Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valstybė ir teisė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valstybė ir teisė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

valstybė ir teisė

PIRMAS SKYRIUS

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė

1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS

1. Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas

Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V

tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno.

Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius

jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų

materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o

moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios

giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus

sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą,

svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.

Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir

pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos

tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo

didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame

geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės

vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto

kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam

tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo

įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio

pradžia).

Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gimininei

santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado

lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo

įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo

reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo

bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.

V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu

arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius

pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių

viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau

turto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės

narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.

IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu,

įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės

žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės

šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo

pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik

šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai

sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.

XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba

keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu

(vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu.

Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jo

priklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems

duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą

ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos

nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo

vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.

Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo

nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų ben

ruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė

diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki

bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji

rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo

jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės

kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba

kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio

žmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino,

davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais

važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo

metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į

kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti

mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės

narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių,

nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo

turiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių

skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir
rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo

kariniai būriai, susidėję iš bajorų.

2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas

Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams

bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai

junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus,

kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai

junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva,

Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva.

Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų

bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai

nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio –

rėmėsi ne vien auto-MU-lu, bet ir prievarta.

l. Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinis

priešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę.

Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir

laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių

sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės

kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki

vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai

sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas

buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).

Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo.

Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti –

pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus

turėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju

kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją,

Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę

sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos

valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai.

Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.

Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių

kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo

viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie

stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo

kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir

Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-

Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais

įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-

vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ‘<•-.:

.y-./v. …. _. . -.,. .^.:,r „: ‘_, •–.r •.- .r::r».. r N/Vrt:a?;jcj^

buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugas

papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų

tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi.

Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo

įvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio

išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia

priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai

vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo

prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo

būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai

įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų

valstybės interesų.

XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos

ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis

Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su

dviem sūnumis nužudė.

Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. Tik

XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-

1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos

tėvonija.

Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341

m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo

sostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu

centru.

Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei,

joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai,

pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie

Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos

didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo,

supratę, jog stipri

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik
nuo totorių

vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos

išnaudoti.

Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji

kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių

pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į

tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir

papročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge.su

lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-

mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra

vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių.

Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios

stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų

užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo

prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos

žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai

trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.

2. Visuomenine santvarka

Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo

kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms.

Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus.

Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y.

nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai

stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su

juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybe

įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų,

kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojo

kunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti

ir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles.

Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus ir

kailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi

feodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai –

bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir

buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė

feodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų

gretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo

kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio

suteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti

valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių,

prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus

senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir

administratoriams.

Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų

patekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles.

Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro

laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir

smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai

buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos

skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne

visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.

Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo

prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387

metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus

valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir

tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias

prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvo

priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.

Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė

sueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajam

kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėrių

ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek

jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie

1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas

valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją

dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos

nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo

imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir

derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę

turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių

vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek
turi valstiečių

ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti

sidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.

Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų

priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi

nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį

prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo

solidariai.

Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis

galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavienių

valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis

valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais.

Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai

būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi

savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį

už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės

kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus

visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui

jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo

feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-mo

etapas.Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir

tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio

inventorių ir ginklus.

Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai.

Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo

išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip

pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska,

geležis ir ginklai.

Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys,

turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink

jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.

Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino

laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo

darbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius

gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojų

daugumą.

Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis

kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems

reikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros –

faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos

gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai

pirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis

palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio

pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių

savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių

gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.

3. Valstybinė santvarka

Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri didžiojo

kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo laikotarpiu laisvi

bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę, todėl jos neužgrobė nobiliai ir

pati valstybė. Laisvi laukininkaialodininkai tapo pavaldus didžiajam

kunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų.

Todėl didysis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingų

laukininkų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialinį jo valdžios

pagrindą. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki pat XIV

a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam kunigaikščiui išlaikyti

savo rankose didelį domeną. Už tarnybą jis dalijo žemes Baltarusijoje.

Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karo

vadų. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba. Gediminas jau

turėjo tokią nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir

besikuriančiu centriniu bei vietiniu valdininkų aparatu. 1387 m. priėmus

krikščionybe, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo

valstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kunigaikščio

vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Už tarnybą jie

gaudavo dalį surinktų duoklių. Didysis kunigaikštis buvo tampančių

feodalais žemvaldžių priešakyje. Didžiojo kunigaikščio žemėse gyvenę žmonės

buvo dvarų laikytojų valdiniai. Didysis kunigaikštis laikė visą šalies

teritoriją savo tėvonija ir dalijo žemą laikinai naudotis arba nuosavybėn

kariams ir tarnybiniams žmonėms. Antai Gediminas laiškuose rašė: „…esame

didžiausias savajame krašte, kur turime ga-. lią duoti nurodymus ir

įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti įėjimą į mūsų

valdas.“ Lietuvoje nebuvo tokiu
vasalinių santykių kaip Vakarų Europoje.

Vietoj senjorų buvo dvarų laikytojai, kurie įgyvendino dvarų savininkų

teises valstiečiams. Tarnyba turėjo viešą valstybinį pobūdį. Stipri

didžiojo kunigaikščio valdžia gynė feodalus nuo priešų ir garantavo

priklausomų žmonių išnaudojimą.

Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau

paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo

bendrą teisę į valdžią, kuri buvo įgyvendinama taip: kunigaikštystė

broliams buvo padalijama arba visi jie val-dė ją nepasidaliję. Didysis

kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visose žemėse, o kai kurias iš jų

valdė jo broliai. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio

valdžia. Iš pradžių valstybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio

valdoma žeme. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis manė esą ne vien tėvonijos,

bet ir kitu ponų ir bajorų neužvaldytų žemių, o netiesiogiai ir jų dvarų

bei žemiu savininkai.

Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo visos valstybės

galva ir vyriausiasis karo vadas. Didžiojo kunigaikščio giminaičiai valdė

didelius žemės plotus ir atliko valstybines pareigas rūmuose. Jie neturėjo

sprendžiamojo balso teisės ir, sudarant teisinius aktus, dalyvavo kaip

liudytojai. Sričių kunigaikščiai ir jų palikuonys valdė sritis

savarankiškai, tačiau klausė didžiojo kunigaikščio įsakymų karo metu,

remontavo pilis, tiesė kelius, rūpinosi valstybės sienų sauga. Didysis

kunigaikštis buvo vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių

gyventojų.

Vietinis valdymas. Administracinis vietos vienetas buvo valsčius. Valsčių

centrai buvo feodalų pilys. Pilių savininkai vykdė didžiojo kunigaikščio

valdžią savo teritorijoje. Jie organizavo kariuomenę, naudodami valstiečių

darbą ir lėšas statė įtvirtinimus, tiesė kelius. Centrinės ir vietinės

valdžios ryšiai buvo silpni, todėl feodalai savavaliavo ir dažnai

nukentėdavo nuo kryžiuočių antpuolių.

Kaimo bendruomenei ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai

pradai. Iš tokių bendruomenių ir susidėjo valsčiai. Kiekvienas didžiojo

kunigaikščio valsčius turėjo tijūną. Valsčiai buvo nevienodo didumo: vieni

jų apėmė ištisas buvusias kunigaikštystes (Upytės, Deltuvos, Karšuvos),

kiti – tik plotus aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčių

tijūnai buvo stambūs ir įtakingi bajorai. Aukštaitijoje žemės susijungė

greičiau, o Žemaitijoje jos dar ilgai buvo nedidelius valsčius valdžiusių

bajorų rankose. Už valsčiaus valdymą tijūnai gaudavo dalį surinktų iš

valstiečių duoklių. Didesniuose valsčiuose tijūnams talkino vadinamieji

pristovai. Toks valsčius skirstėsi į keletą pristovysčių.

III. LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VISUOMENINĖ IR VALSTYBINĖ

SANTVARKA nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. vidurio

1. Visuomeninė santvarka

Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų

priklausomi valstiečiai. Miestiečiai tik formavosi į klasę ir taip pat buvo

feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo

trijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų

(nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žemė. Didikai vis labiau

pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočių

ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Dėl turtinės nelygybės susidarė

feodalų luomo grupės. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Ją

papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti į bajorus turtingesni laisvi

valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusių didžiojo

kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio

dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo

rankose žemės nuosavybe ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir

administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti

kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles: statyti bei taisyti pilis,

priimti kunigaikštį pasėdžio. Bajorų žmonės turėjo mokėti didžiajam

kunigaikščiui duokles. Bajorai dar nesudarė uždaro luomo. Didysis

kunigaikštis skirdavo į valstybės tarnybas ir ne bajorus. Savita bajorų

padėtis buvo ta, kad už tarnybą didžiajam kunigaikščiui jie gaudavo valdyti

sritis ir valsčius. Tarnaudami bajorai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai.

Lietuvoje senjorijos ir visiškas bajorų imunitetas formavosi lėtai, todėl

ir feodalinis skaidymasis vyko pamažu. Didžiojo kunigaikščio vasalai ir

bajorų viršūnės gaudavo žemes su teise valdyti iki gyvos galvos. Tėvoninė

bajorų, žemėvalda dar tik formavosi. Bajorus su didžiuoju kunigaikščiu

jungė vasalitetas be leno arba su lenu, kuris susidėjo iš duetinių žemių.

Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas juridiškai buvo

įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Ekonominis
ir

politinis stambių bajorų stiprėjimas aiškintinas žemės valdų didėjimu ir

prekiniais ryšiais su vidaus ir užsienio rinka. Kadangi vyravo natūrinis

ūkis, didysis kunigaikštis galėjo atlyginti savo tarnybiniams žmonėms

tiktai žeme. Kiekvienas žemvaldys turėjo atlikti karo tarnybą ir pagal

žemės valdų dydį atsivesti atitinkamajam priklausomų žmonių skaičių.

Feodalai buvo suinteresuoti turėti tokių žmonių, tinkamų karo tarnybai. Jie

savo tarnybiniams žmonėms duodavo žemės, vadinamų beneficijų. Taip gausėjo

smulkių ir vidutinių feodalų sluoksnis. XIV a. pabaigoje jau buvo trys

feodalų grupės: kunigaikščiai, ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai.

Kadangi kunigaikščiai bodėjosi stiprios didžiojo kunigaikščio valdžios, tai

didieji kunigaikščiai remdavosi bajorija ir suteikdavo ištikimiems bajorams

imunitetą, t. y. administracinę ir teismo valdžią jų valdose gyvenantiems

žmonėms.

Už neištikimybę ar dėl kitų priežasčių pašalinus kunigaikštį arba jam

mirus, didysis kunigaikštis srities valdytoju paskirdavo poną bajorą.

Kunigaikščių nuolat mažėjo. Dalis jų žuvo 1435 m. kare tarp Švitrigailos ir

Žygimanto. Žygimantas rėmėsi ponais bajorais. Ponų įsigalėjimas vietoje

dalinių kunigaikščių buvo pažangus reiškinys, nes stiprino didžiojo

kunigaikščio valdžią ir pačią feodalinę valstybę.

Ponai skyrėsi nuo kitų bajorų tuo, kad jie buvo ne tik stambūs imunitetą

turintys feodalai, bet ir aukšti valstybės valdininkai. Juos galėjo teisti

tik didysis kunigaikštis ir Ponų tarybos teismas.

Vidutiniai ir smulkūs bajorai neturėjo aukštų postų ir visiško imuniteto.

Juos teisė didžiojo kunigaikščio vietininkai ponai. Tik valstybės organų

leidimu jie turėjo teisę trečdalį turto perleisti ir du trečdalius įkeisti

už skolas. Kad žemė pasiliktų didžiojo kunigaikščio žinioje, jo bajorai

negalėjo jos įkeisti ponams bajorams. Visų kategorijų bajorų vaidmuo

kunigaikščių kovose dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo labai didelis.

Pretendentai į didžiojo kunigaikščio sostą rėmėsi viena ar kita bajoru

grupe ir norėdami patraukti savo pusėn teikdavo privilegijų. Visi bajorai

valdė ir teisė priklausomus valstiečius vienoda teise. Visų gyvybė buvo

vienodai saugoma ir ginama.

Lenkijos feodalai po 1385 m. Krėvos unijos baiminosi, kad Lietuvos didysis

kunigaikštis tapąs Lenkijos karaliumi ir remdamasis Lietuvos bajorais

nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias

pačias privilegijas, kurias turėjo Lenkijos bajorai, ir padaryti savo

sąjungininkais. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises,

kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir

Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje4.

1387 m. privilegija duota Jogailos dalyvaujant keliems Lietuvos

kunigaikščiams ir daugeliui aukštų Lenkijos bajorų. Joje sakoma, kad

bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali vaidyti ir tvarkyti

tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Pilių ir kitose

apskrityse turi būti paskirta po vieną teisėją, kurie spręstų bylas kaip

Lenkijoje. Bajorų dukterys, giminaitės ir našlės gali būti laisvai

išleidžiamos už vyrų, tačiau tik už katalikų. Našlės gali ištekėti ir

pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo

mirusiojo vyro turtą. Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam

kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai šaukiama į darbą visa

Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar

remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės

remontavo. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1413 m.

Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas. Bažnyčiai suteiktos

tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Lietuvos bajorai, gavę Lenkijos

bajorų herbus, naudojosi privilegijomis, laisvėmis ir pačiais herbais kaip

Lenkijos bajorai. Patvirtintos bajorų teisės į jų paveldėtus turtus ir

turtus, gautus pagal didžiojo kunigaikščio raštus, tačiau perleisti juos

galėjo tik didžiojo kunigaikščio leidimu. Lenkijos papročiu turto

perleidimo aktas turėjo būti atliekamas didžiojo kunigaikščio arba jo urėdo

akivaizdoje. Lietuvos bajorai gavo teisę paveldėti turtą, galėjo skirti

krieną savo žmonoms kaip Lenkijos bajorai. Tačiau bajorai nebuvo atleisti

nuo pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių pagal senus papročius. Šias

privilegijas gavo tik bajorai, kurie turėjo Lenkijos bajorų herbus ir buvo

katalikų tikėjimo

Trečia privilegija 1432 m. duota Jogailos, dalyvaujant daugeliui lenkų ponų

ir sutinkant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui. Joje patvirtinama, kad

bajorų paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra

gavusiojo nuosavybė, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti. Tačiau

paminėtos pilių statymo, karo tarnybos ir duoklių davimo prievolės. Bajorų

privilegijas šį kartą gavo ir stačiatikių tikybos
Baltarusijos ir

Ukrainos bajorams lietuviai bajorai žadėjo suteikti gautus iš lenkų .bajorų

herbus. Šios trys privilegijos duotos didžiojo kunigaikščio vardu Lenkijos

bajorų Lietuvos bajorams. Lenkiškų herbų Horodlėje buvo suteikta

nedaugeliui bajorų giminių. Kiti Lietuvos bajorai pradėjo naudoti herbus

raštams antspauduoti vietoje parašo.

Norėdami perleisti žemę bajorai turėjo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą.

Tai buvo susiję su karo tarnyba, kurią bajorai atliko savo lėšomis.

Bajoras, netekęs žemės ir priklausomų žmonių, būtų neįstengęs atlikti karo

tarnybos. Teismai nebuvo sudaryti Lenkijos pavyzdžiu. Lenkų bajorams

nepavyko Lietuvoje sudaryti tokio paties bajorų luomo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4685 žodžiai iš 9369 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.