PLATONAS
FAIDONAS, arba apie sielą
IŠPLĖSTINIS PLANAS
I. ĮVADAS. „Nemirtingumo patosas“
I.1. Įvykio liudytojas Faidonas savo pažįstamam pasakoja „Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį.“
I.1.2.Bendravimas su Sokratu pašnekovus visad sukrėsdavo ir svaigindavo. Jis pasakoja pašnekovams savo dvasinius išgyvenimus, filosofuoja apie kūno ir sielos atsiskyrimą.
I.1.3.Sokrato siela išsilaisvina „Sokratas atsisako rūpintis kūnu ir imasi svarstyti sielos ateitį. Kūno prieraišumas suprantamas: jis negali gyventi be sielos; bet pati- siela – gyvastis turėtų būti labiau egoistiška. Ji turėtų pasirūpinti savimi, iš kūno išsinešama savo gyvybe.“
I.1.4.Sokratas nėra linkęs sielvartauti, jis „prašo išvesti raudančias moteris ir pats nėra linkęs sielvartauti.“
I.1.5.Sokrato aiškinimas, kad „didžiausią blogį žmogus patiria ne tada, kai suserga ar išlaidžia pinigus, bet kai siela susitapatina su kūno potyriais.“
I.1.6.Svarbiausias Sokrato svarstymų tikslas- „ padėti pašnekovams patirti veiklią savimi labiau už kūną susirūpinusios sielos galią…“
I.1.7.Vertėjos komentaras.
I.1.8.Glaustas „Faidono“ veiksmo ir svarstymų planas.
II. POKALBIS.
II.1 Echekrato pokalbis su Faidonu apie paskutinę Sokrato dieną kalėjime, kai jis išgėrė nuodus.
II.1.1.Pojūčiai matant artimo žmogaus mirtį.
II.1.2.Vietinių ir atvykėlių išvardijimas.
II.1.3.Pasakojimas apie Ksantipės aimanas.
II.1.4Sokratas pasisako Kebėtui sukūręs kelis kūrinius.
II.2. Sokratas filosofuoja apie savižudybę.
II.2.1.Kebėto klausimas Sokratui: ar galima kelti prieš save ranką.
II.2.2.Kebėtas teigia: „nevalia savęs žudyti.“
II.2.3.Sokratui atrodo, kad „kai kada ir kai kam geriau numirti, nei gyventi.“
II.2.4.Kebėtas sako, kad filosofai lengvai sutinka mirtį.
II.2.5.Įsiterpia Simijas.
II.2.6.Sokratas viliasi „nueisiąs pas gerus žmones,- nors šito ir nesiimčiau tvirtai teigti, bet kad eisiu pas dievus, kurie yra tikrai puikūs šeimininkai, būkite tikri…“
II.2.7.Kritono patarimas Sokratui, kuo mažiau kalbėti, nes tai, anot jo, kenkia nuodams.
II.3. Filosofas turi pagrindo nebijoti artėjančios mirties.
II.3.1. „ Žmogus, savo gyvenimą skyręs filosofijai, turi pagrindo nebijoti artėjančios mirties ir viltis, kad, baigęs gyvenimą, tenai susilauks pačių didžiausių gėrybių.“
II.3.2. Simitas pritaria“ kad filosofuojantys iš tiesų šaukiasi mirties, ir kad jie puikiai mato, šito anuos ir nusipelnius.“
II.3.3. Sokrato klausimas „ ar mūsų manymu, ar yra toks daiktas „mirtis“ ?“
II.3.4. „Filosofas siekia kiek įmanoma išvaduoti savo sielą iš bendrystės su kūnu, kitaip nei visi kiti žmonės.“
II.4. Pažinimas.
II.4.1. Siela tik atsiskyrusi nuo kūno gali rasti tiesą „ filosofo siela labiausiai niekina kūną ir bėga nuo jo, siekdama pasilikti pati su savimi“
II.4.2. „Ar per kūną regime tai, kas juose tikriausia?“
II.4.3. „Kol turime kūną, ir mūsų sielą teršia ši blogybė, niekados pakankamai nepasieksime to, ko trokštame: o tai, kaip sakome, yra tikrovė.“
II.4.4. Kūnas užtvindo mus geismais, norais, baimėmis, kūnas mus paverčia vergais.
II.4.5. Norint priartėti prie pažinimo reikia kuo mažiau reikalų turėti su kūnu.
III. SIELOS IŠPANČIOJIMAS IR ATSISKYRIMAS NUO KŪNO.
III.1. Prabyla Kebėtas. Siela „atsiskyrusi nuo kūno, niekur nebebus?“
III.2. Atsidavę filosofai išties siekia mirti, ir mirtis juos baugina mažiau nei bet kurį kitą žmogų.
III.2.1. Filosofavimas apie mirtį „ jei jų narsuoliai nepalūžta mirties akivaizdoje, jie nepalūžta bijodami didesnio blogio.“
III.2.2 Pokalbis apie baimę.
III.3. Pažinimas.
III.3.1. Pažinimas – tikroji dorybė.
III.3.2. Pažinimas – apsivalymo apeigos.
III.3.3. Filosofai gyvenimą skyrė žmonėms.
III.4. Siela yra ir žmogui numirus.
III.4.1. Sokrato kur yra gyvenimą baigusių žmonių sielos.
III.5. Priešybės.
III.5.1. Viskas atsiranda tokiu būdu „ priešingi dalykai iš priešingų“
III.5.2. Gyventi – būti mirusiam.
III.5.3. Atsiradimai: „ kas gyva, taip pat ir gyvi žmonės atsiranda iš mirusių.“
III.5.4. Sokratas mano, kad „ iš tikrųjų yra atgimstama, ir gyvieji atsiranda iš mirusiųjų,ir mirusiųjų sielos yra.“
III.6. „ Mokymas mums yra ne kas kita, kaip prisiminimas.“
III.6.1. Kebėto aiškinimai, kad tai kas vadinama mokymuisi gali būti prisiminimais.
III.6.2. Lygybė- nelygybė.
III.7. Gimstame su žinojimu.
III.7.1. Užmarštis- žinojimo netekimas.
III.7.2. Sokratas „ sielos buvo ir anksčiau, dar neatsiradusios žmogaus pavidale. Buvo atskirai nuo kūnų ir turėjo pažinimo galią.“
III.7.3. Sielos buvimas mums dar negimus „ mūsų siela prieš mums gimus yra taip pat, kaip ir būtis, apie kurią tu dabar kalbi.“
III.8. Kebėto ir Sirijaus abejonės dėl sielos buvimo po mirties.
III.8.1. Sokratas įrodinėja „ jei siela yra ir prieš tai, o eidama gyventi ir rasdamasi atsiranda ne iš kur kitur, bet būtinai iš mirties ir iš mirimo būklės, tad ar neprivalo ji taip pat būti, ir kai numirs?“
III.8.2. Kebėtas juokauja apie mirties baimę.
III.9. Sudėtinis dalykas- skyla į dalis, nesudėtinis yra tapatus.
III.9.1. Dvi esybių rūšys: regimos ir neregimos.
III.9.2. Du
skirtingi dalykai- kūnas ir siela.
III.9.3. Siela labiau už kūną panaši neregimą rūšį, o kūnas- į regimą.
III.9.4. Kuriai rūšiai giminingesnė siela?- klausimas Sokratui.
III.10. Kūnas vergauja sielai „ kūnui prigimtis liepia vergauti savo šeimininkui, o sielai- valdyti ir būti šeimininke.“
III.10.1.Siela panaši į dieviška, o kūnas- į mirtingą.
III.10.2.Sokratas aiškina Kebėtui apie sielos nemirtingumą ir kūno irimą.
III.10.3.Kūnas- regimas, o siela neregima.
III.10.4.Tyra siela po mirties gyvena su Dievais.
III.10.5.netyra siela „nusmunka atgal į regimybę, bijodamos neregimybės ir neregimojo Hado krašto.“
III.10.6.Kiekviena sielų rūšis eis priklausomai nuo to, į ką panašūs buvo jų siekiai.
III.11. Sokratas sako, kad „ nevalia priešintis filosofijai, kuri išvaduoja ir apvalo, pasuk jos rodomu keliu ir seka iš paskos.“
III.11.1.Kiekvienas malonumas ar sielvartas tarsi kokia vinimi prikala sielą prie kūno, pritvirtina ją, padaro panašią į kūną ir verčia manyti tikra esant tai, ką ir kūnas laiko tikra.