Turinys:
Reljefas ir jo vystymasis…………………………………………………………………….2 psl.
Kvartero nuogulos ir reljefas……………………………………………………………….4 psl.
Zarasų rajonas – ežerų kraštas……………………………………………………………..5 psl.
Vidurio Lietuvos žemumoje – KĖDAINIAI………………………………………….8 psl.
Smėlingosios lygumos………………………………………………………………………..9 psl.
Molingosios lygumos…………………………………………………………………………10 psl.
Kalvotosios moreninės aukštumos……………………………………………………….11 psl.
Pajūrio lygumos………………………………………………………………………………..13 psl.
Upių slėniai………………………………………………………………………………………15 psl.
Lietuvos reljefo žemėlapis………………………………………………………………….16 psl.
RELJEFAS IR JO VYSTYMASIS
Lietuvos, kaip ir viso Pabaltijo, pagrindinių uolienų reljefas yra pakopiškas. Išskiriami trys pakopų paviršiai: apatinis – 20-30 m žemiau jūros lygio, vidurinis – apie 20 m aukščiau jūros lygio ir viršutinis – 60-80 m aukščiau jūros lygio. Pagal šiuolaikines pažiūras pagrindinių sluoksnių reljefo pakopiškumas atspindi paviršiaus išlyginimą, vykusį paleogene ir neogene atitinkamomis tektoninėmis ir morfoklimatinėmis sąlygomis. Neogeno pabaigoje vyko trumpalaikis, bet stiprus erozinis išlygintųjų paviršių suskaidymas, palikęs gilius slėnius. Tokiais slėniais išraižytus išlygintus paviršius dar sukomplikavo kiti faktoriai: selektyvinė denudacija dėl nevienodo uolienų atsparumo, neotektoninės deformacijos, ne kartą pasikartojusi ledyninė egzaracija, atsinaujinęs tarpledynmečiais išraižymas slėniais.
Kvartero apledėjimo metu ant sudėtingo pagrindinių uolienų reljefo nugulė ledyninių nuogulų danga nuo kelių metrų iki 300 m storio. Stiprios egzaracijos ir plonos ledyninių nuogulų dangos vietose susidarė žemumos, o gausesnės ledyninės akumuliacijos vietos virto aukštumomis, susiformavusiomis tirpstančio ledyno pakraščiuose arba kelių kaimyninių ledyno iškyšulių sąlyčių zonose.
Seniausia yra Medininkų aukštuma, iškilusi kaip kampinis moreninis masyvas priešpaskutiniojo (Maskvos) apledėjimo ledyno plaštakų sąlytyje. Vėliau, paskutiniojo (Valdajaus) apledėjimo Bologojės stadijos metu, prie seniausio Medininkų aukštumos stuomens buvo prišlieti jaunesnio ledyninio reljefo ruožai.
Pagrindinį vaidmenį formuojant Lietuvos reljefą suvaidino paskutinio apledėjimo Vepsų (Pomeranijos) stadijos ledyninė akumuliacija. Tirpstančio ledyno pakraštyje tada susidarė kalvotas moreninis Baltijos kalvynas, nusitęsiantis lanku per visą respublikos teritoriją. Jos vidinio (proksimalinio) pakraščio festonuoti kontūrai liudija, kad ledynas susidėjo iš keleto daugiau ar mažiau savarankiškų ledyninių kyšulių, tarp kurių susidarė aukščiausi ir sudėtingiausio reljefo kampiniai kalvoti moreniniai masyvai. Ledynų kyšulių vietos tapo žemumomis, slūgstančiomis 60-100 m žemiau moreninių masyvų. Jose vyrauja ledyninis dugninis reljefas, vietomis pakeistas prieledyninių ežerinių baseinų.
Ledynų nykimą pertraukdavo atšalimai, stabilizavę ledyno pakraštį arba sukėlę naują poslinkį. Taip susidarė neaukšti pakraštiniai ledyniniai recesiniai kalvagūbriai (Šilavoto, Veiverių, Vilkijos, Viešintų, Linkuvos, Vilkyškių, Endriejavo), pertveriantys žemumas. Pietų Lietuvos fazės ledyno traukimosi metu ledyno plaštakų sandūroje pradėjo formuotis centrinės, aukščiausiai pakilusios Žemaičių aukštumos dalies reljefas, kur susidarė plokščiakalvių juosta. Po to prie šio aukštumos branduolio iš visų pusių buvo prišlieti jaunesni ledyno kyšulių pakraštiniai ruožai. Taip susidarė sališka kalvota moreninė žemaičių aukštuma, besiskirianti nuo marginalinio Baltijos kalvyno statesniais kalvų šlaitais, glacigeninių rinų nebuvimu ir kitais bruožais.
Visose ledynų nykimo fazėse žemumose tvenkėsi prieledyniniai ežeriniai baseinai. Aukštumų šlaituose buvusius baseinų krantus, kitados veikiamus bangų abrazijos, dabar žymi nuolaidžios terasos – senoviniai ežerų atabradai. Prieledyniniai ežeriniai baseinai, kurių krantų žymės aptiktos Baltijos kalvyno ir Žemaičių aukštumos šlaituose 145 ir 120 m, o žemumose 80, 60, 40, ir 20 – 16 m aukščiau jūros lygio, buvo erozijos bazė upėms, tuo laiku tekėjusioms iš sričių, jau išlaisvintų ledyno. Kelis kartus pasikartojęs erozijos bazės pažemėjimas sustiprino upių įsigraužimą. Gilindamos ir plėsdamos slėnius, upės vilko daug sąnašų, kurių didelė dalis nugulė žiotyse, sudarydamos plačias smėlingas deltas.
Įvairiausias yra pakraštinių ledyninių darinių aukštumų reljefas. Priklausomai nuo pakraštinės ledyninės akumuliacijos sąlygų ir vėlesnių performavimų, šis reljefas diferencijavosi į stambiai kalvotą (1 km2 apie 5 – 10 kalvų arba gūbrių), vidutiniškai kalvotą (1 km2 apie 10 – 20 išgaubtų mezoformų), taip pat smulkiai kalvotą ir
lėkštai kalvotą. Šios pastarosios atmainos, vaizduojamos vienu ženklu, nėra identiškos. Smulkiai kalvotu vadinamas labai tankus horizontalinės sąskaidos reljefas (1 km2 20 – 30 ir daugiau išgaubtų mezoformų), o lėkštai kalvotu – reljefas su lėkštų šlaitų mezoformomis, iš dalies apgludintomis antrinių procesų, sumažinusių šlaitų statumą.
Ne toks įvairus yra dugninės ledyninės akumuliacijos reljefas, susidaręs daugiausia žemumose, tirpstant iš viršaus didelėms, bet jau nejudrioms ledyno plaštakoms. Tai banguotos moreninės lygumos (nusėtos pavieniais ozais, drumlinais arba recesinėmis pakraštinėmis ledyninėmis formomis) arba plokščios povandeninėmis sąlygomis aplygintos moreninės lygumos, vietomis turinčios nestorą ledyno tirpsmą vandenų nuosėdų dugną.
Išorinėje kalvoto moreninio Baltijos kalvyno pusėje plačiai paplitęs fliuvioglacialinis reljefas. Svarbiausia jo atmaina yra banguotas rumbėtas zandrinis reljefas, kurį suformavo daugybės išsklaidytų ledyno tirpsmo vandenų srautų akumuliacija. Toliau nuo tirpstančio ledyno pakraščio šie srautai jungėsi į plačią lateralinę upę, kuri suformavo plokščias terasines fliuvioglacialines lygumas. Vietose, kur ledyno tirpsmo vandenų sąnašos klostėsi ant ankstesnės apledėjimo stadijos arba fazės negyvojo ledo laukų, fliuvioglacialinį reljefą sukomplikavo termokarstinės daubos.
Pietryčių smėlėtosios lygumos pietrytinis pakraštys yra ne grynai fliuvioglacialinės kilmės. Jo genezė susijusi su daugeliu pratekamų seklių prieledyninių baseinų, kurie buvo patvenkti besitraukiančių nuo Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės paskutinio apledėjimo Bologojės stadijos ledyno plaštakų. Žemėlapyje šiai juostai nurodyta limnoglacialinės priekrantinės akumuliacijos genezė su vėlesnių periglacialinių performavimų pėdsakais.
Limnoglacialinio priekrantinio reljefo potipiui priskirtos ir anksčiau minėtos senovinės smėlėtos deltos, suplautos į prieledyninius ežerinius baseinus vidinėje (proksimalinėje) Baltijos kalvyno pusėje. Giliavandeniam limnoglacialiniam reljefo potipiui priskirtos lygumos, dengiamos beakmenių, dažniausiai juostuotų molių, kai kur apneštų nestora liuosinių priesmėlių ir smėlių danga.
Reljefas, sudarytas ledynų arba jų tirpsmo vandenų, vėliau buvo performuotas kitų geomorfologinių procesų, sukūrusių jaunesnio reljefo tipus. Taip vėlyvojo ledynmečio pabaigoje arba holoceno pradžioje stiprūs vėjai perpustė limnoglacialinės priekrantinės arba deltinės akumuliacijos smulkiagrūdžius smėlius, kur susidarė žemyninių kopų eolinis reljefas. Aukšti gilių upių slėnių šlaitai buvo suskaidyti senovinių griovų tinklo – susidarė paslėniniai eroziniai kalvynai. Baltijos (Baltijos ledyninio ežero, Litorinos jūros) lygiui svyruojant, susiformavo jūrinės terasos, atsirado Kuršių Nerija, kurios smėliai buvo perpustyti į didingas pajūrio kopas. Dėl Kuršių marių dalinio užnešimo aliuvinėmis Nemuno sąnašomis susidarė šiuolaikinės deltos aliuvinė lyguma. Tuo pat metu vyko ir plokščių vandenskyrų pelkėjimas.
Kvartero nuogulos ir reljefas
Viršutinė Žemės plutos dalis Lietuvos teritorijoje buvo suformuota paties jauniausio geologinio periodo – kvartero (dar vadinamo antropogenu) – metu, kuris prasidėjo maždaug prieš 1,67 mln. metų. Didesniąją dalį šio laikotarpio nuosėdų suklojo ledynai, kurie, slinkdami iš Skandinavijos, keliskart buvo uždengę visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Ledynmečius keitė šiltesni laikotarpiai – tarpledynmečiai, kurių metu klostėsi nuosėdos ežeruose, pelkėse, upėse. Kvartero nuogulų storis labai nevienodas. Vyrauja – didesnėje šalies dalyje – 80-120 metrų. Šiaurės Lietuvoje kvartero nuogulų danga – vos keli metrai, o Žemaitijos, Vištyčio ar Medininkų aukštumose – per 200 ir daugiau metrų. Paviršiuje plačiausiai paplitusios ledynų ar jų tirpsmo vandenų suklotos nuogulos, dengiančios atitinkamai 40 proc. ir 35 proc. šalies teritorijos. Atšilus klimatui ir sutirpus paskutiniojo kontinentinio apledėjimo ledynui, prieš 10 tūkstančių metų prasidėjo dabartinis kvartero periodo laikotarpis – holocenas. Jo metu klostėsi (ir tebesiklosto dabar) nuosėdos upėse ir ežeruose, vyko intensyvus vandens telkinių pelkėjimas – formavosi sapropelio, durpių klodai. Intensyvaus sąnašų klostymosi Baltijos jūroje ir aktyvios vėjo veiklos dėka gimė Kuršių nerija. Tad holoceno nuosėdos dabar dengia jau penktadalį visos šalies teritorijos.
Pagrindinius Lietuvos reljefo bruožus – lygumas, aukštumas, plynaukštes, gūbrius – suformavo ledynai ir jų tirpsmo vandenys. Stambiausias dabartinio reljefo formas didesnėje šalies dalyje sukūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo ledynas ir tik nedidelė Pietryčių Lietuvos dalis – Medininkų aukštuma (su aukščiausia Lietuvos viršukalne – Juozapyne, 293,4 m) ir Eišiškių plynaukštė – priešpaskutiniojo apledėjimo palikimas. Ledynai savo pakraštyje ypač aktyviai akumuliuodami ir sujaukdami nuogulas suformavo visas stambiausias Lietuvos aukštumas ir gūbrius. Ledynams visiškai sutirpus, centrinėse buvusio ledyninio skydo dalyse atsirado plynaukštės ir lygumos. Pastarąsias daug kur performavo ledynų tirpsmo vandenų srautai (Pietryčių Lietuvos smėlėtoji lyguma) ar pasitvenkę šių
baseinai. Baseinams nusekus, kai kur jų paviršius buvo perpustytas ir susiformavo kontinentinių kopų masyvai. Bebaigiant tirpti paskutiniojo apledėjimo ledynui ėmė formuotis dabartinių upių tinklas, kuris intensyviai vystėsi ir holoceno metu. Nemenką pėdsaką dabartiniame reljefe paliko eroziniai procesai, trunkantys iki šiol, – jų dėka slėnių ir kalvų šlaitus išvagojo griovos ir raguvos ar padengė nuslinkusių nuogulų sluoksnis.
Kvartero nuogulos visoje Lietuvos teritorijoje – tai tiesioginė žmogaus veiklos geologinė aplinka. Su šio amžiaus nuogulomis yra tiesiogiai susiję 60 proc. požeminio vandens atsargų, naudojamų centralizuotam vandens tiekimui, bei 98 proc. visų smėlio, žvyro ir molio išteklių. Kvartero nuogulos, formuodamos dabartinį reljefą, tuo pačiu lemia kraštovaizdžio ypatybes, ekogeologinę aplinką (gruntų laidumą ir cheminių medžiagų sklaidą, požeminio vandens saugą), gruntų inžinerines-geologines sąlygas, dirvožemio tipus ir kt. Kita vertus, žmogaus ūkinė veikla daro didžiausią įtaką reljefo formavimuisi Lietuvoje. Tad kvartero nuogulų praktinis geologinis tyrimas, sistemingas kartografavimas (žr. Lietuvos kvartero geologinį žemėlapį) yra vienas iš svarbiausių Lietuvos geologijos tarnybos uždavinių.
ZARASŲ RAJONAS – EŽERŲ KRAŠTAS
Daugelis Zarasus vadina „melsvomis Lietuvos akimis”. Ir ne nuostabu: Zarasų – Ignalinos žemėse susikoncentravo apie 70 proc. visos Lietuvos ežerų! O jeigu pakeliautumėte visais Zarasų rajono vandens keliais – ežerais, upėmis, upokšniais, didžiausiais grioviais – sukartumėte net 6000 km kelią arba kelią nuo Zarasų iki…Baikalo!
Kaip atsitiko, kad toks reljefingas Zarasų kraštovaizdis, tiesiog nubertas melsvais ežerų karoliais, plyti greta Rokiškio – Kupiškio lygumų? Pavartykime geologijos istorijos puslapius…