Biurokratija, jos vaidmuo dabartinėje valstybėje
Planas
Įvadas
1. M. Vėberio biurokratijos modelis
1.1 Biurokratijos pranašumai
1.2 Biurokratijos charakteristika
1.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas
2. Biurokratija ir biurokratai: neigiamas požiūris
3. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai
Pabaiga
Naudotos literatūros sąrašas
Įvadas
Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo būdas yra
pastaruoju metu labiausiai paplitusi pasaulyje – ir demokratinėse, ir
totalitarinėse valstybėse.
Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų – biurokratų –
savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas M. Vėberis (M.
Weber). Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur
įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl
biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį,
kiek – pripažįstant biurokratinėsvaldymo organizavimo formos pranašumus –
jos trūkumus ir apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip
ypatingos valdininkų grupės interesus. Taigi pats terminas „biurokratija“
gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės
valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme,
biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios apibūdinimą.
Taigi šioje apžvalgoje ir bus parodyta, kokią biurokratiją matė ir
norėjo matyti jos teoretikas M. Vėberis, ir kokią ją mato kai kurie
dabartiniai tyrėjai.
1. M. Vėberio biurokratijos modelis
1.1 Biurokratijos pranašumai
Šio šimtmečio pradžioje M. Vėberis pastebėjo, kad biurokratija yra
jau vien techniškai pranašesnė už kitas iki tol buvusias valdymo
organizavimo formas „taip, kaip gamyba, pasitelkiant mašinas, už
nemechaninę gamybą“ . Jis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė,
kad jų interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai įvykdyti bet
kokį, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, tuo
įgyvendindamas valstybinę valdžią, o politikas remiasi asmenine
atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus sprendimus. Taigi valdininkas turi
atlikti savo pareigas sine ira et studio – nepiktai ir bešališkai. Kuo
labiau dehumanizuojamas, išvalomas nuo „nesuskaičiuojamų“ dalykų
biurokratinis valdymas, tuo jis labiau priimtinas šiuolaikinėmis sąlygomis.
Pagrindiniai biurokratinio valdymo pranašumai, pasak Vėberio, yra
šie: tikslumas, greitis, dalyko žinojimas, tęstinumas, diskretiškumas,
griežta subordinacija, trinties, materialinių ir personalinių kaštų
mažėjimas, stabilumas, patikimumas, disciplinos griežtumas. Biurokratinis
valdymas pranašus dar ir tuo, kad jis gali atlikti bet kokius valdymo
veiksmus ir gana intensyviai. Biurokratinio valdymo rezultatai
„suskaičiuojami“, juos galima prognozuoti. Tuo jis pranašesnis už
kolegialųjį (labai lėtas, susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų
ieškojimu, priklausomas nuo lyderių ar „viršūnių“) ar garbės pareigūnų
(neturi tęstinumo, yra gana mėgėjiškas, todėl didina ne tiek ekonominius
kaštus, kiek praradimus dėl netikslumų ir atidėliojamų sprendimų) valdymą.
Įdomu, kad būtent privataus, didelių mastų verslo valdymą M.
Vėberis laiko „neprilygstamu griežtos biurokratinės struktūros pavyzdžiu“.
Šiuolaikinėje visuomenėje pirmiausiai kapitalistinei rinkos ekonomikai
reikia tikslaus, nedviprasmiško ir, svarbiausia, kiek įmanoma greitesnio
valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemonės informaciją skelbia
labai greitai, todėl verslui taip pat privalu kuo greičiau į ją reaguoti.
Per optimalų laiką reaguoti, tvirtina M. Vėberis, paprastai gali tik
biurokratinė organizacija.
Taigi šiuolaikinėje visuomenėje esti tik du pasirinkimo variantai:
biurokratija ir diletantizmas. Tačiau pats biurokratinis valdymas efektyvus
gali būti tik tada, kai valdininkui darbas biurokratinėje struktūroje yra
pagrindinis ar bent jau prioritetinis užsiėmimas.
1.2 Biurokratijos charakteristika
Viena iš pagrindinių biurokratinės valdymo organizavimo formos
sąlygų yra, pasak Vėberio, oficialios ir fiksuotos įstatymais ar
taisyklėmis jurisdikcijos principas. T. y. biurokratiškai valdomai
struktūrai reikalingos valdininkų pastangos paskirstomos kaip oficialios
pareigos, o galia leisti įsakymus (naudoti prievartą), vykdant šias
pareigas, yra griežtai ribojama. Valdymo struktūrą idealiu atveju sudaro
individualūs pareigūnai, todėl Vėberis vadina tokią valdymo organizavimo
formą „monokratija“.
Kaip tik jurisdikcijos principo M. Vėberis pasigenda tradicinėse
visuomenėse: „Nuolatinė ir vieša valdžia su fiksuota jurisdikcija yra ne
istorijos taisyklė, bet veikiau išimtis“ . Šitaip suprantama biurokratija
išsivystė tik moderniosiose bendruomenėse – vyriausybėse, išsiplėtojus
kapitalizmui –
privačiame versle, armijose, politinėse partijose, interesų
grupėse ir kitur. „Biurokratinės administracijos vystymasis ir nuolatinis
plėtimasis […] yra ne kas kita, kaip moderniosios Vakarų visuomenės
pagrindas“,- teigia M. Vėberis. Kartu jis pripažįsta, kad stabilios,
griežtos, intensyvios ir prognozuojamos administracijos poreikį sukūrė
socializmo vystymasis.
Valdininko pareigoms egzistuoja laisvas konkursas, į jas priimami
tik asmenys, turintys tinkamą pasiruošimą (taigi skiriami, o ne renkami –
tarp renkamų pareigūnų negali būti hierarchijos), be to, jiems nuolat
teikiama informacija, kaip geriau vykdyti savo pareigas ir naudotis
teisėmis. Jie lieka asmeniškai laisvi, ir paklūsta aukštesnių pareigūnų
sprendimams tik pagal savo oficialius įsipareigojimus. Jei kompetencija yra
nesusieta su asmeniu, tačiau pats asmuo nėra laisvas, M. Vėberis siūlo
vartoti terminą „patrimonialinė biurokratija“.
Kita biurokratinio valdymo savybė yra hierarchijos principas.
Subordinacija pagrįstoje sistemoje žemesniųjų valdininkų sprendimais
nepatenkintiems valdomiesiems paliekama teisė apskųsti jų darbą aukštesnėms
institucijoms. Tačiau tai nereiškia, kad aukštesnė institucija turi vykdyti
žemesniosios funkcijas – M. Vėberis net pastebi taisyklę, kad jei jau kuri
nors institucija yra įkuriama, ji ir toliau egzistuos ir bus perimta kito
valdininko. Be to, biurokratinėje hierarchijoje aukščiausią postą būtinai
užima asmuo, kuris yra bent jau nevisiškai biurokratiškas (tačiau jo
kompetenciją taip pat griežtai riboja įstatymai ir taisyklės) – išrinktas,
pasisavinęs postą arba gavęs jį paveldėjimo keliu. Kitaip sakant,
biurokratijos kategorija apibūdina kontrolės (valdymo) įgyvendinimą tam
tikro administracinio personalo priemonėmis.
Šiuolaikinėje kontoroje viskas pagrįsta rašytiniais dokumentais,
todėl, natūralu, atsirado daugybė raštininkų ir kitokių pavadinių.Aktyviai
įsitraukusių į viešąjį padalinį valdininkų ir jų darbo priemonių visumą
Vėberis vadina „biuru“, o dirbančių privačioje įmonėje – „ofisu“. Jame
dirbantys valdininkai turi būti rofesionalūs.
Biuro taisyklės daugmaž stabilios ir nuodugnios, o šių taisyklių
(ypač jurisprudencijos, administracinių padalinių arba verslo vadybos)
žinojimas ir yra techninis valdininko pasirengimas. Moderni civilinės
tarnybos organizacija atskiria biurą nuo privataus valdininkų gyvenimo, nes
valdininkas, dirbdamas biure, naudojasi visuomenės lėšomis ir įranga. Tai
tinka ir verslo įmonei, ir netgi jos vadovui: čia taip pat atskiriamos
lėsos, skiriamos verslui (jo vystymui) ir paties verslininko gaunamos
pajamos. Iš kitos pusės, valdininkas privalo dirbti visiškai atskirtas nuo
administraciją nulemiančių sąlygų ir nesisavindamas savo posto.
Dar vienas reikalavimas valdininkui yra dirbti ne tiek, kiek
reikalauja susitarimas ar taisyklės, o tiek, kiek reikia įgyvendinti
užduotį. Už tai jam turi būti fiksuotai atlyginama pagal vietą
biurokratinėje hierarchijoje bei jo atsakomybę. Be to, valdininkas visuomet