Lietuvos krikštas
Lietvoje dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių ilgiau negu kitur Europoje išsilaikė pagonybė. Nuo XIII a. krikštui trukdė vokiečių agresija Pabaltijyje. Pamažu lietuvių kova su kryžiuočiais įgavo kovos su krikščionybe, katalikybe pobūdį. Laisvieji Lietuvos vastiečiai priešinosi gresiančiam pavergimui ir su krikščionybe susijusiai baudžiavai. Lietuvos valdovai, siekę krikšto, turėjo skaitytis su LDK gyventojų pagonių ir stačiatikių nepalankumu katalikiškajam krikštui, be to, kunigaikščiai nenorėjo mažinti savo žemių dovanojimais Bažnyčiai, kurie krikšto atveju būtų neišvengiami. Pagonybė tapo anachronizmu, sąlygojusiu Lietuvos ekonominę ir kultūrinę izoliaciją nuo Vakarų Europos, teikusiu idėjinį pamatą vokiečių agresijai.
Viena iš svarbiausių Krėvos unijos sąlygų buvo krikšto priėmimas. 1387 m. pradžioje Jogaila, lydimas lenkų dvasininkų, atvyko krikštyti Lietuvos. Aukštaitijos bajorai ir kai kurie valstiečiai buvo apkrikštyti po vieną, o paprasti žmoneliai priėmė „grupinį“ krikštą. Iš tiesų skubotas krikštas reiškė ne tiek krikščionybės priėmimą, kiek pagonybės atsisakymą. Nes pagonybė dar ilgai neužleido vietos naujam tikėjimui. Daug svarbesnę reikšmę turėjo trys Jogailos teisiniai dokumentai:
1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Vyskupas gavo apie 900 kv. km teritorijos: dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį ir valsčių, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių gamtos turtų, pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus, net nuo jų karo prievolės.