Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
valstybė ir teisė
PIRMAS SKYRIUS
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė ir teisė
1. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS
1. Feodalinių santykių susidarymas ir klasių atsiradimas
Organizacinis lietuvių visuomenės vienetas akmens amžiuje (IX-V
tūkstantmetyje pr. m. e.) buvo giminė, vadovaujama renkamo seniūno.
Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Giminės narius
jungė kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktų
materialinių gėrybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o
moterys rinko augalinį maistą, tvarkė namų ūkį ir rūpinosi šeima. Kelios
giminės, suėjusios į vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus
sprendė genties vyrų susirinkimas (krivūlė). Krivūlė rinko genties vadą,
svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.
Antrojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkystė ir
pradinė žemdirbystė, amatai ir kartu mainų prekyba. Gyvenvietės kuriamos
tinkamesnėse gyvulininkystei ir žemdirbystei vietose. Bendruomenėje pradėjo
didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame
geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenės
vienetas buvo patriarchalinė šeiminė bendruomenė, kuri susidėjo iš keleto
kartų šeimų. Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam
tikras dirbamos žemės plotas. Gintis nuo kitų bendruomenių užpuolimų buvo
įrengiami piliakalniai ir sustiprintos gyvenvietės (I tūkstantmečio
pradžia).
Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais. Gimininei
santvarkai irti nemažą Įtaką turėjo geležinių įrankių naudojimas. Atsirado
lydiminė žemdirbystė, ir greta jos vystėsi amatai. Geresni geležiniai darbo
įrankiai leido mažesniam kolektyvui įdirbti žemę ir pasigaminti pragyvenimo
reikmenų. Šeiminė bendruomenė pamažu skaidėsi į mažesnes šeimas. Didėjo
bendruomenių ir šeimų turtinė nelygybė.
V-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbystė. Žemė ariama jaučių traukiamu
arklu. Toliau vystėsi amatai. Ūkimu vienetu tapo šeima. Gimininius ryšius
pakeitė teritoriniai ryšiai, ir susidarė teritorinės bendruomenės, kurių
viduje didėjo turtinė jos narių nelygybė. Šeimos, sukaupusios daugiau
turto, pradėjo išnaudoti svetimą darbą (vergų ir nuskurdusių bendruomenės
narių). Tai davė pradžią klasinei visuomenei.
IX-XII a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geleži-niu noragu,
įdirbami didesni žemės plotai, pakilo darbo našumas. Pereita prie pūdyminės
žemdirbystės ir trilaukės žemės dirbimo sistemos. Susidarė ariamos žemės
šeiminė nuosavybė, ir žemės sklypai tapo paveldimi. Šeimos gyvenimo
pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik
šeimos, turėjusios gyvulių ir žemės ūkio įrankių. Nuosavybės santykiai
sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas.
XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmę pilį, priešpilį ir kelis arba
keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu
(vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu.
Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskoliną ir patekę jo
priklausomybėn bendruomenes nariai. Dalis bajoro šeimynos narių dirbo jiems
duotą žėmės sklypą ir turėjo asmenini ūkį. Be to, jie kartu su savo seimą
ir savo įrankiais dirbo bajoro žemą. Šeima buvo bajoro nuosavybė ir jos
nariai pavieniui arba drauge negalėjo išeiti. Tokie žemdirbiai buvo
vadinami kaimynais. Bajorų ir kaimynų santykiai buvo baudžiaviniai.
Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajorų nepriklausė ir turėjo
nuosavą žemą ir ūkius. Jie gyveno laukų ben
ruomenėmis, turėjusiomis savo teritoriją. Bendruomenėje vyko turtinė
diferenciacija: vieni bendruomenės nariai nuskurs-davo, kiti kilo iki
bajorų lygio. Bendruomenės savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji
rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo
jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę žemės
kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pilį, keletą kaimų ir valdė vieną arba
kelias laukininkų bendruomenes. Bendruomenės nariai vadinti kunigaikščio
žmonėmis. Laikydamasi papročių, bendruomenė kunigaikštį gerbė, jį vaišino,
davė dovanas, statė pilis ir tiesė kelius. Kunigaikštis su savo tarnais
važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo
metu. Kunigaikščio žmonės laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti į
kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti
mezliavą, atlikti pastotę, jį vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenės
narių santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiavinių,
nes bendruomenės nariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo
turiniu žemės plotų, kaimų ir jo valdžioje esančių laukininkų bendruomenių
skaičiaus. Valdyti bendruomenes ir
rinkti duoklę kunigaikščiui padėjo jo
kariniai būriai, susidėję iš bajorų.
2. Valstybinių teritorinių junginių susidarymas
Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams
bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai
junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūles, seniūnus,
kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai
junginiai – feodalinės kunigaikštystės (žemės): Lietuva, Nalšia, Deltuva,
Upytė, Keklys (Ceklis), Karšuva, Medininkai, Saulė (Šiauliai), Kni-tuva.
Kunigaikščių valdžios aparatas buvo nesudėtingas ir išreiškė laisvų
bendruomenes narių interesus. Tačiau žemių ku-aikščių valdžia, skirtingai
nuo genčių vadų valdžios, buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio –
rėmėsi ne vien auto-MU-lu, bet ir prievarta.
l. Centralizuotos valstybės kūrimasis…tarpusavio vaidai ir nuolatinis
priešų užpuolimų pavojus vertė kunigaikštystes jungtis į vieną valstybę.
Silpnesnės iš jų turėjo pripažinti stipriausios kunigaikščio valdžią ir
laikyti jį vyresniuoju. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščių
sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutartį su Volynės
kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki
vyriausieji1. Atskiros žemės jungėsi į karinę kunigaikščių sąjungą, o tai
sudarė valdžios centralizacijos galimybę. Centralizuotos valdžios kūrėjas
buvo pietryčių Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.).
Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba riet nužudydavo.
Nemažai kunigaikščių – Vykintas, Daumantas, Treniota, Tautvilas ir kiti –
pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Mindaugas apie 1240 metus
turėjo savo valdžioje didelę dalį Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju
kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII a. apėmė Aukštaitiją,
Žemaitiją, Deltuvą, Nalšią, Naršuvą, pietinę Kuršių žemės dalį, šiaurinę
sūduvių-jotvingių žemės dalį. Susidarius centralizuotai feodalinei Lietuvos
valstybei, sparčiau vystėsi gamybinės jėgos ir feodaliniai santykiai.
Lietuva sėkmingai kovojo su Kryžiuočių ordinu.
Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimų ir bajorų viršūnių
kovos dėl valdžios. Atskirų žemių kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo
viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie
stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo
kunigaikščio sostą. Pirmieji Mindaugui pasipriešino Tautvilas, Erdvilas ir
Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jie kreipėsi pagalbos į Lenkiją, Galičo-
Volynės žemių su Slonimo, Volkovisko ir Naugarduko miestais įniršiais
įjungimas Lietuvos, sudėtį. Galičo Volynės kunigaikštis Danilas Romano-
vičius atsiėmė rusu žemės ir toliau nepuolė Sukilę Lietuvos dali-nn: ‘<•-.:
.y-./v. …. _. . -.,. .^.:,r „: ‘_, •–.r •.- .r::r».. r N/Vrt:a?;jcj^
buvo apsuptas Vorulos pilyje. Kad sužlugdytu priešų jėgas, Mindaugas
papirko ordino magistrą Andrių ir taktiniais sumetimais priėmė katalikų
tikėjimą. Popiežius Inocentas IV pripažino Mindaugą Lietuvos karaliumi.
Sukilę feodalai buvo priversti nurimti. Lietuvos ankstyvoji monarchija buvo
įvairių žemių kompleksas, Žemės buvo nevienodo ekonominio ir politinio
išsivystymo lygio. Nominaliai visa teritorija ir aukščiausia valdžia
priklausė didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes valdė kunigaikščiai
vasalai ir bajorai. Tarp Mindaugo ir jo vasalų dažnai kildavo
prieštaravimų. Natūrinis ūkis ir nepastovūs ekonominiai ryšiai negalėjo
būti stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Vietiniai feodalai
įsitvirtindavo pilyse ir nepaisydavo nei Mindaugo valdžios, nei bendrų
valstybės interesų.
XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mindaugas stojo į kovą su Livonijos
ordinu ir atsisakė krikščionybės, tačiau 1263 m. Žemaitijos kunigaikštis
Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas sudarė sąmokslą ir Mindaugą su
dviem sūnumis nužudė.
Kova dėl didžiojo kunigaikščio sosto vyko tarp pačių sąmokslininku. Tik
XIII a. pabaigoje iškilo Vytenis, kuris, tapęs didžiuoju kunigaikščiu (1295-
1316 m.), sustiprino Lietuvos valstybę ir kraštą padarė savo dinastijos
tėvonija.
Dar labiau didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341
m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestų statyba ir prekyba. Savo
sostinę perkėlė iš Kernavės į Vilnių ir pavertė jį ekonominiu ir politiniu
centru.
Rusų žemių prijungimas prie Lietuvos. Suskilus senovės Rusijos valstybei,
joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai,
pasinaudoję rusų žemių nusilpimu, įvairiais būdais pradėjo jas jungti prie
Lietuvos. Kartais pavienių rusų žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos
didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtų totorių-mongolų jungo,
supratę, jog stipri
Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik
nuo totorių
vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos
išnaudoti.
Prijungtoms rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemėms valdyti Lietuvos didieji
kunigaikščiai skirdavo savo sūnus arba giminaičius vasalinių santykių
pagrindu arba palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Jie nesikišo į
tose žemėse susiklosčiusius socialinius-ekonominius santykius, kultūrą ir
papročius, stačiatikiu tikybą. Todėl rusų žemių feodalai drauge.su
lietuviais kovojo su bendrais priešais. Lietuva gynėjuos nuo totorių-
mongolų ir Kryžiuočių ordino ir tuo vaidino teigiamą vaidmenį. Antra
vertus, šių žemių prijungimas prie Lietuvos turėjo ir neigiamų padarinių.
Lietuvos didieji kunigaikščiai, prijungę rusų žemes, rūpinosi savo valdžios
stiprinimu jose ir netelkė jėgų kovai su Kryžiuočių ordinu, kad išvaduotų
užgrobtas vakarines lietuvių žemes. Be to, dėl kai kurių žemių prijungimo
prie Lietuvos nutrūko istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai visų Rusijos
žemių tarpusavio ryšiai, todėl jos negalėjo vienytis apie Maskvą ir tai
trukdė kurtis centralizuotai Rusijos valstybei.
2. Visuomenine santvarka
Feodalų klasės padėtis. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo
kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos stiprėti feodalų tėvonijoms.
Istoriniai šaltiniai kalba apie to meto bajorų kaimus, jų turtus.
Praturtėją feodalai savo ūkiuose apgyvendindavo vadinamąją šeimyną, t. y.
nelaisvus žmones, kurie dirbo jų ūkyje ir dvaro rūmuose. Smulkesni feodalai
stengėsi gauti iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą žemės plotus kartu su
juose gyvenančiais valstiečiais. Lietuvoje feodalų žemės nuosavybe
įsitvirtino gana greitai, tačiau ta pati žemė neturėjo kelių savininkų,
kuriuos būtų sieja vasaliniai santykiai. Feodalai gaudavo Žemės iš didžiojo
kunigaikščio ir už tai atlikdavo kariną ar kitą tarnybą. Jie turėjo statyti
ir remontuoti pilis ir tiltus, liesti kelius ir atlikti kitas prievoles.
Feodalų pajamos buvo valstiečių duoklės, kurių didele, dalį sudarė medus ir
kailiai, turėję rinkoje paklausą. Mindaugo valdymo metais žinomos dvi
feodalų grupės: stambūs feodalai – kunigaikščiai ir smulkūs feodalai –
bajorai. Smulkūs feodalai vyravo Žemaitijoje. Kiekvienas jų turėjo dvarą ir
buvo karys. Smulkūs feodalai buvo ne vienos kilmės. Kunigai buvo senesnė
feodalų grupė, iškilusi pirmykštės bendruomenės laikotarpiu. Vėliau bajorų
gretas papildė kunigaikščių kariai. Dalis karių sudarė pilių įgulas ir buvo
kunigaikščių išlaikomi iš valstiečių duoklių. Kiti gyveno iš kunigaikščio
suteiktų žemių, valdė dvarus ir valsčius, jiems dirbo priskirti
valstiečiai. Kunigai vis labiau darėsi priklausomi mio kunigaikščių,
prilygo jų kariams ir tapo bajorais. Taigi bajorija susidarė susiliejus
senai smulkiai aristokratijai ir aukštesniems kunigaikščio kariams ir
administratoriams.
Valstiečių padėtis. Laisvųjų valstiečių nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų
patekdavo feodalų priklausomybei! ir turėdavo atlikti jiems prievoles.
Duodavo natūrines duokles grūdais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro
laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir
smulkiems bajorams. Bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai
buvo vadinami veldamais. Valstiečių darbo sąlygos, duoklių normos
skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajorų veldamais ne
visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis.
Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo
prievolė bei duoklės buvo panašios į veldamų prievoles. Jogaila, 1387
metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus
valstiečius ir atleido juos nuo visų dėklų, sidabrinės, duoklių, pilių ir
tiltų statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Tokias
prievoles Aukštaitijoje atliko daugumos valsčių žmonės. Veldamai buvo
priklausomi nuo feodalų administracinės ir teismo valdžios.
Laisvi valstiečiai gyveno bendruomenėmis, savo bendrus reikalus tvarkė
sueigoje. Bendruomenė solidariai atsake už duoklių davimą didžiajam
kunigaikščiui. Duoklių dydis priklausė nuogauto derliaus, sumedžiotų žvėrių
ir surinkto medaus kiekio. Didysis kunigaikštis ir feodalai nežinojo, kiek
jie gaus duoklių, o valstiečiai stengėsi atiduoti jų kuo mažiau. Todėl apie
1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečių prievoles. Kiekvienas
valstiečio kiemas (dūmas) turėjo duoti nustatytą grūdų kiekį, vadinamąją
dėklą. Ją sudarė statinė rugių ir statinė arba dvi avižų. Iki dėklos
nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąją dalį derliaus. Kol buvo
imama dešimtinė, feodalai rūpinosi valstiečių žemės plotų plėtimu ir
derliaus didinimu. Pakeitus prievolių nustatymo sistemą, didelę reikšmę
turėjo valstiečių ūkių skaičius. Valstiečių ūkis tapo feodalinių prievolių
vienetu. Didysis kunigaikštis ir feodalai žinojo, kiek
turi valstiečių
ūkių ir kiek gaus pajamų. Karo reikalams valstiečiai turėjo mokėti
sidabriną. Už sidabrinę buvo samdomi karo specialistai ir ginklų meistrai.
Pakeitus feodalinių prievolių sistemą, valstiečių išnaudojimas ir jų
priklausomybė nuo feodalų padidėjo. Valstiečiai pasidarė labiau priklausomi
nuo kunigaikščio tijūnų ir mažiau — nuo bendruomenės. Bendruomenė tik dalį
prievolių, pvz., pasėdžio prievolę, medžioklės produktų prievolę, atlikdavo
solidariai.
Valstiečių ūkiui tapus feodalinių prievolių vienetu, didysis kunigaikštis
galėjo duoti bajorams už tarnybą ne visą bendruomenenę o pavienių
valstiečių. Bajorų vaikai už karo tarnybą dabar gaudavo po kelis
valstiečius vietoj gaunamo atlyginimo maistu, drabužiais ir pinigais.
Atiduoti valstiečiai tapdavo vel-damais ir turėjo feodalo klausyti. Tai
būdavo nurodyta didžiojo kunigaikščio rašte. Veldamas ir toliau naudojosi
savo žemės sklypu, jo šeimos nariai buvo laisvi. Tačiau išleisdamas dukterį
už vyro turėjo sumokėti feodalui nedidelį vedybinį mokestį (kiaunės
kailiuką), vadinamąjį krieną. Veldamo turtas tekdavo feodalui tik išmirus
visai šeimai. Veldamas negalėjo palikti feodalo. Didžiajam kunigaikščiui
jis mokėjo dėklą ir sidabrinę, o kitas prievoles turėjo atlikti savo
feodalui. Valstiečių vertimas veldamais buvo pirmasis jų į baudžiavini-mo
etapas.Miestiečių padėtis. XIII-XIV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir
tapo savarankiška šaka. Amatininkai tuo metu daugiausia gamino žemės ūkio
inventorių ir ginklus.
Visuomeninio darbo pasidalijimo didėjimas sudarė sąlygas plėtotis prekybai.
Prekyba plėtėsi su Rusija ir Vakarų Europos kraštais. Iš Lietuvos buvo
išvežamas vaškas, kailiai, medžio pelenai, derva ir gintaro dirbiniai, taip
pat medžio dirbiniai, odos, linai ir kanapės, iš užsienio įvežama druska,
geležis ir ginklai.
Amatų ir prekybos raida sudarė sąlygas kurtis ir plėstis miestams. Pilys,
turėjusios karinę ir politinę reikšmę, tapo ir ūkiniais centrais. Aplink
jas koncentravosi prekyba, amatai ir formavosi miestai.
Amatininkai buvo tėvoniniai ir laisvieji. Amatus plėtojo ir tobulino
laisvieji amatininkai. Tėvoniniai amatininkai nebuvo suinteresuoti savo
darbu, nes visą jų pagamintą produkciją paimdavo feodalas. Geresnius
gaminius feodalai pirko iš laisvųjų amatininkų, sudariusių miestų gyventojų
daugumą.
Kartu su amatais ir žemės ūkiu plėtėsi prekyba, daugėjo pirklių. Didysis
kunigaikštis ir stambūs feodalai turėjo savo pirklių, parūpindavusių jiems
reikalingų dalykų. Tokie pirkliai vadinosi faktoriais, o jų kontoros –
faktorijomis. Vilnius ir Kaunas turėjo savo sankrovos teisę, ir visos
gabenamos iš užsienio prekės buvo čia iškraunamos. Vietiniai pirkliai
pirkdavo jų didesnį kiekį ir parduodavo gyventojams. Didysis kunigaikštis
palaikydavo savo krašto pirklius konkurencinėje kovoje su užsienio
pirkliais, apmokestindamas pastaruosius didesniais mokesčiais. Prie stambių
savo dvarų feodalai pradėjo steigti miestelius ir rengti turgus. Miestelių
gyventojai gaudavo teisę verstis amatais ir prekyba.
3. Valstybinė santvarka
Lietuvos centralizuotos feodalinės monarchijos ypatybė – stipri didžiojo
kunigaikščio valdžia. Feodalinės valstybės susidarymo laikotarpiu laisvi
bendruomenininkai jau buvo pasidaliję žemę, todėl jos neužgrobė nobiliai ir
pati valstybė. Laisvi laukininkaialodininkai tapo pavaldus didžiajam
kunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščių buvo nedaug. Nedaug buvo ir bajorų.
Todėl didysis kunigaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingų
laukininkų, kurie, tapę eiliniais bajorais, sudarė socialinį jo valdžios
pagrindą. Be to, ankstyvas rusų žemių prijungimas ir tai, kad iki pat XIV