Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš
makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis.
Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės
strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti
ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje.
Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonominės
analizės tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS). Ji yra
specializuotos apskaitos nacionaliniu mastu pagrindas. Nacionalinių sąskaitų
sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų
veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. Šioje paskaitoje nagrinėjamos
šios pagrindinės makroekonominės sąskaitos:
Nacionalinių pajamų sąskaitos
Mokėjimų balansas
Fiskalinės sąskaitos
Monetarinė apžvalga
Vidaus ir užsienio skolos ataskaitos
Duomenys apie gyventojų užimtumą, infliaciją ir pan.
Pagrindiniai ekonomikos sektoriai.
Yra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmonės, finansinis
sektorius, vyriausybė ir užsienis.
Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir
sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek
išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas.
Įmonės naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria
rinkai prekes ir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus
vedinos noro padidinti pelną.
Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis
apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas,
įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip
savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir draudimo bendrovės.
Vyriausybės ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės
kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir
socialinė apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų
valdymą.
Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.
Pagrindinės komponentės.
Žemiau išvardintų makroekonominių sąvokų apibrėžimai pateikiami NSS kontekste.
Bendras produkcijos išleidimas (Q) yra visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų
vertė. Ši sąvoka yra problematiška dėl taip vadinamo dvigubo skaičiavimo.
Pavyzdžiui, kviečių vertė gali būti įtraukta du kartus: pirmą kartą, kai jie
naudojami duonos kepimui, o antrą – kaip duonos gaminių vertės dalis. Todėl
išskiriamos dvi sąvokos – galutinio vartojimo prekės ir tarpinio vartojimo
prekės. Galutinio vartojimo prekės yra visos prekės, kurios nėra naudojamos
kitos prekės gamybai. Tarpinio vartojimo prekės – prekės, naudojamos kaip
žaliava kitos prekės pagaminimui.
Pridėtinė vertė (VA) yra skirtumas tarp bendros produkcijos išleidimo vertės ir
tarpinių produktų kaštų. Pridėtinės vertės sąvoka yra naudojama šalies bendro
vidinio produkto apskaičiavimui.
Vartojimas (C) yra skirstomas į dvi skirtingas rūšis: tarpinį ir galutinį
vartojimą. Tarpinis vartojimas reiškia gamybos sąnaudas, o galutinis vartojimas
reiškia prekes ir paslaugas – ir importuotas, ir pagamintas šalyje – kurias
naudoja namų ūkiai ir vyriausybės sektorius.
Investicijos (I), arba bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, reiškia
fizinio kapitalo ekonomikoje papildymą. Investicijos makroekonomine prasme
apima įrengimų, gamyklų, pastatų statybą ir atsargų pasikeitimą.
Eksportas (X) yra lygus eksportuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.
Importas (M) yra lygus importuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.
Grynasis eksportas yra lygus eksportuotų prekių ir paslaugų vertei minus
importuotų prekių ir paslaugų vertė.
Absorbcija (A), kitaip vadinama visumine vidaus paklausa, yra viso galutinio
vartojimo ir bendrųjų investicijų suma. A = C + I
Bendras vidaus produktas (BVP).
BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam
tikrą laikotarpį, vertė. Apskaičiuojant BVP, prekių vertė skaičiuojama
remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir
netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių
rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina minus
netiesioginiai mokesčiai yra gamintojų kainos. Pati pagrindinė makroekonomikos
komponentė – bendras vidaus produktas – gali būti apskaičiuotas trimis
pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu.
Gamybos metodas. Visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonomininėse
veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVPfc.
BVPfc = åVA
Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu
rezidentų sukurtai pajamų sumai.
BVPmp = W + OS + TSP = BVPfc + TSP
W – kompensacija dirbantiesiems
OS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamos
TSP – gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos (įmonių mokesčiai,
kuriuos
įmonės moka vyriausybei, minus pervedimai, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės)
Atėmus TSP iš BVPmp, gausime BVPfc.
Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius
parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai.
Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės
prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai
gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo
ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi
BVP išlaidu metodu.
BVP = C+I+(X-M)
Dėl skirtingų valstybinio(g) ir privataus (p) sektorių vaidmenų daugelyje
šalių, reiktų išplėsti BVP išraišką taip kad atsispindėtų privataus ir
valstybinio sektoriaus dalyvavimas:
BVP = Cg+ Cp + Ig + Ip + (X-M)
Nominalusis ir realusis BVP.
Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė,
apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba veikusiomis kainomis.
Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviems skirtingais
laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių
metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies
produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus
atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.
Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP
Defliatorius/100,
tada
Nominalusis
BVP Nominalusis BVP
Realusis BVP = ———————- x 100 arba BVP Defliatorius
= ———————- x 100
BVP
Defliatorius
Realusis BVP
BVP apskaičiavimo problemos.
Nors BVP duomenys yra plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl
keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų
priežastys yra šios:
• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais
neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos –
švietimas, socialinės paslaugos.
• Yra sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą.
Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų
kainos sumažėjo.
• Pereinamuoju laikotarpiu privati gamyba nėra pilnai užregistruojama.
Ekonomika keičiasi taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.
• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus
įstatymus, žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti,
kad didelė dalis ūkinės veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus..
Bendros nacionalinės pajamos (GNY).
Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas
pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios
pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios
pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendros nacionalinės
pajamos yra apibūdinamos kaip BVP minus pajamos, sumokėtinos nerezidentams, ir
plius pajamos, gautos iš užsienio arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš
užsienio vertė.
GNY = BVP + NY
Mokėjimai pirmiausiai yra investicinės pajamos, į kurias įeina dividendai nuo
tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos.
Bendrosios nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY)
Vietos gyventojai taip pat gali gauti iš užsienio ir labdarą ar kitokias
neatlygintinus pervedimus. Visos pajamos, kurias gyventojai gali naudoti arba
galutiniam vartojimui, arba taupymui, yra vadinamos bendromis nacionalinėmis
disponuojamomis pajamomis. Jos yra paskaičiuojamos pridėjus prie bendrų
nacionalinių pajamų grynuosius einamuosius neatlygintinus pervedimus (NCT) iš
užsienio:
GNDY = BNP + NCT
Grynieji einamieji neatlygintini pervedimai iš užsienio yra lygūs einamiesiams
pervedimams iš užsienio, kurie nėra susiję su gamybos veiksniais, minus
pervedimai į užsienį. Šie pervedimai gali būti arba privatūs, arba
valstybiniai. Privatūs pervedimai daugiausia yra darbuotojų perlaidos, o
valstybiniai pervedimai – daugiausiai vyriausybinės dotacijos. Kartais yra
sunku atskirti einamuosius ir kapitalinius pervedimus.
Bendros nacionalinės santaupos.
Skirtumas tarp bendrų nacionalinių disponuojamų pajamų ir vartojimo išlaidų yra
bendrosios nacionalinės santaupos (S):
S = GNDY – C = GNY + NCT – Cg – Cp
Pagrindinės nacionalinių sąskaitų tapatybės.
Nacionalinių sąskaitų sistemos kontekste yra du svarbūs ryšiai. Pirmasis yra
ryšys tarp visuminių pajamų ir paklausos ir einamosios sąskaitos balanso.
Antrasis yra ryšys tarp visuminio taupymo ir investicijų ir einamosios
sąskaitos balanso.
Visuminė paklausa ir einamosios sąskaitos deficitas.
Bendros nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY) gali būti suskirstytos į dvi
dalis: išlaidos vartojimo prekėms ir bendrosios nacionalinės santaupos
GNDY – C = S
arba GNDY = C + S
arba C +S = BVP – NY = (C + I + X – M) – NY + NCT
Visos galutinio vartojimo išlaidos susideda iš išlaidų vartojimo prekėms (C) ir