Es struktūrinių fondų parama Lietuvos verslui
5 (100%) 1 vote

Es struktūrinių fondų parama Lietuvos verslui

Turinys

ĮVADAS 3

1. ES struktūrinių fondų esmė 4

1.1. Struktūrinių fondų tikslai ir principai 6

1.2. ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai 7

2. ES struktūrinių fondų administravimo shemos apžvalga 9

2.1. Bendrosios nuostatos 9

2.2. Valstybės pagalbos būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos 11

2.3. Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka 12

2.4. Paraiškų teikimas, lėšų išmokėjimas ir kontrolė 15

2.5. Baigiamosios nuostatos 18

3. Bendrojo programavimo dokumento rengimas 20

3.1. Pramonės ir verslo aplinkos gerinimas 20

3.2. Turizmo infrastruktūros vystymas 23

3.3. Energijos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimas 24

3.4. Energijos naudojimo efektyvumo plėtra (viešajame sektoriuje) 25

4. LIETUVOJE VEIKIANČIOS FINANSINĖS PARAMOS PROGRAMOS 27

4.1. ISPA programa 27

4.2. PHARE programa 28

4.3. SAPARD programa 33

5. LIETUVOJE VEIKIANČIŲ FINANSINIŲ PROGRAMŲ PAVYZDŽIAI 36

6. Anksčiau įstojusių šalių (Airijos, Ispanijos ir Portugalijos) patirtis

41

IŠVADOS 44

LITERATŪRA 46

PRIEDAI 47

ĮVADAS

Struktūrinių fondų tikslas – pasiekti socialinę ir ekonominę koheziją

Europos Sąjungoje. Lietuva, tapusi ES nare, turės galimybę gauti ženklią ES

struktūrinių fondų finansinę paramą. Fondai, skirtingai nuo paskolų, yra

negrąžintinai suteikta finansinė parama. 2000 m. buvo įvesta nauja

struktūrinių fondų valdymo sistema, kuri galios iki 2006 m. naujosios

valdymo sistemos rėmuose remiamos tos reformos, kurios, supaprastindamos ir

koncentruodamos resursus, efektyviau panaudoja fondines lėšas.

Struktūriniai fondai skirti išlyginti ekonominiams nelygumams tarp Europos

Sąjungos šalių ir naujųjų jos narių. Skatinami struktūriniai pokyčiai

regionuose, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio.

Naudotis šia parama bus galima nuo narystės sutarties ir Bendrojo

programavimo dokumento patvirtinimo (numatoma nuo 2004 m. pirmojo pusmečio

pabaigos). (3, psl. 58-66)

Struktūrinių fondų paramos lėšos planuojamos nustatytam ES biudžetinių

metų laikotarpiui, kuris šiuo metu apima 2000-2006 m. Lietuva turi parengti

ir suderinti su Europos Komisija Bendrojo programavimo dokumento

informaciją. Jis nustato atitinkamą ūkio plėtros strategiją, pateikia

prioritetų ir priemonių aprašymą bei jų finansavimo planą. ES struktūrinė

parama pirmaisiais narystės metais bus teikiama Lietuvos 2004 – 2006 metų

Bendrojo programavimo dokumento (BPD) pagrindu, o administravimo klausimai

bus reguliuojami remiantis valstybės pagalbos schema, kuri vadinasi

„Verslumo, verslo plėtros ir investicijų skatinimas“.

Darbo tikslas: Išsiaiškinti ES struktūrinių fondų reikšmę,

įgyvendinant paramos teikimo galimybes Lietuvos verslui.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti struktūrinių fondų esmę.

2. Išsiaiškinti ES struktūrinių fondų administravimo schemos

pagrindines idėjas.

3. Apžvelgti BPD parengimo, už kurį atsakinga Ūkio ministerija,

turinį.

4. Apžvelgti anksčiau įstojusių šalių (Airijos, Ispanijos ir

Portugalijos) patirtį ES struktūrinių fondų panaudojimo aspektu.

Darbo objektas: ES struktūriniai fondai

Darbo metodika: Mokslinės, antrinės mokomosios literatūros analizė,

taip pat periodinėje literatūroje, interneto puslapiuose bei spaudoje

išleistų straipsnių apžvalga.

1. ES struktūrinių fondų esmė

Struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos (toliau ES) finansinis

instrumentas, skirtas sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti

menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą. Skirtumų tarp Europos Bendrijos

regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos

pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms

šalims, kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų

BVP skirtumas siekia 3.5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų. Tokių

regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos

ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės

politikos – tikslas. ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės

politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius

fondus ir Sanglaudos fondą. Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia

padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių

ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus,

padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos,

perspektyvesnės veiklos. Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio

šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį

spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių

specialybių. Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės

politikos priemonių (nedarbo pašalpos ir pan.).

2000 – 2006 m. ES struktūrinių fondų biudžetas sudaro 195 mlrd. Eurų

(1999 m. kainomis), t.y. apie 30 % viso ES biudžeto. Struktūrinių fondų

parama remiasi papildomumo principu. T.y. paramos lėšos, skiriamos ne

pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti – ES

biudžeto lėšos prisideda prie nacionalinio biudžeto lėšų, kuriomis teikiama

parama verslui.

Planuojama, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, parama pramonei ir

verslui sieks 150 mln. eurų (345 mln. Lt.) 2004 – 2006 m. laikotarpiu.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas,

todėl geografinio išskirtinumo neturės nei viena Lietuvos apskritis. (1,

psl. 55-60)

Parama verslui bus administruojama remiantis Bendruoju programavimo

dokumentu, kuris įsigalios Europos Komisijai jį patvirtinus. Dokumentas yra

rengiamas 2004 – 2006 metų laikotarpiui. BPD nustatys kaip bus naudojamos

struktūrinių fondų lėšos Lietuvoje. Dokumente numatyta dvejopa valstybės

parama pramonei ir verslui:

• Tiesioginė valstybės parama pramonei ir verslui per valstybės

pagalbos schemas;

• Netiesioginė valstybės parama pramonei ir verslui plėtojant paramos

verslui struktūrą. (10)

Buvo sukurti keturi ES struktūriniai fondai, kuriuos sudaro Europos

Sąjungos biudžeto lėšos:

• Europos regioninės plėtros fondas (ERPF);

• Europos socialinis fondas (ESF);

• Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);

• Finansiniai instrumentai žuvininkystės valdymui (FIŽV).

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę

paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.

Fondas numato:

• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo

vietas;

• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika)

siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės

ūkio rajonus;

• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių

konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines

(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

• švietimą ir profesinį mokymą;

• paramą įsidarbinant;

• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio

tyrimo įstaigose);

• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų

priežiūros įstaigas);

• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų

kvalifikaciją).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis

laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes

teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią

ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų

diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi

žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.

Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti

Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos

valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)

reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius

kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo

pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

1.1. Struktūrinių fondų tikslai ir principai

Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis

fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo

metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie

ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam

gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač

mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti

migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam

paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.

2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų

persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose

ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka

didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas

prie ekonomikos pokyčių.

3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir

perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir

perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus

finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos
paramos

efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai.

Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta

išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.

Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio

planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m.

planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama

keletas programinio planavimo stadijų.

Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei

administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp

Europos Komisijos struktūrų bei šalių narių nacionalinių, regioninių bei

vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės

veiklos planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos

galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).

Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių

valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą

konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių

reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nenaudojama kaip dingstis

buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis.

Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo

vykdomos politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas

paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų

finansavimą.

Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo

(pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutartyje. Remiantis šiuo

principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios

institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti

perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės

valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi. (4,

psl. 3)

1.2. ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai

Yra 3 pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir

įgyvendinimo mechanizmai: Nacionalinės iniciatyvos, Bendrijos iniciatyvos

ir inovacinės priemonės.

Nacionalinės iniciatyvos

Nacionalinių iniciatyvų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90

proc. viso struktūrinių fondų biudžeto. Pradinius planavimo dokumentus,

susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės.

Galimos dviejų tipų procedūros:

1. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis

nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra

parengiami Bendrijos paramos metmenys (Community Support Framework – CSF),

jų pagrindu sudaromos veiklos programos (Operational Programmes – OP),

kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai.

2. Alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento (Single

Programming Document – SPD), suderinto su Komisija, priėmimas, kurio

pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais

konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.

Bendrijos iniciatyvos

Kitas struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi

didesniu Europos Komisijos vaidmeniu, yra Bendrijos iniciatyvos. Planavimo

laikotarpiui yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir

Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission Guidelines)

kiekvienai iš jų. Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis,

rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri

paramos projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką

atlieka nacionalinės institucijos.

2000-2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos

iniciatyvas (Community Initiative), joms įgyvendinti skiriama apie 5,35

proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:

INTERREG III – bendradarbiavimas apibus sienos (finansuojama iš ERDF);

LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);

URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš

ERDF);

EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo

rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF).

Inovacinės priemonės

Apie 0,5 proc. struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms

priemonėms (Innovative Measures). Planuojant ir administruojant inovacines

priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato

konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti. (6)

2. ES struktūrinių fondų administravimo shemos apžvalga

Siekdama geriau pasirengti ES struktūrinių fondų valdymui Ūkio

ministerija 2003 metais pradėjo įgyvendinti PHARE 2002 metų Ekonominės ir

socialinės sanglaudos projektą „Parama verslo plėtra“. Projekto tikslas yra

pasiruošti ES struktūrinių fondų administravimui, teikiant tiesioginę ir

netiesioginę paramą verslui, kuri bus skiriama per keturias grantų schemas.

Ši valstybės pagalbos schema vadinasi „Verslumo,
ir

investicijų skatinimas“ (toliau – schema). Šiuo metu yra parengtas pagalbos

schemų projektas. Valstybės pagalbos schemos projektą sudaro penki skyriai.

(10)

2.1. Bendrosios nuostatos

Pirmame skyriuje „Bendrosios nuostatos“ numatomi bendriausi schemos

aspektai. Valstybės pagalbos schema „Verslumo, verslo plėtros ir

investicijų skatinimas“ nustato tiesioginės valstybės pagalbos teikimo

sąlygas ir tvarką. Bendrosiose nuostatose yra pateiktas schemos tikslas –

reglamentuoti verslumą, verslo plėtrą ir investicijas skatinantį valstybės

pagalbos teikimą, kad būtų išvengta esminių konkurencijos iškraipymų ir

įtakos prekybai tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos šalių.

Schemos teisinis pagrindas yra: Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos

ūkio subjektams kontrolės įstatymas (Žin., 2000, Nr. 45–1292); Lietuvos

Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 109-

2993; Žin., 2002, Nr. 105–4689); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.

gegužės 31 d. nutarimas Nr. 649 „Dėl atsakomybės už Europos Sąjungos

struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą Lietuvoje pasiskirstymo tarp

valstybės institucijų“ (Žin., 2001, Nr. 48–1676) ir kt.

Pagrindinės schemoje vartojamos sąvokos:

Valstybės pagalba – valstybės pagalbos teikėjo pagalbos gavėjui

teikiama tiesioginės pagalbos priemonė – subsidija (dotacija), finansuojama

iš valstybės biudžeto ir (ar) kitų piniginių fondų ir teikianti pagalbos

gavėjui ekonominę naudą.

Pagalbos teikėjas – įstaiga, skirianti valstybės pagalbą konkretiems

projektams įgyvendinti. Pagalbos teikėjas yra viešoji įstaiga Lietuvos

verslo paramos agentūra (buveinė: Gedimino pr. 38/2, LT–2600 Vilnius,

Lietuvos Respublika).

Pagalbos gavėjas – ūkio subjektas, gavęs ir (ar) gaunantis valstybės

pagalbą investicijų projekto vykdymui.

Ūkio subjektas – visų rūšių įmonės ar juridinio asmens statusą

turintys įmonių junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai,

koncernai ir pan.) bei viešosios įstaigos, kurių dalininkų – fizinių ir

(ar) privačių juridinių asmenų – dalis sudaro daugiau nei 50 proc.

viešosios įstaigos dalininkų kapitalo. Minėti ūkio subjektai, kurių dalyvis

(akcininkas, dalininkas, narys ir pan.) yra valstybė ar savivaldybė,

pagalbos gavėju gali būti tik tais atvejais, jei jie nevykdo viešojo

administravimo.

Pradedanti įmonė – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ne

daugiau kaip prieš vienerius metus, arba fizinis asmuo, sudaręs verslo

planą ir pateikęs įgyvendinančiai institucijai paraišką gauti valstybės

pagalbą. Jeigu priimamas sprendimas skirti valstybės pagalbą fizinio asmens

teiktam projektui, fizinis asmuo per 90 kalendorinių dienų nuo šio

sprendimo priėmimo privalo įsteigti įmonę, galinčią vykdyti ūkinę veiklą ir

pasinaudoti jai teikiama parama.

Eksporto pagalba – valstybės pagalba, skirta prekių ir paslaugų

eksportui skatinti, eksportuojamų prekių paskirstymo tinklui sukurti ir

plėtoti arba ūkio subjektų ūkinės veiklos išlaidoms, susijusioms su

eksportu, apmokėti. Eksporto pagalba nelaikoma pagalba, skiriama rinkos

tyrimams atlikti, dalyvauti parodose ir mugėse, taip pat mokymui ir

konsultacijoms, susijusiems su eksportu.

Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai – vidutinės įmonės, mažos

įmonės (tarp jų ir mikroįmonės), įstatymų nustatyta tvarka turinčios teisę

verstis savarankiška komercine, gamybine ir kita panašaus pobūdžio veikla.

Mikroįmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų,

įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė

vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų.

Maža įmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50

darbuotojų, metinės pajamos neviršija 7 mln. eurų (24 mln. litų) arba

bendra įmonės turto balansinė vertė ne didesnė kaip 5 mln. eurų (17 mln.

litų).

Vidutinė įmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250

darbuotojų, metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų (138 mln. litų) arba

bendra įmonės turto balansinė vertė ne didesnė kaip 27 mln. eurų (93 mln.

litų).

Savarankiškos įmonės – bet kurios įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar

daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms

įmonėms, kurios pagal pateiktus apibrėžimus nėra mažos ar vidutinės įmonės.

(tais atvejais, kai apibrėžiamos vidutinės įmonės) arba pagal pateiktą

apibrėžimą nėra mažos įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos mažos

įmonės). Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms

bendrovėms, fondams, kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos

kapitalą į smulkų ir vidutinį verslą, tačiau tiesiogiai

nekontroliuojantiems jų veiklos.

Didelė įmonė – įmonė, kuri neatitinka mikroįmonės, mažos ar vidutinės

įmonės apibrėžimo.

Subsidija (dotacija) – negrąžintina valstybės finansinė parama.

Valstybės pagalbos intensyvumas – subsidijos ekvivalentas procentais,

skaičiuojant nuo bendros pagalbos gavėjo tinkamų išlaidų sumos.

Investicijų projektas – dokumentas, finansiškai (ekonomiškai),

techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis

investicijų grąžą (komercinis projektas), kitus veiksmingumo rodiklius ir

nurodantis projektui įgyvendinti reikalingas lėšas, finansavimo šaltinius

bei terminus. Remiantis investicijų projektu daromos kapitalo investicijos

į projektui įgyvendinti reikalingą materialųjį turtą (žemė, pastatai,

mašinų įranga ir įrenginiai) arba į nematerialųjį turtą (paslaugų pirkimas,

konsultavimas ir kitos projektui įgyvendinti reikalingos išlaidos) siekiant

sukurti, įsigyti ar padidinti turto vertę.

De minimis valstybės pagalba – ne didesnė kaip 100 000 eurų (345 000

litų) vienam pagalbos gavėjui trejiems metams skiriama valstybės pagalba,

skaičiuojant nuo šios pagalbos teikimo pradžios.

Bendrosiose nuostatose numatoma, kad valstybės pagalbos schemos

subjektas gali būti – viešoji įstaiga, kurios steigėjas arba didesnės pusės

dalininkas yra fizinis arba privatus juridinis asmuo. (2, psl. 23-29)

2.2. Valstybės pagalbos būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos

Antroje valstybės pagalbos schemos dalyje aptariami valstybės pagalbos

būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos. Šis dokumentas nustato vieną

valstybės pagalbos būdą – subsidiją (dotaciją), kuri gali būti teikiama

investicijų projektui. Valstybės pagalba teikiama aukštos kokybės

standartus atitinkantiems materialiųjų ir nematerialiųjų investicijų

projektams, kurių tikslas – sustiprinti įmonės konkurencingumą rinkoje ir

daryti teigiamą poveikį regiono ekonomikai.

Investicijų projekto tikslai: didinti įmonės konkurencingumą; gerinti

produkto ir (arba) gamybos proceso techninius standartus; didinti remiamos

įmonės darbo našumą; sudaryti sąlygas naujoms darbo vietoms kurti; skatinti

verslo internacionalizavimą; gerinti vadybos arba rinkodaros kokybę.

Valstybės pagalba gali būti teikiama, jeigu investicijų projektas

atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

• padidins darbo vietų skaičių;

• padidins produktyvumą;

• sukurs didesnę produkto ar paslaugos pridėtinę vertę;

• pagerins gamybos ar paslaugos teikimo procesą ar jo valdymą;

• pagerins produkto ar paslaugos kokybę;

• produktas bus tiekiamas į naujas rinkas arba naujoms tikslinėms grupėms.

Šio dokumento pagrindu valstybės pagalba neteikiama:

• veiklai, finansuojamai iš Europos socialinio fondo, Europos žemės ūkio

valdymo ir garantijų fondo, Finansinių instrumentų žuvininkystės valdymo

ir iki-struktūrinių programų (ISPA ir SAPARD);

• veiklai, kurios pagrindu yra gaminami, perdirbami arba parduodami

produktai, išvardinti Europos Bendrijų sutarties 1 priede (šios valstybės

pagalbos schemos 1 priedas);

• veiklai, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 9 d.

nutarime Nr. 4 nurodyta kaip neremtina (žr. 2 priedą);

• eksporto veiklai (eksporto pagalba) bei anglies ir plieno pramonei;

• transporto sektoriui bei laivų statybos pramonei;

• sintetinio pluošto pramonei bei automobilių pramonei;

• veiklai, kuri nurodoma kaip paslauga vartotojui (verslui neteikiama

paslauga), išskyrus veiklą, tiesiogiai susijusią su turizmo sektoriumi.

Valstybės pagalba neteikiama vietines prekes naudojant vietoj

importinių prekių.

2.3. Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka

Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka numatyta trečiame schemos

projekto skyriuje. Valstybės pagalbos tinkamų išlaidų kategorijos ir

valstybės pagalbos intensyvumas nurodytas 1 lentelėje.

1 lentelė

Valstybės pagalbos tinkamų išlaidų kategorijos ir valstybės pagalbos

intensyvumas

|Išlaidų kategorija |Valstybės pagalbos intensyvumas* |

| |Didelei |SVV |Papildomos |

| |įmonei |įmonei |sąlygos |

|1. Investicijos į materialųjį turtą – |– |50% |+15% , jeigu |

|žemė, pastatai, įranga, įrenginiai | | |daromos išlaidos |

|(išskyrus transporto priemones) | | |kartu su |

| | | |išlaidomis: |

| | | |Nr. 2 (žr. 1 |

| | | |priedą) |

| | | |Nr. 3 |

| | | |Nr. 4 |

| | | |Nr. 5 |

| | | |Nr. 6 |

| | | |Nr. 7 |

|2.
aplinkai |50%** |65% |– |

|nekenksmingus įrenginius, švarios ir | | | |

|ekonomiškos energijos perdavimo ir | | | |

|konvertavimo įrenginius | | | |

|3. Investicijos į leidimus, licencijas,|40%** |40% |+10%, jeigu |

|patentus ar kitas intelektinės | | |daromos išlaidos |

|nuosavybės formas | | |kartu su |

| | | |išlaidomis: |

| | | |Nr. 1 |

| | | |Nr. 2 |

| | | |Nr. 5 |

| | | |Nr. 8 |

|4. Verslo konsultavimo paslaugos |35%** |50% |+15% tik didelei |

|(informacija, verslo planavimas, | | |įmonei jeigu |

|konsultavimas, rinkodara, vadyba, | | |daromos išlaidos |

|dizainas, išėjimas į tarptautinę rinką,| | |kartu su |

|aplinkosaugos vadyba, technologijų | | |išlaidomis |

|pirkimai) | | |Nr. 2 |

| | | |Nr. 5 |

| | | |Nr. 8 |

|5. Dalyvavimo parodoje išlaidos (tik |– |50% |– |

|pirmą kartą) | | | |

|6. Investicijos į inovacijų ir |50%** |50%** |– |

|technologijų perdavimą, | | | |

|bendradarbiavimo ir partnerystės tarp | | | |

|verslo ir (arba) tyrimo institucijų | | | |

|tinklų užmezgimą | | | |

|7. Intelektinės nuosavybės teisių |40%** |50%** |+10% tik didelei |

|registravimo išlaidos | | |įmonei, jeigu |

| | | |daromos išlaidos |

| | | |kartu su |

| | | |išlaidomis |

| | | |Nr. 1 |

| | | |Nr. 2 |

| | | |Nr. 5 |

|8. Jeigu SVV įmonė dirba verslo | | | |

|inkubatoriuje, tinkamos išlaidos | | | |

|valstybės pagalbai gauti gali būti: | | | |

| |– |65%** |– |

|- nuomos mokestis už nuomojamas | | | |

|patalpas ar įrangą | | | |

|9. Projektų rengimas |50%** |50%** |– |

|10. Tyrimų, reikalingų projektui |50%** |50%** |– |

|parengti, atlikimas | | | |

* Valstybės pagalbos intensyvumas nurodomas procentine išraiška nuo

visų projekto tinkamų išlaidų;

** Valstybės pagalba teikiama vadovaujantis tik de minimis taisykle.

Pradedančiųjų įmonių investicijų projektų tinkamos išlaidos yra: 1)

bet kokios 1 lentelėje išvardintos išlaidos; 2) arba įgyvendinant

investicijų į materialųjį turtą projektą priimtų darbuotojų darbo

apmokėjimo išlaidos – darbuotojų, kurie dalyvauja remiamame projekte,

atlyginimo, įskaitant socialinio draudimo mokestį, dalis, ne didesnė už

paskutinių kalendorinių metų vidutinį darbo užmokestį privačiose įmonėse

(remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis).

Valstybės pagalba darbo užmokesčio išlaidoms, nustatyta 2 punkte, gali būti

teikiama ne ilgesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui, tačiau tik su sąlyga,

kad: finansuojamos darbo vietos bus sukurtos ne vėliau kaip per trejus

metus įgyvendinus investicijų projektą; palyginus su paskutinių dvylikos

mėnesių vidurkiu, projektą vykdančioje įmonėje bus sukurta naujų darbo

vietų; sukurtos darbo vietos bus išlaikytos mažiausiai penkerius metus.

Valstybės pagalba taikomųjų mokslinio tyrimų rezultatams panaudoti

ūkinėje veikloje, t.y. darbams, kurių tikslas – tiesiogiai panaudoti

taikomųjų mokslinio tyrimų rezultatus naujiems produktams, paslaugoms ar

technologijoms, skirtiems pardavimui ar panaudojimui, kurti ar esamiems

tobulinti, galima, jeigu valstybės pagalbos intensyvumas yra ne didesnis

kaip 25% visų tinkamų išlaidų.

Valstybės pagalbos dydis:

• SVV įmonei – ne daugiau kaip 5 mln. eurų nesivadovaujant de minimis

taisykle;

• SVV ir didelei įmonei – ne daugiau kaip 100 tūkst. eurų trejų metų

laikotarpiui vadovaujantis de minimis
taisykle.

Valstybės pagalba gali būti teikiama perkant, perkant išsimokėtinai

arba lizinguojant (finansinės nuomos pagrindu) materialųjį turtą. Maksimali

valstybės pagalbos suma lizinguojant materialųjį turtą negali būti didesnė

nei valstybės pagalbos suma perkant tą patį turtą.

Negali būti remiami tie investicijų projektai, dėl kurių gali

atsirasti perteklinė gamyba ir būti iškreiptos konkurencijos sąlygos.

Valstybės pagalba teikiama investicijų projektui, kurį įgyvendinant

tikimasi, kad bus sukurta bent viena nauja darbo vieta arba įmonei teikiant

paslaugas, gaminant prekes bus sukurta ne mažiau kaip 10% didesnė pridėtinė

vertė. Šio punkto nuostatos netaikomos, jeigu įmonė modernizuoja

materialųjį turtą iš esmės atnaujindama technologinę įrangą arba

įrenginius. Darbo vietos, sukurtos įgyvendinant valstybės pagalbos

investicijų projektą, privalo būti išlaikomos mažiausiai penkerius metus

užbaigus projektą.

2.4. Paraiškų teikimas, lėšų išmokėjimas ir kontrolė

Ketvirtojo skyriaus turinys nusako paraiškų teikimo, lėšų išmokėjimo

ir kontrolės klausimus. Valstybės pagalbos schemos įgyvendinančioji

institucija yra viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra (buveinė:

Gedimino pr. 38/2, LT–2600 Vilnius, Lietuvos Respublika), kuri skelbia

kvietimą teikti paraiškas. Įmonė teikia paraišką įgyvendinančiai

institucijai – viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, kuri

yra atsakinga už:

• informacijos apie galimybes pasinaudoti valstybės pagalba skleidimą

visuomenės informavimo priemonėmis ir kitais viešųjų ryšių būdais;

• paraiškų surinkimą, registravimą ir išsaugojimą;

• administracinį paraiškų įvertinimą (paraiškų atitikimą formaliems

reikalavimams);

• ryšių su paraiškų teikėjais palaikymą, taip pat informavimą apie

valstybės pagalbos skyrimą arba neskyrimą;

• siūlymo skirti arba neskirti valstybės pagalbą įmonės projektui

teikimą tarpinei institucijai (Ūkio ministerijai);

• sutarties su paramos gavėju dėl valstybės pagalbos skyrimo sudarymo;

• paramos gavėjo priežiūrą ir gautos valstybės pagalbos lėšų panaudojimo

kontrolę.

Paraiška gauti valstybės pagalbą gali būti teikiama įgyvendinančiai

institucijai tik tuomet, jeigu paraiškos teikėjas nėra pradėjęs įgyvendinti

projekto (t.y. nėra sudaręs sandorių, susijusių su teikiamo projekto

įgyvendinimu). Išskirtiniais atvejais, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai

įgyvendinti projektą, įgyvendinančioji institucija gali akceptuoti

paraiškos teikėjo padarytas išlaidas prieš paraiškos įgyvendinančiai

institucijai teikimą, jeigu tos išlaidos neviršija 10% viso projekto

vertės.

Paraiškos teikiamos nuo kvietimo teikti paraiškas datos iki kito

kvietimo. Kvietimai teikti paraiškas skelbiami kas ketvirtį.

Įgyvendinančiai institucijai – viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos

agentūra – įmonė teikia šiuos dokumentus: įmonės vadovo pasirašytą

lydraštį, adresuotą įgyvendinančiai institucijai; nustatytos formos

paraišką; finansinės apskaitos dokumentus, įrodančius, kad paskutiniais

ataskaitos metais įmonė neturėjo nuostolių; verslo plano, kuriame būtų

parodytas įmonės savų lėšų investavimo į verslo projektą dydis, santrauką,

nurodydama esminius verslo projekto duomenis – gamybos (paslaugų) apimties

padidėjimą realizavus verslo projektą, darbo vietų sukūrimą arba

išsaugojimą ir kt.; projekto finansavimo ir finansinių srautų planą;

paskolos arba kreditinės linijos, skirtos verslo projektui realizuoti,

sutarties arba preliminariosios sutarties kopiją (jeigu būtina); dokumentus

apie verslo projekte numatytų prekių gamybos arba suteiktų paslaugų

Lietuvoje sukurtos vertės dalį; projekto išlaidų sąmatą, kurioje būtų

pateiktas paruošiamųjų darbų detalizavimas; projekto vykdymo ir išlaidų

tvarkaraštį; poveikio aplinkai įvertinimą (jeigu būtina); valstybės

pagalbos mokėjimų prašymus; kitus tarpinės institucijos (Ūkio ministerijos)

patvirtintus dokumentus.

Ūkio ministerija, kaip tarpinė institucija ES struktūrinių fondų

valdymo administracijos struktūroje, įvertinusi įgyvendinančios

institucijos – viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros –

pasiūlymus suteikti valstybės pagalbą pareiškėjo projektui, savo ruožtu

siūlo Atrankos komitetui, kokio dydžio turėtų būti valstybės pagalba.

Galutinis sprendimas skirti arba neskirti valstybės pagalbą pareiškėjo

projektui turi būti priimtas per tris mėnesius kai įmonės pateikto projekto

paraiška ir kiti dokumentai buvo užregistruoti įgyvendinančioje agentūroje.

Sprendimo skirti valstybės pagalbą priėmimas priklausys nuo to, kiek

projektas atitinka Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų, programų,

2004–2006 metų laikotarpio Bendrojo programavimo dokumento, jo priedo
bei

šio dokumento nuostatas.

Jeigu sprendžiamas valstybės pagalbos skyrimas įmonei aplinkosaugos,

energetikos, informacinės visuomenės ir turizmo srityse, priimant sprendimą

dalyvauja atitinkamos srities atitinkamos srities kvalifikuoti

specialistai.

Įgyvendinančioji institucija sudaro sutartį su paramos gavėju dėl

valstybės pagalbos suteikimo tik Atrankos komitetui priėmus sprendimą

suteikti valstybės pagalbą investicijų projektui. Sudarius sutartį tarp

įgyvendinančios institucijos ir paramos gavėjo dėl valstybės pagalbos

teikimo, lėšos paramos gavėjui pervedamos tokia tvarka: ne vėliau kaip per

tris mėnesius nuo minėtos sutarties sudarymo įgyvendinanti institucija

perveda sutartyje nustatytam paramos gavėjui 20% avansinį mokėjimą nuo

sutartyje nustatytos valstybės pagalbos sumos; kita valstybės pagalbos

dalis pervedama paramos gavėjui jam pateikus mokėjimų prašymus. Galutinė

10% valstybės pagalbos suma pervedama į paramos gavėjo sąskaitą tik tuomet,

kai paramos gavėjas pateikia dokumentus, įrodančius, kad iki tol gautos

valstybės pagalbos lėšos buvo naudojamos pagal paskirtį tinkamoms projekto

išlaidoms apmokėti. Paramos gavėjas pildo mokėjimo paraiškas etapais, kad

valstybės pagalbai skirtos lėšos būtų pervedamos į paramos gavėjo nurodytą

sąskaitą.

Projektas turi būti užbaigtas, o paskutinė mokėjimo paraiška gauti

valstybės pagalbą atiduota įgyvendinančiai institucijai per dvejus metus

nuo sutarties dėl valstybės pagalbos suteikimo sudarymo. Jeigu per tą laiką

paramos gavėjas kreipiasi į įgyvendinančią instituciją, prašydamas

projektui įgyvendinti suteikti daugiau laiko ir jeigu norint sėkmingai

įgyvendinti projektą tai yra būtina sąlyga, nenumatyta teikiant paraišką,

įgyvendinanti institucija gali papildomai suteikti ne daugiau kaip

vienerius metus projektui įgyvendinti.

Jeigu paramos gavėjo tinkamos išlaidos faktiškai yra mažesnės, negu

nustatytos sutartyje, atitinkama valstybės pagalbos dalis bus sumažinta,

kad nebūtų pažeistas valstybės pagalbos intensyvumo lygmuo, nustatytas

sutartyje. Valstybės pagalba, suteikta paramos gavėjui, gali būti

susigrąžinta visiškai arba iš dalies, jeigu paramos gavėjas:

įgyvendinančiai institucijai pateikia klaidingą informaciją apie projektą,

pretenduojantį į valstybės pagalbą; nuslepia aplinkybes, kurios gali

daryti įtaką sprendimui skirti valstybės pagalbą; atsisako suteikti

informaciją, dokumentus ar kitą reikalingą medžiagą tam, kad būtų sumokėtos

valstybės pagalbos lėšos arba kontroliuojama, kaip ji naudojama; atsisako

suteikti informaciją ir pagalbą, reikalingą valstybės pagalbos lėšų

finansinei kontrolei ar auditui atlikti; panaudoja lėšas ne tais tikslais,

kurie buvo nurodyti teikiant paraišką gauti valstybės pagalbą.

Ūkio ministerijos arba įgyvendinančios institucijos – viešosios

įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros – atstovai arba šių institucijų

samdomi nepriklausomi auditoriai ar finansiniai ekspertai turi teisę

atlikti paramos gavėjo auditą arba finansinę kontrolę, parodančią, ar

valstybės pagalba naudojama pagal paskirtį. Paramos gavėjas privalo

sudaryti tinkamas sąlygas ir suteikti tinkamas patalpas įstaigai, kuri

atlieka jos finansinį patikrinimą arba auditą, laiku ir be jokio užmokesčio

suteikti jai finansinės apskaitos informaciją, kitą reikalingą medžiagą,

susijusią su projekto įgyvendinimu. Įstaiga, atliekanti paramos gavėjo

finansinį patikrinimą ar auditą, gali laikinai paimti visus reikalingus

finansinės apskaitos dokumentus. Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos

agentūros darbuotojai, taip pat kitų įstaigų darbuotojai, atliekantys

valstybės pagalbą gavusios įmonės finansinį patikrinimą ar auditą, privalo

laikytis įmonių komercinės ir veiklos paslaptis reglamentuojančių teisės

aktų ir išsaugoti įmonės komercines paslaptis.

2.5. Baigiamosios nuostatos

Baigiamųjų nuostatų skyriuje nurodomi galutiniai reikalavimai įmonei

valstybės paramai gauti bei pateikiamos apibendrinančios nuostatos. Čia

nurodoma, kad įmonė turi investuoti ne mažiau kaip 25% nuosavų lėšų į

projektą, kuriam teikiama valstybės pagalba; kad paramos gavėjas turi

paskirti asmenį – projekto koordinatorių, atsakingą už visus klausimus,

susijusius su konkretaus projekto, remiamo valstybės pagalbos,

įgyvendinimu; kad tas pats projektas negali būti finansuojamas iš daugiau

nei vieno Europos Sąjungos fondo. Čia nurodoma, kad finansuotinų projektų

atrankos kriterijai išdėstyti Bendrajame programavimo dokumente, o

prioritetas teikiamas tokiems projektams, kurie gali turėti didžiausią

teigiamą ekonominį poveikį gerinant vietos ekonominę padėtį. Valstybės

pagalba teikiama tik tokiems projektams, kurių pagrindu produkto ar

paslaugos vertė sukuriama Lietuvoje. Lietuvoje sukurtos vertės dalis turi

būti pagrįsta ūkio subjekto pateiktais
arba projekto aprašymu.

Remtinas yra toks projektas, kuris finansiškai sunkiai atsiperka arba

atsiperka per ilgą laikotarpį, tačiau sukuria teigiamą ekonominį poveikį

aplinkai.

Baigiamosiose nuostatose yra aptariami ir materialaus turto klausimai,

t.y. materialusis turtas, kurį įmonė įsigijo pasinaudodama valstybės

pagalbos lėšomis, negali būti parduotas ir (arba) išvežtas už Lietuvos

Respublikos teritorijos ribų nepraėjus penkeriems metams po projekto

įgyvendinimo pabaigos. Jeigu paramos gavėjas neįvykdo šių sąlygų arba

uždaro gamyklą (gamybos liniją), kuri buvo finansuojama iš valstybės

pagalbos lėšų remiantis šia schema, suma, gauta kaip valstybės pagalba,

įgyvendinančiai institucijai privalo būti grąžinta visa arba išskirtiniais

atvejais dalimis. Sprendimą sugrąžinti valstybės pagalbą priima Ūkio

ministerija kaip tarpinė institucija. Jeigu materialusis turtas, įgytas

valstybės pagalbos lėšomis, sunaikinamas dėl nelaimingo atsitikimo

nepraėjus penkeriems metams nuo paramos gavimo, lėšos, gautos iš draudimo,

privalo būti sugrąžintos įgyvendinančiai institucijai. Ši taisyklė

netaikoma, jeigu lėšos, gautos iš draudimo dėl sunaikinto materialiojo

turto, bus investuotos į kitą materialųjį turtą. Paramos gavėjas privalo

išsaugoti visus išlaidų, įgyvendinant remiamą projektą kvitus ir (ar)

sąskaitas ne mažiau kaip dešimt metų įgyvendinus projektą, kad būtų

užtikrintas veiksmingas valstybės pagalbos lėšų panaudojimo patikrinimas.

Sprendimas skirti valstybės pagalbą yra galutinis ir neskundžiamas, o

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija pasilieka teisę išleisti papildomus

poįstatyminius teisės aktus, detaliau reglamentuojančius šios valstybės

pagalbos schemos įgyvendinimą.

3. Bendrojo programavimo dokumento rengimas

Parama verslui bus administruojama remiantis Bendruoju programavimo

dokumentu (BPD), kuris įsigalios Europos Komisijai jį patvirtinus.

Dokumentas yra rengiamas 2004 – 2006 metų laikotarpiui. BPD nustatys kaip

bus naudojamos struktūrinių fondų lėšos Lietuvoje.

Vadovaujantis Lietuvos Vyriausybės nutarimu buvo sudaryta priežiūros

komisija, koordinuojanti BPD projekto rengimą, ir darbo grupė, minėto

dokumento projektui parengti. Priežiūros komisiją sudaro aukšti valstybės

institucijų atstovai, o darbo grupę – valstybės institucijų pagal

kompetenciją deleguoti specialistai, socialiniai – ekonominiai ir kiti

partneriai. Partnerių interesams atstovauja asocijuotų struktūrų – Lietuvos

pramonės prekybos ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos verslo darbdavių

konfederacija, Lietuvos žemės ūkio rūmai, Lietuvos profesinių sąjungų

konfederacija ir kt. – deleguoti atstovai. Darbo grupę koordinuoja Finansų

ministerija. Priežiūros komisija patvirtina BPD rengimo kalendorių, o darbo

grupė, laikydamasi nustatytų terminų, atsiskaito priežiūros komisijai. Šiuo

metu BPD projektas yra parengtas. Jam pritarė Vyriausybė, o Europos

Komisija patvirtino, jog šis projektas atitinka pagrindinius reikalavimus

ir yra tinkamas pradėti derybas dėl turinio. Derybas planuojama pradėti

2003 m. rugsėjo mėn. ir baigti iki š.m. metų pabaigos. Jų metu Lietuva

turės įrodyti, kad pasirinktos investicinės priemonės atitinka struktūrinių

fondų panaudojimo taisykles ir garantuoja BPD ekonominės-socialinės plėtros

strategijos tikslų įgyvendinimą. Nors BPD projektas turi būti galutinai

suderintas su Europos Komisija iki 2003 m. pabaigos, ši oficialiai galės

pritarti jam tik Lietuvai tapus ES nare.

Pagrindas norint gauti struktūrinių fondų paramą bus BPD priemonėse

įvardintos veiklos. Ūkio ministerija yra atsakinga už trijų BPD dalių

parengimą: „pramonė ir verslas“, „turizmas“ ir „energetika“. (7)

3.1. Pramonės ir verslo aplinkos gerinimas

Bendrojo programavimo dokumento pramonės ir verslo dalyje numatytos

įgyvendinti priemonės, kurių pagrindu bus administruojama ES parama

pramonei ir verslui. Šiose priemonėse yra išvardintos finansuotinos veiklos

(t.y. tos veiklos, kurioms įmonės gali tikėtis valstybės pagalbos vienokia

ar kitokia forma), galimi paramos gavėjai, paramą administruojančios

institucijos, paramos dydis. Tai nėra galutinė versija, kuri turi būti

paruošta iki š.m. gruodžio mėnesio, o tik projektas.

Priemonės pagrindimas: ši priemonė skirta pagerinti verslo aplinką,

išplėtojant paslaugų verslui struktūrą, teikiant subsidijuojamas paslaugas

verslui bei stiprinant asocijuotas verslo struktūras.

Verslo paramos sistema pradedantiesiems verslininkams, naujai

besikuriančioms ar augančioms įmonėms yra nepakankamai išplėtota, neapima

visos Lietuvos teritorijos, teikiamų paslaugų asortimentas yra ribotas, o

kokybė neatitinka šiuolaikinio verslo poreikių. Ten, kur yra sukurta verslo

paslaugų struktūra, sėkmingiau plėtojamas verslas, didėja naujai

įsikuriančių įmonių skaičius, pailgėja jų gyvavimo trukmė, o
gyventojų

nedarbas neviršija šalies vidurkio.

Lietuvos įmonėms trūksta prieinamų specializuotų aukštos kokybės

paslaugų. Ši priemonė padėtų įvairiems verslo kompetencijos centrams

plėtoti ir teikti specializuotas aukšto lygio paslaugas verslui

internacionalizacijos, kokybės valdymo, sertifikavimo, inovacijų,

technologijų perdavimo, IT, rinkodaros ir kitose srityse, o taip pat padėtų

užmegzti ir stiprinti ryšius tarp mokslo ir verslo.

Investuotojams ypač svarbu sudaryti sąlygas greitai ir pigiai perkelti

gamybą, panaudojant šalies ir atskirų regionų santykinius pranašumus savo

konkurencingumo tarptautinėse rinkose sustiprinimui. Pramoninės zonos,

turinčios sutvarkytą infrastruktūrą, nutiestas komunikacijas, kurios

leidžia nesunkiai pasiekti rinkas, sustiprina investicinį šalies

patrauklumą. Šiuo metu pramoninės zonos ir turimos laisvos patalpos

naudojamos neracionaliai, neretai jos užterštos. Nenaudojant jos dėvisi,

mažėja galimybių jas panaudoti gamyboje be didžiulių kapitalinių

investicijų.

Visoms pramonės įmonėms svarbios valstybės mastu organizuotos ir

tvarkomos pavojingų pramonės atliekų surinkimo, utilizavimo ar saugaus

deponavimo bei antrinių žaliavų perdirbimo sistemos. Šios sistemos leis

sumažinti neigiamą pramonės poveikį aplinkai ir efektyviau naudoti

vietinius išteklius.

Palankios verslo aplinkos elementas – stiprios asocijuotos verslo

struktūros ir jų teikiamos paslaugos. Lietuvos verslo asociacijos ir

organizacijos teikia savo nariams kur kas mažiau ir ne tokių kokybiškų

paslaugų kaip ES šalių asocijuotos verslo struktūros.

Priemonės uždaviniai:

• Kurti ir plėtoti paslaugų pramonei ir verslui struktūrą;

• Stiprinti, modernizuoti ar pertvarkyti veikiančias verslo paramos

institucijas;

• Gerinti įmonių veiklos aplinką teikiant ir plėtojant verslo paramos

paslaugas;

• Užtikrinti, kad kiek galima daugiau SVV įmonių galėtų pasinaudoti

paslaugų verslui struktūra.

Priemonės poveikis:

• Pagerėjusi verslo aplinka;

• Išplėtota paslaugų verslui aplinka;

• Suteikta daugiau kokybiškų specializuotų paslaugų verslui, kurių

įmonės negali nusipirkti rinkoje arba joms tai per brangu.

Remiamos veiklos:

1. Verslo inkubatorių, verslo paramos centrų plėtra;

2. Verslumo skatinimo kampanijos;

3. Viešųjų ir informacinių paslaugų verslui plėtra (investicijos į

fizinę infrastruktūrą ir viešųjų paslaugų verslui plėtra –

konsultacijos, studijos tyrimai, informavimo kampanijos ir pan.);

4. Parama verslo asociacijoms, organizacijoms ir verslo

bendradarbiavimo struktūroms, skatinančioms verslo plėtrą, tame

tarpe informacinių sistemų ir duomenų bazių vystymas, įvairios

studijos, tyrimai, konkurencingumo stebėsenos vykdymas,

reitingavimas ir pan.;

5. Inovacijų paramos sistemų plėtra, tame tarpe inovacinių centrų

vystymas;

6. Mokslo ir technologijų parkų plėtra;

7. Technologijų perdavimo sistemų bei su jomis susijusių paslaugų

teikimo plėtra;

8. Mokslo tyrimų, orientuotų į verslą, plėtra;

9. Industrinių parkų, pramoninių zonų plėtra ir jų pritaikymas naujai

veiklai, tame tarpe privažiavimų kelių tiesimas ar atnaujinimas,

aplinkosaugos, telekomunikacijų, energijos tiekimo ir kitos

santykinai smulkios pramonės ir verslo infrastruktūros plėtra;

10. Aplinkosauginės vadybos sistemų, sertifikavimo sistemų plėtra;

11. Pavojingų pramonės atliekų tvarkymas, gamybinių pajėgumų antrinių

žaliavų perdirbimui sukūrimas ir plėtra;

12. Sąnaudų mažinimo, eko-ženklinimo ir švaresnės gamybos technologijų

paramos infrastruktūros plėtra, atitinkamų programų rengimas ir

įgyvendinimas;

13. Finansinės inžinerijos (dalinis ar pilnas paskolų palūkanų

dengimas, mikrokreditavimas, finansavimo instrumentų (paskolų,

lizingo) ir rizikos kapitalo investicijų garantijų schemos)

paslaugų plėtra;

14. Investicijos į bandymo laboratorijas ir sertifikavimo institucijas,

rinkos priežiūros ir atitikties įvertinimo institucijas;

15. Šalies ir šalyje sukuriamų produktų ir paslaugų įvaizdžio kūrimas

ir gerinimas;

16. Pramonės ir verslo parodų ir misijų organizavimas;

17. Užsienio investicijų, orientuotų į eksporto didinimą, pritraukimas.

Galutiniai paramos gavėjai: privatūs ir viešieji paslaugų verslui

teikėjai.

Numatoma įgyvendinančioji institucija: Ūkio ministerijos

įgyvendinančioji agentūra. (8)

3.2. Turizmo infrastruktūros vystymas

Priemonės pagrindimas: Turizmo plėtrai, kaip darbui imliam sektoriui,

bus teikiama prioritetinė parama. Šalis turtinga kultūriniais ir gamtiniais

ištekliais, ypač upėmis ir ežerais, miškais, unikalia pakrante
keliais pasaulinio lygio nacionaliniais parkais, turi didelį

kurortinį potencialą. Sostinė Vilnius bei Klaipėdos uostas yra

patraukliausi turistų lankymo ir paslaugų pramonės centrai. Gamtinis ir

kultūrinis potencialas ar atskiros rekreacinės teritorijos nėra pakankamai

panaudojamos turizmui. Todėl turizmo sektorius turi didelį augimo

potencialą, ir tam reikalingus investicinius poreikius. Turizmo plėtojimas

menkiau išsivysčiusiose, bet turinčiose gausius rekreacinius išteklius,

šalies dalyse gali būti variklis regionų ekonomikai ir verslui juose

plėstis. Siekiant skatinti geriau išnaudoti šalies turizmo potencialą ir

kurti konkurentiškus turizmo produktus, kurie turėtų paklausą ir leistų

didinti atvykstamojo ir vietinio turizmo srautus, turizmo plėtros

prioritetai yra: sukurti viešąją turizmo infrastruktūrą ir pagerinti

turizmo paslaugų kokybę ir jų įvairovę, išplėtoti turizmo informacijos ir

rinkodaros paslaugas bei pagerinti teritorijų subalansuotą plėtrą ir

tikslinį profesinį mokymą. Šiuos uždavinius spręs ir įvairios kitų

prioritetų priemonės. (5)

Priemonės tikslas: išplėsti gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių

panaudojimą turizmui. Sudaryti palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui ir

paslaugų verslo plėtrai. Skatinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą.

Priemonės uždaviniai:

• sukurti viešąją infrastruktūrą, kuri skatintų turistinių produktų

(paslaugų) plėtrą;

• formuoti naujus turistinės traukios židinius, pirmiausiai

panaudojant paveldo objektus ir saugomas teritorijas;

• išvystyti turizmo informacijos sistemos galimybes;

• suaktyvinti rinkodaros veiklą.

Remiamos veiklos:

• rekreacinės ir sveikatingumo infrastruktūros plėtra (paplūdimiai,

stovyklavietės, kempingai ir poilsio aikštelės, gyvenviečių parkai,

prevencijos įstaigos, sveikatingumo ir poilsio centrai, higienos

įrengimai ir pan.);

• aktyvaus poilsio ir sporto infrastruktūros įrengimas ir

modernizavimas (prieplaukos, vandens, pėsčiųjų ir kitos trasos,

sporto aikštynai ir klubai, stadionai, baseinai ir pan.);

• valstybės ir savivaldybių paveldo objektų bei nenaudojamų pastatų

pritaikymas viešajai infrastruktūrai (konferencijų, ekspozicijų ir

amatų, informacijos, kultūros ir laisvalaikio centrams, interesų

klubams ir kitoms panašaus pobūdžio veikloms);

• rekreacinės ir lankytojų centrų infrastruktūros plėtra saugomose

teritorijose;

• ekspozicijų ir kita panašaus pobūdžio infrastruktūra;

• kitos sezoniškumo įtaką turizmui mažinančios infrastruktūros

plėtra;

• turizmo informacijos ženklų ir stendų įrengimas;

• turizmo informacijos sistemos duomenų bazių ir techninių galimybių

plėtojimas;

• turizmo rinkodaros priemonių vykdymas (turistiniai leidiniai,

videoinformacija, parodų organizavimas ir dalyvavimas, verslo

misijos, reklaminės kampanijos ir kitos panašaus pobūdžio veiklos

bei turizmo produktų ir rinkų tyrimai bei apskaita).

Poveikis

Turizmo paslaugų įmonių pajamų didėjimas, atvykstamojo turizmo

(paslaugų eksportas) didėjimas, užimtumo augimas kaimiškose vietovėse,

platesnis gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikšmės ir praktinio

panaudojimo suvokimas. Pagerėja vietovių, kuriuose įgyvendinami projektai,

socialinė ir verslo aplinka, atsiranda galimybės taikyti pažangias

informacines ir mokymo technologijas, atsiranda naujos veiklos rūšys, ypač

jaunimui. Pagerėja regionų ir šalies turizmo įvaizdis.

Galutinis paramos gavėjas: Projektus teikia valstybės ir savivaldybės

institucijos, nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos, viešosios

įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos (Valstybinis turizmo

departamentas ir savivaldybių turizmo informacijos centrai ir seniūnijos,

saugomų teritorijų direkcijos), kiti juridiniai asmenys, užsiimantys

turizmo, laisvalaikio ir kultūrine veikla.

Numatoma įgyvendinančioji institucija: Centrinė projekto valdymo

agentūra (CPVA). (5)

3.3. Energijos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimas

Priemonės pagrindimas: Šia priemone bus siekiama užtikrinti pagrindą

stabiliam ir labiau prognozuojamam šalies ekonomikos augimui. Šiuo atveju

prioritetas bus teikiamas gamtinių dujų ir elektros energijos perdavimo

tinklų sujungimui su Vakarų Europos energetiniais tinklais, gamtinių dujų

tinklo prieinamumo pietvakarinei Lietuvos daliai užtikrinimui, dujų

saugyklos įrengimui bei kitoms analogiškoms veikloms, įgalinančioms

ištaisyti išryškėjusius rinkos trūkumus.

Siekiant užtikrinti gamtosauginių reikalavimų vykdymą bus

modernizuojamos pagrindinės konvencinės elektrinės, kompensuosiančios

elektros energijos gamybos pajėgumų praradimą uždarant Ignalinos AE.

Sujungiant Lietuvos ir Vakarų Europos
elektros energetikos sistemas

siekiama užtikrinti Lietuvos elektros energetikos sistemos darbo patikimumą

bei tiekimo saugumą uždarant Ignalinos AE. Tai leistų sistemai iš dalies

integruotis į ES elektros energetikos sistemą – sukurtų abipusių elektros

srautų galimybę.

Siekiant užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą, tiriama galimybė

sujungti Lietuvos ir Lenkijos magistralinius dujų tinklus. Taip pat tiriama

galimybė įrengti požeminę dujų saugyklą.

Toliau plėtojant elektros energijos ir gamtinių dujų tinklus, bus

sudaroma galimybė geriau patenkinti esamų vartotojų poreikius ir prijungti

naujus vartotojus, siekiama padidinti tiekimo patikimumą ir spręsti

problemas, susijusias su Ignalinos AE uždarymu. Po Ignalinos AE uždarymo

atominį kurą planuojama pakeisti gamtinėmis dujomis.

Remiamos veiklos:

• Energetinių tinklų (gamtinių dujų, elektros) sujungimas su Vakarų

Europos tinklais.

• Energetinių tinklų prieinamumo vartotojams užtikrinimas.

• Energijos tiekimo stabilumo ir patikimumo užtikrinimas.

Poveikis:

• Energijos tiekimo sutrikimų sumažėjimas.

• Atmosferos teršalų kiekio sumažėjimas.

Galutiniai paramos gavėjai: šalies įmonės, valstybės ir savivaldybių

institucijos bei įmonės.

Numatoma įgyvendinančioji institucija: Centrinė projekto valdymo

agentūra (CPVA)

3.4. Energijos naudojimo efektyvumo plėtra (viešajame sektoriuje)

Priemonės pagrindimas: Priemonės tikslas yra energijos išteklių ir

energijos efektyvus vartojimas, žalingo poveikio aplinkai mažinimas,

papildomų darbo vietų kūrimas. Įgyvendinant ES direktyvų ir kitų

tarptautinių dokumentų reikalavimus bus vykdomi efektyvaus energijos

išteklių ir energijos vartojimo projektai, kuriuose bus diegiamos

efektyviai energiją vartojančios technologijos šalies pramonėje ir žemės

ūkyje, atliekami energijos vartojimo efektyvumo tyrimai. Tuo būdu sumažės

energijos sąnaudos produkcijai gaminti, didės energijos vartojimo

efektyvumas, mažės importuojamo kuro kiekis.

Tai pat bus siekiama atnaujinti pastatus, modernizuoti jų energetinį

ūkį. Tuo tikslu bus atliekami pastatų apšiltinimo darbai, jų energetinio

ūkio rekonstrukcijos. Įgyvendinant šią priemonę, energijos vartotojams

sumažėtų energijos vartojimo išlaidos, pagerėtų šalies pastatų energetinio

ūkio valdymas.

Tikslu įsisavinti atliekinius energijos išteklius, bus siekiama

įgyvendinti, šiuo metu rengiamą, Esamo šalies ūkyje atliekinių energijos

išteklių įvertinimo ir jų panaudojimo ekonominių ir techninių galimybių

nustatymo programą ir vykdyti šios programos priemones ir projektus.

Vietinių, atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo didinimo

tikslas – siekti mažinti importuojamo kuro kiekį, taupyti lėšas,

reikalingas kurui pirkti, gerinti aplinkosauginę būklę šalyje, bei kurti

naujas darbo vietas. Vykdant šią priemonę bus įgyvendinami vietinių ir

atsinaujinančiųjų energijos išteklių panaudojimo projektai, diegiant šiems

ištekliams naudoti naujas technologijas.

Remiamos veiklos:

• Pastatų energetinio ūkio modernizavimas: pastatų energetinio ūkio

gerinimas, norminių ir techninių dokumentų rengimas, visuomeninių

ir administracinių pastatų energetinis auditas ir jau renovuotų

tokių pastatų energetinio ūkio monitoringas.

• Šilumos ūkio vystymas ir modernizacija: šilumos tinklų

modernizacija, efektyviai energijos išteklius vartoti leidžiančių

technologijų panaudojimas šilumos gamyboje, pervedant katilus

dirbti kogeneraciniu ciklu, panaudojant atliekinius, vietinius ir

atsinaujinančius energijos išteklius. Oro taršos mažinimo įrangos

bei taršos emisijos priežiūros sistemos įdiegimas. Geoterminės

energijos ir hidroenergijos išteklių panaudojimo galimybių

studijos. Vėjo, saulės energijos, biomasės išteklių panaudojimo

tyrimai, vertinimai ir įgyvendinimas. Informacinė, švietimo ir

konsultacinė veikla.

Poveikis: Didesnis energijos tiekimo patikimumas.

Galutiniai paramos gavėjai: šalies įmonės, gyvenamųjų namų savininkų

bendrijos, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įmonės.

Numatoma įgyvendinančioji institucija: CPVA.

4. LIETUVOJE VEIKIANČIOS FINANSINĖS PARAMOS PROGRAMOS

Europos Sąjunga yra priėmusi sprendimą įtraukti Baltijos valstybes į

finansinės paramos mechanizmą, kurį sudaro šios trys finansinės paramos

programos:

✓ ISPA;

✓ PHARE;

✓ SAPARD.

4.1. ISPA programa

Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas, arba ISPA,

teikia finansinę paramą investicijoms aplinkos ir transporto srityse,

siekiant padėti narystei besirengiančioms valstybėms greičiau suderinti

savo teisės aktus su acquis communautaire, galiojančiu šiems sektoriams

septynerius metus (2000-2006). Planuojamas
2000-2006 m. biudžetas yra

maždaug 7 mlrd. eurų.

ISPA (įsteigta ES Tarybos reglamentu 1267/99) yra nevienalytė pagal

prigimtį, kadangi ji panaši ir į finansinę pagalbą trečiosioms šalims

(palygintina su PHARE), ir į finansinę paramą valstybėms narėms

(palygintina su Sanglaudos fondu). ISPA yra orientuota į stojimą, ir ji

naudojama labai panašiai, kaip ir Sanglaudos fondas, tačiau apsiriboja tik

aplinkos ir transporto sektoriais.

ISPA Lietuvoje

Programa Lietuvai skiria 53 mln. eurų ir dar apie 20 proc. skiriama

atsižvelgiant į pateiktų projektų kokybę ir balansą.

Kalbant apie pateiktus projektus pažymėtina, kad 2001 m. nacionalinis

ISPA koordinatorius Europos Komisijai pateikė 17 oficialių paraiškų, iš

kurių 10 buvo gauta iš aplinkos ir 7 iš transporto sektoriaus. Tarp Europos

Komisijos patvirtintų projektų buvo:

✓ Vilniaus vandentiekio ir nuotekų surinkimo sistemų atnaujinimas

ir plėtimas;

✓ Druskininkų vandenvalos sistemos modernizavimas ir išplėtimas;

✓ IXB koridoriaus (Vilnius-Klaipėda) modernizavimas;

✓ Magistralės „Via Baltica“ gerinimas;

✓ IXB koridoriaus geležinkelio ruožo telekomunikacijų,

informacinių žymėjimo sistemų ir elektros tiekimo modernizavimas.

2001 m. rugsėjo mėn. nacionalinio ISPA koordinatoriaus funkcijos buvo

perduotos iš Užsienio reikalų ministerijos Finansų ministerijai. Dvi

šakinės ministerijos (Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija) yra

atsakingos už techninį programų rengimą, projektų įgyvendinimą, įvertinimą

ir priežiūrą. Transporto ministerijoje buvo paskirta vykdomoji agentūra, o

netrukus tai buvo padaryta ir Aplinkos ministerijoje. Šiuo metu Centrinės

finansavimo ir kontraktų sudarymo agentūros (CFCU) uždavinys yra sudaryti

kontraktus aplinkosaugos projektams bei PHARE finansuojamiems projektams.

Finansų kontrolieriai turi būti paskirti kiekvienoje agentūroje,

atsakingoje už įgyvendinimą. (11)

4.2. PHARE programa

PHARE daugiausia dėmesio skiria dviem pagrindiniams prioritetams:

institucinės struktūros kūrimui ir investicijoms, susijusioms su acquis.

Pirmasis prioritetas, institucinės struktūros kūrimas, kuriam tenka

apie 30 proc. viso biudžeto, yra apibūdinamas kaip procesas, kuris padeda

valstybėms kandidatėms sukurti struktūras, strategijas, žmogiškuosius

išteklius ir vadybos įgūdžius, reikalingus ekonominiams, socialiniams,

vadybos ir administraciniams gebėjimams stiprinti.

Kad šis tikslas būtų pasiektas, buvo įdiegta naujoviška ilgalaikė

priemonė – administracijų ir žinybų porinimas. Nuo pat pradžių, vos

įdiegta, ši priemonė tapo svarbiausiu pasirengimo narystei pagalbos

instrumentu, kurio paskirtis – sukurti institucinę struktūrą.

Padedamos ES, valstybės kandidatės gali naudotis didele valstybių

narių ekspertų pagalba: valstybės tarnautojai vyksta į ilgalaikes

komandiruotes ir tuo pačiu metu yra organizuojamos ekspertų misijos, kurių

tikslas – padėti perimti ir įgyvendinti pagrindines acquis sritis. Metodas

labai paprastas: pagal prioritetus, suformuluotus Stojimo partnerystės

programoje, Lietuva ir Europos Komisija susitaria dėl projektų,

finansuojamų PHARE porinės programos lėšomis, sąrašo. Paskui Komisija prašo

valstybių narių pasitelkti ekspertus, pasirengimo narystei patarėjus, kad

šie padėtų valstybėms kandidatėms atrinktose srityse. Tuomet Lietuvos

institucijos turi teisę pasirinkti norimą instituciją ir projektą iš visų

siūlomų.

Iš pradžių poriniai projektai buvo vykdomi žemės ūkio, aplinkos,

valstybės finansų, teisingumo ir vidaus reikalų, socialinės politikos ir

regioninės politikos srityse, o šiuo metu jais siekiama aprėpti visą ES

acquis įvairovę.

2001 m. programoje yra numatytas 131 porinį projektas visose

valstybėse, gaunančiose PHARE paramą, taip pat Kipre ir Maltoje.

Apskaičiuota, kad vienu metu visose valstybėse kandidatėse yra vykdoma apie

250 porinių projektų. Be to, valstybėms kandidatėms siūloma pasinaudoti

valstybių narių ekspertize per Trumpalaikius porinius projektus (projektai,

kurie trunka iki 6 mėnesių) sprendžiant aiškiai apibūdintus siaurus

klausimus, kurie iškyla derybų procese.

2000 m. Porinio metodo vertinimo ataskaita vertina šį instrumentą kaip

sėkmingą. Jis bus toliau taikomas ir tobulinamas, kad taptų dar

lankstesnis. Pavyzdžiui, buvo sukurtas vidutinės perspektyvos, arba

trumpalaikių porinių projektų mechanizmas, pagal kurį ekspertai gali būti

skiriami trumpesniam laikui.

Antrasis prioritetas, investicijos, susijusios su acquis (sudaro

maždaug 70 proc.), – tai du svarbiausi uždaviniai:

1) Investicijų į valstybės įstatyminę bazę bendras finansavimas

siekiant sustiprinti įstatyminę infrastruktūrą, kuri yra būtina acquis

atitikčiai. Kitaip sakant, tai i