Es struktūrinių fondų parama Lietuvos verslui
5 (100%) 1 vote

Es struktūrinių fondų parama Lietuvos verslui

Turinys

ĮVADAS 3

1. ES struktūrinių fondų esmė 4

1.1. Struktūrinių fondų tikslai ir principai 6

1.2. ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai 7

2. ES struktūrinių fondų administravimo shemos apžvalga 9

2.1. Bendrosios nuostatos 9

2.2. Valstybės pagalbos būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos 11

2.3. Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka 12

2.4. Paraiškų teikimas, lėšų išmokėjimas ir kontrolė 15

2.5. Baigiamosios nuostatos 18

3. Bendrojo programavimo dokumento rengimas 20

3.1. Pramonės ir verslo aplinkos gerinimas 20

3.2. Turizmo infrastruktūros vystymas 23

3.3. Energijos tiekimo stabilumo ir prieinamumo užtikrinimas 24

3.4. Energijos naudojimo efektyvumo plėtra (viešajame sektoriuje) 25

4. LIETUVOJE VEIKIANČIOS FINANSINĖS PARAMOS PROGRAMOS 27

4.1. ISPA programa 27

4.2. PHARE programa 28

4.3. SAPARD programa 33

5. LIETUVOJE VEIKIANČIŲ FINANSINIŲ PROGRAMŲ PAVYZDŽIAI 36

6. Anksčiau įstojusių šalių (Airijos, Ispanijos ir Portugalijos) patirtis

41

IŠVADOS 44

LITERATŪRA 46

PRIEDAI 47

ĮVADAS

Struktūrinių fondų tikslas – pasiekti socialinę ir ekonominę koheziją

Europos Sąjungoje. Lietuva, tapusi ES nare, turės galimybę gauti ženklią ES

struktūrinių fondų finansinę paramą. Fondai, skirtingai nuo paskolų, yra

negrąžintinai suteikta finansinė parama. 2000 m. buvo įvesta nauja

struktūrinių fondų valdymo sistema, kuri galios iki 2006 m. naujosios

valdymo sistemos rėmuose remiamos tos reformos, kurios, supaprastindamos ir

koncentruodamos resursus, efektyviau panaudoja fondines lėšas.

Struktūriniai fondai skirti išlyginti ekonominiams nelygumams tarp Europos

Sąjungos šalių ir naujųjų jos narių. Skatinami struktūriniai pokyčiai

regionuose, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio.

Naudotis šia parama bus galima nuo narystės sutarties ir Bendrojo

programavimo dokumento patvirtinimo (numatoma nuo 2004 m. pirmojo pusmečio

pabaigos). (3, psl. 58-66)

Struktūrinių fondų paramos lėšos planuojamos nustatytam ES biudžetinių

metų laikotarpiui, kuris šiuo metu apima 2000-2006 m. Lietuva turi parengti

ir suderinti su Europos Komisija Bendrojo programavimo dokumento

informaciją. Jis nustato atitinkamą ūkio plėtros strategiją, pateikia

prioritetų ir priemonių aprašymą bei jų finansavimo planą. ES struktūrinė

parama pirmaisiais narystės metais bus teikiama Lietuvos 2004 – 2006 metų

Bendrojo programavimo dokumento (BPD) pagrindu, o administravimo klausimai

bus reguliuojami remiantis valstybės pagalbos schema, kuri vadinasi

„Verslumo, verslo plėtros ir investicijų skatinimas“.

Darbo tikslas: Išsiaiškinti ES struktūrinių fondų reikšmę,

įgyvendinant paramos teikimo galimybes Lietuvos verslui.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti struktūrinių fondų esmę.

2. Išsiaiškinti ES struktūrinių fondų administravimo schemos

pagrindines idėjas.

3. Apžvelgti BPD parengimo, už kurį atsakinga Ūkio ministerija,

turinį.

4. Apžvelgti anksčiau įstojusių šalių (Airijos, Ispanijos ir

Portugalijos) patirtį ES struktūrinių fondų panaudojimo aspektu.

Darbo objektas: ES struktūriniai fondai

Darbo metodika: Mokslinės, antrinės mokomosios literatūros analizė,

taip pat periodinėje literatūroje, interneto puslapiuose bei spaudoje

išleistų straipsnių apžvalga.

1. ES struktūrinių fondų esmė

Struktūriniai fondai yra Europos Sąjungos (toliau ES) finansinis

instrumentas, skirtas sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti

menkiau išsivysčiusių regionų plėtrą. Skirtumų tarp Europos Bendrijos

regionų buvo nuo pat pradžių (ryškiausias pavyzdys – atsiliekantys Italijos

pietų regionai). Šie skirtumai dar labiau išryškėjo į ją įstojus tokioms

šalims, kaip Airija, Graikija, Ispanija ir Portugalija. Kai kurių rajonų

BVP skirtumas siekia 3.5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų. Tokių

regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygios visos

ES raidos skatinimas yra vienos iš bendrųjų ES politikos dalių – regioninės

politikos – tikslas. ES regioninę politiką galima laikyti struktūrinės

politikos sudedamąja dalimi, kuri įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius

fondus ir Sanglaudos fondą. Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia

padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių

ekonominių ir socialinių sąlygų. Struktūriniai fondai finansuoja projektus,

padedančius sunkiai besiverčiančioms įmonėms ir darbuotojams imtis kitos,

perspektyvesnės veiklos. Kita galimybė – didinti krizę išgyvenančių ūkio

šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį

spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių

specialybių. Tačiau Struktūriniai fondai nefinansuoja pasyvios socialinės

politikos priemonių (nedarbo pašalpos ir pan.).

2000 – 2006 m. ES struktūrinių fondų biudžetas sudaro 195 mlrd. Eurų

(1999 m. kainomis), t.y. apie 30 % viso ES biudžeto. Struktūrinių fondų

parama remiasi papildomumo principu. T.y. paramos lėšos, skiriamos ne

pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti – ES

biudžeto lėšos prisideda prie nacionalinio biudžeto lėšų, kuriomis teikiama

parama verslui.

Planuojama, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, parama pramonei ir

verslui sieks 150 mln. eurų (345 mln. Lt.) 2004 – 2006 m. laikotarpiu.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų požiūriu Lietuva yra vienas regionas,

todėl geografinio išskirtinumo neturės nei viena Lietuvos apskritis. (1,

psl. 55-60)

Parama verslui bus administruojama remiantis Bendruoju programavimo

dokumentu, kuris įsigalios Europos Komisijai jį patvirtinus. Dokumentas yra

rengiamas 2004 – 2006 metų laikotarpiui. BPD nustatys kaip bus naudojamos

struktūrinių fondų lėšos Lietuvoje. Dokumente numatyta dvejopa valstybės

parama pramonei ir verslui:

• Tiesioginė valstybės parama pramonei ir verslui per valstybės

pagalbos schemas;

• Netiesioginė valstybės parama pramonei ir verslui plėtojant paramos

verslui struktūrą. (10)

Buvo sukurti keturi ES struktūriniai fondai, kuriuos sudaro Europos

Sąjungos biudžeto lėšos:

• Europos regioninės plėtros fondas (ERPF);

• Europos socialinis fondas (ESF);

• Europos žemės ūkio valdymo ir garantijų fondas (EŽŪVGF);

• Finansiniai instrumentai žuvininkystės valdymui (FIŽV).

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę

paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę visų struktūrinių fondų biudžeto.

Fondas numato:

• investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo

vietas;

• investicijas į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika)

siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;

• investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės

ūkio rajonus;

• darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių

konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai);

• technologijų plėtrą, vietinės infrastruktūros plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines

(pirmiausia užimtumo) problemas. Finansuoja:

• švietimą ir profesinį mokymą;

• paramą įsidarbinant;

• mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą (specialistų mokymas mokslinio

tyrimo įstaigose);

• socialinės ekonomikos projektus (padeda sukurti privačias vaikų

priežiūros įstaigas);

• švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą (keliant darbuotojų

kvalifikaciją).

Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Orientavimo dalis

laikoma ES struktūrinės (o ne bendrosios žemės ūkio) politikos dalimi, nes

teikia paramą diegiant naujus ūkininkavimo metodus, plėtojant alternatyvią

ekonominę veiklą kaimo vietovėse (pvz., kaimo turizmą).

Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Remia naujų metodų

diegimą bei ekonominės veiklos perorientavimą vietovėse, kur verčiamasi

žuvininkyste.

Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.

Jis buvo įkurtas 1994 m., pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė įkurti

Europos valiutų sąjungą. Šalims, norinčioms įsilieti į bendros Europos

valiutos zoną, buvo nustatyti gana griežti konvergencijos (susiliejimo)

reikalavimai. Sanglaudos fondas buvo įkurtas siekiant finansuoti didelius

kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektus. Šiuo metu iš Sanglaudos fondo

pagalbą gauna keturios ES šalys: Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija.

1.1. Struktūrinių fondų tikslai ir principai

Europos Sąjungos reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis

fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. Šiuo

metu nustatyti 3 prioritetiniai struktūrinių lėšų investavimo tikslai:

1 tikslas. Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie

ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam

gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, taip pat regionams, kur ypač

mažas gyventojų tankumas (remiant pastaruosius, siekiama išvengti

migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo). Būtent šiam

paramos tikslui yra priskiriama visos Lietuvos teritorija.

2 tikslas. Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų

persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose

ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose ilgai išlieka

didelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas

prie ekonomikos pokyčių.

3 tikslas. Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir

perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymas ir

perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Šios priemonės bus

finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos
paramos

efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą nustatantys principai.

Koncentravimas. Būtent po šios struktūrinių fondų reformos imta

išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.

Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio

planavimo pagrindu (plg. Berlyno Tarybos sprendimus dėl 2000-2006 m.

planavimo laikotarpio). Iki konkrečių projektų įgyvendinimo pereinama

keletas programinio planavimo stadijų.

Partnerystė. Rengiant minėtus programinius dokumentus bei

administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp

Europos Komisijos struktūrų bei šalių narių nacionalinių, regioninių bei

vietinių institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės

veiklos planavimas (Briuselis tiesiog neturi tokio pobūdžio veiklos

galimybių – dėl biudžetinių, politinių ir kt. sumetimų).

Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių

valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą

konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių

reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nenaudojama kaip dingstis

buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis.

Remdamasi šiuo principu, Europos Komisija užsitikrina efektyvesnę savo

vykdomos politikos rezultatų kontrolę. Praktikoje papildomumo principas

paprastai reiškia Europos Sąjungos ir valstybių narių bendrą projektų

finansavimą.

Be to, struktūrinių fondų veiklai taikomas ir bendresnis subsidiarumo

(pavaldumo) principas, įtvirtintas Mastrichto sutartyje. Remiantis šiuo

principu, konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygio valdžios

institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti

perkeliamos į aukštesnį valdžios lygį tik tuo atveju, jeigu žemesnės

valdžios institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi. (4,

psl. 3)

1.2. ES struktūrinių fondų planavimo ir įgyvendinimo mechanizmai

Yra 3 pagrindiniai alternatyvūs struktūrinių fondų planavimo ir

įgyvendinimo mechanizmai: Nacionalinės iniciatyvos, Bendrijos iniciatyvos

ir inovacinės priemonės.

Nacionalinės iniciatyvos

Nacionalinių iniciatyvų pagrindu šiuo metu yra panaudojama apie 90

proc. viso struktūrinių fondų biudžeto. Pradinius planavimo dokumentus,

susijusius su ES paramos paskirstymu, šiuo atveju rengia valstybės narės.

Galimos dviejų tipų procedūros:

1. Didesnės apimties ir sudėtingesnės paramos atveju, remiantis

nacionaliniu arba regioniniu plėtros planu, bendrai su Europos Komisija yra

parengiami Bendrijos paramos metmenys (Community Support Framework – CSF),

jų pagrindu sudaromos veiklos programos (Operational Programmes – OP),

kurioms įgyvendinti ruošiami konkretūs projektai.

2. Alternatyvus mechanizmas – Bendrojo planavimo dokumento (Single

Programming Document – SPD), suderinto su Komisija, priėmimas, kurio

pagrindu tiesiogiai rengiami konkretūs paramos projektai. Abiem atvejais

konkrečių projektų atranką atlieka valstybės narės institucijos.

Bendrijos iniciatyvos

Kitas struktūrinių fondų administravimo mechanizmas, kuris remiasi

didesniu Europos Komisijos vaidmeniu, yra Bendrijos iniciatyvos. Planavimo

laikotarpiui yra priimamas tam tikras skaičius Bendrijos iniciatyvų ir

Europos Komisija parengia specialias gaires (Commission Guidelines)

kiekvienai iš jų. Valstybės narės, besiremdamos Bendrijos metmenimis,

rengia suderintas su Komisija programas, kurių pagrindu vykdomi tam tikri

paramos projektai. Kaip ir nacionalinių iniciatyvų atveju, projektų atranką

atlieka nacionalinės institucijos.

2000-2006 m. laikotarpiui numatyta vykdyti keturias Bendrijos

iniciatyvas (Community Initiative), joms įgyvendinti skiriama apie 5,35

proc. viso struktūrinių fondų biudžeto:

INTERREG III – bendradarbiavimas apibus sienos (finansuojama iš ERDF);

LEADER II – kaimo plėtra (finansuojama iš EAGGF);

URBAN – parama krizės apimtiems miesto rajonams (finansuojama iš

ERDF);

EQUAL – naujų priemonių kovoje su nelygybe ir diskriminacija darbo

rinkoje skatinimas (finansuojama iš ESF).

Inovacinės priemonės

Apie 0,5 proc. struktūrinių fondų biudžeto skiriama inovacinėms

priemonėms (Innovative Measures). Planuojant ir administruojant inovacines

priemones, nesilaikoma partnerystės principo: pati Europos Komisija numato

konkrečias priemones ir atrenka projektus įgyvendinti. (6)

2. ES struktūrinių fondų administravimo shemos apžvalga

Siekdama geriau pasirengti ES struktūrinių fondų valdymui Ūkio

ministerija 2003 metais pradėjo įgyvendinti PHARE 2002 metų Ekonominės ir

socialinės sanglaudos projektą „Parama verslo plėtra“. Projekto tikslas yra

pasiruošti ES struktūrinių fondų administravimui, teikiant tiesioginę ir

netiesioginę paramą verslui, kuri bus skiriama per keturias grantų schemas.

Ši valstybės pagalbos schema vadinasi „Verslumo,
ir

investicijų skatinimas“ (toliau – schema). Šiuo metu yra parengtas pagalbos

schemų projektas. Valstybės pagalbos schemos projektą sudaro penki skyriai.

(10)

2.1. Bendrosios nuostatos

Pirmame skyriuje „Bendrosios nuostatos“ numatomi bendriausi schemos

aspektai. Valstybės pagalbos schema „Verslumo, verslo plėtros ir

investicijų skatinimas“ nustato tiesioginės valstybės pagalbos teikimo

sąlygas ir tvarką. Bendrosiose nuostatose yra pateiktas schemos tikslas –

reglamentuoti verslumą, verslo plėtrą ir investicijas skatinantį valstybės

pagalbos teikimą, kad būtų išvengta esminių konkurencijos iškraipymų ir

įtakos prekybai tarp Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos šalių.

Schemos teisinis pagrindas yra: Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos

ūkio subjektams kontrolės įstatymas (Žin., 2000, Nr. 45–1292); Lietuvos

Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 109-

2993; Žin., 2002, Nr. 105–4689); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.

gegužės 31 d. nutarimas Nr. 649 „Dėl atsakomybės už Europos Sąjungos

struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą Lietuvoje pasiskirstymo tarp

valstybės institucijų“ (Žin., 2001, Nr. 48–1676) ir kt.

Pagrindinės schemoje vartojamos sąvokos:

Valstybės pagalba – valstybės pagalbos teikėjo pagalbos gavėjui

teikiama tiesioginės pagalbos priemonė – subsidija (dotacija), finansuojama

iš valstybės biudžeto ir (ar) kitų piniginių fondų ir teikianti pagalbos

gavėjui ekonominę naudą.

Pagalbos teikėjas – įstaiga, skirianti valstybės pagalbą konkretiems

projektams įgyvendinti. Pagalbos teikėjas yra viešoji įstaiga Lietuvos

verslo paramos agentūra (buveinė: Gedimino pr. 38/2, LT–2600 Vilnius,

Lietuvos Respublika).

Pagalbos gavėjas – ūkio subjektas, gavęs ir (ar) gaunantis valstybės

pagalbą investicijų projekto vykdymui.

Ūkio subjektas – visų rūšių įmonės ar juridinio asmens statusą

turintys įmonių junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai,

koncernai ir pan.) bei viešosios įstaigos, kurių dalininkų – fizinių ir

(ar) privačių juridinių asmenų – dalis sudaro daugiau nei 50 proc.

viešosios įstaigos dalininkų kapitalo. Minėti ūkio subjektai, kurių dalyvis

(akcininkas, dalininkas, narys ir pan.) yra valstybė ar savivaldybė,

pagalbos gavėju gali būti tik tais atvejais, jei jie nevykdo viešojo

administravimo.

Pradedanti įmonė – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ne

daugiau kaip prieš vienerius metus, arba fizinis asmuo, sudaręs verslo

planą ir pateikęs įgyvendinančiai institucijai paraišką gauti valstybės

pagalbą. Jeigu priimamas sprendimas skirti valstybės pagalbą fizinio asmens

teiktam projektui, fizinis asmuo per 90 kalendorinių dienų nuo šio

sprendimo priėmimo privalo įsteigti įmonę, galinčią vykdyti ūkinę veiklą ir

pasinaudoti jai teikiama parama.

Eksporto pagalba – valstybės pagalba, skirta prekių ir paslaugų

eksportui skatinti, eksportuojamų prekių paskirstymo tinklui sukurti ir

plėtoti arba ūkio subjektų ūkinės veiklos išlaidoms, susijusioms su

eksportu, apmokėti. Eksporto pagalba nelaikoma pagalba, skiriama rinkos

tyrimams atlikti, dalyvauti parodose ir mugėse, taip pat mokymui ir

konsultacijoms, susijusiems su eksportu.

Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai – vidutinės įmonės, mažos

įmonės (tarp jų ir mikroįmonės), įstatymų nustatyta tvarka turinčios teisę

verstis savarankiška komercine, gamybine ir kita panašaus pobūdžio veikla.

Mikroįmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų,

įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė

vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų.

Maža įmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50

darbuotojų, metinės pajamos neviršija 7 mln. eurų (24 mln. litų) arba

bendra įmonės turto balansinė vertė ne didesnė kaip 5 mln. eurų (17 mln.

litų).

Vidutinė įmonė – savarankiška įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 250

darbuotojų, metinės pajamos neviršija 40 mln. eurų (138 mln. litų) arba

bendra įmonės turto balansinė vertė ne didesnė kaip 27 mln. eurų (93 mln.

litų).

Savarankiškos įmonės – bet kurios įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar

daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms

įmonėms, kurios pagal pateiktus apibrėžimus nėra mažos ar vidutinės įmonės.

(tais atvejais, kai apibrėžiamos vidutinės įmonės) arba pagal pateiktą

apibrėžimą nėra mažos įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos mažos

įmonės). Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms

bendrovėms, fondams, kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos

kapitalą į smulkų ir vidutinį verslą, tačiau tiesiogiai

nekontroliuojantiems jų veiklos.

Didelė įmonė – įmonė, kuri neatitinka mikroįmonės, mažos ar vidutinės

įmonės apibrėžimo.

Subsidija (dotacija) – negrąžintina valstybės finansinė parama.

Valstybės pagalbos intensyvumas – subsidijos ekvivalentas procentais,

skaičiuojant nuo bendros pagalbos gavėjo tinkamų išlaidų sumos.

Investicijų projektas – dokumentas, finansiškai (ekonomiškai),

techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis

investicijų grąžą (komercinis projektas), kitus veiksmingumo rodiklius ir

nurodantis projektui įgyvendinti reikalingas lėšas, finansavimo šaltinius

bei terminus. Remiantis investicijų projektu daromos kapitalo investicijos

į projektui įgyvendinti reikalingą materialųjį turtą (žemė, pastatai,

mašinų įranga ir įrenginiai) arba į nematerialųjį turtą (paslaugų pirkimas,

konsultavimas ir kitos projektui įgyvendinti reikalingos išlaidos) siekiant

sukurti, įsigyti ar padidinti turto vertę.

De minimis valstybės pagalba – ne didesnė kaip 100 000 eurų (345 000

litų) vienam pagalbos gavėjui trejiems metams skiriama valstybės pagalba,

skaičiuojant nuo šios pagalbos teikimo pradžios.

Bendrosiose nuostatose numatoma, kad valstybės pagalbos schemos

subjektas gali būti – viešoji įstaiga, kurios steigėjas arba didesnės pusės

dalininkas yra fizinis arba privatus juridinis asmuo. (2, psl. 23-29)

2.2. Valstybės pagalbos būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos

Antroje valstybės pagalbos schemos dalyje aptariami valstybės pagalbos

būdas, tikslai ir nefinansuojamos veiklos. Šis dokumentas nustato vieną

valstybės pagalbos būdą – subsidiją (dotaciją), kuri gali būti teikiama

investicijų projektui. Valstybės pagalba teikiama aukštos kokybės

standartus atitinkantiems materialiųjų ir nematerialiųjų investicijų

projektams, kurių tikslas – sustiprinti įmonės konkurencingumą rinkoje ir

daryti teigiamą poveikį regiono ekonomikai.

Investicijų projekto tikslai: didinti įmonės konkurencingumą; gerinti

produkto ir (arba) gamybos proceso techninius standartus; didinti remiamos

įmonės darbo našumą; sudaryti sąlygas naujoms darbo vietoms kurti; skatinti

verslo internacionalizavimą; gerinti vadybos arba rinkodaros kokybę.

Valstybės pagalba gali būti teikiama, jeigu investicijų projektas

atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

• padidins darbo vietų skaičių;

• padidins produktyvumą;

• sukurs didesnę produkto ar paslaugos pridėtinę vertę;

• pagerins gamybos ar paslaugos teikimo procesą ar jo valdymą;

• pagerins produkto ar paslaugos kokybę;

• produktas bus tiekiamas į naujas rinkas arba naujoms tikslinėms grupėms.

Šio dokumento pagrindu valstybės pagalba neteikiama:

• veiklai, finansuojamai iš Europos socialinio fondo, Europos žemės ūkio

valdymo ir garantijų fondo, Finansinių instrumentų žuvininkystės valdymo

ir iki-struktūrinių programų (ISPA ir SAPARD);

• veiklai, kurios pagrindu yra gaminami, perdirbami arba parduodami

produktai, išvardinti Europos Bendrijų sutarties 1 priede (šios valstybės

pagalbos schemos 1 priedas);

• veiklai, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 9 d.

nutarime Nr. 4 nurodyta kaip neremtina (žr. 2 priedą);

• eksporto veiklai (eksporto pagalba) bei anglies ir plieno pramonei;

• transporto sektoriui bei laivų statybos pramonei;

• sintetinio pluošto pramonei bei automobilių pramonei;

• veiklai, kuri nurodoma kaip paslauga vartotojui (verslui neteikiama

paslauga), išskyrus veiklą, tiesiogiai susijusią su turizmo sektoriumi.

Valstybės pagalba neteikiama vietines prekes naudojant vietoj

importinių prekių.

2.3. Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka

Valstybės pagalbos teikimo sąlygos ir tvarka numatyta trečiame schemos

projekto skyriuje. Valstybės pagalbos tinkamų išlaidų kategorijos ir

valstybės pagalbos intensyvumas nurodytas 1 lentelėje.

1 lentelė

Valstybės pagalbos tinkamų išlaidų kategorijos ir valstybės pagalbos

intensyvumas

|Išlaidų kategorija |Valstybės pagalbos intensyvumas* |

| |Didelei |SVV |Papildomos |

| |įmonei |įmonei |sąlygos |

|1. Investicijos į materialųjį turtą – |– |50% |+15% , jeigu |

|žemė, pastatai, įranga, įrenginiai | | |daromos išlaidos |

|(išskyrus transporto priemones) | | |kartu su |

| | | |išlaidomis: |

| | | |Nr. 2 (žr. 1 |

| | | |priedą) |

| | | |Nr. 3 |

| | | |Nr. 4 |

| | | |Nr. 5 |

| | | |Nr. 6 |

| | | |Nr. 7 |

|2.
aplinkai |50%** |65% |– |

|nekenksmingus įrenginius, švarios ir | | | |

|ekonomiškos energijos perdavimo ir | | | |

|konvertavimo įrenginius | | | |

|3. Investicijos į leidimus, licencijas,|40%** |40% |+10%, jeigu |

|patentus ar kitas intelektinės | | |daromos išlaidos |

|nuosavybės formas | | |kartu su |

| | | |išlaidomis: |

| | | |Nr. 1 |

| | | |Nr. 2 |

| | | |Nr. 5 |

| | | |Nr. 8 |

|4. Verslo konsultavimo paslaugos |35%** |50% |+15% tik didelei |

|(informacija, verslo planavimas, | | |įmonei jeigu |

|konsultavimas, rinkodara, vadyba, | | |daromos išlaidos |

|dizainas, išėjimas į tarptautinę rinką,| | |kartu su |

|aplinkosaugos vadyba, technologijų | | |išlaidomis |

|pirkimai) | | |Nr. 2 |

| | | |Nr. 5 |

| | | |Nr. 8 |

|5. Dalyvavimo parodoje išlaidos (tik |– |50% |– |

|pirmą kartą) | | | |

|6. Investicijos į inovacijų ir |50%** |50%** |– |

|technologijų perdavimą, | | | |

|bendradarbiavimo ir partnerystės tarp | | | |

|verslo ir (arba) tyrimo institucijų | | | |

|tinklų užmezgimą | | | |

|7. Intelektinės nuosavybės teisių |40%** |50%** |+10% tik didelei |

|registravimo išlaidos | | |įmonei, jeigu |

| | | |daromos išlaidos |

| | | |kartu su |

| | | |išlaidomis |

| | | |Nr. 1 |

| | | |Nr. 2 |

| | | |Nr. 5 |

|8. Jeigu SVV įmonė dirba verslo | | | |

|inkubatoriuje, tinkamos išlaidos | | | |

|valstybės pagalbai gauti gali būti: | | | |

| |– |65%** |– |

|- nuomos mokestis už nuomojamas | | | |

|patalpas ar įrangą | | | |

|9. Projektų rengimas |50%** |50%** |– |

|10. Tyrimų, reikalingų projektui |50%** |50%** |– |

|parengti, atlikimas | | | |

* Valstybės pagalbos intensyvumas nurodomas procentine išraiška nuo

visų projekto tinkamų išlaidų;

** Valstybės pagalba teikiama vadovaujantis tik de minimis taisykle.

Pradedančiųjų įmonių investicijų projektų tinkamos išlaidos yra: 1)

bet kokios 1 lentelėje išvardintos išlaidos; 2) arba įgyvendinant

investicijų į materialųjį turtą projektą priimtų darbuotojų darbo

apmokėjimo išlaidos – darbuotojų, kurie dalyvauja remiamame projekte,

atlyginimo, įskaitant socialinio draudimo mokestį, dalis, ne didesnė už

paskutinių kalendorinių metų vidutinį darbo užmokestį privačiose įmonėse

(remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis).

Valstybės pagalba darbo užmokesčio išlaidoms, nustatyta 2 punkte, gali būti

teikiama ne ilgesniam kaip 24 mėnesių laikotarpiui, tačiau tik su sąlyga,

kad: finansuojamos darbo vietos bus sukurtos ne vėliau kaip per trejus

metus įgyvendinus investicijų projektą; palyginus su paskutinių dvylikos

mėnesių vidurkiu, projektą vykdančioje įmonėje bus sukurta naujų darbo

vietų; sukurtos darbo vietos bus išlaikytos mažiausiai penkerius metus.

Valstybės pagalba taikomųjų mokslinio tyrimų rezultatams panaudoti

ūkinėje veikloje, t.y. darbams, kurių tikslas – tiesiogiai panaudoti

taikomųjų mokslinio tyrimų rezultatus naujiems produktams, paslaugoms ar

technologijoms, skirtiems pardavimui ar panaudojimui, kurti ar esamiems

tobulinti, galima, jeigu valstybės pagalbos intensyvumas yra ne didesnis

kaip 25% visų tinkamų išlaidų.

Valstybės pagalbos dydis:

• SVV įmonei – ne daugiau kaip 5 mln. eurų nesivadovaujant de minimis

taisykle;

• SVV ir didelei įmonei – ne daugiau kaip 100 tūkst. eurų trejų metų

laikotarpiui vadovaujantis de minimis
taisykle.

Valstybės pagalba gali būti teikiama perkant, perkant išsimokėtinai

arba lizinguojant (finansinės nuomos pagrindu) materialųjį turtą. Maksimali

valstybės pagalbos suma lizinguojant materialųjį turtą negali būti didesnė

nei valstybės pagalbos suma perkant tą patį turtą.

Negali būti remiami tie investicijų projektai, dėl kurių gali

atsirasti perteklinė gamyba ir būti iškreiptos konkurencijos sąlygos.

Valstybės pagalba teikiama investicijų projektui, kurį įgyvendinant

tikimasi, kad bus sukurta bent viena nauja darbo vieta arba įmonei teikiant

paslaugas, gaminant prekes bus sukurta ne mažiau kaip 10% didesnė pridėtinė

vertė. Šio punkto nuostatos netaikomos, jeigu įmonė modernizuoja

materialųjį turtą iš esmės atnaujindama technologinę įrangą arba

įrenginius. Darbo vietos, sukurtos įgyvendinant valstybės pagalbos

investicijų projektą, privalo būti išlaikomos mažiausiai penkerius metus

užbaigus projektą.

2.4. Paraiškų teikimas, lėšų išmokėjimas ir kontrolė

Ketvirtojo skyriaus turinys nusako paraiškų teikimo, lėšų išmokėjimo

ir kontrolės klausimus. Valstybės pagalbos schemos įgyvendinančioji

institucija yra viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra (buveinė:

Gedimino pr. 38/2, LT–2600 Vilnius, Lietuvos Respublika), kuri skelbia

kvietimą teikti paraiškas. Įmonė teikia paraišką įgyvendinančiai

institucijai – viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, kuri

yra atsakinga už:

• informacijos apie galimybes pasinaudoti valstybės pagalba skleidimą

visuomenės informavimo priemonėmis ir kitais viešųjų ryšių būdais;

• paraiškų surinkimą, registravimą ir išsaugojimą;

• administracinį paraiškų įvertinimą (paraiškų atitikimą formaliems

reikalavimams);

• ryšių su paraiškų teikėjais palaikymą, taip pat informavimą apie

valstybės pagalbos skyrimą arba neskyrimą;

• siūlymo skirti arba neskirti valstybės pagalbą įmonės projektui

teikimą tarpinei institucijai (Ūkio ministerijai);

• sutarties su paramos gavėju dėl valstybės pagalbos skyrimo sudarymo;

• paramos gavėjo priežiūrą ir gautos valstybės pagalbos lėšų panaudojimo

kontrolę.

Paraiška gauti valstybės pagalbą gali būti teikiama įgyvendinančiai

institucijai tik tuomet, jeigu paraiškos teikėjas nėra pradėjęs įgyvendinti

projekto (t.y. nėra sudaręs sandorių, susijusių su teikiamo projekto

įgyvendinimu). Išskirtiniais atvejais, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai

įgyvendinti projektą, įgyvendinančioji institucija gali akceptuoti

paraiškos teikėjo padarytas išlaidas prieš paraiškos įgyvendinančiai

institucijai teikimą, jeigu tos išlaidos neviršija 10% viso projekto

vertės.

Paraiškos teikiamos nuo kvietimo teikti paraiškas datos iki kito

kvietimo. Kvietimai teikti paraiškas skelbiami kas ketvirtį.

Įgyvendinančiai institucijai – viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos

agentūra – įmonė teikia šiuos dokumentus: įmonės vadovo pasirašytą

lydraštį, adresuotą įgyvendinančiai institucijai; nustatytos formos

paraišką; finansinės apskaitos dokumentus, įrodančius, kad paskutiniais

ataskaitos metais įmonė neturėjo nuostolių; verslo plano, kuriame būtų

parodytas įmonės savų lėšų investavimo į verslo projektą dydis, santrauką,

nurodydama esminius verslo projekto duomenis – gamybos (paslaugų) apimties

padidėjimą realizavus verslo projektą, darbo vietų sukūrimą arba

išsaugojimą ir kt.; projekto finansavimo ir finansinių srautų planą;

paskolos arba kreditinės linijos, skirtos verslo projektui realizuoti,

sutarties arba preliminariosios sutarties kopiją (jeigu būtina); dokumentus

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4045 žodžiai iš 8078 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.