudėtis dar nebuvo nusistovėjusi ir valdant /vj-

imantui Kęstutaičiui ir Kazimierui.

Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Kunigaikštystėje atsirado naujivaldininkai:

kancleris, žemės ir nimij i/dininkai, taurininkas, raikytojas, vyriausias

virėjas, stalininkas, pakamorė, arklidinin-kas, žemės karužas,

kalavijuotis. Jie visi pateko į Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis

nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Išjos išsiskyrė

vyresnieji ponai, su kuriais didysis kunigaikštis nuolat tardavosi. Tokie

buvo: vyskupai, vaivados, kaštelionai, Žemaičių ir Lucko seniūnai, žemės ir

rūmų maršalkos ir žemės paiždinmkis. XIV~-XV a. Ponų taryba buvo jure

ir de f acto. Prireikus didysis kunigaikštis su ja tardavosi. Valdant

mažamečiui Kazimierui Ponų taryba pasidarė vyriausybinis organas, ir

Kazimieras vėliau pripažino tokią jos reikšmę. Ponų taryba tapo Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės taryba, ji pavaduodavo didįjį kunigaikšti jo

nesant ir rūpinosi valstybės reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija

įtvirtino Ponų tarybos teises6. Didysis kunigaikštis negalėjo keisti

nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo

vykdyti savo nutarimo, skirti į valstybinę tarnybą, leisti iždo lėšas ir

pan. Žygimanto I 1506 m. privilegijoje sakoma, kad visi įstatymai, skirti

valstybės gerovei, turi būti leidžiami kartu su ponais tarėjais, su jų

žinia ir pritarimu.

Poni} tarybos narius skyrė didysis kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos

branduolį sudarė stambiausiu feodalų šeimos. Ponai turėjo aukštas pareigas

valstybėje, todėl jų įtaka buvo didelė. Ponas veikė savarankiškai greta

didžiojo kunigaikščio. Ta čiau Ponų taryba ne visada varžė didžiojo

kunigaikščio valdžią. Einamuosius reikalus didysis kunigaikštis tvarkė be

Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais

atvejais. Daug reikalų didysis kunigaikštis sprendė su artimiausiais

ponais: Vilniaus ir Žemaičių vyskupais, Vilniaus ir Trakų vaivadomis,

Žemaičių seniūnu ir rūmų valdininkais.

Ponų taryba buvo nuolatinis luominis stambių feodalų organas, kartu su

didžiuoju kunigaikščiu turėjęs valstybinę valdžią. Nesant didžiojo

kunigaikščio, Ponų taryba spręsdavo daugumą vidaus ir užsienio politikos

klausimų. Tačiau teisės aktus be didžiojo kunigaikščio Ponų taryba

priimdavo retai.

Valdymo organai. Dėl plataus ponų ir bajorų imuniteto valdymo aparatas dar

nebuvo gausus. Aukštieji valdininkai vadinosi dignitoriais, o žemesnieji –

urėdais. Vieni aukštieji valdininkai buvo visos kunigaikštystės (visos

žemės), kiti – didžiojo kunigaikščio rūmų. Kai kurių iš jų funkcijos buvo

mišrios – rūpintis visos valstybės ir didžiojo kunigaikščio asmeniniais

reikalais. Pagal 1529 m. Lietuvos Statutą, senos pareigos yra šios:

vaivadų, kaštelionų, Žemės ir rūmų maršalkų, kanclerio, seniūnų ir didžiojo

kunigaikščio dvariškių. Visi valdininkai buvo skiriami iki gyvos galvos.

Tik už nusikaltimą didysis kunigaikštis galėjo pašalinti valdininką iš

pareigų.

Svarbiausi dignitoriai buvo Žemės maršalka, kancleris, paiž-dminkis ir

etmonas. Žemės maršalkos valdžia galiojo didžiojo kunigaikščio rūmuose ir

apskritai jo buvimo vietoje. Maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie

didžiojo kunigaikščio. Jis skelbė teismo nuosprendžius ir galėjo skirti net

mirties bausmę. Didžiajam kunigaikščiui mirus, Žemės maršalka šaukė

kunigaikščių ir ponų suvažiavimą naujam kunigaikščiui išrinkti. Kancleris

buvo
didžiojo kunigaikščio kanceliarijos viršininkas. Jis turėjo valstybės

antspaudą: be jo parašo ir antspaudo dokumentai negaliojo. Kancleris

perduodavo didžiojo kunigaikščio atsakymus užsienio pasiuntiniams. Jo

žinioje buvo Lietuvos Metrika (valstybės archyvas). Kancleriui talkino ir

jį pavaduodavo [Kikanclcris.

Paiždininkis saugojo iždą ir privilegijas, tvarkė valstybės pajamas ir

išlaidas, turėjo teisę skirti revizijas ir didinti arba mažinti mokesčius.

Jis rūpinosi pinigų kaldinimu, išnuomodavo valstybinius dvarus, sandėlius,

galėjo kontroliuoti iždui iš seniūnijų ir valdų priklausančias pajamas.

Paiždininiui talkino iždininkas, kuris priimdavo pinigus ir juos

išmokėdavo, iždas vykdė ir valstybės pašto funkcijas.

Etmonas buvo karo vadas. Jam pavaldus lauko etmonas vadovavo samdytai

kariuomenei. Etmonas turėjo teisę atleisti bajorus nuo karo tarnybos dėl

ligos ar kitų priežasčių, karo metu jis vykdė ir teisėjo funkcijas.

Vieni didžiojo kunigaikščio rūmų valdininkai tvarkė kurią nors ūkio šaką

arba dalyvavo jo svitoje, kiti – ėjo valstybinių ir rūmų urėdų pareigas.

Antai virtuvės meistras, pataurininkis, stalininkas, pakamorė ir kiti buvo

vien rūmų urėdai; medžioklis, instigatorius, rotmistrai turėjo ir

valstybines funkcijas. Buvo urėdų, kurie rūpinosi didžiojo kunigaikščio

asmeniu: patalinmkas, pakamorė, raikytojas, taurininkas, stalininkas. Be

to, rūmuose buvo nemažas būrys sekretorių ir raštininkų, taip pat rūmų

tarnų, kurie atlikdavo tam tikrus pavedimus.

Vietiniai valdymo organai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija

susidėjo iš vaivadijų, seniūnijų ir valsčių. Vaivadą skyrė didysis

kunigaikštis arba rinko vaivadijos feodalai. Tik šiuo atveju didysis

kunigaikštis turėjo rinkimus patvirtinti. Vaivada atliko karines,

administracines ir teismo funkcijas. Jis fu rėjo savo tarnybinius žmones,

vykdžiusius jo potvarkius. Vaivada žiūrėjo, kad visi žemvaldžiai atliktų

prievoles valstybei. Ir. buvo Ponų tarybos narys ir tarpininkavo tarp

vaivadijos j’.vrn tojų ir didžiojo kunigaikščio. Jis perduodavo didžiajam

kum gaikščiui gyventojų prašymus, rekomenduodavo sknii i i.un bą, suteikti

žemės valdas.

Į valsčius ir seniūnijas buvo skiriami vietininku u Itniūnai,Dvarai buvo

atiduodami valdyti laikytojam’. Šie urėdai turėdavo valdų valdymo, teismo

ir ūkininkavimo teises.

nepriklausomybę ivk, m. pasirašyta Bresto l).i/n iimc- unija, kuri sukėlė

miestiečių opoziciją. Nemaža miestų ihuiiu- kalvmizmą. Reformacijos

Valstiečių padėtis 16-18a.. Prekinių-pinigimų santykių plėtra vertė

feodalus reikalauti iš valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Norint

gauti daugiau produktų, reikėjo racionaliau organizuoti ūkį ir valstiečiams

skirti prievoles atsižvelgiant į jų ūkinį_ pajėgumą. Tai pasiekti buvo

įmanoma tik apskaičiavus žemės kiekį ir jos kokybę dvaruose ir valstiečių

ūkiuose, paskyrus valstiečiams prievoles pagal jų žemės plotą ir kokybę,

pašalinus tarp-rėžius, žemės išsklaidymą mažais sklypeliais.

Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštį

panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau

lėšų kariuomenei samdyti, nes bajorų pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga.

Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valakų

reforma.

Valakų reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščio

valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes;

2) išmatuoti žemę valakais ir įkurdintiems juose valstiečiams paskirti

prievoles pagal žemės kiekį ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės

plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4)

išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų šaltinius; 5) suorganizuoti naują

valstiečių administraciją.

Didžiojo kunigaikščio valstiečių padėtis buvo nustatyta teisės aktų. 1514

m. išleisti nuostatai dvarų laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę

jų veiklą“. Dvarų valdytojai ir seniu-

n.n ip;iK’iL’,oti atvykus didžiajam kunigaikščiui duoti staciją,

reikalaujami išskirti hmkii, kurį įdirbtų dvaro žmonės, i5 kurių vieni eitų

l,i/,i 1. ih mokrtu u/turimą žemą, mokėti činšo mokesty-po kapą 1,111 pci

metus. Osadiniai žmonės turėjo mokėti iždui žemės ir p.i|.mm mokesčius,

eiti į talkas. Nuostatuose įsakyta palikti dvare Ivanui tarnų ir amatininkų

tiek, kiek jų būtinai reikia, o kitiems paskirti činšo mokestį.

Dvarų laikytojai privalėjo iš surinktų pajamų mokėti dešimtinę Bažnyčiai,

skirti reikalingą grūdų kiekį dvaro nelaisvai šeimynai išlaikyti, o kitas

pajamas padalyti į tris dalis, iš kurių dvi atiduoti iždui, o trečią

pasilikti. Teismo rinkliavos buvo paliktos dvaro valdytojui, o baudos

paskirtos iždui. Dvarų laikytojai po šių nuostatų pradėjo didinti

valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam

kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis
detalizuoti laikytojų teises ir

valstiečių prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus

Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų laikytojams12. Šiais nuostatais siekta

padidinti iš dvarų ūkio gaunamas pinigines pajamas. Visos natūrinės duoklės

buvo pakeistos piniginėmis, išskyrus tuos produktus, kurie suvartojami

dvare. Surinkti žemės ūkio produktai turėjo būli parduoti turguje ir

pinigai atiduoti iždui. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių

lažinių valstiečių, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po

statinę kviečių arba po paršą. Lažininkai turėjo atlikti pastotes. Kitų

kategorijų žmonės turėjo eiti į talką 12 dienų per metus. Be to,

nuostatuose reikalaujama, kad būtų geri trobesiai, inventorius, tinkamai

prižiūrimi gyvuliai. Laisvą žemę buvo galima išnuomoti, tačiau atiduoti ją

be prievolių – kategoriškai draudžiama. Nuostatai uždraudė dvarų

valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti.

Valstiečiai priešinosi naujų prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis

1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiavinių prievolių išieškojimo13.

Pagal juos, urėdai turėjo išėjusių vals-tiečių žemes atiduoti kitie