Turinys
ĮVADAS 3
1. ES struktūrinių fondų esmė 4
1.1. Struktūrinių fondų tikslai ir principai 6
1.2. ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai 7
2. ES struktūrinių fondų administravimo shemos apžvalga 9
2.1. Bendrosios nuostatos 9
2.2. Valstybės pagalbos būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos 11
2.3. Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka 12
2.4. Paraiškų teikimas, lėšų išmokėjimas ir kontrolė 15
2.5. Baigiamosios nuostatos 18
3. Bendrojo programavimo dokumento rengimas 20
3.1. Pramonės ir verslo aplinkos gerinimas 20
3.2. Turizmo infrastruktūros vystymas 23
3.3. Energijos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimas 24
3.4. Energijos naudojimo efektyvumo plėtra (viešajame sektoriuje) 25
4. LIETUVOJE VEIKIANČIOS FINANSINĖS PARAMOS PROGRAMOS 27
4.1. ISPA programa 27
4.2. PHARE programa 28
4.3. SAPARD programa 33
5. LIETUVOJE VEIKIANČIŲ FINANSINIŲ PROGRAMŲ PAVYZDŽIAI 36
6. Anksčiau įstojusių šalių (Airijos, Ispanijos ir Portugalijos) patirtis
41
IŠVADOS 44
LITERATŪRA 46
PRIEDAI 47
ĮVADAS
Struktūrinių fondų tikslas – pasiekti socialinę ir ekonominę koheziją
Europos Sąjungoje. Lietuva, tapusi ES nare, turės galimybę gauti ženklią ES
struktūrinių fondų finansinę paramą. Fondai, skirtingai nuo paskolų, yra
negrąžintinai suteikta finansinė parama. 2000 m. buvo įvesta nauja
struktūrinių fondų valdymo sistema, kuri galios iki 2006 m. naujosios
valdymo sistemos rėmuose remiamos tos reformos, kurios, supaprastindamos ir
koncentruodamos resursus, efektyviau panaudoja fondines lėšas.
Struktūriniai fondai skirti išlyginti ekonominiams nelygumams tarp Europos
Sąjungos šalių ir naujųjų jos narių. Skatinami struktūriniai pokyčiai
regionuose, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio.
Naudotis šia parama bus galima nuo narystės sutarties ir Bendrojo
programavimo dokumento patvirtinimo (numatoma nuo 2004 m. pirmojo pusmečio
pabaigos). (3, psl. 58-66)
Struktūrinių fondų paramos lėšos planuojamos nustatytam ES biudžetinių
metų laikotarpiui, kuris šiuo metu apima 2000-2006 m. Lietuva turi parengti
ir suderinti su Europos Komisija Bendrojo programavimo dokumento
informaciją. Jis nustato atitinkamą ūkio plėtros strategiją, pateikia
prioritetų ir priemonių aprašymą bei jų finansavimo planą. ES struktūrinė
parama pirmaisiais narystės metais bus teikiama Lietuvos 2004 – 2006 metų
Bendrojo programavimo dokumento (BPD) pagrindu, o administravimo klausimai
bus reguliuojami remiantis valstybės pagalbos schema, kuri vadinasi
„Verslumo, verslo plėtros ir investicijų skatinimas“.
Darbo tikslas: Išsiaiškinti ES struktūrinių fondų reikšmę,
įgyvendinant paramos teikimo galimybes Lietuvos verslui.
Darbo uždaviniai:
1. Aptarti struktūrinių fondų esmę.
2. Išsiaiškinti ES struktūrinių fondų administravimo schemos
pagrindines idėjas.
3. Apžvelgti BPD parengimo, už kurį atsakinga Ūkio ministerija,
turinį.
4. Apžvelgti anksčiau įstojusių šalių (Airijos, Ispanijos ir
Portugalijos) patirtį ES struktūrinių fondų panaudojimo aspektu.
Darbo objektas: ES struktūriniai fondai
Darbo metodika: Mokslinės, antrinės mokomosios literatūros analizė,
taip pat periodinėje literatūroje, interneto puslapiuose bei spaudoje
išleistų straipsnių apžvalga.
1. ES struktūrinių fondų esmė
Struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos (toliau ES) finansinis
instrumentas, skirtas sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti
menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą. Skirtumų tarp Europos Bendrijos
regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos
pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms
šalims, kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų
BVP skirtumas siekia 3.5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų. Tokių
regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos
ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės
politikos – tikslas. ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės
politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius
fondus ir Sanglaudos fondą. Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia
padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių
ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus,
padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos,
perspektyvesnės veiklos. Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio
šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį
spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių
specialybių. Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės
politikos priemonių (nedarbo pašalpos ir pan.).
2000 – 2006 m. ES struktūrinių fondų biudžetas sudaro 195 mlrd. Eurų
(1999 m. kainomis), t.y. apie 30 % viso ES biudžeto. Struktūrinių fondų
parama remiasi papildomumo principu. T.y. paramos lėšos, skiriamos ne
pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti – ES
biudžeto lėšos prisideda prie nacionalinio biudžeto lėšų, kuriomis teikiama
parama verslui.
Planuojama, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, parama pramonei ir
verslui sieks 150 mln. eurų (345 mln. Lt.) 2004 – 2006 m. laikotarpiu.
Europos Sąjungos struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas,
todėl geografinio išskirtinumo neturės nei viena Lietuvos apskritis. (1,
psl. 55-60)
Parama verslui bus administruojama remiantis Bendruoju programavimo
dokumentu, kuris įsigalios Europos Komisijai jį patvirtinus. Dokumentas yra
rengiamas 2004 – 2006 metų laikotarpiui. BPD nustatys kaip bus naudojamos
struktūrinių fondų lėšos Lietuvoje. Dokumente numatyta dvejopa valstybės
parama pramonei ir verslui:
• Tiesioginė valstybės parama pramonei ir verslui per valstybės
pagalbos schemas;
• Netiesioginė valstybės parama pramonei ir verslui plėtojant paramos
verslui struktūrą. (10)
Buvo sukurti keturi ES struktūriniai fondai, kuriuos sudaro Europos
Sąjungos biudžeto lėšos:
• Europos regioninės plėtros fondas (ERPF);
• Europos socialinis fondas (ESF);
• Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);
• Finansiniai instrumentai žuvininkystės valdymui (FIŽV).
Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę
paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.
Fondas numato:
• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo
vietas;
• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika)
siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės
ūkio rajonus;
• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių
konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);
• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.
Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines
(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:
• švietimą ir profesinį mokymą;
• paramą įsidarbinant;
• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio
tyrimo įstaigose);
• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų
priežiūros įstaigas);
• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų
kvalifikaciją).
Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis
laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes
teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią
ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).
Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų
diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi
žuvininkyste.
Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.
Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti
Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos
valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)
reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius
kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo
pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.
1.1. Struktūrinių fondų tikslai ir principai
Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis
fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo
metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:
1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie
ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam
gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač
mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti
migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam
paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.
2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų
persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose
ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka
didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas
prie ekonomikos pokyčių.
3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir
perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir
perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus
finansuojamos iš Europos socialinio fondo.
1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos
paramos
efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai.
Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta
išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.
Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio
planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m.
planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama
keletas programinio planavimo stadijų.
Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei
administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp
Europos Komisijos struktūrų bei šalių narių nacionalinių, regioninių bei
vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės
veiklos planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos
galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).
Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių
valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą
konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių
reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nenaudojama kaip dingstis
buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis.
Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo
vykdomos politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas
paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų
finansavimą.
Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo
(pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutartyje. Remiantis šiuo
principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios
institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti
perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės
valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi. (4,
psl. 3)
1.2. ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai
Yra 3 pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir
įgyvendinimo mechanizmai: Nacionalinės iniciatyvos, Bendrijos iniciatyvos
ir inovacinės priemonės.
Nacionalinės iniciatyvos
Nacionalinių iniciatyvų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90
proc. viso struktūrinių fondų biudžeto. Pradinius planavimo dokumentus,
susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės.
Galimos dviejų tipų procedūros:
1. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis
nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra
parengiami Bendrijos paramos metmenys (Community Support Framework – CSF),
jų pagrindu sudaromos veiklos programos (Operational Programmes – OP),
kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai.
2. Alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento (Single
Programming Document – SPD), suderinto su Komisija, priėmimas, kurio
pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais
konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.
Bendrijos iniciatyvos
Kitas struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi
didesniu Europos Komisijos vaidmeniu, yra Bendrijos iniciatyvos. Planavimo
laikotarpiui yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir
Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission Guidelines)
kiekvienai iš jų. Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis,
rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri
paramos projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką
atlieka nacionalinės institucijos.
2000-2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos
iniciatyvas (Community Initiative), joms įgyvendinti skiriama apie 5,35
proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:
INTERREG III – bendradarbiavimas apibus sienos (finansuojama iš ERDF);
LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);
URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš
ERDF);
EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo
rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF).
Inovacinės priemonės
Apie 0,5 proc. struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms
priemonėms (Innovative Measures). Planuojant ir administruojant inovacines
priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato
konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti. (6)
2. ES struktūrinių fondų administravimo shemos apžvalga
Siekdama geriau pasirengti ES struktūrinių fondų valdymui Ūkio
ministerija 2003 metais pradėjo įgyvendinti PHARE 2002 metų Ekonominės ir
socialinės sanglaudos projektą „Parama verslo plėtra“. Projekto tikslas yra
pasiruošti ES struktūrinių fondų administravimui, teikiant tiesioginę ir
netiesioginę paramą verslui, kuri bus skiriama per keturias grantų schemas.
Ši valstybės pagalbos schema vadinasi „Verslumo,
ir
investicijų skatinimas“ (toliau – schema). Šiuo metu yra parengtas pagalbos
schemų projektas. Valstybės pagalbos schemos projektą sudaro penki skyriai.
(10)
2.1. Bendrosios nuostatos
Pirmame skyriuje „Bendrosios nuostatos“ numatomi bendriausi schemos
aspektai. Valstybės pagalbos schema „Verslumo, verslo plėtros ir
investicijų skatinimas“ nustato tiesioginės valstybės pagalbos teikimo
sąlygas ir tvarką. Bendrosiose nuostatose yra pateiktas schemos tikslas –
reglamentuoti verslumą, verslo plėtrą ir investicijas skatinantį valstybės
pagalbos teikimą, kad būtų išvengta esminių konkurencijos iškraipymų ir
įtakos prekybai tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos šalių.
Schemos teisinis pagrindas yra: Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos
ūkio subjektams kontrolės įstatymas (Žin., 2000, Nr. 45–1292); Lietuvos
Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 109-
2993; Žin., 2002, Nr. 105–4689); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
gegužės 31 d. nutarimas Nr. 649 „Dėl atsakomybės už Europos Sąjungos
struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą Lietuvoje pasiskirstymo tarp
valstybės institucijų“ (Žin., 2001, Nr. 48–1676) ir kt.
Pagrindinės schemoje vartojamos sąvokos:
Valstybės pagalba – valstybės pagalbos teikėjo pagalbos gavėjui
teikiama tiesioginės pagalbos priemonė – subsidija (dotacija), finansuojama
iš valstybės biudžeto ir (ar) kitų piniginių fondų ir teikianti pagalbos
gavėjui ekonominę naudą.
Pagalbos teikėjas – įstaiga, skirianti valstybės pagalbą konkretiems
projektams įgyvendinti. Pagalbos teikėjas yra viešoji įstaiga Lietuvos
verslo paramos agentūra (buveinė: Gedimino pr. 38/2, LT–2600 Vilnius,
Lietuvos Respublika).
Pagalbos gavėjas – ūkio subjektas, gavęs ir (ar) gaunantis valstybės
pagalbą investicijų projekto vykdymui.
Ūkio subjektas – visų rūšių įmonės ar juridinio asmens statusą
turintys įmonių junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai,
koncernai ir pan.) bei viešosios įstaigos, kurių dalininkų – fizinių ir
(ar) privačių juridinių asmenų – dalis sudaro daugiau nei 50 proc.
viešosios įstaigos dalininkų kapitalo. Minėti ūkio subjektai, kurių dalyvis
(akcininkas, dalininkas, narys ir pan.) yra valstybė ar savivaldybė,
pagalbos gavėju gali būti tik tais atvejais, jei jie nevykdo viešojo
administravimo.
Pradedanti įmonė – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ne
daugiau kaip prieš vienerius metus, arba fizinis asmuo, sudaręs verslo
planą ir pateikęs įgyvendinančiai institucijai paraišką gauti valstybės
pagalbą. Jeigu priimamas sprendimas skirti valstybės pagalbą fizinio asmens
teiktam projektui, fizinis asmuo per 90 kalendorinių dienų nuo šio
sprendimo priėmimo privalo įsteigti įmonę, galinčią vykdyti ūkinę veiklą ir
pasinaudoti jai teikiama parama.
Eksporto pagalba – valstybės pagalba, skirta prekių ir paslaugų
eksportui skatinti, eksportuojamų prekių paskirstymo tinklui sukurti ir
plėtoti arba ūkio subjektų ūkinės veiklos išlaidoms, susijusioms su
eksportu, apmokėti. Eksporto pagalba nelaikoma pagalba, skiriama rinkos
tyrimams atlikti, dalyvauti parodose ir mugėse, taip pat mokymui ir
konsultacijoms, susijusiems su eksportu.
Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai – vidutinės įmonės, mažos
įmonės (tarp jų ir mikroįmonės), įstatymų nustatyta tvarka turinčios teisę
verstis savarankiška komercine, gamybine ir kita panašaus pobūdžio veikla.
Mikroįmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų,
įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė
vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų.